2020-04-01 Nr. AB-6416-3-62-3-00831-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-564-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00831-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Š. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 55 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 metų buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 2-ame ir 3-iame sektoriuje bendrabučio tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei nacionalinėse teisės aktuose numatyta 3,1 kv. m minimali norma. Vienu metu patalpose gyveno nuo 10 iki 30 žmonių, vienam asmeniui vidutiniškai tekdavo nuo 1 kv. m iki 1,5 kv. m ploto, didžiąją patalpų dalį užėmė baldai ir inventorius, kurių užimamas plotas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą turi būti atimtas iš bendro ploto. Dėl ploto trūkumo kildavo konfliktai, didžiąją laiko dalį tekdavo praleisti gulint lovoje arba sėdint ant jos. Gyvenamųjų patalpų sienos, lubos ir grindys itin prastos būklės, byrėjo tinkas. Patalpose buvo šalta ir drėgna, nebuvo jokios ventiliacijos, ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis. Gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai. Nėra evakuacinių išėjimų, gesintuvų, ant langų uždėtos grotos. Apšvietimas buvo per prastas, nusilpo regėjimas. Baldai bei kitas patalpoje esantis inventorius nepritvirtinti prie žemės, dėl ko kildavo pavojus sveikatai ir gyvybei. Netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, trūko tualetų (ant 200 žmonių keli tualetai), dušuose buvo šalta, drėgna, slidu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis. Pastate įrengtas rentgeno kabinetas, keliantis pavojų jo sveikatai. 3 sektoriaus patalpose nebuvo autonominio ir sezoninio šildymo. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, taikyti ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus bei ventiliacines angas, o kai kuriose kamerose įrengta mechaninė ventiliacija. Sanitarinių mazgų įrengimas atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę šviesą pagal galiojančius teisės aktus. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Nuteistieji gyvenamąsias patalpas privalo tvarkytis patys, todėl, tinkamai atliekant šią pareigą, gyvenamosiose patalpose nebūtų atsiradę buitinių parazitų, pelėsio. Buitiniai parazitai naikinami pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ar pataisos namų administraciją dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, neturi. Dėl pablogėjusio regėjimo pareiškėjas į medikus nesikreipė, taip pat nėra įrašų, kad kreipimaisi į Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus dėl sumušimų, akių hematomų, peties skausmo ir pjautinės žaizdos butų įtakoti blogų gyvenimo sąlygų. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, esant atsakovo atstovo prašymui skundo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties taikymo ir atnaujinimo institutą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl šių nuostatų taikymo, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios. Pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK atvyko 2012 m. birželio 15 d., o į teismą kreipėsi 2018 m. balandžio 27 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2015 m. balandžio 26 d. pareikšti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Teismas, pareiškėjui nepateikus svarbių nesikreipimo į teismą priežasčių, sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

7. Teismas, pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą skundo reikalavimams, analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. balandžio 27 d.

8. Teismas, akcentuodamas CK nustatytas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu, kuris nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias gyvenamąsias patalpas: laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d. į 2-o sektoriaus 15 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 34,87 kv. m ir kurioje yra 11 miegamųjų vietų, pareiškėjui teko 3,17 kv. m; laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. birželio 14 d. į 2-o sektoriaus 18 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 86,29 kv. m ir kurioje yra 27 miegamų vietų, pareiškėjui teko 3,19 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. liepos 4 d. į 2-o sektoriaus 2 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 52,09 kv. m ir kurioje yra 16 miegamųjų vietų, pareiškėjui teko 3,25 kv. m ploto, išskyrus 2016 m. birželio 29 d., kada buvo patalpintas į 3-o sektoriaus 5 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 36,75 kv. m ir kurioje įrengta 11 miegamųjų vietų, pareiškėjui teko 3,34 kv. m; laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. į 3-o sektoriaus 5 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 36,75 kv. m ir kurioje yra 11 miegamųjų vietų, pareiškėjui teko 3,34 kv. m. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė 5 būrio 1 gyvenamosios patalpos planą, kuriame nurodytas įrengtų miegamųjų vietų skaičius. Teismas neabejojo pareiškėjo ir atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais rėmėsi. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Todėl konstatavo, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista. Teismas, nenustatęs minimalaus ploto normos pažeidimo, nevertino pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

9. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) 6, 22, 26 ir 56 punktuose, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 12, 14 ir 39 punktuose įtvirtintus reikalavimus, akcentavo atsakovo atstovo pateiktus paaiškinimus, kad pataisos namai užtikrina tinkamą visų patalpų techninę būklę. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Gyvenamosios patalpos, kuriose gyveno nuteistasis, vėdinamos per atvirus langus ir ventiliacines angas, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar į Pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus. Teismas iš atsakovo atstovo atsiliepimo taip pat nustatė, kad gyvenamosios patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atidaromus langus, jose taip pat įrengtas mechaninis vėdinimas, kas atitinka higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažyma. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismas pažymėjo, kad patalpas tinkamai prižiūrint, valant, vėdinant, pelėsis jose neatsiranda. Nenustatęs atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo ir drėgmės teismas atmetė kaip nepagrįstus.

10. Teismas atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatė, kad įstaiga užtikrina temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl netinkamos patalpų temperatūros, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota netinkama kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūra. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius dėl netinkamos temperatūros, o atsakovo atstovas šiuos pareiškėjo teiginius paneigė nurodydamas, kad tinkama temperatūra patalpose yra užtikrinama, esant reikalui, nuteistiesiems išduodami oro šildytuvai ar ventiliatoriai, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo atstovo veiksmų.

11. Teismas, atkreipdamas dėmesį į higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktuose, higienos normos HN 134:2015 14 punkte gyvenamųjų patalpų apšvietai keliamus reikalavimus, pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad miegamosiose patalpose buvo blogas dieninis ir naktinis apšvietimas, tuo tarpu byloje esančiuose tiek atsakovo atstovo, tiek paties pareiškėjo pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, pareiškėjui nebuvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Pareiškėjo argumentas dėl prasto apšvietimo yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl yra nevertintinas kaip pakankamas neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

12. Teismas, atkreipdamas dėmesį į higienos normos HN 76:2010 60 punkte, higienos normos HN 134:2015 20 punkte įtvirtintus reikalavimus dėl užtikrinimo, jog patalpose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, bylos duomenimis nustatė, kad pataisos įstaiga ginčo laikotarpiu 2014 m. lapkričio 18 d. buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Dezinfa“, nuo 2016 m. lapkričio 23 d. sudaryta sutartis su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurių nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Iš pateiktų darbų atlikimo aktų bei Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų teismas nustatė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos. Byloje nėra duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi, be to, galiojantys teisės aktai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Teismas vertino, kad šie įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų veisimosi gyvenamosiose patalpose.

13. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, klozetų trūkumo pagrįstumą, akcentuodamas, kad pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) tualete turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, praustuvę – dešimčiai asmenų; nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusioje Aprūpinimo normų redakcijoje numatyta 1 klozetas arba pisuaras 15 nuteistųjų, praustuvė – 15 nuteistųjų, atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatė, kad 2-o sektoriaus 5 būryje įrengti 5 unitazai, 3 pisuarai ir 6 praustuvės, 2-o sektoriaus 18 būryje įrengti 7 klozetai, 5 praustuvės, 3-o sektoriaus 5 būryje įrengti 3 klozetai, 3 unitazai, 8 praustuvės. Teismas, taip pat įvertinęs atsakovo atstovo pateiktos pažymos dėl nuteistųjų skaičiaus 3-o sektoriaus 5 būryje turinį, sprendė, kad sanitarinių mazgų skaičius atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas neabejojo atsakovo atstovo pateikta oficialia informacija. Pažymėjo, kad atsakovo atstovo pateikta informacija apima laikotarpį nuo 2016 m. liepos 4 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. Nepaisant to, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys neapima viso ginčo laikotarpio, teismas vertino, kad sanitarinių įrenginių kiekis yra pakankamai didelis. Akcentavo, kad net ir vertinant, jog laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. liepos 3 d. sanitarinių įrenginių kiekis galimai ne visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas pataisos namų administracijai dėl šios aplinkybės nusiskundimų neišreiškė. Be to, skunde nenurodė, kokius nepatogumus ar neigiamus išgyvenimus jam sukėlė galimas sanitarinių įrenginių trūkumas, o tik deklaratyviai konstatavo, jog ši aplinkybė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas nepripažino atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šioje dalyje.

14. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl dušuose-prausyklose slidžių grindų, pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše numatyta, kad dušų patalpoje turi būti įrengti kilimėliai arba grotelės. Atsakovo atstovo pateiktuose dokumentuose nėra įrodymų, kad dušinėje būtų įrengta guminė grindų danga, todėl šią aplinkybę teismas laikė nustatyta. Vis dėlto, teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas teigia, kad dėl to ne kartą buvo nukritęs, tačiau rimtesnių sužalojimų nepatyrė, be to, byloje esančiame medicininiame pažymėjime nėra užfiksuota, jog kurie nors pareiškėjui kilę sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti būtent netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas vertino, kad guminių kilimėlių dušuose nebuvimas objektyviai negalėjo sukelti tokio masto neigiamų pasekmių, kokias pareiškėjas nurodo skunde. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo ir tiksliai nenurodė, kada patyrė kokius nors sveikatos sužalojimus (traumas) dėl minėtos aplinkybės, ar buvo kreipęsis dėl to į įstaigos administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus, aplinkybes šioje dalyje išdėstė abstrakčiai ir deklaratyviai bei nepateikė jokių jas pagrindžiančių duomenų, todėl pareiškėjo argumentus nelaikė pakankamais neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.

15. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl prie grindų nepritvirtintų lovų bei kito inventoriaus, nes baldų pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas. Be to, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nepritvirtintų, judančių lovų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.

16. Teismas skundo argumentus dėl evakuacinių išėjimų, gesintuvų nebuvimo, ant langų esančių grotų, kas sukeltų pavojų gaisro metu, atmetė kaip deklaratyvius. Pažymėjo, kad pareiškėjas

visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, šias aplinkybes pagrindė tik subjektyvaus pobūdžio teoriniais samprotavimais, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas šioje dalyje neįrodė neturtines žalos padarymo fakto.

17. Teismas dėl skundo argumentų, jog patalpų būklė bloga, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

18. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad tose pačiose gyvenamosiose patalpose buvo įrengtas rentgeno kabinetas, kuris kenkė jo sveikatai, kadangi pagal atsakovo pateiktus bylos duomenis įstaigoje 2018 m. vasario 22 d. buvo atliktas patikrinimas ir surašytas Radiacijos saugos reikalavimų vykdymo patikrinimo aktas. Patikrinimo metu buvo atlikti matavimai 3, 5 ir 6 būrių patalpose bei koridoriuje tarp šių patalpų ir įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvietos nepatiria.

19. Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

20. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat Pravieniškių PN-AK ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, priteisti 5 028 Eur neturtinės žalos atlyginimą, skundą tekinti.

22. Pareiškėjas, akcentuodamas, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas procesinių teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą, jei dėl šios priežasties buvo neteisingai išspręsta byla, tai, kad turtinės ir neturtinės žalos teisingas atlyginimas yra konstitucinis principas, o ši žala atlygintina vadovaujantis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normų pagrindu, teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose taikomų įrodinėjimo standartų, neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apgyvendinimo perpildytose kamerose traktavimo kaip nemažareikšmio pažeidimo, vertina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo atstovo argumentais ir pateiktais duomenimis, apsiribojo formaliomis, neobjektyviomis išvadomis, atsainiai vertino skundo teiginius dėl antisanitarinių sąlygų. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, kad atsakovas neužtikrino teisės į sveiką aplinką ir elgėsi žiauriai.

23. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. birželio 14 d. nenustatė ploto normos pažeidimo. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d. (236 paras) jam gyvenant 2 sektoriaus 15 būrio 4 brigadoje, 3,1 kv. m norma, tenkanti vienam asmeniui, buvo pažeista, nes šiose 34,87 kv. m ploto patalpose gyveno ne 11, o 16 žmonių ir jam teko tik 2,1 kv. m ploto. Faktas dėl asmenų skaičiaus yra patvirtintas administracinėje byloje Nr. I-6089-283/2018 pagal šiose patalpose ginčui aktualiu laikotarpiu gyvenančio S. A. skundą. Šią aplinkybę taip pat patvirtina administracinėje byloje Nr. I-4153-428/2018 pagal šiose patalpose laikomo asmens D. T. skundą esantis atsakovo atstovo 2015 m. kovo 24 d. įsakymas Nr. 2-388. Laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. birželio 14 d. 18 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 86,29 kv. m, gyveno ne 27, o 29 žmonės, todėl jam teko ne 3,19 kv. m, o 2,9 kv. m ploto. Šią aplinkybę savo skunde administraciniam teismui patvirtina E. R., 18 būrio 1 brigadoje gyvenęs nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. liepos 12 d., L. B., 18 būrio 1 brigadoje gyvenęs nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. birželio 7 d., R. M., 18 būrio 1 brigadoje gyvenęs nuo 2016 m. lapkričio 8 d. iki 2017 m. balandžio 11 d. Pareiškėjo teigimu, jam tenkanti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista 419 parų, kai jam teko ne 3,17 ar 3,19 kv. m, o 2,1 kv. m ar 2,9 kv. m, o tai yra ne tik nacionalinės teisės, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas. Pareiškėjo vertinimu, nustačius ploto normos pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

24. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamojo kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Be to, neturtinė žala dėl netinkamų kalinimo sąlygų pripažįstama ir nesant medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad atsakovo atsakomybei kilti neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas yra pozityvi valstybės pareiga. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1464-422/2018 yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, o 2018 m. gegužės 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1171-422/2018 teismas konstatavo, kad buitinių kenkėjų kontrolė Pravieniškių PN-AK vykdoma nesilaikant sutartinių įsipareigojimų. Tas pats teismas 2017 m. birželio 29 d. administracinėje byloje Nr. I-1507-402/2017 pripažino, kad Pravieniškių PN-AK nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, yra pasenusi elektros instaliacija.

25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad aplinkybę, jog Pravieniškių PN-AK buvo nustatyti pažeidimai neužtikrinant higienos normų reikalavimus atitinkančių sąlygų (galimybės atidaryti langą nebuvimas, patalpų nešvara, netinkamas apšvietimas, nariuotakojų buvimas) patvirtina Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3967-402/2018 pagal pareiškėjo V. Z. (su kuriuo gyveno 3 sektoriaus 5 būrio 1 patalpoje) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl netinkamų kalinimų sąlygų sukeltos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nustatyti faktai. Šioje byloje atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų dėl poilsio kambario nebuvimo ir už tai, kad pareiškėjui 217 parų teko 3,03 kv. m ploto, teismas priteisė pareiškėjui 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovo atstovas nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai yra analogiški pirmosios instancijos teismui pateiktiems argumentams, pareiškėjas dėsto subjektyvią nuomonę ir situacijų vertinimą bei nepateikia jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių teismo sprendimas turėtų būti panaikintas arba pakeistas. Atsižvelgiant į tai, papildomai pasisakyti dėl teismo sprendimo teisėtumo nėra pagrindo. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, t. y. asmenų skaičių ir nustatytus pažeidimus kitose administracinėse bylose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (tolia – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde nurodytos naujos aplinkybės negali būti nagrinėjamos. Atsakovo atstovo vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybes, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Sprendime tinkamai taikytos procesinės ir materialiosios teisės normos bei nenustatyta pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu, taip pat nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu, atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, apribojo ginčo laikotarpį ir pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. Pravieniškių PN-AK buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016 ir kt.; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)). Taigi, iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygas tenka būtent atsakovo atstovui.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo taisyklių kontekste netinkamai vertino jo skunde nurodytus argumentus dėl jo laikymo antisanitarinėmis sąlygomis.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamojo kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Be to, neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų faktas pripažįstamas ir nesant medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų. Atsakovo atsakomybei kilti neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas yra pozityvi valstybės pareiga.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo yra pažymėjęs, jog Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų (ABTĮ 57 str.) apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017).

35. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 2-ame ir 3-iame sektoriuje bendrabučio tipo patalpose sienos, lubos ir grindys itin prastos būklės, byrėjo tinkas, buvo šalta ir drėgna, nebuvo jokios ventiliacijos, ant sienų ir lubų kaupėsi pelėsis, netinkamas apšvietimas, dušuose buvo šalta, drėgna, slidu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis.

36. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų nurodytų pareiškėjo argumentų vertinimu. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė minėtų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo nurodytų nusiskundimų pagrįstumą, vertino pareiškėjo skunde ir atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymos turinį bei nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patalpų patikrinimus.

37. Pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos nebuvimo ir drėgmės yra paneigti. Pažymėtina, kad pareiškėjas, skunde teigdamas, kad nebuvo jokios ventiliacijos, dėl ko patalpose buvo drėgna, kaupėsi pelėsis, nenurodė, kad jam nebuvo galimybės išvėdinti gyvenamąją patalpą per langą, kas atitinka higienos normos HN 76:2010 24 punkte nurodytą reglamentavimą. Taip pat byloje paneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose neužtikrinimo. Iš Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymos, kurios turinį įvertino pirmosios instancijos teismas, matyti, kad įstaiga užtikrina temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai.

38. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal CK 6.271 straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nagrinėjamu atveju pagal nurodytas įrodinėjimo taisykles vertinant, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl netinkamo patalpų apšvietimo rašytiniais įrodymais, negalima teigti, kad dėl nustatytų pažeidimų valstybei kyla civilinė atsakomybė. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaiga užtikrina higienos normos reikalavimus dėl apšvietos. Nagrinėjamu atveju šiuo aspektu nenustatytos kitos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, t. y. priežastinis ryšis ir neturtinė žala. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamo apšvietimo pablogėjo regėjimas, tačiau nepateikė duomenų apie netinkamos apšvietos įtaką jo regėjimui, taip pat, kad kreipėsi medicininės pagalbos dėl sveikatos negalavimų ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl netinkamo apšvietimo atsakovo atstovui.

39. Akcentuotina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu visuomenės sveikatos centrai visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, vykdo pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjas nepateikė duomenų apie kreipimąsi į visuomenės sveikatos centrą, todėl, nesant tokių duomenų, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovo atsakomybė dėl skunde nurodytų antisanitarinių sąlygų negalima.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra paneigti pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl buitinių parazitų (blakių, tarakonų) gyvenamosiose patalpose buvimo. Ginčo laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo higienos norma HN 76:2010 bei nuo 2015 m. lapkričio 1 d. higienos norma HN 134:2015. Pagal higienos normos HN 76:2010 60 punktą laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos higienos normos HN 134:2015 20 punkte.

41. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartys su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurių nuostatas kenkėjus naikinančios bendrovės įsipareigojo 2 kartus per mėnesį / pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų ir darbų atlikimo aktų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ginčo patalpose buitinių kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teiktos 2016 m. rugpjūčio, rugsėjo mėnesį, 2017 m. sausio, balandžio, rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėnesiais, patikrinimų metu dažnai buvo aptinkamos blakės, tarakonai. Iš pateiktų duomenų matyti, kad buitinių kenkėjų kontrolė Pravieniškių PN-AK vykdoma iš esmės nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, t. y. kontrolė vykdoma nepakankamai, patalpose randama kenkėjų, todėl, teismo vertinimu, atsakovo atstovas nesiėmė visų galimų priemonių siekdamas užtikrinti, kad patalpose nebūtų buitinių parazitų, o pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose buvimo yra pagrįsti.

42. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas skunde teigė, kad patalpose, kuriuose jis buvo laikomas, nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo, ant langų buvo uždėtos grotos, kurios, kilus gaisrui, apribotų galimybę išsigelbėti. Nagrinėjamu atveju, atsakovo atstovas nepateikė jokių argumentų dėl šios skundo dalies, taip pat nepateikė šią skundo dalį paneigiančių duomenų. Todėl šios skundo aplinkybės laikytinos nustatytomis.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. birželio 14 d. jam buvo užtikrinta 3, 1 kv. m ploto norma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo patalpų, kuriuose buvo laikomas, plotą bei laikytų asmenų skaičių bei daro išvadą, kad pagal jo teikiamus duomenis konstatuotinas ne tik nacionalinės teisės normų bet ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

44. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant minėtą nuostatą, nurodoma, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2406-624/2020 ir kt.).

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. nurodo konkretų su juo gyvenamosiose patalpose laikomų asmenų skaičių, bei vertina, kad šioje skundo dalyje konstatuotinas ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pažymėtina, kad nė vienas iš minėtų apeliacinio skundo argumentų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

46. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo nurodoma aplinkybe dėl jam tekusio minimalaus ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog bylos duomenimis pareiškėjas Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, todėl konkrečiu atveju yra aktualus Taisyklių 111.1 punkte įtvirtintas reikalavimas dėl ne mažesnės kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui ploto normos užtikrinimo.

47. Minėta, kad vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

48. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas pateikė detalius duomenis apie bendrabučių tipo patalpų dydžius, šiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino šiuos duomenis ir nustatė, kad Taisyklių 111.1 punkte įtvirtintas reikalavimas nebuvo pažeistas.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, turi būti atimamas baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN-AK miegamosiose patalpose buvusių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas nėra reikšmingas, nes minimalios ploto normos (3,1 kv. m) pažeidimas nėra nustatytas.

50. Teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie miegamųjų vietų skaičių kaip neteisinga. Pažymėtina, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą ir visą su ginču susijusią medžiagą, prieštaravimų dėl į bylą pateiktų duomenų nepateikė, neprašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tikslu išsiaiškinti visas bylai reikšmingas ir, jo nuomone, abejotinas rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes. Pareiškėjas turėjo teisę teikti rašytinius įrodymus, detalius paaiškinimus, prašyti apklausti jo apeliaciniame skunde nurodytus asmenys, kurie ginčo laikotarpiu buvo laikomi kartu su pareiškėju, tačiau šia teise nepasinaudojo. Todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų teisingumu.

51. Atsižvelgiant į tai, nėra paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui buvo užtikrintas Taisyklių nuostatas atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas.

52. Išsamiai bei visapusiškai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu buvo pažeisti priešgaisrinės saugos reikalavimai, nebuvo pakankamai vykdoma buitinių kenkėjų kontrolė, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

53. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

54. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo atstovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

55. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

56. Nustatytus pareiškėjo teisės pažeidimus įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, atsižvelgdama į tai, jog, nors pažeidimo laikotarpis nebuvo trumpas, tačiau kiti pareiškėjo teisių pažeidimai nebuvo nustatyti, pareiškėjo patirti išgyvenimai bei nepatogumai nebuvo itin intensyvūs, nes ginčo laikotarpiu į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo ir buitinių kenkėjų patalpose buvimo jis nesikreipė, į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik praėjus ilgam laikui po to, kai, pareiškėjo teigimu, šie pažeidimai atsirado (nuo 2012 m.), be to, byloje nėra duomenų, kad nustatyti teisių pažeidimai turėjo lemiamos ir negrįžtamos įtakos pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo bei protingumo principais, daro išvadą, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

57. Atsižvelgiant į tai, aks išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas bei pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas (priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas, nepakankama buitinių kenkėjų kontrolė), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad pareiškėjo Š. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius