2016-02-18 Nr. AB-3692-3-61-3-02423-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-172-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02423-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.3.1; 9.4.1.1; 9.4.1.2; 9.4.3; 9.4.4; 10.8.2; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Kauno teritorinė muitinė (toliau – ir Kauno TM) 2013 m. lapkričio 15 d. sprendime Nr. 3KM19/42-0885S „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“, išnagrinėjusi iš Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. gautą Baudžiamąjį įsakymą, nusprendė: pripažinti pareiškėją E. S. (toliau – ir pareiškėjas) skolininku muitinei; nustatyti, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso (toliau – ir Kodeksas) 31 straipsnio 1 dalimi, neteisėtai laikytų ir konfiskuotų (Kodekso 202 str. prasme) cigarečių „Fest“ ir „Fest 7“ muitinę vertę 0,63 Lt už 1 pakelį, viso kiekio (430 + 3 470 = 3 900 pakelių) muitinę vertę – 2 457,00 Lt; cigarečių „NZ Gold Super Slims“, „5 Minsk Super Slims“ ir „Minsk Capital“ 1 pakelio muitinę vertę – 0,96 Lt už 1 pakelį, viso kiekio (2 558 + 20 + 1 271 = 3 849 pakelių) muitinę vertę – 3 995,04 Lt, degtinės „Kabančik“ muitinę vertę – 16,59 Lt už litrą grynojo (100 %) alkoholio, viso kiekio (16,59 Lt x 14,025) muitinę vertę – 232,67 Lt; įregistruoti muitinėje pareiškėjui mokestinę prievolę: muitą – 3 599 Lt, akcizą – 39 482 Lt, PVM – 10 388 Lt, akcizo delspinigių – 2 523 Lt, PVM delspinigių – 664 Lt; įpareigoti pareiškėją teisės aktuose nustatyta tvarka sumokėti: muitą – 3 599 Lt, akcizą – 39 482 Lt, PVM – 10 388 Lt, akcizo delspinigių – 2 523 Lt, PVM delspinigių – 664 Lt.

Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, atsakovas), išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2014 m. sausio 17 d. sprendime Nr. 1A-25 „Dėl E. S. skundo“ patvirtino Kauno TM sprendimą Nr. 3KM19/42-0885S.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl sprendimo Nr. 1A-25, 2014 m. balandžio 19 d. sprendime Nr. S-70(7-26/2014) „Dėl E. S. 2014 m. vasario 6 d. skundo“ patvirtino Muitinės departamento 2014 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 1A-25, taip pat neatleido pareiškėjo nuo 2 523 Lt akcizų ir 664 Lt PVM delspinigių mokėjimo.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Komisijos 2014 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. S-70(7-26/2014) „Dėl E. S. 2014 m. vasario 6 d. skundo“; 2) panaikinti Muitinės departamento 2014 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 1A-25 „Dėl E. S. skundo“; 3) panaikinti Kauno TM 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 3KM19/42-0885S „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pagal Kodekso 40 straipsnį, už į Bendrijos muitų teritoriją įvežamas prekes, išskyrus gabenamas transporto priemonėmis, kurios tik vyksta per Bendrijos muitų teritorijai priklausančius teritorinius vandenis arba oro erdvę be sustojimo šioje teritorijoje, muitinei turi pateikti asmuo, kuris jas įveža į minėtą teritoriją arba, atitinkamais atvejais, asmuo, kuris prisiima atsakomybę už jau įvežtų prekių gabenimą. Pareiškėjas jau yra nurodęs teisme, kad visas prekes įsigijo iš asmens, sutikto Aleksoto turguje, todėl šis asmuo ir turėtų būti laikomas importuotoju minėto Kodekso prasme. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas prekes įvežė į Lietuvos teritoriją, nes, priešingu atveju, būtų nubaustas už kontrabandą.

Aplinkybę, kad pareiškėjas žinojo apie neteisėtą prekių įvežimą, Muitinės departamentas grindžia tuo, kad pareiškėjas teisme prisipažino kaltu, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas neteisingai interpretuoja pareiškėjo žodžius ir tuo piktnaudžiauja: pareiškėjas nėra sakęs, kad ką nors žinojo apie neteisėtą prekių įvežimą, o teisme prisipažino, nes prekes laikė, tačiau tai savaime nereiškia, kad žinojo apie tai, jog ginčo prekės į Bendrijos teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Komisija skundžiamame sprendime pažymėjo, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant prekes į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, kad skolininkais laikomi bet kurie asmenys, įgiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo ar gavimo metu žinoję (arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Pareiškėjas akcentavo, kad tam, jog asmuo būtų pripažintas skolininku muitinei, turi būti 2 sąlygos: asmuo turi būti įsigijęs ar laikęs neteisėtai įvežtas prekes ir apie tai, kad prekės įvežtos neteisėtai, asmuo žinojo ar turėjo žinoti. Pareiškėjo teigimu, faktinės aplinkybės neleidžia teigti, kad pareiškėjas galėjo žinoti, jog nurodytas cigarečių kiekis įvežtas neteisėtai, nes netikrino, be to, apie tokius reikalus neišmano, nes nesiverčia kontrabanda. Pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas neteisėtai ir mokesčiai apskaičiuoti be jokio teisinio pagrindo. Iš skundžiamų sprendimų visiškai neaišku, kuo remiantis manoma, kad pareiškėjas žinojo ir galėjo žinoti, jog privalomi mokesčiai už prekes nesumokėti. Pareiškėjas prekes įsigijo turguje iš nepažįstamo asmens, manė, jog tas asmuo prekes pardavinėja teisėtai, nekreipė dėmesio į banderoles. Be to, nors prekės ir buvo pažymėtos baltarusiškomis banderolėmis, tačiau pareiškėjas negalėjo žinoti, kad pardavėjas įstatymuose nustatyta tvarka nebuvo sumokėjęs mokesčių, juo labiau kad prekes įsigijo turguje, viešoje vietoje. Pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog už pareiškėjo įgytas prekes nebuvo sumokėti mokesčiai.

Dėl prievolės mokėti importo PVM bei akcizus pareiškėjas nurodė, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustačius prievolės mokėti akcizus ir PVM atsiradimą, privalo būti nustatytas ir subjektas, kuriam tenka ši prievolė; aplinkybė, kad asmuo, pripažintas subjektu, kuriam tenka pareiga sumokėti importo skolą muitinei pagal Kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, savaime (automatiškai) nereiškia, kad jis privalo mokėti ir importo PVM bei akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes (administracinė byla Nr. A143-2619/2011). Subjektus, kuriems tenka ši pareiga, nustato ne Kodeksas, bet specialieji mokesčių įstatymai (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) ir Akcizų įstatymas).

Pareiškėjas pažymėjo, kad, remiantis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, pareiga mokėti akcizus už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes ir importo PVM tenka importuotojui (Akcizų įstatymo 9 str. 12 d., PVMĮ 94 str. 3 d.), todėl nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar pareiškėjas laikytinas importuotoju nurodytų įstatymų nuostatų prasme. Kaip minėta, prekes į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežė kitas asmuo, iš kurio pareiškėjas įsigijo prekes, būtent tas asmuo ir turėtų būti pripažintas importuotoju.

Pareiškėjas nesutiko su apskaičiuotu ir nurodytu sumokėti 10 388 Lt PVM, nes pagal PVMĮ 15 straipsnio 1 dalį, apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis, kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas. Muitinė nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas už minėtus gaminius gavo kokį nors atlygį, realizavo arba ketino realizuoti prekes; priešingai, pareiškėjas prekes įsigijo asmeniniam naudojimui, o ne realizavimui. Be to, net ir norėdamas realizuoti prekes, pareiškėjas nebeturės tokios galimybės, nes prekės konfiskuotos ir 2013 m. rugsėjo 26 d. baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. 1-364-317/2013 nutarta prekes sunaikinti, įsiteisėjus teismo įsakymui, t. y. prekės jau sunaikintos. Be to, pareiškėjas nėra PVM mokėtojas PVMĮ 2 straipsnio 29 dalies prasme, todėl pareiga mokėti PVM jam nekyla.

Pagal Akcizų įstatymo 8, 9 ir 11 straipsnius, prievolė mokėti akcizą atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų, akcizais apmokestinamų prekių laikymo pradžios momento ir privalo būti vykdoma asmens, laikančio nepaženklintas prekes. Pareiškėjas, net jeigu ir būtų žinojęs, kad turi sumokėti mokesčius, nebūtų turėjęs objektyvios galimybės to padaryti, kadangi policijos pareigūnai cigaretes konfiskavo iš karto po jų įsigijimo. Atsižvelgiant į tai, kad turėtos akcizais apmokestinamos prekės buvo konfiskuotos, vadovaujantis Akcizų įstatymu, pareiškėjui 39 482 Lt akcizas negalėjo būti apskaičiuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A575-973/2006), nustačius juridinį faktą, jog cigaretės sunaikintos, atsirastų pagrindas taikyti Akcizų įstatymo 31 straipsnio 1 dalį. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad cigaretės, nuo kurių vertės buvo apskaičiuotas akcizų mokestis, yra sunaikintos, akcizų mokestis nuo šių cigarečių vertės neturėjo būti skaičiuojamas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno TM pažeidė non bis in idem principą, nes teismas baudžiamajame įsakyme pareiškėjui jau skyrė baudą, kurią jis sumokėjo. Šio pažeidimo neištaisė nei atsakovas, nei Komisija. Muitinės departamentas atmetė šį argumentą kaip nepagrįstą, o Komisija dėl jo nepasisakė, formaliai nurodydama, kad sutinka su Muitinės departamento išvadomis.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į savo sunkią ekonominę padėtį, į tai kad yra pensininkas, o pensija nesiekia 1 000 Lt, prašė atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, tačiau, Komisija visiškai nepagrįstai ir formaliai atsisakė tai padaryti. Pažymėjo, kad visas pareiškėjui priklausantis turtas yra areštuotas, o gaunamos pensijos neužtenka net minimaliems poreikiams užtikrinti.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, kad skundžiami sprendimai pagrįsti teisės aktų nuostatomis ir byloje esančiais įrodymais, todėl skundžiamų sprendimų naikinti nėra pagrindo, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Kodekso 202 straipsnio 3 dalį, skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs prekes (1 įtrauka), bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas (2 įtrauka), bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 įtrauka). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai; netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei minėtos nuostatos pagrindu (administracinė byla Nr. A143-2619/2011). Sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas gali būti pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme, aplinkybė, kad jis pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga; svarbu, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, t. y. asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežant prekes ir, antra, žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas.

Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas visiškai prisipažino kaltu ir pripažino, kad laikė ginčo prekes (ši aplinkybė konstatuota Kauno apygardos teismo baudžiamajame įsakyme, ją pripažįsta ir pareiškėjas savo skunde), minėta pirmoji sąlyga yra tenkinama. Vertinant, ar yra tenkinama antroji sąlyga, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes, nurodytai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įsigijo ir laikė 7 749 Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintus cigarečių pakelius bei 36,21 l degtinės „Kabančik“ be banderolių, t. y. turguje iš nepažįstamo asmens įsigijo prekes, kurios neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymuose ir norminiuose teisės aktuose nustatytų specialių jų išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimų. Tai, kad dalis ginčo prekių buvo paženklintos tik Baltarusijos Respublikos banderolėmis, o kita dalis buvo be banderolių, sudaro pagrindą suprasti, jog šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies. Tai, kad pareiškėjas turguje iš nepažįstamo asmens įsigijo prekes, kurios neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymuose ir norminiuose teisės aktuose nustatytų specialiųjų išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimų, gabendamas ir laikydamas ginčo prekes neturėjo prekių įsigijimo dokumentų ar dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, sudaro pagrindą suprasti, kad tokios prekės yra įvežtos neteisėtai. Taigi, tenkinama ir antroji sąlyga, būtina asmenį pripažinti skolininku.

Paaiškino, kad pareiga mokėti akcizą ir importo PVM tenka importuotojui (Akcizų įstatymo 9 str. 12 d., PVMĮ 94 str. 3 d.). Iš Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies ir Kodekso 4 straipsnio 12 punkto analizės darytina išvada, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl neteisėto prekių įvežimo, laikomas importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies prasme. Taigi, pareiškėją pripažinus skolininku muitinei Kodekso 202 straipsnio 3 d. trečios įtraukos pagrindu, jis pripažįstamas importuotoju ir pagal minėtą Akcizų įstatymo straipsnį.

Pareiga sumokėti importo PVM pareiškėjui atsiranda vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 25 dalimi, kurioje apibrėžta prekių importuotojo sąvoka. Pagal PVMĮ 94 straipsnio 3 dalį sumokėti importo PVM privalo importuotojas. Atsižvelgiant į Kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžtą muitinės skolininko sąvoką galima daryti išvadą, jog asmuo, kuris pripažintas skolininku dėl prekių importo, taip pat laikomas importuotoju PVMĮ 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į tai, kad pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, pareiškėjui tenka pareiga sumokėti ir importo PVM.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A143-2619/2011) tai, jog ginčo prekės buvo konfiskuotos, o vėliau buvo sunaikintos, prievolei dėl importo (muitų) skolos muitinei jokios reikšmės neturi. Pareiškėjo argumentai, jog, konfiskavus ir sunaikinus sulaikytas prekes neliko priežasties apskaičiuot: akcizą ir nekyla prievolė mokėti PVM, yra neteisingi. Taigi pareiškėjui tenka prievolė sumokėti importo skolą muitinei už neteisėtai įvežtas ir laikytas prekes.

Akcentavo, kad pareiškėjas iš pradžių buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1992 straipsnio 1 dalyje, o vėliau taikyti mokesčius reguliuojantys teisės aktai. Baudžiamosios atsakomybės taikymas neeliminuoja mokestinės prievolės vykdymo. Lietuvos muitinė savo sprendimuose išreiškė pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, mokestinės prievolės klausimą. Nurodė, kad Kauno TM, apskaičiuodama pareiškėjui mokestinę prievolę, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ir jo antrą kartą nebaudė, t. y. neskyrė baudos pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (toliau – ir MAĮ). Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nurodyto principo pažeidimo laikytini nepagrįstais.

Komisija savo sprendime tinkamai taikė ir aiškino MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Muitinės departamentas sutiko su Komisijos sprendimu, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėją atleisti nuo delspinigių mokėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, kad skundžiami sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovavosi panašiais argumentais kaip ir atsakovas.

Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, ar pareiškėjas įsigijo ir laikė ginčo cigaretes ir alkoholį, nėra. Pareiškėjas, disponuodamas prekėmis, kurios nepažymėtos nustatyto pavyzdžio Lietuvoje akcizo ženklais, negalėjo nežinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, kadangi, išskyrus įvežamą asmeninėms reikmėms jų leidžiamą kiekį, teisėtai įvežtų ar prekybos įmonėse (rinkoje) realizuojamų cigarečių ir alkoholio nepaženklintų nustatyto pavyzdžio akcizo ženklais – banderolėmis – Lietuvoje nėra. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 32 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarime Nr. 408 patvirtintomis Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), ant skirtų realizuoti Lietuvos Respublikoje apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų pakelio, maišelio, butelio, kitos talpyklos ar pakuotės turi būti užklijuoti Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialūs ženklai – banderolės. Pareiškėjas nepateikė cigarečių ir alkoholio įsigijimo dokumentų ar dokumentų, patvirtinančių prekių turimą Bendrijos prekių statusą. Įsigytos prekės paženklintos Baltarusijos Respublikos banderolėmis, t. y. ne Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyto pavyzdžio banderolėmis, arba be jų. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas privalėjo žinoti, jog prekės į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai.

Pareiškėjas neteisingai aiškina Akcizų įstatymo 33 straipsnio 1 dalį. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu byloje Nr. C-459/07 ir 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje Nr. C-230/08, Kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jeigu neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikytos prekės buvo sulaikytos ne pirmojoje muitinės įstaigoje, o Bendrijos muitų teritorijoje, todėl, atsižvelgiant į paminėtas ESTT išvadas, nėra pagrindo neteisėtai įvežtų ir Bendrijos muitų teritorijoje gabenamų prekių sulaikymą ir konfiskavimą vertinti kaip skolos muitinei išnykimo pagrindą Kodekso 233 straipsnio d punkto prasme.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra nubaustas baudžiamąja tvarka už neteisėtą Lietuvos Respublikos banderolėmis nepažymėtų alkoholio ir tabako gaminių laikymą (žr. Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. baudžiamąjį įsakymą (Komisijos byla (b. l. 26–28)), todėl manė, jog skundžiamuose sprendimuose jį papildomai įpareigojant mokėti mokesčius yra pažeidžiamas non bis in idem principas. Teismas akcentavo, jog mokesčiai yra turtinio pobūdžio prievolės, o ne sankcijos už padarytus pažeidimus, todėl non bis in idem principas šioje administracinėje byloje nėra pažeistas. Atkreipė dėmesį, jog Kauno TM tam, kad nepažeistų minėto principo, sprendime Nr. 3KM19/42-0885S neskyrė pareiškėjui baudos pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį ir tokiais savo veiksmais nepažeidė non bis in idem principo.

Pareiškėjas ginčijamuose sprendimuose pripažintas akcizo ir PVM mokesčių mokėtoju, nors teigia, kad jis negalėjo žinoti, jog Lietuvos Respublikos banderolėmis nepažymėti alkoholio ir tabako gaminiai buvo Lietuvos Respublikoje neteisėtai.

Teismas nurodė, kad pagal Kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, skolininkais laikomi bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos, teismas nustatė, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai; netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei minėtos nuostatos pagrindu (administracinė byla Nr. A143-2619/2011). Teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas gali būti pripažintas skolininku Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasme, aplinkybė, kad jis pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga; svarbu, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, t. y. asmuo įsigijo arba laikė neteisėtai įvežtas prekes ir, antra, žinojo arba, yra pagrindo manyti, kad turėjo žinoti, jog toks prekių įvežimas neteisėtas.

Teismas akcentavo, kad, pirma, atsižvelgiant į tai, jog baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas visiškai prisipažino kaltu ir pripažino, kad laikė ginčo prekes (ši aplinkybė konstatuota Kauno apygardos teismo baudžiamajame įsakyme (Komisijos byla (b. l. 26–28), ją pripažįsta ir pareiškėjas savo skunde), minėta pirmoji sąlyga yra tenkinama. Antra, nagrinėjamu atveju pareiškėjas įsigijo ir laikė 7 749 Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintus cigarečių pakelius bei 36,21 l degtinės „Kabančik“ be banderolių, t. y. turguje iš nepažįstamo asmens įsigijo prekes, kurios neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymuose ir norminiuose teisės aktuose nustatytų specialių jų išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimų. Tai, kad dalis ginčo prekių buvo paženklintos tik Baltarusijos Respublikos banderolėmis, o kita dalis buvo be banderolių, sudaro pagrindą suprasti, jog šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies. Pareiškėjas muitinei nepateikė ginčo prekių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įtvirtintų 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 314 c straipsnyje, patvirtinančių prekių turimą Bendrijos prekių statusą ar įrodančių importo muitų ir kitų mokesčių sumokėjimą už šias, iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas, prekes. Tai, kad pareiškėjas turguje iš nepažįstamo asmens įsigijo prekes, kurios neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymuose ir norminiuose teisės aktuose nustatytų specialiųjų išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimų, gabendamas ir laikydamas ginčo prekes neturėjo prekių įsigijimo dokumentų ar dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, teismo vertinimu, sudaro pagrindą suprasti, kad tokios prekės yra įvežtos neteisėtai. Taigi, teismas sprendė, kad tenkinama ir antroji sąlyga, būtina asmenį pripažinti skolininku, ir konstatavo, jog pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A143-2619/2011), teismas nurodė, kad aplinkybė, jog asmeniui tenka pareiga mokėti importo skolą muitinei pagal Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką, savaime (automatiškai) nereiškia, kad jis privalo mokėti ir importo PVM bei akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes. Subjektus, kuriems tenka ši pareiga, nustato specialieji mokesčių (Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų) įstatymai. Pareiga mokėti akcizą ir importo PVM tenka importuotojui (Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalis, PVMĮ 94 straipsnio 3 dalis). Iš Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies ir Kodekso 4 straipsnio 12 punkto analizės teismas darė išvadą, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl neteisėto prekių įvežimo, laikomas importuotoju Akcizų įstatymo 9 straipsnio 12 dalies prasme. Taigi, pareiškėją pripažinus skolininku muitinei Kodekso 202 straipsnio 3 d. trečios įtraukos pagrindu, jis pripažįstamas importuotoju ir pagal minėtą Akcizų įstatymo straipsnį. Pareiga sumokėti importo PVM pareiškėjui atsiranda vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 25 dalimi, kurioje apibrėžta prekių importuotojo sąvoka. Pagal PVMĮ 94 straipsnio 3 dalį sumokėti importo PVM privalo importuotojas. Atsižvelgdamas į Kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžtą muitinės skolininko sąvoką, teismas darė išvadą, jog asmuo, kuris pripažintas skolininku dėl prekių importo, taip pat laikomas importuotoju PVMĮ 2 straipsnio 25 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasme. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į tai, kad pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei Kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, pareiškėjui tenka pareiga sumokėti ir importo PVM.

Teismas pažymėjo, kad tai, jog ginčo prekės buvo konfiskuotos, o vėliau buvo sunaikintos, prievolei dėl importo (muitų) skolos muitinei jokios reikšmės neturi. Remiantis Europos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje C-230/08, aptariamu atveju skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jeigu prekės būtų sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje Bendrijos išorinės sienos. Pareiškėjas su ginčo prekėmis buvo sustabdytas šalies viduje. Pareiškėjo argumentai, jog, konfiskavus ir sunaikinus sulaikytas prekes, neliko priežasties apskaičiuoti akcizą ir nekyla prievolė mokėti PVM, yra neteisingi. Taigi, pareiškėjui tenka prievolė sumokėti importo skolą muitinei už neteisėtai įvežtas ir laikytas prekes.

Pareiškėjas taip pat manė, jog yra teisinis pagrindas jį atleisti nuo delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalį, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius iš fizinių asmenų išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pareiškėjas nurodė savo sunkią socialinę padėtį, pažymi, kad visas pareiškėjui priklausantis turtas yra areštuotas, o gaunamos pensijos neužtenka net minimaliems poreikiams užtikrinti.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas jo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes, teismas sutiko su Komisijos argumentais, kad, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo 2 523 Lt akcizų ir 664 Lt PVM delspinigių mokėjimo, nes šioje byloje nėra dokumentų, patvirtinančių aplinkybes, jog pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, kad jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam yra teikiama, kaip tai apibrėžta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Be to, asmens priklausymas tam tikroms socialinėms asmenų grupėms, kurioms valstybė teikia paramą, nesudaro pagrindo atleisti jį nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jeigu nustatoma pagrindų konstatuoti, jog mokesčių mokėtojas turi pakankamai lėšų ar kito turto, kuris gali būti panaudotas mokestiniams įsipareigojimams padengti. Pareiškėjui prašant atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad jis neturi pakankamai lėšų ar kitokio turto, kuris galėtų būti panaudotas mokestiniams įsipareigojimams padengti, teismas konstatavo, jog atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas sprendė, jog Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 19 d. sprendimas Nr. S-70(7-26/2014) „Dėl E. S. 2014 m. vasario 6 d. skundo“, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. sausio 17 d. sprendimas Nr. 1A-25 „Dėl E. S. skundo“ bei Kauno teritorinės muitinės 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 3KM19/42-0885S „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo E. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą tenkinti.

Remiasi tomis pačiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, netinkamai įvertinus įrodymų visetą. Akcentuoja, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jam buvo žinoma, jog prekės į Lietuvą buvo įvežtos neteisėtai. Nurodo, kad faktinės aplinkybės neleidžia teigti, jog pareiškėjui buvo žinoma apie prekių neteisėtą įvežimą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog už gaminius pareiškėjas gavo kokį nors atlygį, juos realizavo ar ketino juos realizuoti, todėl šiuo atveju nebuvo įmanoma nustatyti apmokestinamosios vertės.

Mano, kad ši mokestinė prievolė yra griežtesnė nei kriminalinė bausmė ir turi būti tokiai bausmei prilyginama, dėl ko pareiškėjo apmokestinamas pažeidžia non bis in idem principą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo šią bylą. Atsakydamas į pareiškėjo apeliacinio skundo motyvus, nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno TM pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo šį skundą atmesti.

Vadovaujasi tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno teritorinės muitinės 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 3KM19/42-0885S; Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos 2014 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 1A-25 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. S-70(7-26/2014), kuriais pareiškėjui priskaičiuota į biudžetą sumokėti šiuos mokesčius: muitą – 3 599 Lt, akcizą – 39 482 Lt, PVM – 10 388 Lt, akcizo delspinigių – 2 523 Lt, PVM delspinigių – 664 Lt.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam bausmę –100 MGL (13 000 Lt) baudą, už tai, kad laikotarpiu iki 2013 m. balandžio 16 d. apie 8.30 val. nenustatytomis aplinkybėmis įgijęs ir pasirūpinęs, kad į laikymo vietas būtų atgabentos akcizais apmokestinamos prekės, neturėdamas cigarečių ir alkoholio įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir PVM sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, laikė atitinkamus kiekius, banderolėmis nepaženklintų cigarečių, denatūruotą ir nedenatūruotą alkoholį bei dyzelinį kurą.

Pareiškėjas savo nesutikimą su ginčijamais sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad jis nepagrįstai yra pripažintas skolininku muitinei bei PVM ir Akcizų mokesčių mokėtoju. Be to, nurodo, kad jis turėtų būti atleistas ir nuo delspinigių mokėjimo, kadangi yra pensininkas ir jo pajamos nesiekia minimalaus darbo užmokesčio, o jam priklausantis turtas yra areštuotas.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Muitinės kodeksas, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, Akcizų įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas bei su šių teisės aktų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Administracinių teismų praktikoje nagrinėjant analogiškas bylas yra konstatuota, kad „iš <...> Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai.

Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu.“ <...> „ta aplinkybė, jog ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos minėtai prievolei (dėl importo (muitų) skolos muitinei) jokios reikšmės neturi. Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje C-230/08 matyti, kad aptariamu atveju skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos.“ <...> Importuotoju, vadovaujantis Akcizų įstatymo 8 straipsnio 11 dalimi (ginčui aktuali 2007 m. gruodžio 6 d.

įstatymo Nr. X-1355 redakcija), „laikomas asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos“. Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei“), galima vienareikšmiškai teigti, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo 8 straipsnio 11 dalies (ginčui aktuali 2007 m. gruodžio 6 d.

įstatymo Nr. X-1355 redakcija) prasme. Kadangi šiame sprendime jau yra konstatuota, jog pareiškėja pagristai buvo pripažinta skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, ji taip pat pripažintina importuotoju ir Akcizų įstatymo prasme. Vadinasi, vadovaujantis Akcizų įstatymo 8 straipsnio 11 dalimi (ginčui aktuali 2007 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. X-1355 redakcija), būtent jai tenka pareiga sumokėti akcizą už ginčo prekes (cigaretes). Pasisakant dėl pareiškėjos prievolės sumokėti importo PVM už įsigytas (gautas) ir laikytas ginčo prekes, pažymėtina, kad prekės importuotojas, kuriam, vadovaujantis minėta PVM įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, tenka pareiga mokėti importo PVM, yra apibrėžiamas, kaip „prekes šalies teritorijoje importuojantis asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos“ (PVM įstatymo 2 str. 25 d. (2009 m. gruodžio 3 d.

įstatymo Nr. XI-518 redakcija).“ <...> „Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei“), galima teigti, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 25 dalies (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 redakcija) ir 94 straipsnio 3 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX 1960 redakcija) prasme.“ (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Minėta, kad pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai laikė atitinkamus kiekius, banderolėmis nepaženklintų cigarečių, denatūruotą ir nedenatūruotą alkoholį bei dyzelinį kurą.

Pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį „Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.“

Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad šioje byloje neturi būti iš naujo įrodinėjamos tos aplinkybės, kurios yra konstatuotos baudžiamuoju įsakymu, kiek tai susiję su pareiškėjo atliktų veiksmų pobūdžiu, bei turi būti pripažįstama, kad būtent pareiškėjas neteisėtai laikė banderolėmis nepaženklintas cigaretes, denatūruotą ir nedenatūruotą alkoholį bei dyzelinį kurą.

Šie pareiškėjo atlikti veiksmai patvirtina, kad jis Muitinės kodekso, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir Akcizų įstatymo taikymo prasmėmis, pagrįstai ir teisingai yra pripažintas skolininku muitinei bei pridėtinės vertės ir akcizų mokesčių mokėtoju, už neteisėtai laikytas Lietuvos teritorijoje minėtas prekes, nes jis šias prekes laikė Lietuvos teritorijoje, bei suprato arba bent jau turėjo suprasti, jog šios prekės, būdamos nepaženklintos ir nesant jų gabenimo dokumentų, į Lietuvos teritoriją yra įvežtos neteisėtai.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ir institucijos, ikiteismine tvarka nagrinėjusios šį ginčą, pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjas turi nuo neteisėtai įvežtų prekės vertės, sumokėti muito, pridėtinės vertės ir akcizo mokesčius.

Dėl šių priežasčių, priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad buvo pažeistas non bis in idem (dvigubo baudimo principas), nes byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo skirta kriminalinė bausmė bei pritaikyta fiskalinė atsakomybė, už netinkamą mokestinių prievolių vykdymą. Byloje nagrinėjamu atveju fiskalinė atsakomybė apsiribojo tik atitinkamų mokesčių bei delspinigių priskaičiavimu už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nebuvo paskirtos baudos už šių pažeidimų padarymą, kurios (baudos) ir galėtų būti vertinamos, kaip pakartotinis pareiškėjo nubaudimas už tą pačią veiką baudžiamojoje ir mokestinėje bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011).

Netenkintinas ir pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių už laiku nesumokėtus PVM ir akcizo mokesčius.

Delspinigių skyrimo bei atleidimo nuo jų klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Šio įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams - fiziniams asmenims.“

Iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose - Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką <...> „priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: <...> sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis“.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtos teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad „Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) dar nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjos ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į jos tikrintu laikotarpiu gautas dideles pajamas bei turimą nekilnojamąjį turtą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki ir nėra pagrindo atleisti ją nuo delspinigių.“( žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A442 - 807/2010).

Nors pareiškėjas nurodo, kad jo ekonominė padėtis yra sunki, nes jis yra pensininkas ir jo pensija nėra didelė, tačiau kartu nurodo, jog turi kito turto, kuris šiuo metu yra areštuotas. Tačiau turo areštas neatima iš asmens galimybės šiuo turtu padengti turimus įsiskolinimus. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų iš kurių būtų galima spręsti kokios vertės jis turi turtą ir ar jo užtektų minėtiems įsiskolinimams padengti.

Visa tai lemia, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo ekonominė padėtis yra sunki, todėl atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo šiuo pagrindu nėra įstatyminių sąlygų.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1- 4 punktus (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija) mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas <...> „jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.“

Iš bylos matyti, kad pareiškėjo padaryta veika neatitinka ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1- 4 punktuose nustatytų sąlygų. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek institucijos ikiteismine tvarka nagrinėjusios šį ginčą, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, atitinkantį materialinės teisės reikalavimus, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė