2013-07-18 Nr. AB-3654-3-61-3-02372-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1406/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02372-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.12.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. L. su skundu (I t., b. l. 1−2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus miesto skyrių atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 0,13 ha namų valdos žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, priimant atitinkamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nurodė, kad A. J. T. 1993 m. sausio 12 d. testamentu jai paliko gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir žemės sklypą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. 2002 m. birželio 26 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. J. asmeninės nuosavybės teise iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone (šiuo metu (duomenys neskelbtini) g., Vilnius) valdė 1,6 ha žemės plotą (iš jų – 0,13 ha plotą prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje) ir jai priklausantį žemės plotą paliko pareiškėjai. Pareiškėja kreipėsi į Tarnybą su prašymu atstatyti jai pagal testamentą priklausančią žemę, tačiau pastaroji 2012 m. liepos 16 d. raštu nurodė, kad pagal nuosavybės teisų atkūrimo byloje esančią dokumentaciją, pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės iki nacionalizacijos valdytą 1,6 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime Vilniuje, tačiau nuosavybės teisės į 0,13 ha namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilnius, negali būti atkurtos, nes šį sklypą pareiškėją 1997 m. balandžio 1 d. sutartimi įsigijo privačion nuosavybėn, o nuosavybės teisės valdymo faktas teismo sprendimu buvo nustatytas tik 2002 m. birželio 26 d. Pareiškėja pabrėžė, kad 555 kv. m ploto sklypą esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje įsigyti privačion nuosavybėn buvo priversta, tačiau nuosavybės teisės į jai priklausantį namų valdos 0,13 ha žemės sklypą nebuvo atkurtos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą (II t., b. l. 47−49) prašė pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėja 1997 metų valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo nuosavybėn 555 kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į A. T. (A. T.) iki nacionalizacijos turėtą žemę pateiktas tik 2001 m. gruodžio 13 d., o juridinę reikšmę turintis faktas dėl buvusios savininkės nuosavybės teisių nustatytas 2002 m. birželio 26 d. teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, nuosavybės teisių atkūrimas į namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, negalimas. Pažymėjo, kad pareiškėjai kartu su kitais (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo pretendentais nuosavybės teisės Tarnybos sprendimais atkurtos taip: 2008 m. liepos 4 d. sprendimu atkurta natūra į 0,1230 ha ploto žemę, 2008 m. gruodžio 9 d. sprendimu − į 0,0493 ha žemės, 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu − į 0,0594 ha žemės, 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu − į 0,0412 ha žemės, 2012 m. kovo 2 d. − į 0,0662 ha žemės; liko neatkurtos nuosavybės teisės į 1,2609 ha ploto žemės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu (II t., b. l. 85−88) pareiškėjos V. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje iš esmės keliamas dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises į 0,13 ha ploto namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – Tvarka) 102 ir 1061punktais.

Teismas vertino tai, jog pareiškėja prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. A. iki nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje, pateikė 2001 m. gruodžio 13 d. Taip pat vertinta, tai, kad nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,6 ha žemės, kurią iki nacionalizacijos valdė A. J.. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad buvusios savininkės nuosavybės teisėmis turėtos žemės sklypas yra buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo, kuris iki 1940 metų buvo rėžinis, teritorijoje, pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos vadovaujantis Tvarkos 106, 1061 punktų nuostatomis.

Teismas vertino, jog bylos medžiaga patvirtina, kad 2012 m. rugsėjo 7 d. dar buvo neatkurtos nuosavybės teisės į 1,2267 ha žemės. Pareiškėja ginčo dėl minėtų sprendimų teisėtumo ar kitų veiksmų, susijusių su jų priėmimu, nereiškia. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į namų valdos 0,13 ha ploto žemės sklypą. Nustatyta, kad pareiškėja namų valdos 0,0555 ha ploto žemės sklypą privačion nuosavybėn įsigijo 1997 m. balandžio 1 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu.

Namų valdos žemės sklypas 1997 m. balandžio 7 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Taigi pareiškėja pasinaudojo vienu iš Žemės reformos įstatyme numatytų žemės įsigijimo nuosavybėn būdu – išsipirko namų valdos valstybinę žemę. Teismas pažymėjo, kad juridinę reikšmę turintis faktas, kad buvusi savininkė valdė 1,6 ha žemės plotą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (iš kurio 0,13 ha plotas yra namų valda) nustatytas tik 2002 m. rugpjūčio 26 d. teismo sprendimu. Namų valdos sklypas įsigytas tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, pirkimo-pardavimo sutartis yra galiojanti, įrašas Nekilnojamojo turto registre nepanaikintas, todėl tai, kad 2002 metų teismo sprendime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodytas namų valdos sklypo plotas yra didesnis nei išsiperkant žemę 1997 metais, nesudaro pagrindo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į tą patį namų valdos sklypą.

Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad esant nurodytoms aplinkybėms nuosavybės teisių atkūrimas į namų valdos sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, negalimas. Dėl nurodytų motyvų, teismas konstatavo, kad Tarnyba teisėtai atsisakė atkurti nuosavybės teises į 0,13 ha ploto namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl to nėra pagrindo teismo sprendimu įpareigoti atsakovę atlikti papildomus veiksmus ar priimti sprendimus.

III. Pareiškėja V. L. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 90−91), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą patenkinant pareiškėjos prašymą.

Apeliaciniame skunde nurodo:

1) pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja turi nuosavybės teises į 1,6 ha žemės, kurią iki nacionalizacijos valdė A. J., bei kad 2012 m. birželio 26 d. teismo sprendimu nustatant juridinę reikšmę turintį faktą akcentuota, kad 1,6 ha žemės sklype 0,13 ha sudaro namų valdos žemė. Teigia, jog tai, kad atsakovas šio sprendimo neskundė, rodo, kad jis sutiko, kad minėtos namų valdos plotas – 0,13 ha. Pareiškėja teigia, kad gavusi paveldėjimo pagal testamentą liudijimą, jį, kartu su Švenčionių valstybinio archyvo pažyma, iš kurios matyti, kad A. J. (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą ir 0,13 ha žemės sklypą (tą pripažino ir teismas sprendęs juridinio fakto nustatymo klausimą), pateikė atsakovui. Pareiškėjos teigimu, esant tokioms aplinkybėms, atsakovas privalėjo pareiškėjai paaiškinti, kad 0,13 ha namų valdos žemės sklypą ji turi teisę pasidengti paveldėta žeme, o ne inicijuoti jos pirkimą. Teigia, kad namų valdos pirkimo sutartis buvo sudaryta pareiškėjai nepalankiomis sąlygomis, grubiai pažeidžiant jos interesus.

2) Atsakovo teiginys, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateiktas tik 2001 m. gruodžio 13 d. neteisingas. Pareiškėja nuo paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo gavimo rūpestingai tvarkė nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, o skubota ir dėl to neteisėta pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ne dėl jos kaltės. Šią klaidą turi ištaisyti teismas. Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių tinkamai neįvertino.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 95−97) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:

1) pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir pagrįstai nusprendė, kad Tarnyba nuosavybės teises į 0,13 ha ploto namų valdos žemės sklypą pareiškėjai atsisakė atkurti pagrįstai, tad tenkinti pareiškėjos skundo ir įpareigoti atsakovę atlikti papildomus veiksmus ar priimti sprendimus nėra pagrindo.

2) Pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. T. iki nacionalizacijos valdytą žemę pateikė 2001 m. gruodžio 13 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2002 m. birželio 26 d. sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patvirtina, kad pareiškėja su 2001 m. gruodžio 13 d. prašymu nepateikė nuosavybės teises patvirtinančio dokumento, nes jo neturėjo, taigi ir atkurti nuosavybės teisių į minėtą žemę nebuvo galimybės, tad teisėta pretendente pareiškėja tapo tik po minėto teismo sprendimo dėl juridinę galią turinčio fakto nustatymo priėmimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises į 0,13 ha ploto namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas vykdė savo pareigas, tinkamai taikydamas Žemės reformos įstatymo nuostatas bei objektyviai vertindamas aplinkybes, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto skyrių atkurti jai nuosavybės teises į 0,13 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.

Byloje yra neginčijamos ir laikytinos nustatytomis šios faktinės aplinkybės: kad A. J. asmeninės nuosavybės teise iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) r., (šiuo metu (duomenys neskelbtini) g., Vilnius) valdė 1,6 ha žemės plotą (iš kurio 0,13 ha plotas yra namų valda), kurį testamentu paliko pareiškėjai V. L.; kad (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. buvo rėžinė sistema; ir tai, kad pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teisę į minėtą 1,6 ha žemės plotą.

Šioje byloje susiklosčiusius teisinius santykius, reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, taip pat 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka). Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos, be kita ko, grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja; perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai <...>; perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė <...> .

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 5 straipsnyje numatyti žemės įsigijimo būdai, kurie yra: nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; valstybinės žemės suteikimas nuosavybėn neatlygintinai; valstybinės žemės pardavimas; civiliniai sandoriai dėl žemės.

Teisėjų kolegija įvertinusi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovas privalėjo išaiškinti pareiškėjai, jog ji gali pasidengti 0,13 ha namų valdos žemės sklypą paveldėta žeme, o ne inicijuoti jos išpirkimą 1997 m., sprendžia, kad jis yra nepagrįstas ir atmestinas. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 1637-01 buvo numatyta 555 kv m. ploto namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, parduoti V. L.. Įsakymas buvo išduotas gavus E. A., mirusios (duomenys neskelbtini), vardu Vilniaus miesto valdybai 1993 m. kovo 18 d. pateiktą prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą. 1997 m. balandžio 1 d. sutartimi Nr. P01/97-12756 minėtas žemės sklypas buvo parduotas pareiškėjai. Nekilnojamojo turto registrų centrinio duomenų banko išrašas (I t., b. l. 194) patvirtina, jog 555 kv. m. namų valdos žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Žemės reformos įstatymo 5 straipsnio 3 punktu, pareiškėja, nusipirkdama 0,0555 ha namų valdos žemės sklypą, įgyvendino savo teisę įsigyti žemę nuosavybėn. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl teismas daro išvadą, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo pakanka pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumui pagrįsti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė tik 2001 m. gruodžio 13 d. (II t., b. l. 45), o juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. L. testamentu paveldėjo A. J. asmeninės nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 1,6 ha žemės sklypą (iš kurio 0,13 ha plotas yra prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje), buvo nustatytas 2002 m. birželio 26 d. (I t., b. l. 6). Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tuo metu, kai pareiškėja įsigijo minėtą namų valdos žemės sklypą pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, atsakovas negalėjo taikyti kito Žemės reformos nustatyto žemės įsigijimo nuosavybėn būdo, nes atkurti nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą nebuvo teisinio pagrindo.

Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje iki 1940 m. galiojo rėžinė sistema. Kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemę, kuri turėjo rėžinę sistemą, ir į žemę, kurioje tokios sistemos nebuvo, yra skirtingas ta prasme, jog pirmuoju atveju buvusio savininko turėti žemės sklypai nekartografuojami, o nustatoma tik buvusio rėžinio kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius, ir laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip (Tvarkos 106 p. 7 pstr.); antruoju atveju buvusių savininkų turėti žemės sklypai kartografuojami, t. y. pažymimi esamoje kartografinėje medžiagoje, ir laisva (neužstatyta) žemė grąžinama buvusio sklypo teritorijoje (Tvarkos 106 p. 6 pstr.). Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad likusi pareiškėjai negrąžinta žemės sklypo dalis bus suteikiama Tvarkos 106 p. nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė