Legislator Case Law & Legislation
911849dc-4c60-44de-976d-dd4efd476bb7 AI generated

911849dc-4c60-44de-976d-dd4efd476bb7 · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 911849dc-4c60-44de-976d-dd4efd476bb7
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Donato Šerno, sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovei R. V. ir jos atstovui advokatui Kęstučiui Lipeikai, atsakovei

Legislator headnote

AI generated

911849dc-4c60-44de-976d-dd4efd476bb7 · Lietuvos apeliacinis teismas: Nurodė, kad atsakovė yra R. T. , mirusio (duomenys neskelbtini), dukra, įstatyminė įpėdinė. IeÅ¡kovė su R. T. daugiau nei 10 m. iki jo mirties gyveno faktiniuose santuokiniuose santykiuose (buvo sugyventiniai). Gyvendami kartu, jungtinės veiklos pagrindu jie buvo įgiję turto, priklausančio abiems bendros dalinės nuosavybės teise: ginčo butÄ , baldų, įrenginių, įmonės akcijų, automobilį (iÅ¡ viso už 644 455 Lt). 2004 m. liepos pabaigoje R. T. sunkiai susirgo. IeÅ¡kovė jį slaugė, rÅ«pinosi jo gydymu bei reabilitacija, sumokėjo velionio gydymo bei laidojimo iÅ¡laidas.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-259/2010

Procesinio sprendimo kategorija: 30.9.1.; 34.5.; 71.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NuTartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Donato Šerno, sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovei R. V. ir jos atstovui advokatui Kęstučiui Lipeikai, atsakovei

M. K. T. ir jos atstovui advokatui Vygantui Barkauskui, trečiajam asmeniui D. M. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės M. K. T.

apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo dalies, kuria ieÅ¡kinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-280-623/2009 pagal ieÅ¡kovės R. V. ieÅ¡kinį atsakovei M. K. T., tretieji asmenys D. M. ir Vilniaus m. 10-asis notarų biuras, dėl nuosavybės teisių pripažinimo, nuosavybės dalies palikėjo turte nustatymo ir atidalinimo Å¡io turto.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ ,

n u s t a t ė:

ieÅ¡kovė R. V. 2006 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį patikslinusi prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į 51/100 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), ir į baldus, esančius ginčo bute (virtuvės baldus su buitine technika už 12 780 Lt, stalviršį, batų dėžę ir komodÄ už 1 423 Lt, spintÄ , stumdomas duris už 4 537 Lt, žaliuzes už 959,93 Lt, iÅ¡ viso - už 19 699,93 Lt), lengvÄ jį automobilį Jeep Grand Cherokee Laredo už 38 000 Lt; priteisti ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovės M. K. T. dvi velionio R. T. negrÄ Å¾intas paskolas po 100 000 Lt; ieÅ¡kovei priklausančias 116 830,50 Lt pinigines lėšas už velionio parduotÄ Â½ dalį žolės miltų gamybos agregatÄ (75 000 Lt), gydymo iÅ¡laidas (20 175 Lt), ieÅ¡kovės lėšomis padengtÄ ir negrÄ Å¾intÄ velionio 12 610 Lt skolÄ AB Ūkio bankui, 9 045,50 Lt velionio laidojimo iÅ¡laidas (iÅ¡ viso - 316 830,50 Lt); atidalinti iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės ginčo butÄ su jame esančiais baldais, ieÅ¡kovei priteisiant visÄ butÄ ir baldus natÅ«ra, o atsakovei priteisiant iÅ¡ ieÅ¡kovės piniginę kompensacijÄ už 49/100 dalį jai tenkančio buto ir 2/7 baldų dalį; įskaityti ieÅ¡kovei priteistinÄ piniginių lėšų sumÄ Ä¯ atsakovei mokėtinÄ piniginę kompensacijÄ (t. 1, b. l. 3-9; t. 4, b. l. 7-16, 60-69).

Nurodė, kad atsakovė yra R. T. , mirusio (duomenys neskelbtini), dukra, įstatyminė įpėdinė. IeÅ¡kovė su R. T. daugiau nei 10 m. iki jo mirties gyveno faktiniuose santuokiniuose santykiuose (buvo sugyventiniai). Gyvendami kartu, jungtinės veiklos pagrindu jie buvo įgiję turto, priklausančio abiems bendros dalinės nuosavybės teise: ginčo butÄ , baldų, įrenginių, įmonės akcijų, automobilį (iÅ¡ viso už 644 455 Lt). 2004 m. liepos pabaigoje R. T. sunkiai susirgo. IeÅ¡kovė jį slaugė, rÅ«pinosi jo gydymu bei reabilitacija, sumokėjo velionio gydymo bei laidojimo iÅ¡laidas.

Pasak ieÅ¡kovės, 51/100 dalis ginčo buto priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, nes 200 000 Lt ieÅ¡kovė sumokėjo pinigais, gautas paveldėjimo bÅ«du ir kaip dovana, o už 49/100 dalį ginčo buto (194 380 Lt) per įgaliotÄ asmenį G. K. sumokėjo

R. T. iš ieškovės paskolintais pinigais, kuriuos ji pasiskolino iš L.

P. Ginčo butas yra apstatytas (įrengtas) ieškovės bendrai su R. T. įsigytais baldais, buitine technika už 27 559 Lt; iš jų 7 859 Lt sumokėjo R. T. , o 19 700 Lt - ieškovė.

Be to, 2002 m. birželio 25 d. ieÅ¡kovė ir R. T. už bendras lėšas lygiomis dalimis nusipirko žolės miltų gamybos agregatÄ AVM-0,65. 2005 m. gegužės 26 d. R. T. agregatÄ

pardavė už 150 000 Lt, bet su ieÅ¡kove neatsiskaitė. 120 000 Lt R. T. įnešė į savo sÄ skaitas Ūkio ir Nord LB

bankuose, o 30 000 Lt, pridėjęs 8 000 Lt, iÅ¡leido įsigydamas lengvÄ jį automobilį Jeep Grand Cherokee Laredo. Ūkio bankui pareiÅ¡kus pretenzijas dėl R. T. virÅ¡yto kredito kortelės limito, ieÅ¡kovė į jo sÄ skaitÄ Ä¯nešė 12 000 Lt ir 610 Lt. Nuo 2005 m. kovo 3 d. iki pat mirties R. T. gydėsi

B. S. odontologijos klinikoje. Bendra medicininių paslaugų suma siekė 37 463 Lt, iÅ¡ jų 20 175 Lt sumokėjo ieÅ¡kovė. R. T. laidojimo iÅ¡laidos sudarė 10 202,99 Lt. 9 045,50 Lt ieÅ¡kovė sumokėjo savo sÄ skaita, 407,49 Lt panaudojo VSDFV Vilniaus m. skyriaus pervestÄ R. T. invalidumo pensijÄ , dar 750 Lt sudarė Vilniaus m. savivaldybės Socialinės paramos centro skirta laidojimo paÅ¡alpa.

Atsakovė M. K. T. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (t. 1, b. l. 90-91, 107-108; t. 4, b. l. 30-42, 70-83). Teigė, kad visas ginčo turtas arba turtas, už kurį gauti pinigai įtraukiami į prašomo padalinti turto masę, buvo įsigytas 2002 - 2005 m., t. y. galiojant 2000 m. CK. Įsigaliojus naujam CK, jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčių teisinis reglamentavimas formos aspektu pasikeitė kardinaliai. CK 6.969 straipsnio 4 dalis sako, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais - notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Rašytinės jungtinės veiklos sutarties ieškovė nepateikė. Vadinasi, ieškovė ir R. T. , priešingai negu nurodyta ieškinyje, abu nesikooperavo veikti bendrai siekdami tam tikro tikslo (bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis įgyti turto). Dar daugiau, atsakovės tėvas negalėjo būti ieškovės partneriu (sugyventiniu), nes jis iki 2005 m. spalio 22 d., kai įsiteisėjo Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo

21 d. sprendimas dėl santuokos nutraukimo (civilinės bylos Nr. 2-6343-535/2005), buvo atsakovės mamos D. M. teisėtas sutuoktinis. Maža to, pati ieÅ¡kovė iki 2004 m. gegužės 20 d. buvo susituokusi su A. E. V. . Vargu ar bÅ«tų pagrįsta kalbėti apie dviejų asmenų, de jure esančių santuokose su kitais asmenimis, tarpusavio „faktinę“ santuokÄ . Nors partnerystės santykius reglamentuojantis įstatymas kol kas nėra priimtas, tačiau atsižvelgiant į mÅ«sų Å¡alyje pripažįstamÄ monogamijos principÄ , neįtikėtina, kad įstatymas leistų sudaryti partnerystę asmenims, esantiems santuokoje su kitu asmeniu. Tai, kad R. T. ir

D. M. sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių pasidalino santuokoje įgytÄ turtÄ , patvirtina bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijÄ (CK 3.88 str. 2 d.) ir paneigia ieÅ¡kovės teiginius apie bendrosios dalinės nuosavybės sukÅ«rimÄ . Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuri buvo patvirtinta Vilniaus m. 2-ojo

apylinkės teismo sprendimu, 2.1 punkte nustatyta, kad R. T. prisiima pareigÄ grÄ Å¾inti 200 000 Lt neįvardintam

kreditoriui, 2.2 punkte nustatyta, kad ginčo butas nuosavybės teise atitenka R. T. Tokiu būdu R. T. ir D. M. išsprendė bendrosios jungtinės nuosavybės

klausimÄ , įskaitant ir Å¡ios bylos ginčo dalyku esančio buto nuosavybės klausimÄ .

Atsakovė atkreipė dėmesį, kad 194 380 Lt už ginčo butÄ sumokėjo G. K. , veikiantis kaip R. T. atstovas, dar 200 000 Lt R. T. paskolino ieÅ¡kovė. Taigi ginčo butas buvo nupirktas už R. T. nuosavas lėšas - tiek turėtas, tiek skolintas.

Savo, kaip kreditoriaus teisę, ieÅ¡kovė turėjo realizuoti CK 5.63 str. nustatyta tvarka per 3 mėn. nuo palikimo atsiradimo dienos pareikÅ¡dama reikalavimus palikimÄ priėmusiai atsakovei arba ieÅ¡kinį teisme dėl paveldimo turto. Tokio reikalavimo ieÅ¡kovė nustatytu laiku nepareiÅ¡kė.

Tretysis asmuo Vilniaus m. 10-asis notarų biuras atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b. l. 82) ieškinį paliko spręsti teismo nuožiūra.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu (t. 4, b. l. 103-114) ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies, o bÅ«tent: pripažino ieÅ¡kovei nuosavybės teisę į 0,507125107 dalis ginčo buto, į virtuvės baldus su buitine technika, stalviršį, batų dėžę, komodÄ , spintÄ , stumdomas duris ir žaliuzes; atidalino iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė ieÅ¡kovei nuosavybėn visÄ ginčo butÄ , o atsakovei - 317 411,43 Lt kompensacijÄ už jai tenkančiÄ R. T. palikimo dalį; priteisė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovės 316 830,50 Lt skolÄ , įskaitė prieÅ¡prieÅ¡inius reikalavimus ir galutinai priteisė atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovės 580,93 Lt; likusiÄ ieÅ¡kinio dalį dėl nuosavybės teisių į ½ dalį lengvojo automobilio pripažinimo atmetė; taip pat priteisė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovės 8 580,70 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 10), priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovei 919,72 Lt bylinėjimosi

iÅ¡laidų, priteisė į valstybės biudžetÄ iÅ¡ ieÅ¡kovės 18,40 Lt, o iÅ¡ atsakovės –

204,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiais Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. ir Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. sprendimais dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu, atsakovės paaiškinimais ir liudytojo A. E. V. parodymais, konstatavo, kad R. T. ir ieškovė apie 10 m. iki R.

T. mirties 2005 m. gruodžio 27 d., formaliai nenutraukę santuokų su savo sutuoktiniais, pradėjo gyventi kartu, tvarkyti bendrÄ Å«kį, kaip tai

būdinga šeimai, todėl ne vėliau nei nuo 1995 m. vidurio tarp ieškovės ir R. T. susiklostė bendro

gyvenimo partnerystės santykiai, kurių vienas iš tikslų buvo abiejų asmenų

lėšomis įgyti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę lygiomis dalimis. IÅ¡ nurodytų teismų sprendimų

dėl santuokos nutraukimo matyti, kad abiejų partnerių sutuoktiniai A. E. V. nei D. M. nepretendavo įgyti nuosavybės teisių į

turtÄ , kurį gyvendami kartu įgijo ieÅ¡kovė ir R. T. . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos,

kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, Å«kio tvarkymas kartu, bendro turto kÅ«rimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali bÅ«ti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimÄ sukurti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-1029/2001, Nr. 3K-3-236/2003, Nr. 3K-3-37/2004, Nr. 3K-3-305/2006, Nr.3K-7-332/2006).

2004 m. kovo

8 d. R. T. ir UAB „Talainė“ sudarė ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 17-20), pagal kuriÄ R. T. už 394

380 Lt (mokėjimas atidėtas) įsigijo butÄ . 2004 m. liepÄ R. T. iÅ¡tiko insultas. 2004 m. rugsėjo 21 d.

ieÅ¡kovė per R. T. įgaliotÄ atstovÄ G. K. (t. 1, b. l. 27-28) suteikė R. T. 100

000 Lt tikslinę paskolÄ , skirtÄ iÅ¡ dalies atsiskaityti už ginčo butÄ (t. 2, b. l. 16-17). R. T. atstovas 2004 m. rugsėjo 22 d. sumokėjo UAB „Talainė“ 194 380 Lt (t. 1, b. l. 22). 2004 m. spalio 15 d. ieÅ¡kovė ir R. T. atstovas

G. K. sudarė antrÄ tikslinę 100 000 Lt paskolos sutartį (t. 2, b. l. 18-19). Pati ieÅ¡kovė per 4 kartus (t. 1, b. l. 23-26) pervedė UAB „Talainė“ po 50 000 Lt už ginčo buto dalį. Kadangi R. T. sumokėjo

194 380 Lt, o ieÅ¡kovė – 200 000 Lt (50 000 Lt x 4) už ginčo butÄ , ieÅ¡kovei

priklauso nuosavybės teisė į 51/100 ginčo buto dalį, atsakovei, kaip R. T. įpėdinei, – 49/100. 49/100

ginčo buto dalių vertė pagal byloje atliktos turto vertinimo ekspertizės išvadas (t. 3, b. l. 27) sudaro 317 411,43 Lt (644 000 Lt x 0,492874892).

IeÅ¡kovės pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad ji sumokėjo 19 700 Lt savo lėšomis už ginčo bute esančius virtuvės baldus su buitine technika, stalviršį, batų dėžę, komodÄ , spintÄ , stumdomas duris ir žaliuzes, todėl jai pirmosios instancijos teismas pripažino nuosavybės teisę į iÅ¡vardintus daiktus.

Ieškovė, kaip R. T. kreditorė,

turi teisę reikalauti priteisti iÅ¡ atsakovės, kaip įpėdinės, jos R. T. suteiktÄ 200 000 Lt paskolÄ

(CK 5.63 str.) ir kitas skolas už 116 830,50 Lt: 12 610 Lt už padengtÄ R. T. kredito kortelės limito perviršį, 20 175 Lt už R. T. suteiktas stomatologines paslaugas, 75 000 Lt už žolės miltų gamybos agregatÄ AVM-0,65, nes byloje nėra įrodymų, jog R. T. bÅ«tų atsiskaitęs su ieÅ¡kove už jai tenkančiÄ Â½ agregato dalį; ieÅ¡kovė sumokėjo 9 045,50 Lt R. T. laidojimo iÅ¡laidų, kurios taip pat tenkinamos iÅ¡ paveldimo turto (CK 5.59 str. 2 d. 1 p.), iÅ¡ viso - 316 830,50 Lt. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ieÅ¡kovė CK 5.63 straipsnyje numatyto 3 mėn. termino pareikÅ¡ti kreditorinius reikalavimus nepraleido, nes ji dar 2006 m. vasario 7 d. kreipėsi į Vilniaus m. 3-ojo notarų biuro notarę su pareiÅ¡kimu, kuriame nurodė esanti R. T. kreditorė, 2006 m. kovo 14 d. - į Vilniaus m. 3-Ä jį apylinkės teismÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, todėl atsakovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad ieÅ¡kovė atsisako savo teisių arba nemano, kad jos subjektinės teisės buvo pažeistos.

Pripažinus ieÅ¡kovei nuosavybės teisę į 51/100 dalis ginčo buto, ieÅ¡kovė turi teisę reikalauti atidalinti jos dalį iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str. 1 d.). Atsižvelgęs į tai, jog ieÅ¡kovė rÅ«pinosi ginčo buto įgijimu ir įrengimu, jai priklauso didesnioji buto dalis, Å¡io buto pobÅ«dį (skirtas poilsiui, didžiÄ jÄ ginčo buto ploto dalį sudaro bendro naudojimo patalpos), pirmosios instancijos teismas priteisė ieÅ¡kovei ginčo butÄ natÅ«ra, o atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovės – 317 411,43 Lt kompensacijÄ (644 000 Lt x 49/100). Ä®skaitęs prieÅ¡prieÅ¡inius reikalavimus, galutinai pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovės 580,93 Lt kompensacijÄ (317 411,43 Lt - 316 830,50 Lt).

Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovės ieškinio dalies dėl automobilio priteisimo, todėl sumažino ieškovei iš atsakovės priteistino žyminio mokesčio dalį. Iš ieškovės proporcingai netenkintų reikalavimų daliai priteisė atsakovės turėtas 3 789, 43 Lt išlaidas už ekspertizes (t. 2, b. l. 102, 111, 121), 302,

50 Lt iÅ¡laidų, susijusių su paskelbimu spaudoje apie bylos nagrinėjimo laikÄ ir vietÄ (t. 2, b. l. 191), bei 7 040 Lt iÅ¡laidų už advokato pagalbÄ . IÅ¡ abiejų Å¡alių proporcingai priteisė 222,75 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetÄ (t. 1, b. l. 2; t. 2, b. l. 0, t. 3, b. l. 0; t. 4, b. l. 1).

Atsakovė

M. K.

T. apeliaciniu skundu (t. 4, b. l. 120-134) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį, kuria

patenkintas ieÅ¡kinys, ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ - ieÅ¡kinį atmesti bei priteisti abiejų instancijų teismuose patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinį skundÄ motyvuoja tuo, kad:

1. Ieškovė negalėjo būti faktinė R. T. sutuoktinė, o šis -

jos sutuoktinis, nes ieškovė iki 2004 m. gegužės 20 d., R. T. iki 2005 m. spalio 21 d. gyveno susituokę

su atitinkamai A. E. V. ir

D. M. . Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2006 m. birželio 21 d. sprendimu ne tik nustatė juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad velionio paskutinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), bet taip pat nustatė ir tai, kad velionis gyveno kartu su ieÅ¡kove kaip Å¡eima. Pastarojo fakto Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas nenustatė ir negalėjo nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo

27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2004).

R. T. ir D. M. nebuvo sudarę povedybinės sutarties, kas reiÅ¡kia, jog galiojo įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas (CK 3.87-3.100 str.). CK 3.87 straipsnis nustato, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė tol, kol jis nėra padalintas arba bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nepasibaigė kitokiu bÅ«du. Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuriÄ patvirtino Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimu, 2.1 punktas sako, kad R.

T. įsipareigojo grÄ Å¾inti 200 000 Lt skolÄ , 2.2 punktas – ginčo butas atitenka R. T. . Atkreipė dėmesį, jog nekilnojamojo turto registre juridiniu ginčo buto įregistravimo pagrindu nurodytas Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas; taip pat jog 2005 m. gegužės 5 d. UAB „Energetinių sistemų

lizingas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad akcijos priklauso R. T. bei D. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. Vadinasi,

sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija galioja ne tik ginčo butui, bet ir ginčo bute esantiems baldams, velionio sÄ skaitoje buvusioms piniginėms lėšoms ir t. t. IeÅ¡kovė deklaravo, kad ji ir velionis 10 m. gyveno kartu, vedė bendrÄ Å«kį, bet ginčo dalyku byloje ieÅ¡kovė nurodė tik tÄ turtÄ , kuris buvo registruotas velionio vardu arba kuris yra jo banko sÄ skaitose, t. y. nemini to turto, kuris tuo pačiu laikotarpiu buvo įsigytas ir registruotas ieÅ¡kovės ar jos oficialaus vyro vardu. Pvz., 2001 m. birželio 20 d. ieÅ¡kovė nusipirko 48,16 m2 pastatÄ , 2002 m. rugpjūčio 12 d. ieÅ¡kovė ir A. E. V. įsigijo

2 k. butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo registruotas kaip bendroji jungtinė ieÅ¡kovės ir A. E. V. nuosavybė.

2. Turtas, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino bendrÄ ja daline ieÅ¡kovės ir velionio nuosavybe, buvo arba asmeninė R. T. nuosavybė, arba bendroji jungtinė R. T. ir

D. M. nuosavybė. Ieškovė savo daiktines teises kildina iš jungtinės veiklos. Kadangi ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę ir atidalinti daiktus, įgytus po 2001 m. liepos

1 d., teisiniai santykiai turi būti kvalifikuojami taikant 2000 m. CK. CK 6.969 straipsnio 4 dalis numato, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jei sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis negalioja. Jungtinės veiklos sutartis turi būti sudaryta notarine forma visais atvejais, kai partneriai sudaro CK

1.74 straipsnio 1, 3 punktuose numatytus sandorius, t. y. daiktinių teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ perleidimo ar daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandorius ar sandorius, kuriems notarinę formÄ nustato konkrečios CK normos. [...] jungtinės veiklos sutartis turi bÅ«ti privalomai įregistruota, jeigu ji yra sandoris, kuriam įstatymo nustatytas privalomos teisinės registracijos reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2008).

RaÅ¡ytinės jungtinės veiklos sutarties, juolab – notarinės, kurios dalykas bÅ«tų nekilnojamasis daiktas, ieÅ¡kovė nepateikė, taigi klaidinga pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovę ir velionį siejo partnerystės santykiai, kurių vienas iÅ¡ tikslų – abiejų asmenų lėšomis įsigyti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę. Negaliojant partnerystės teisinius santykius reglamentuojančioms normoms, asmenų bendro gyvenimo nesudarius santuokos faktas nedaro įtakos jų turimo turto statusui, t. y. vien Å¡is faktas, nesant kitų bendrosios nuosavybės atsiradimo pagrindų, nėra pakankamas atsirasti vieno sugyventinio teisėms į kito sugyventinio įgytÄ turtÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/ 2004).

3. Byloje yra rašytinis įrodymas, patvirtinantis, jog G. K. , veikdamas kaip velionio įgaliotas atstovas, sumokėjo atstovaujamojo vardu 194

380 Lt už ginčo butÄ . RaÅ¡ytinių įrodymų, kad velionis per G. K. bÅ«tų pasiskolinęs 200 000 Lt, nėra.

Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas konstatavo šį faktÄ , remdamasis liudytojo G. K. parodymais, kÄ daryti draudžia CK 1.93 straipsnio 2 dalis.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, susijusi su paskola, už kuriÄ velionis nusipirko ginčo buto dalį, yra nenuosekli. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad velionis skolinosi iÅ¡ ieÅ¡kovės 200 000 Lt sumokėti už jam tenkančiÄ buto dalį, tačiau už jam tekusiÄ ginčo buto dalį kažkodėl sumokėjo tik 194 380 Lt. Pirmosios instancijos teismas nesuabejojo dėl to, kad 194 380 Lt už ginčo butÄ G. K. sumokėjo 2004 m. rugsėjo 22 d., o dvi paskolos sutartis po 100 000 Lt velionis per G. K. sudarė atitinkamai 2004 m. rugsėjo 21 d. ir 2004 m. spalio 15 d. Priimdamas skundžiamÄ sprendimÄ pirmosios instancijos teismas nesivadovavo R. T. vienkartine gyventojo (Å¡eimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija. Deklaracijoje R. T. deklaravo turįs turto (piniginių lėšų) už 485 000 Lt. Ä®vertinant tai, kad ginčo butÄ velionis įsigijo netrukus po nurodytos datos (2004 m. kovo 8 d.), yra pakankamo pagrindo manyti, jog nebuvo jokio reikalo jam skolintis pinigų iÅ¡ ieÅ¡kovės, kad sumokėtų už įsigytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ , nes pats turėjo turto (piniginių lėšų) užtektinai. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas supainiojo bendrosios jungtinės (partnerystės) veiklos ir paskolos sutartis. Kaip jas viena nuo kitos atriboti, pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartyje, kuri priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008.

Net kelis sykius paminėjęs, kad ieÅ¡kovė ir R. T. siekė įsigyti ginčo butÄ bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis, pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovei priteisė didesnę „lygiÄ â€œ dalį ginčo buto negu atsakovei, t. y. ne po 50 %, bet atitinkamai 51 % ir 49 %, nors nekilnojamojo

turto pirkimo pardavimo sutartyje, kuri laikytina prima facie įrodymu (CPK 197 str. 2 d.), pirkėju įvardinamas tik

vienas asmuo – R. T.

Dirbtinai padidinęs ieÅ¡kovei tenkančiÄ ginčo buto dalį, pirmosios instancijos teismas tokiu bÅ«du rado motyvų, kodėl bÅ«tent ieÅ¡kovei reikia priteisti ginčo butÄ natÅ«ra.

4. PrieÅ¡taringa pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, susijusi su ginčo bute esančiais baldais ir buitine technika. Bendra baldų ir kitų kilnojamųjų daiktų vertė siekia 27 559 Lt. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog ieÅ¡kovė ir velionis partnerystės sutartimi siekė abiejų asmenų lėšomis įsigyti bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę lygiomis dalimis, vis dėlto priteisė ieÅ¡kovei kilnojamųjų daiktų už 19 699,93 Lt, o ne 13 779,50 Lt (27 559 Lt ÷ 2).

5. Su „lygių dalių“ principu nesiderina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti (padalinti) velionio skolas. Teismas pripažino ieÅ¡kovei 20 175 Lt, o ne 18 731,50 Lt (37 463 Lt ÷ 2) kreditorinį reikalavimÄ už velionio dantų protezavimÄ , 12 610 Lt, o ne 6 305 Lt (12 610 Lt ÷ 2) kreditorinį reikalavimÄ už virÅ¡ytÄ kredito kortelės limitÄ , kurį ji padengė.

6. Pirmosios instancijos teismas sprendime keletÄ kartų akcentavo, jog apeliantė nereiÅ¡kė prieÅ¡ieÅ¡kinio dėl paveldėto turto priteisimo. Tačiau lieka neaiÅ¡ku, kodėl apeliantė turėjo reikalauti priteisti tai, kas jai ir taip priklauso.

7. Vėliausiuose patikslinto ieÅ¡kinio redakcijose (2009 m. kovo 6 d. ir 2009 m. kovo 16 d.) ieÅ¡kovė „prisiminė“, kad per du kartus paskolino velioniui po 100 000 Lt, ir paprašė juos priteisti iÅ¡ atsakovės. Ne vėliau kaip per 3 m. nuo palikimo atsiradimo (Å¡is terminas naikinamasis) kreditorius turi teisę pareikÅ¡ti reikalavimÄ vienam iÅ¡ Å¡ių subjektų: įpėdiniui, testamento vykdytojui, palikimo administratoriui, teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2006). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieÅ¡kovė 2006 m. vasario 7 d. CK 5.63 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka pareiÅ¡kė kreditorinius reikalavimus, bet iÅ¡ tiesų ieÅ¡kovė kreditorinius reikalavimus pareiÅ¡kė Vilniaus m. 10-ojo notarų biuro notarui, t. y. ne įstatymo nustatyta tvarka. Be to, 2008 m. kovo 8 d. kreipimesi į notarÄ ieÅ¡kovė minėjo tik 200 000 Lt velionio skolÄ už ginčo butÄ ir nenurodė likusios 116 830,50 Lt skolos dalies. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl Å¡ių atsakovės argumentų ir naikinamojo termino pasekmių netaikė.

8. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 75 000 Lt skolos priteisimo už žolės miltų agregatÄ (dar kitaip vadinamÄ pjuvenų džiovinimo ir granuliavimo linija), netinkamai paskirstė tarp bylos Å¡alių įrodinėjimo naÅ¡tÄ . 2005 m. gegužės 26 d. žolės miltų agregato pirkimo pardavimo sutartyje sakoma, kad parduodamo daikto savininkas yra R. T. , kas paneigia ieÅ¡kovės žodžius esÄ agregato savininkais buvo jie abu su velioniu, todėl jai taip pat priklauso pusė už parduotÄ agregatÄ sumokėtos sumos. Dar daugiau, pagal bendrÄ jį įrodinėjimo principÄ â€žÄ¯rodinėja tas, kas teigia“, tad ne velionio įpėdinė privalo įrodinėti, jog R. T. nėra skolingas ieÅ¡kovei, bet, atvirkščiai - ieÅ¡kovė turėjo įrodyti, kad jis su ja neatsiskaitė. IeÅ¡kovės aiÅ¡kinimai viename iÅ¡ patikslintų ieÅ¡kinių, kad pinigai buvo įneÅ¡ti į velionio sÄ skaitÄ , nes ieÅ¡kovė negalėjo deklaruoti jai priklausiusios gauti sumos, skamba neįtikinamai. O jei taip iÅ¡ tiesų yra, ieÅ¡kovės reikalavimai, kaip pažeidžiantys vieÅ¡Ä jį interesÄ , neturėtų bÅ«ti ginami.

9. Reikalavimų dalis dėl 9 045,50 Lt laidojimo iÅ¡laidų priteisimo (CK 5.59 str. 2 d. 1 p.) turėjo bÅ«ti atmesta, nes ieÅ¡kovė praleido sutrumpintÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ pareikÅ¡ti reikalavimÄ , kylantį iÅ¡ deliktinių santykių (CK 1.125 str. 8 d.), ir šį reikalavimÄ pareiÅ¡kė tik 2009 m. kovo 6 d. patikslintame ieÅ¡kinyje. Maža to, ieÅ¡kovė raÅ¡tu pripažino, jog pasiėmė velionio 407,49 Lt dydžio invalidumo pensijÄ , bet pirmosios instancijos teismas Å¡ia suma priteistinų iÅ¡ atsakovės laidojimo iÅ¡laidų nemažino.

10. Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi iÅ¡laidas. Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovės proporcingai netenkintų reikalavimų daliai priteisiami 3 789,43 Lt iÅ¡laidų už ekspertizės atlikimÄ , 302,50 Lt iÅ¡laidų, kurios susijusios su vieÅ¡u paskelbimu spaudoje, ir 7 040 Lt advokato pagalbos iÅ¡laidų. Tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovės buvo priteista viso labo tik 919,72 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų, o ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovės – 8 580,70 Lt žyminio mokesčio.

Ieškovė

R. V. atsiliepimu į apeliacinį skundÄ (t. 4, b. l. 155-166) skundÄ laiko nepagrįstu ir praÅ¡o skundžiamÄ Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistÄ . Pažymi, kad ieÅ¡kovės ir A. E. V. bei R. T. ir D. M. pareiÅ¡kimuose dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu buvo nurodyta, jog abi Å¡eimos daugiau negu 10 m. negyvena

kartu, nepalaiko santuokinių ryšių, neveda bendro ūkio. Nei A. E. V. , nei D. M. santuokos nutraukimo metu nereiškė

pretenzijų į turtÄ , kurį per 10 bendro gyvenimo metų įsigijo ieÅ¡kovė su velioniu. Apeliantės argumentus, kad ieÅ¡kovė ir velionis negalėjo daugiau kaip

10 m. gyventi faktinėje santuokoje ir sukurti bendro turto, paneigia Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Šioje byloje Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas inter alia konstatavo, kad „R. T. su R. V. faktinėje santuokoje gyveno daugiau kaip 10 m.“. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo (CPK 182 str. 2 p.), kad ieškovės ir R. T. bendro gyvenimo partnerystės santykiai prasidėjo 1995 m. ir tęsėsi iki 2005 m., t. y. kai

R. T. mirė. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ir velionio bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo neįregistravus santuokos santykius teisingai kvalifikavo pagal 1964 m. CK ir 2000 m. CK kaip jungtinės veiklos teisinius santykius.

Dėl sumokėjimo už ginčo butÄ ieÅ¡kovė akcentuoja, kad R. T. vienkartinėje gyventojo (Å¡eimos) 2004 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytÄ

turtÄ (lėšas) velionis panaudojo grÄ Å¾inti 250 000 Lt skolÄ G. M. (velionis Å¡iam kreditoriui liko skolingas dar

45 600 Lt). Netrukus po to (2004 m. pavasarį) velionis iš AB Ūkio banko paėmė 3

000 Lt vartojimo kreditÄ , o jau 2004 m. liepÄ virÅ¡ijo AB Ūkio banko kredito

kortelės EC/MC Gold kredito limitÄ , kurį padengė ieÅ¡kovė. Nuo 2004 m. liepos R. T. sunkiai susirgo:

paralyžuotas po dviejų insultų, atliktos dvi kraujagyslių operacijos, jį buvo iÅ¡tikusi klinikinė mirtis, atlikta sudėtinga smegenų operacija, R. T. kurį laikÄ gulėjo komos bÅ«klės, galiausiai susirgo plaučių uždegimu (ir mirė). Velioniui priklausiusios

50 % UAB „Energetinių sistemų lizingas“ akcijos ir žolės miltų gamybos agregatas buvo parduoti gerokai vėliau – tik 2005 m. Tokiu atveju gyvenimas drauge, bendro Å«kio tvarkymas, bendro turto kÅ«rimas abiejų naudotomis iÅ¡ bendro Å«kio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų pačiu darbu, yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimÄ dėl bendrosios jungtinės veiklos sukuriant bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-1029/2001, 3K-3-37/2004, 3K-3-553/2004).

Ä® R.

T. vardu nupirktÄ ginčo butÄ ieÅ¡kovė investavo praktiÅ¡kai visas savo asmenines lėšas. 100 000 Lt ieÅ¡kovė gavo pardavusi dovanotÄ butÄ ir priėmusi tėvo P. P. palikimÄ , 100

000 Lt ieškovei 2004 m. spalio 15 d. sutartimi dovanojo motina K. D. P. , dar 200 000 Lt ieškovė pasiskolino iš L. P. ir per G. K. perskolino juos

R. T. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgiant į kiekvieno iÅ¡ jų indėlį į įgytÄ ar sukurtÄ turtÄ , gali įrodinėti turimÄ tokio turto dalį bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamai sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iÅ¡ jų vardu, gali bÅ«ti pripažintas bendrÄ ja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iÅ¡ bendrų lėšų ir jų naudojamas. Sugyventinių turtinėms teisėms į bendrai įgytÄ turtÄ apsaugoti taikytinos CK 4 kn. normos, nustatančios bendrÄ jÄ nuosavybės teisę bendraturčiams (CK 34 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Kadangi už

ginčo butÄ 200 000 Lt sumokėjo ieÅ¡kovė, 194 380 Lt – R. T. , pirmosios instancijos teismas pagrįstai

pripažino ieÅ¡kovei nuosavybės teisę į 51 % buto, o 49 % ginčo buto dalį laikė palikimo dalimi. Pagal LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir 2000 m. CK 1.93 straipsnio 6 dalį draudimas remtis liudytojų parodymais, ginčijant sandorius, kurie turėjo bÅ«ti sudaryti paprasta raÅ¡ytine forma, nėra absoliutus. Nesant gyvo R. T. pirmosios instancijos teismas teisingai pasielgė apklausdamas ir pasiremdamas priimant sprendimÄ G. K. bei L. P.

Apeliantė klysta, kad pirmosios instancijos teismas daugybę kartų nukrypo nuo lygių dalių principo, bylÄ sprendė ieÅ¡kovės naudai ir atsakovės nenaudai. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ vadovautis ginčo buto įsigijimo kaina ir iÅ¡sprendė bylÄ pagal turto vertinimo ekspertizės nustatytÄ kainÄ , kuri dabar ženkliai kritusi. Ä® ieÅ¡kinį ieÅ¡kovė neįtraukė buto, esančio (duomenys neskelbtini), nes jis buvo įgytas už jos asmenines lėšas, gautas pardavus dovanotÄ butÄ , esantį Vilniaus g. 45-13, Vilniuje. A. E. V. vardu registruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), pirktas be ieÅ¡kovės žinios ir ji į jį nepretenduoja.

Dėl žolės miltų gamybos agregato ieškovė paaiškino, kad ant agregato pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo jos pavardės, todėl už

parduotÄ agregatÄ gauti pinigai buvo pervesti į R. T. sÄ skaitÄ banke, nors šį agregatÄ pirko R. T. su ieÅ¡kove, t. y. jie

abu buvo bendrasavininkiai. Kaip minėta, 2005 m. R. T. už 77 000 Lt pardavė 50 % UAB „Energetinių sistemų lizingas“ akcijų ir agregatÄ už 150 000 Lt. Jokių pajamų, iÅ¡skyrus apie

400 Lt/mėn. invalidumo pensijÄ , R.

T. daugiau negaudavo. 2005 m. spalio 14 d. R. T. už 38 000 Lt įsigijo lengvÄ jį automobilį. Teoriniais skaičiavimais jo sÄ skaitoje turėtų bÅ«ti 189 000 Lt (77 000 Lt + 150

000 Lt – 38 000 Lt). Realiai R. T. sÄ skaitoje po mirties liko 184 200 Lt, bet jei velionis bÅ«tų perdavęs ieÅ¡kovei 75 000 Lt - lėšų jo banko sÄ skaitoje bÅ«tų likę gerokai mažiau.

IeÅ¡kovė pareiÅ¡kė kreditorinius reikalavimus per 3 mėn. nuo palikimo atsiradimo atsakovės įstatyminei atstovei D. M. , vėliau – dar ir Vilniaus m. 10-jame notarų biure, todėl mano, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytÄ tvarkÄ Ä¯gyvendino tinkamai.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ tikrina tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde (atsiliepime į jį) nurodytus argumentus (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai, objektyviai iÅ¡nagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginÄÄ ; surinktus įrodymus iÅ¡tyrė ir įvertino laikydamasis įrodinėjimo taisyklių; iÅ¡ esmės tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas bei teismų praktikÄ , kurį pakeisti arba panaikinti nėra įstatyme numatytų pagrindų.

IÅ¡ byloje surinktos medžiagos nustatyta, kad R. T. ir D. M. susituokė (duomenys neskelbtini) (Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-6343-535/05 4 l.). Jiems (duomenys neskelbtini) gimė atsakovė M. K. T. (Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-6343-535/05 6 l.). Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendime (Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-6343-535/2005 13-14 l.) konstatavo, kad R. T. ir D. M. 10 m. gyvena atskirai, nebeveda bendro Å«kio, todėl santuoka faktiÅ¡kai iÅ¡irusi, ir jÄ nutraukė.

A. E.

V. ir ieškovė R. V. (iki santuokos sudarymo – P.) susituokė (duomenys neskelbtini) (Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1925-20/2004 8 l.). Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2004 m. balandžio 19 d. sprendime

(Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1925-20/2004 37-38 l.) nustatė, kad A. E. V. ir ieÅ¡kovė ilgÄ laikÄ gyvena atskirai,

nebeveda bendro Å«kio, todėl santuoka iÅ¡irusi galutinai, ir jÄ nutraukė.

IeÅ¡kovė ir R. T. keletÄ metų palaikė artimus ryÅ¡ius, tuo

metu įgijo įvairaus turto ir/ar skolų. 2005 m. gruodžio 27 d. R. T. mirė (t. 1, b. l. 12). R. T. palikimÄ priėmė pirmos eilės pagal įstatymÄ

įpėdinė – dukra. IeÅ¡kovė užprieÅ¡taravo, kad notaras iÅ¡duotų atsakovei paveldėjimo teisės liudijimÄ , teigdama, kad dalis R. T. vardu registruoto turto, sudarančio palikimÄ , priklauso jai.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių pripažinimo ieÅ¡kovei į 0,507125107 dalis ginčo buto; į virtuvės baldus su buitine technika, stalviršį, batų dėžę, komodÄ , spintÄ , stumdomas duris ir žaliuzes, dėl atidalinimo iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės tarp bylos Å¡alių bÅ«do ir proporcijų, dėl 316 830,50 Lt skolos priteisimo iÅ¡ atsakovės ir dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, paskirstymo. Sprendimo dalis, kuria ieÅ¡kovės reikalavimas dėl nuosavybės teisų pripažinimo į ½ dalį lengvojo automobilio Jeep Grand Cherokee Laredo atmestas, nėra apeliacijos dalykas, tad Å¡i teismo sprendimo dalis neanalizuojama.

Dėl bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės motyvu, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra laikomas bendrÄ ja jungtine jų nuosavybe (SÅ K 21 str., 2000 m. CK 3.87 str.). Skunde apeliantė pripažįsta, kad Å¡i nuostata reiÅ¡kia įstatymų leidėjo įtvirtintÄ bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcijÄ . Akcentuotina, jog prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali bÅ«ti nuginčijama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007).

PrezumpcijÄ , kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ieÅ¡kovė ginčijo remdamasi Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. ir Vilniaus m. 3-ojo

apylinkės teismo 2004 m. balandžio 19 d. sprendimais dėl atitinkamai R. T. ir D. M. , A. E. V. ir ieškovės santuokos nutraukimo. Aplinkybė,

kad R. T. ir D. M. , A. E. V. ir ieškovė kaip šeima de facto negyveno jau seniai, t. y. nebeegzistuoja bendrosios

jungtinės nuosavybės prezumpcijos prielaida, buvo nustatyta įsiteisėjusiais sprendimais dvejose skirtingose bylose dėl santuokos nutraukimo, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija (CPK 185 str. 2 p.), o ieÅ¡kovė sėkmingai jÄ nuginčijo. PrieÅ¡ingai negu nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas, skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje R. T. ir

D. M. atžvilgiu atsisakydamas taikyti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijÄ , Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-566-623/2008) dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto, t. y. paskutinės

R. T. gyvenamosios vietos nustatymo, nesirėmė.

Teisėjų kolegija kaip de jure nepagrįstus atmeta apeliantės motyvus, susijusius su bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos taikymu.

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir įrodinėjimo taisyklių

Iš bylos šalių – ieškovės ir atsakovės – paaiškinimų, liudytojo A. E. V. parodymų ir kitų byloje esančių netiesioginių rašytinių įrodymų pirmosios instancijos

teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė ir R. T. apie deÅ¡imt metų iki R. T. mirties formaliai nenutraukę santuokų su

savo sutuoktiniais faktiškai pradėjo gyventi kartu ir bendrai tvarkyti ūkį. Šiuos tarp ieškovė ir R. T. susiklosčiusius santykius pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo kaip jungtinę

(partnerystės) veiklÄ ir, spręsdamas bylos Å¡alių ginÄÄ , taikė normas, kurios reglamentuoja bendrÄ jÄ jungtinę veiklÄ bei bendrÄ jÄ

dalinę nuosavybę, į kuriÄ nukreipia 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis.

Apeliantės įsitikinimu, ginčo turtas negali bÅ«ti laikomas ieÅ¡kovės ir R. T. bendrÄ ja daline nuosavybe, taigi ir atidalintas, nes nėra partnerių ieÅ¡kovės ir R. T. sudarytos raÅ¡ytinės, juo labiau - notarinės bendrosios jungtinės veiklos sutarties, o paprastos ar kvalifikuotos raÅ¡ytinės formos nesilaikymas jungtinės (partnerystės) veiklos sutartį daro negaliojančiÄ (2000 m. CK 6.969 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors ieÅ¡kovė prašė pripažinti nuosavybės teisę ir atidalinti turto dalį, įgytÄ jų abiejų su R. T. po 2001 m. liepos 1 d., t. y. kai įsigaliojo naujasis CK, kitaip nei 1964 m. CK reglamentuojantis bendrosios jungtinės (partnerystės) veiklos sutarties formÄ , nustatantis kitokias sutarties sudarymo įrodinėjimo taisykles ir sutarties formos nesilaikymo pasekmes, bet, kaip buvo minėta, bendrosios jungtinės

(partnerystės) veiklos, iš kurios kildinama bendroji dalinė ieškovės ir R. T. nuosavybė, santykių

pradžia yra 1995 m. vidurys. 1995 m. galiojo 1964 m. CK, o 2000 m. LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad sandorio formai yra taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai. Todėl ieškovės ir R. T. bendrosios jungtinės (partnerystės) veiklos sutarties forma, sutarties formos nesilaikymo pasekmės nustatomos vadovaujantis 1964 m. CK, kuris galiojo atsirandant bendrosios jungtinės (partnerystės) veiklos santykiams, o turto įgijimo (sukūrimo), pardavimo, paskolos sutarčių forma ir sutarčių formos nesilaikymo pasekmės – 2000 CK, kuris galiojo atitinkamų sandorių sudarymo metu. Tuo tarpu sandorių sudarymo, įvykdymo faktas nustatinėjamas pagal bylos nagrinėjimo metu galiojančias proceso teisės normas, nepaisant to, kad jos įtvirtintos materialiosios teisės šaltinyje – 2000 m. CK 1.93 straipsnyje.

Speciali norma (1964 m. CK 4721 str.) reglamentuoja tik jungtinės veiklos sutarties steigiant Å«kinę bendrijÄ formÄ . Vadinasi, kitokiais tikslais sudaromos bendrosios jungtinės veiklos sutarties forma nustatoma pagal bendrÄ normÄ â€“ 1964 m. CK 43 straipsnį. 1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalis sako, kad raÅ¡ytine forma turi bÅ«ti sudaromi fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, iÅ¡skyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, nebent kÄ kita numatytų įstatymai. Nors jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu neįmanoma a priori žinoti tikslios bendrosios jungtinės veiklos sutarties vertinės iÅ¡raiÅ¡kos, tačiau savaime suprantama, jog iki 500 Lt suma pernelyg maža ilgesnį laikÄ

gyventi dviese ir vesti bendrÄ Å«kį, tad darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovės ir R. T. bendrosios jungtinės

veiklos sutartis turėjo bÅ«ti paprastos raÅ¡ytinės formos. RaÅ¡ytinės bendros jungtinės veiklos sutarties ieÅ¡kovė į bylÄ nepateikė (CPK 178 str.).

Pagal 2000 m. CK

1.93 straipsnio 2 dalį įstatymo reikalaujamos paprastos raÅ¡ytinės formos nesilaikymas atima iÅ¡ Å¡alių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ir/ar jo įvykdymo, remtis liudytojų parodymais siekiant šį faktÄ Ä¯rodyti. Kita vertus, 2000 m. CK 1.93 straipsnio 6 dalis nustato, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, kai: 1) byloje yra kitokių raÅ¡ytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktÄ patvirtinantys raÅ¡ytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl Å¡alies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raÅ¡tu; 4) atsižvelgiant į Å¡alių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieÅ¡tarautų sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Bendro Å«kio tvarkymo ir prisidėjimo darbu, siekiant jungtinės veiklos rezultato, faktus, kaip jungtinės veiklos sandorio sudarymo patvirtinimÄ , ieÅ¡kovė įrodinėjo savo paaiÅ¡kinimais (CPK 177 str. 2 d.) ir netiesioginiais raÅ¡ytiniais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ios bylos kontekste įrodymų leistinumo taisyklės iÅ¡imtį pirmosios instancijos teismas taikė pagrįstai, antraip gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų Å«kį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, kad nėra bendrÄ jungtinę (partnerystės) veiklÄ patvirtinančios raÅ¡ytinės sutarties, nors ieÅ¡kovės ir R. T. tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, jų elgesys įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti dalinės tam tikrÄ turtÄ nuosavybės teise.

Atmesdama apeliantės motyvus, jog negaliojant partnerystės santykius reglamentuojančioms teisės normoms asmenų bendro gyvenimo nesudarius santuokos faktas nedaro įtakos jų turimo turto statusui, t. y. vien Å¡io fakto, nesant kitų bendrosios nuosavybės atsiradimo pagrindų, nepakanka, kad vienas sugyventinis įgytų teisių į kito sugyventinio turtÄ , teisėjų kolegija pabrėžia, jog Å¡ioje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino

ieÅ¡kovei nuosavybės teisę į tam tikrÄ R. T. vardu esantį turtÄ atsižvelgdamas ne vien tik į bendrÄ

gyvenimÄ kartu, bet ir į kiekvieno iÅ¡ partnerių indėlį įgyjant (sukuriant) bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę piniginėmis lėšomis ir/ar darbu. Kitaip tariant, keli savarankiÅ¡ki juridiniai faktai - bendras gyvenimas kartu ir piniginis (darbinis) gyvenančiųjų kartu indėlis į įgyjant, sukuriant turtÄ - sudaro vienÄ sudėtinį juridinį faktÄ , t. y. bendrÄ dalinę nuosavybę.

Dėl atsakovės prievolės grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei 200 000 Lt , kuriuos iÅ¡ jos pasiskolino R. T.

Priešingai nei kad skunde nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog R. T. 2004 m. per du kartus pasiskolino iš ieškovės iš viso 200 000 Lt (100 000 Lt + 100 000 Lt), ne remdamasis vien liudytojo

G. K. parodymais, bet notaro patvirtintomis dviem paskolos sutartimis (t. 2, b. l. 16-19; t. 4, b. l. 20-23), kurių atsakovė neginčijo.

Be paskolos sutarčių, 200 000 Lt R. T. paskolos sutarties faktÄ netiesiogiai taip pat įrodo Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, priimtas R.

T. ir D. M. santuokos nutraukimo byloje. Minėtu sprendimu R.

T. inter alia teismo buvo įpareigotas grÄ Å¾inti neįvardintam kreditoriui 200 000 Lt.

Ta aplinkybė, kad R. T. , pasiskolinęs 200 000 Lt, už ginčo butÄ sumokėjo pardavėjui ne visÄ sumÄ , bet mažiau, t. y. 194 380 Lt (t. 1, b. l. 22), nepaneigia paskolos sutarčių sudarymo ar bendros sumos dydžio (100 000 Lt + 100 000 Lt).

R. T. 2005 m. balandžio 21 d. pildytoje vienkartinėje gyventojo (Å¡eimos) turėto turto deklaracijoje (t. 2, b. l. 13-15) nurodyta, kad praėjusiais kalendoriniais metais (2004 m.) jis turėjo turto už 215 100 Lt ir 270 000 Lt piniginių lėšų, laikomų ne banke (iÅ¡ viso – 485 100 Lt). Kaip teisingai pastebėjo ieÅ¡kovė, 2004 m. sausio 5 d. R. T. , vykdydamas 1998 m. birželio 22 d. paskolos sutartį, grÄ Å¾ino kreditoriui G. M. dalį paskolos - 250

000 Lt (t. 2, b. l. 47-49). Tokiu atveju R. T. 2004 m. pradžioje turėjo likti 20 000 Lt (270 000 Lt – 250 000 Lt). Aplinkybę, jog R. T. trÅ«ko lėšų atsiskaityti su ginčo buto pardavėju UAB „Talainė“, patvirtina tai, kad 2004 m. kovo 8 d. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties 2 punktu ginčo buto pardavėjas pirkėjui atidėjo atsiskaitymo už ginčo butÄ terminÄ iki 2004 m. liepos 15 d. (t. 1, b. l. 17-20), kad jau 2004 m. kovo 24 d. R. T. iÅ¡ AB Ūkio banko paėmė 3 000 Lt vartojamÄ jÄ paskolÄ (t. 2, b. l. 50), kad nuo 2004 m. liepos 22 d. iki pat mirties R.

T. sunkiai sirgo, todėl nebegalėjo dirbti ir užsidirbti, kaip iki tol; kad žolės miltų gamybos agregatÄ (t. 1, b. l. 50) ir 70 000 vnt. UAB

„Energetinių sistemų lizingas“ akcijų (t. 1, b. l. 221-22) R. T. pardavė 2005 m., t. y. jau atsiskaitęs už

ginčo butÄ su pardavėju UAB „Talainė“.

2000 m. CK 5.63 straipsnio 1 dalis numato, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikÅ¡ti reikalavimus priėmusiam palikimÄ Ä¯pėdiniui, testamento vykdytojui, palikimo administratoriui arba pareikÅ¡ti teisme ieÅ¡kinį. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ieÅ¡kovė teigė, o atsakovė ar tretysis asmuo D. M. nepaneigė (CPK 185 str. 5 p., 187 str.), kad bankinių pavedimų ir sutarčių kopijas 2006 m. vasario pabaigoje ieÅ¡kovė pateikė D. M., kaip tuometinei atsakovės įstatyminei atstovei, siekė susitarti taikiai dėl paveldimo turto atidalinimo, o nepavykus to padaryti 2006 m.

rugsėjo 29 d. kreipėsi į teismÄ . Apie 200 000 Lt paskolÄ D. M. žinojo jau 2005 m. vykstant iÅ¡tuokos su R. T. procesui.

Dėl termino pareikšti kitus kreditoriaus reikalavimus įpėdinei

ReikalavimÄ priteisti likusiÄ skolos dalį -

107 785 Lt (316 830,50 Lt – 200 000 Lt - 9 045,50 Lt laidojimo iÅ¡laidų) – ieÅ¡kovė pareiÅ¡kė 2009 m. kovo 6 d. ir 2009 m. kovo 16 d., t. y. praleidusi 3 mėn. terminÄ (CK 5.63 str. 1 d.), tačiau atsižvelgiant į faktinių aplinkybių sudėtingumÄ ir gausÄ bei bÅ«tinybę surinkti faktus patvirtinančius raÅ¡ytinius įrodymus yra pagrindas atnaujinti terminÄ , kaip praleistÄ dėl svarbių priežasčių.

CK 5.63 straipsnio 4 dalis numato galimybę pratęsti 3 mėn. terminÄ , jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip 3 m. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo du kartus sustabdytas paskyrus atlikti raÅ¡ysenos ir turto vertinimo ekspertizes (nuo 2007 m. balandžio 12 d. iki 2007 m. birželio 21 d. ir nuo 2008 m. vasario

7 d. iki 2008 m. gegužės 12 d.) (t. 2, b. l. 95-96, 122, 232-234, 277-278). Sustabdžius bylos nagrinėjimÄ , jokie procesiniai veiksmai neatliekami, iÅ¡skyrus klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių sprendimÄ (CPK 166 str. 5 d.). Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog  atsakovė (jos atstovė) veikė prieÅ¡ greitÄ ir teisingÄ bylos iÅ¡nagrinėjimÄ , bÅ«tų neteisinga ieÅ¡kovės atžvilgiu taikyti naikinamÄ jį terminÄ .

Dėl nuosavybės teisių į ginčo butÄ proporcijų nustatymo ir atidalinimo bÅ«do

Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 0,507125107 dalis ginčo buto (atitinkamai atsakovė paveldėjo 0,492874893 ginčo buto dalis) atsižvelgęs į partnerių piniginių lėšų, kuriuos kiekvienas iš jų sumokėjo buto pardavėjui UAB „Talainė“: 200 000 Lt ÷

394 380 Lt ir 194 380 Lt ÷ 394 380 Lt (t. 1, b. l. 22-26). IeÅ¡kovės dalies atidalinimo iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės bÅ«dÄ pirmosios instancijos teismas pasirinko įvertinęs ne tik ieÅ¡kovei tenkančiÄ ginčo buto dalį (51 %), bet ir kitas svarbias aplinkybes, pvz., kad jis įrengtas ieÅ¡kovės pastangomis, pagal jos (ir R. T.) skonį bei poreikius. Todėl apeliantės argumentai, susiję su nuosavybės teisių į ginčo butÄ dalių nustatymu ir atidalinimo bÅ«du, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl lygių dalių principo laikymosi dalinant partnerių turtÄ (skolas)

Kaip (būsimi) sutuoktiniai vedybų sutartyje turi teisę susitarti dėl įvairaus turto režimo (pvz., visiško turto bendrumo, dalinio turto bendrumo, visiško turto atskirumo), turto režimo kombinacijų (pvz., nekilnojamiesiems daiktams taikomas visiškas turto atskiro principas, o kilnojamiesiems – visiško turto bendrumo principas) (2000 m. CK 3.104 str. 1-2 d.), taip jungtinės veiklos sutarties dalyviai irgi gali susitarti dėl skirtingo turto režimo priklausomai nuo jo pobūdžio (2000 m. CK 6.156 str.).

Iš ieškovės, kaip vienos iš bendrosios jungtinės (partnerystės) veiklos sutarties narės, paaiškinimų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nekilnojamajam turtui taikytinas dalinio turto bendrumo, o kilnojamajam turtui ir skoloms, nesusijusioms su nekilnojamuoju turtu, - visiško turto atskirumo principas. Toks partnerių pasiskirstymas neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, gerai moralei ar viešajai tvarkai (2000 m. CK 1.80-1.81 str.), o apeliantė neįrodė, kad toks pasiskirstymas neatitiko realybės.

Apeliantės skunde nurodytas turtas, kuris buvo įregistruotas kaip bendroji jungtinė ieškovės ir A. E. V. nuosavybė (48,16 m2 pastatas ir 2 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini)), nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, todėl teisėjų kolegija dėl jo plačiau nepasisako.

Dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su priešieškinio byloje nepareiškimu

IeÅ¡kovė pripažino, kad sofÄ -lovÄ , du fotelius „Adelaida“, dvi sofas-lovas, keturias virtuvės kėdes, vonios kambario baldus, lauko baldus R. T. pirko savo vardu ir sÄ skaita (kilnojamojo turto atskirumo principas) (t. 1, b. l. 32), taigi pripažinti jai nuosavybės teisę į iÅ¡vardintus daiktus ieÅ¡kiniu neprašė. IÅ¡ skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies teisėjų kolegija Å¡alina teismo argumentus, susijusius su tuo, jog atsakovė nereiÅ¡kė prieÅ¡ieÅ¡kinio praÅ¡ydama priteisti jai paveldėtÄ turtÄ (sofÄ -lovÄ , du fotelius „Adelaida“, dvi sofas-lovas, keturias virtuvės kėdes, vonios kambario baldus bei lauko baldus), kaip R. T. palikimo dalį, kuriÄ galima atidalinti, nes nėra poreikio juos atidalinti.

Dėl

75 000 Lt priteisimo iš atsakovės už R.

T. parduotÄ Å¾olės miltų agregato ½ dalį

Kaip matyti iš notaro patvirtintos 2002 m. birželio 25 d. žolės miltų gamybos agregato Nr. AVM-0,65 pirkimo-pardavimo

sutarties (t. 1, b. l. 49), pardavėjai V. K. ir N. K. už 79 000 Lt pardavė ieškovei ir R. T. , kurie kiekvienas

atskirai sumokėjo po 39 500 Lt, žolės miltų gamybos agregatÄ . Todėl tiek ieÅ¡kovė, tiek R. T. tapo ½ žolės miltų gamybos agregato dalies bendrasavininkiais.

Tuo tarpu 2005 m. gegužės 26 d. visÄ (100 %)

žolės miltų gamybos agregatÄ pardavė vien tik R. T. . Kadangi R. T. pardavė dalį daikto, kuris jam nepriklausė,

ieÅ¡kovė galėjo ginti savo teises 2000 m. CK 6.307 straipsnio nustatyta tvarka arba patvirtinti sandorį (2000 m. CK 1.79 str.) ir praÅ¡yti priteisti dalį žolės miltų agregato pardavimo kainos (150 000 Lt ÷ 2), kÄ ji ir padarė. NebÅ«dama įraÅ¡yta į 2005 m. gegužės 26 d. sutartį kaip žolės miltų gamybos agregato viena iÅ¡ savininkių ir pardavėjų, ieÅ¡kovė bÅ«tų turėjusi juridinių sunkumų deklaracijoje pagrįsti 75 000 Lt gavimÄ , tačiau pats Å¡ių lėšų gavimas nėra neteisėtas, todėl nepažeidžia vieÅ¡ojo intereso ir gali bÅ«ti ginamas.

Dėl laidojimo išlaidų priteisimo ir jų dydžio

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės motyvu, kad reikalavimas priteisti velionio laidojimo iÅ¡laidas kyla iÅ¡ deliktinių santykių. 2000 m. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintÄ 3 m. ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimams, kylantiems iÅ¡ deliktinių santykių. Kita vertus, turint minty faktų sudėtingumÄ ir gausÄ , pripažintina, kad sutrumpintÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ ieÅ¡kovė praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujintinas (2000 m. CK 1.131 str. 2 d.).

R. T. laidojimo iÅ¡laidos sudarė 10 202,99 Lt (2 400 Lt + 4 500 Lt + 2 615 Lt + 160 Lt + 98 Lt + 429,99 Lt) (t. 1, b. l. 62-65). IÅ¡ Å¡ios sumos ieÅ¡kovė minusavo 750 Lt laidojimo paÅ¡alpÄ bei 407,49 Lt R. T. mokėtinÄ invalidumo pensijÄ ir ieÅ¡kiniu prašė priteisti iÅ¡ atsakovės 9 045,50 Lt (10 202,99 Lt – 750 Lt – 407,49 Lt). Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Å¡iÄ ieÅ¡kinio dalį, neturėjo faktinio pagrindo dar sykį, kaip pageidauja apeliantė, atimti 407,49 Lt pensijÄ ir priteisti ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovės 8 638,01 Lt (9 045,50 Lt – 407,49 Lt).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias atsakovė patyrė pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

Ieškinio suma lygi 459 939 Lt. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio dalį, kuria ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį lengvojo automobilio Jeep Grand Cherokee Laredo, v/n (duomenys neskelbtini) už 38 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad patenkino 92 % [(459 939 Lt – 38

000 Lt) ÷ 459 939 Lt] ieškinio, o atmetė – 8 % (100 % - 92 %) ir nurodytu santykiu paskirstė bylos šalių pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimo išlaidas (CPK 93 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai apskaičiavo patenkino (atmesto) ieÅ¡kinio dalis. IeÅ¡kovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į pusę lengvojo automobilio, o ne visÄ , todėl pirmosios instancijos teismas iÅ¡ tikrųjų patenkino 96 % [(459 939 Lt – 19 000 Lt) ÷ 459 939 Lt] ieÅ¡kinio, o atmetė – 4 % (100 % - 96 %), t. y. priteisė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovės per maÅ¾Ä bylinėjimosi iÅ¡laidų dalį.

Antra vertus, kadangi ieÅ¡kovė pirmosios instancijos teismo sprendimo (dalies) neskundė, o CPK 313 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimÄ (nutartį), jei sprendimÄ skundžia tik viena iÅ¡ Å¡alių, pirmosios instancijos teismo padarytas procesinis pažeidimas, kuris yra atsakovei palankus, paliekamas be pakeitimų.

Susiklosčius tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), todėl paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 17 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                                                          Danutė Gasiūnienė

                                                                                                                       Kazys

Kailiūnas

           Donatas Šernas