910c5adf-443c-487c-82db-971033e232cd · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr

                                                                      Â

                                                                                               Civilinė byla

Nr.2A-229-467/2010

                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos

21.4.2.6.; 49.; 121.15.; 121.18.; 121.21.

(S)

                                                                                                                             Â

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2010Â m. kovo 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų        Virginijos Volskienės,  Tatjanos Žukauskienės,      sekretoriaujant           Julijai

Å treimikienei,                                                           Â

dalyvaujant ieškovės teisių perėmėjos L. R. atstovei adv. Solveigai  Gečaitei,

atsakovui                   J. G. , atsakovo atstovui adv. Ramūnui Mikulskui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso

apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovės O. G. teisių perėmėjos L. R. apeliacinį skundÄ dėl Å venčionių

rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. G. teisių perėmėjos L. R. ieškinį atsakovui J. G. dėl dovanojimo sutarčių iš dalies pripažinimo negaliojančiomis, tretysis asmuo – Švenčionių rajono 2-ojo notarų biuro notarė Vaclava Pelakauskaitė.

Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,

n u s t a t ė :

IeÅ¡kovė O. G. , 2008-07-17 kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu ir, jį patikslinusi, prašė panaikinti 2004-03-19 dovanojimo sutartyse punktus, kuriais yra padovanotas nekilnojamasis turtas J. G. , t.y. po ½

dalį gyvenamojo namo, garažo, klojimo, tvarto ir lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini), o taip pat  įpareigoti atsakovÄ J. G. grÄ Å¾inti

ieÅ¡kovei sutartimi perduotÄ nurodytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ . Nurodė, kad ieÅ¡kovė kartu su sutuoktiniu J. G. 2004-03-19 sudarė dvi dovanojimo sutartis, pagal kurias lygiomis dalimis – po ½ dalį padovanojo savo vaikams L. R. ir J. G. gyvenamÄ jį

namÄ , garaÅ¾Ä , klojimÄ , tvartÄ ir lauko virtuvę, esančius (duomenys neskelbtini). Nors sutartyse nebuvo numatyta sÄ lyga, kad

vaikai už dovanotÄ nekilnojamÄ jį turtÄ juos prižiÅ«rės iki gyvos galvos, tačiau žodžiu apie iÅ¡laikymÄ iki gyvos galvos buvo susitarta. Atsakovas po dovanojimo sutarčių pasiraÅ¡ymo daugiau nebuvo atvykęs į gimtuosius namus, nelankė ieÅ¡kovės, neprisidėjo prie sunkiai sergančio tėvo slaugymo ir jo laidotuvių, nelankė jų ligoninėse, jais bei padovanotu turtu nesirÅ«pino ir turtÄ Ä¯gijo suklaidindamas ieÅ¡kovę (CK 6.145 str.). Sudarydama dovanojimo sandorį su sÅ«numi ieÅ¡kovė tikėjosi, kad jis ja pilnai rÅ«pinsis, prižiÅ«rės pastatus ir kitÄ namų Å«kį.

 Ieškovė O. G. 2008-11-23 mirė. Teismo posėdžio metu ieškovės teises perėmė jos dukra L.

R. , kuri ieÅ¡kinį palaikė ir paaiÅ¡kino, kad jos mama O. G. kartu su tėvu padovanojo turtÄ atsakovui

nesupratę sandorio esmės. Tėvai padovanojo turtÄ ir nesitikėjo, kad jų sÅ«nus J. G. jų neprižiÅ«rės. Atsakovas visiÅ¡kai nelankė ir

neprižiÅ«rėjo tėvų. Tada tėvai suprato, kad jiems nebuvo iÅ¡aiÅ¡kinta dovanojimo sutarties esmė, jie nesuprato, jog lieka be namų, o vaikai jų neprižiÅ«rės. Jie manė, kad vaikai turės abu tėvus iÅ¡laikyti iki gyvos galvos. Dėl to sandoriai ginčijami suklydimo pagrindu. Dovanojimo sutartis, jos sÄ lygos ieÅ¡kovei nebuvo perskaitytos. Teisių perėmėja tėvams taip pat nepaaiÅ¡kino sandorio esmės, kadangi pati dovanojimo sutartį perskaitė tik po mėnesio ir suprato, jog taip pat nesuvokė sandorių esmės, nes sutartyje neįraÅ¡yta sÄ lyga apie tėvų iÅ¡laikymÄ iki gyvos galvos. Atsakovas pas tėvus atvažiuodavo tik pabendrauti, tačiau nieko nepadėdavo. PrieÅ¡ sudarant dovanojimo sutartis žodžiu buvo susitarta su atsakovu, kad tėvai gyvens name, nors jiems nuosavybės teise jis nepriklausys. Tėvai, prieÅ¡ sudarant dovanojimo sutartis, šį turtÄ testamentu buvo palikę jai ir atsakovui.

Atsakovas J. G. su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2004-03-19 tėvai jam ir ieÅ¡kovei padovanojo po ½ dalį gyvenamojo namo, garažo, klojimo, tvarto, lauko virtuvės, esančių (duomenys neskelbtini). Sutartis tvirtino notaras, kuris važinėjo pas tėvus kelis sykius, iÅ¡aiÅ¡kino, kad turtÄ galima padovanoti arba palikti testamentu. L. R. nesutiko, kad turtas bÅ«tų paliktas testamentu, todėl mama norėjo turtÄ padovanoti. Tėvai prašė, kad atsakovas surastų notarÄ ir sutvarkytų dovanojimÄ . Nei prieÅ¡ sudarant dovanojimo sutartis, nei jų sudarymo metu, nei po sudarymo nebuvo jokios kalbos apie tėvų iÅ¡laikymÄ iki gyvos galvos. Tėvai jam ir ieÅ¡kovei buvo surašę įgaliojimus, pagal kuriuos jie tvarkė turto bei žemės grÄ Å¾inimo klausimus. Atsakovas, 2005 m. mirus vyresniajam broliui, vežė ieÅ¡kovę ir motinÄ Ä¯ laidotuves, padėjo viskÄ pirkti, rÅ«pinosi laidotuvėmis. 2005-07-23, kaime kilus gaisrui, atsakovas padėjo likviduoti gaisrÄ . Taip pat sergančiÄ motinÄ vežiodavo pas gydytojus, slaugė ligoninėse. Po gaisro L. R. elgesys pasikeitė. Ji be atsakovo žinios pardavė tėvų miÅ¡kÄ , pasakė, kad jis daugiau nieko negaus. Nuo to laiko santykiai su seserimi tik blogėjo. L. R. gyveno kartu su tėvais ir darė jiems įtakÄ . Atsakovas su tėvais bendravo telefonu, daugiausiai - su mama. Sudarant dovanojimo sutartis tėvai suprato sandorių esmę, suprato, kad perleidę turtÄ neturės kur gyventi, tačiau buvo sutarta, kad tėvai gyvens padovanotuose namuose. Jis pats dalyvavo sudarant sandorį, notarė sutarties pasekmes iÅ¡aiÅ¡kino, apie tėvų iÅ¡laikymÄ iki gyvos galvos kalbos nebuvo.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2004-03-19 buvo sudarytos dvi dovanojimo sutartys, pagal kurias dovanotojai O. G. ir J. G. padovanojo

L. R. ir J. G. lygiomis dalimis

gyvenamÄ jį namÄ , garaÅ¾Ä , klojimÄ , tvartÄ , lauko virtuvę, esančius (duomenys neskelbtini). Dovanotojai mirė: J. G. 2008-02-21,

O. G. 2008-11-23, todėl teismo posėdyje jų tikrosios valios dėl sandorių sudarymo iÅ¡aiÅ¡kinti nebuvo galimybės. Teismas jų tikrÄ jÄ valiÄ nustatė iÅ¡ Å¡alių, liudytojų paaiÅ¡kinimų bei kitų byloje esančių įrodymų ir padarė iÅ¡vadÄ , kad dovanotojai aiÅ¡kiai suprato, kokį sandorį sudaro ir norėjo bÅ«tent šį sandorį sudaryti. Teismas konstatavo, jog vien aplinkybės, kad dovanotojai buvo senyvo amžiaus ir jiems reikalinga atitinkama priežiÅ«ra, pačios savaime nėra pagrindas pripažinti dovanojimo sutartis negaliojančiomis. Ambulatorinių kortelių duomenys rodo, kad sandorių sudarymo metu, nors dovanotojai buvo garbaus amžiaus ir silpnos fizinės sveikatos, bet jų psichinė sveikata buvo gera, jie buvo Å¡viesaus proto. Pati ieÅ¡kovė O. G. ieÅ¡kinyje nenurodė, jog ji sirgo kokiomis nors ligomis, dėl kurių galėjo sutrikti jos mÄ stymas ir atmintis ar dėl Å¡ios priežasties ji negalėjo suvokti, kokį sandorį pasiraÅ¡o. Teismas laikė, kad ieÅ¡kovės argumentas, jog iki ginčo sandorių sudarymo O. G. buvo sudariusi testamentÄ , kuriuo visÄ

savo turtÄ lygiomis dalimis palieka L. R. ir J. G. , nėra pakankamas pagrindas paneigti nebuvus O. G. valios dėl ginčo turto dovanojimo be jokių sÄ lygų (CK

4.37 str. 1 d., 5.35 str. 1 d.). Teismas taip pat konstatavo, jog suklydimo faktÄ galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Atsižvelgęs į tai, kad J. G. į teismÄ dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nesikreipė ir, kol

jis buvo gyvas (jis mirė 2008-02-21), santykiai tarp tėvų ir atsakovo J. G. buvo geri, taip pat į tai, kad O. G.

, ypač po savo sutuoktinio mirties, tapo priklausoma nuo dukros L. R. ir buvo jos įtakojama, pasirašė atsakovui O. G. vardu L. R. kompiuteriu

2008-04-08 ir 2008-04-30 raÅ¡ytus laiÅ¡kus, daugiau nei po 4 metų nuo sandorių sudarymo atsiradusį ieÅ¡kinį, kuriuo O. G. prašė pripažinti negaliojančiu ne visÄ sandorį, o tik jo dalį dėl turto dovanojimo atsakovui, teismas konstatavo, jog ieÅ¡kovė neįrodė suklydimo fakto, t.y. vienos iÅ¡ bÅ«tinųjų sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį sÄ lygų.

Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovės O. G. teisių perėmėja L. R. praÅ¡o panaikinti sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ

– ieÅ¡kinį patenkinti. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nusprendė, jog tikroji ieÅ¡kovės valia buvo dovanoti ginčo sutartimis perleistÄ turtÄ , o tokio sandorio pasekmės ieÅ¡kovei tinkamai iÅ¡aiÅ¡kintos. Teismas nevertino byloje dalyvaujančių asmenų paaiÅ¡kinimų, iÅ¡ kurių matyti, kad dovanoti turtÄ buvo ne ieÅ¡kovės, o dovanotojų valia, nes iki dovanojimo sutarčių sudarymo dėl to paties turto ieÅ¡kovė buvo sudariusi testamentÄ . Tai, kad ieÅ¡kovė ir jos sutuoktinis kitokio sutarties pavadinimo, kaip dovanojimo sutartis, nežinojo, neÅ¡alina notarės pareigos parengti tokį sutarties tekstÄ , kokį sudaryti buvo tų asmenų valia, t.y. padovanoti turtÄ vaikams, kurie už dovanÄ privalėtų jais rÅ«pintis. IeÅ¡kovė ir jos sutuoktinis siekė padovanoti turtÄ ir įgyti teisę bÅ«ti iÅ¡laikomais bei reikalauti suteikti tokį iÅ¡laikymÄ , tačiau notarė tokios sandorį sudarančių Å¡alių valios į sutartį neįrašė. Dėl to toks sandoris neatitiko tikrosios Å¡alies valios. Teismo iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovė ir jos sutuoktinis norėjo dovanoti turtÄ , siekdami iÅ¡vengti ginčų tarp vaikų, pagrįsta vien tik notarės paaiÅ¡kinimu, nors tiek ieÅ¡kovės, tiek liudytojos parodymai patvirtina, kad jokių ginčų dėl tėvų tarp apdovanotojų tuo metu nebuvo. Be to turto dovanojimas apdovanotiesiems dėl atsidalijimo iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės sÄ lygų nepakeistų, jos bÅ«tų adekvačios paveldint turtÄ pagal testamentÄ . Teismas nevertino ir nepasisakė dėl notarės pasisakymo apie ieÅ¡kovės teisių perėmėjÄ ir atsakovÄ , kodėl ieÅ¡kovė turtÄ nusprendė palikti jiems. IeÅ¡kovės silpna sveikata buvo priežastis ieÅ¡kovei ir jos sutuoktiniui perleisti turtÄ ir reikalauti už tÄ turtÄ bÅ«ti iÅ¡laikomais. Dėl to paties ligoninėje buvo sudarytas testamentas. Teismas nevertino aplinkybės, jog ginčo sutartis atsakovui faktiÅ¡kai jokių pasekmių nesukėlė. O. G. ir

J. G. po dovanojimo sutarčių sudarymo ir toliau gyveno padovanotame name, mokėjo mokesčius, draudė dovanotus statinius nuo rizikos. Dovanojimo sutartimi Å¡alims sutarus, jog tėvai ir toliau gyvens perleistame name, buvo susitarta dėl vienos iÅ¡ esminių iÅ¡laikymo iki gyvos galvos sutarties sÄ lygų, jog apdovanotieji užtikrins dovanotojams gyvenamÄ jį bÅ«stÄ . Tai, kad ieÅ¡kovė 2004-01-21 pakeitė testamentÄ ir vienintele savo turto paveldėtoja nurodė ieÅ¡kovės teisių perėmėjÄ , patvirtina, jog tik ieÅ¡kovės teisių perėmėja vykdė sandorį už dovanotÄ turtÄ iÅ¡laikyti tėvus ir jais rÅ«pintis iki gyvos galvos. Dėl to sandoris ir ginčijamas tik dalyje dėl perleisto turto atsakovui, kuris sutartos prievolės nevykdė. Teismas taip pat nesvarstė, ar atsakovas sÄ Å¾iningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis.

Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovas J. G. praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, palikti galioti teismo sprendimÄ . Nurodo, kad teismas surinktus byloje įrodymus įvertino nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sÄ sajumo taisyklių, savo sprendimÄ pagrindė iÅ¡vadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių ir iÅ¡tirtų bei įvertintų įrodymų visetu, remiantis vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusiÅ¡ku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu teismo posėdyje. IeÅ¡kovės tikroji valia buvo padovanoti lygiomis dalimis savo turtÄ abiems vaikams. Tiek J. G. , tiek O.

G. apie dovanojimo sandorį žinojo nuo pat dovanojimo sutarties sudarymo pradžios. Kad dovanojimu buvo iÅ¡reikÅ¡ta tikrojo jų valiÄ , patvirtina byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai. Teismas padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad suklydimo faktas konstatuotinas tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių atsiradusių po jo

sudarymo (CK 1.90 str. 2 d.). Notarė tiek J. G. , tiek O. G. iÅ¡aiÅ¡kino dovanojimo sutarčių sÄ lygas, turinį bei

kylančias teisines pasekmes, kÄ jie patvirtino paraÅ¡ais. Tėvas J.

G. į teismÄ dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nesikreipė. Iki tol, kol J. G. buvo gyvas, santykiai tarp jo ir atsakovo buvo itin geri. Su seserimi L. R. santykiai paÅ¡lijo po 2005 m. kilusio gaisro. Teismas teisingai nustatė, kad ieÅ¡kovė po savo sutuoktinio mirties buvo itin priklausoma ir įtakojama dukros L. R. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieÅ¡kovės O. G. teisių perėmėjos atstovė apeliacinį skundÄ palaikė ir

prašė jį tenkinti, atsakovas ir jo atstovas – prašė atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Å i byla nagrinėjama ieÅ¡kovės O. G. teisių perėmėjos L. R. apeliacinio skundo ribose. IÅ¡nagrinėjusi bylÄ , apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, iÅ¡klausiusi į teismo posėdį atvykusių asmenų kalbas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui panaikinti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Pagal CPK 178 straipsnį Å¡alys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo iÅ¡vados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiÅ¡kia tuo, kad jis tiria ir vertina Å¡alių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro iÅ¡vadÄ apie įrodinėjimo dalykÄ sudarančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ . Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Ä®rodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi bÅ«ti vertinami visos byloje esančios medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas. Å ie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiÅ¡kindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais. Nors apeliantė ir teigia, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.

Dauguma apeliantės skundo argumentų yra tiesiogiai susiję su įrodymų pakankamumo problema. Tačiau, nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimÄ pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, tačiau sutikti su Å¡iais apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. CPK 176 straipsnio

1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Todėl galima teigti, jog įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas bÅ«tų visiÅ¡kai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiÅ¡kia, kad faktas gali bÅ«ti pripažintas įrodytu, jeigu Å¡alies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ jį esant nei jo nesant. Teismo sprendimas dėl įrodymų nepakankamumo gali bÅ«ti panaikinamas tik tada, kai apeliantas įrodo, kad nebuvo įrodymų, kuriais remiantis bÅ«tų galima iÅ¡vada dėl fakto tikrumo ar netikrumo ir apskritai joks protingas žmogus nebÅ«tų pripažinęs faktų nustatytais. Nagrinėjamu atveju apeliantė tokių aplinkybių neįrodė.

Sandoriai – tai sÄ moningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t.y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Ä®statymo nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai suponuoja, kad sandoriai ir jų pagrindu susiklostę civiliniai teisiniai santykiai bÅ«tų stabilÅ«s, bÅ«tų apgintos civilinių teisinių santykių subjektų teisės, įgytos Å¡ių sandorių pagrindu. Tiriant kiekvieno ginčijamo sandorio teisėtumo klausimÄ , viena esminių nustatinėtinų aplinkybių yra civilinio teisinio santykio dalyvių valia, buvusi sandorio sudarymo metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningÄ teismų praktikÄ , savo nutartyse yra ne kartÄ iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog pagal CK

1.90 straipsnio 1 dalį iÅ¡ esmės suklydus sudarytas sandoris gali bÅ«ti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios Å¡alies ieÅ¡kinį. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai yra neteisingai suvokiamas pats sudaromas sandoris, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes. Suklydimo atveju iÅ¡ esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai iÅ¡reiÅ¡kiama valia sudaryti sandorį. Jeigu ta sandorio Å¡alis bÅ«tų žinojusi ir supratusi tikrÄ jÄ padėtį ir tikrÄ sias aplinkybes, ji tokios sau nenaudingos sutarties nebÅ«tų sudariusi. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Suklydimo faktÄ galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Dėl to, asmuo suklydo ar ne, turi bÅ«ti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusiÄ faktinę situacijÄ , o ne pagal tÄ , kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-09-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-745/2001; 2005-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-514/2005; 2006-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-585/2006; 2007-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-150/2007 ir kt.).

Apeliantė skunde tvirtina, kad teismas netinkamai, vertindamas byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad tikroji ieÅ¡kovės valia buvo dovanoti ginčo sutartimis perleistÄ turtÄ , nes tokio sandorio pasekmės ieÅ¡kovei nebuvo iÅ¡aiÅ¡kintos, ji jų nesuprato ir nenorėjo. Teismas nevertino byloje dalyvaujančių asmenų paaiÅ¡kinimų, kad dovanotojų valia ir tikslas buvo padovanoti turtÄ ir įgyti teisę bÅ«ti iÅ¡laikomais bei reikalauti suteikti tokį iÅ¡laikymÄ , bet notarė tokios sandorį sudarančios Å¡alies valios į sutartis neįrašė. Dėl to, apeliantės teigimu, ginčijami sandoriai neatitiko tikrosios Å¡alies valios. Tačiau sutikti su tokiais apeliantės argumentais nėra teisinio pagrindo, kadangi jie nėra paremti įrodymais. Bylos duomenys tvirtina, kad 2004-03-19 buvo sudarytos dvi dovanojimo sutartys, pagal kurias sutuoktiniai O. G. ir J. G. padovanojo savo vaikams L. R. ir

J. G. lygiomis dalimis gyvenamÄ jį namÄ , garaÅ¾Ä , klojimÄ , tvartÄ , lauko virtuvę, esančius (duomenys neskelbtini). (b.l. 22-25). Bylos nagrinėjimo eigoje nebeliko nė vieno gyvo dovanotojo: J. G. mirė dar iki ieÅ¡kinio padavimo teismui - 2008-02-21,

O. G. mirė 2008-11-23 – jau prasidėjus teismo procesui, tačiau teismo posėdyje nebuvo apklausta. Tokiu bÅ«du tikrosios dovanotojų valios dėl sandorių sudarymo tiesiogiai iÅ¡siaiÅ¡kinti nėra galimybės. Pirmosios instancijos teismas jų tikrÄ jÄ valiÄ nustatė iÅ¡ Å¡alių, liudytojų paaiÅ¡kinimų bei kitų byloje esančių įrodymų. Teisėjų kolegija sutinka su teismo atliktu įrodymu vertinimu ir pritaria iÅ¡vadai, jog dovanotojai pakankamai aiÅ¡kiai suprato, kad sudaro dovanojimo sandorį ir norėjo bÅ«tent tokį sandorį sudaryti. Byloje apklausta sandorius patvirtinusi notarė V.Pelakauskaitė, bÅ«dama nesuinteresuotu asmeniu, nurodytÄ aplinkybę patvirtino besÄ lygiÅ¡kai (b.l. 130-131). Savo parodymuose notarė nurodė, kad dovanotojai buvo apsisprendę turtÄ padovanoti be jokių sÄ lygų, nors tokia galimybė jiems buvo iÅ¡aiÅ¡kinta, taip pat jiems buvo iÅ¡aiÅ¡kintos dovanojimo sandorio sudarymo sÄ lygos bei pasekmės. Tai buvo padaryta dalyvaujant atsakovui J. G. ir L. R. bei liudytojai R.G. (b.l. 127-136). Tokiu bÅ«du pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylÄ iÅ¡ esmės, iÅ¡nagrinėjo ir įvertino visumÄ faktinių aplinkybių bei Å¡iomis aplinkybėmis pagrindė savo iÅ¡vadÄ dėl susiformavusios ieÅ¡kovės valios sudaryti dovanojimo sutartis ir tokios valios buvimo bÅ«tent ginčijamų sutarčių sudarymo metu.

Apeliantė teigia, kad teismo iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovė ir jos sutuoktinis norėjo dovanoti turtÄ , siekdami iÅ¡vengti ginčų tarp vaikų, pagrįsti vien tik notarės paaiÅ¡kinimu, nors tiek ieÅ¡kovės, tiek liudytojos parodymai patvirtina, kad jokių ginčų dėl tėvų tarp apdovanotojų ginčo sandorių sudarymo metu nebuvo. Be to, apeliantės tvirtinimu, turto dovanojimas apdovanotiesiems dėl atsidalijimo iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės sÄ lygų nepakeistų, jos bÅ«tų adekvačios paveldint turtÄ ir pagal testamentÄ , kuris jau egzistavo, sudarant ginčo sandorius. Teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta, kadangi tiek pačios ieÅ¡kovės, tiek atsakovo bei kiti byloje esantys paaiÅ¡kinimai patvirtina, jog tarp Å¡alių tarpusavio santykiai buvo konfliktiÅ¡ki (b.l. 127-135). Aplinkybė, kad turto dovanojimas atsidalijimo iÅ¡ bendrosios dalinės nuosavybės sÄ lygų nepakeistų, t.y. jos bÅ«tų adekvačios paveldint turtÄ ir pagal testamentÄ , taip pat nepaneigia ieÅ¡kovės O. G. valios jai priklausiusį turtÄ perleisti savo vaikams dovanojimo bÅ«du, kadangi kiekvienas asmuo turi teisę laisvai disponuoti jam priklausiančiu turtu, sudaryti bet kokį įstatymui neprieÅ¡taraujantį sandorį, pakeisti sudarytÄ testamentÄ ar jį panaikinti (CK

4.37 str. 1 d., 5.35 str. 1 d.).

Apeliantės skundo argumentas, jog ieÅ¡kovės O. G. silpna sveikata buvo priežastis ieÅ¡kovei ir jos sutuoktiniui perleisti turtÄ ir reikalauti už tai bÅ«ti iÅ¡laikomais, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi jis grindžiamas prielaida. Å i aplinkybė pati savaime nepatvirtina, jog ieÅ¡kovė dėl savo sveikatos bÅ«klės suklydo, sudarydama dovanojimo, o ne perleidimo su iÅ¡laikymu iki gyvos galvos, sutartis. Teisėjų kolegija pritaria

pirmosios instancijos teismo motyvams, kad vien aplinkybės, kad dovanotojai buvo senyvo amžiaus ir jiems reikalinga

atitinkama priežiÅ«ra, pačios savaime nėra pagrindas pripažinti dovanojimo sutartis negaliojančiomis, nesant objektyviai konstatuotos dovanotojų valios iÅ¡raiÅ¡kos dėl atitinkamo iÅ¡laikymo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nurodė, jog sutarčių tekstas ieÅ¡kovei ir jos sutuoktiniui buvo perskaitytas, dovanotojai aiÅ¡kiai suprato, kokius sandorius sudaro ir norėjo sudaryti bÅ«tent dovanojimo sutartis. TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina ir Å¡alių paraÅ¡ai notaro patvirtintose dovanojimo sutartyse

bei notarės parodymai teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme (b.l. 130, 131). Tiek ieškovė

ieÅ¡kinyje, tiek apeliantė apeliaciniame skunde bei bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka nenurodė, kad ieÅ¡kovė sirgo ligomis dėl kurių galėjo sutrikti jos mÄ stymas ar atmintis ir dėl Å¡ios priežasties ji negalėjo suvokti, kokį sandorį pasiraÅ¡o, o pats asmuo, nepriklausomai nuo amžiaus ar sveikatos bÅ«klės, turi teisę sudaryti bet kokius sandorius. Todėl pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovė O. G. sandorių sudarymo metu buvo geros psichinės bÅ«klės ir Å¡viesaus proto, nėra paneigta jokiais įrodymais.

Apeliantė taip pat nepagrįstai nurodo, jog teismas nevertino aplinkybės, kad ginčo sutartis atsakovui faktiškai jokių pasekmių nesukėlė, kadangi dovanojimo sutartimi šalys susitarė, jog tėvai ir toliau gyvens perleistame name, kas ir buvo daroma. Toks susitarimas, apeliantės teigimu, yra susitarimas dėl vienos

iÅ¡ esminių iÅ¡laikymo iki gyvos galvos sutarties sÄ lygų. IÅ¡ tikrųjų dar ieÅ¡kovė O. G. savo ieÅ¡kinyje nurodė bei apeliantė patvirtino, kad

ieškovė, sudarydama dovanojimo sutartis su L. R. ir J. G. , tikėjosi, kad atsakovas ja pasirūpins, prižiūrės

pastatus ir kitÄ namų Å«kį, tačiau po kiek laiko įsitikino, kad klydo. Tačiau tokie ieÅ¡kovės teiginiai patys savaime teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingi, kadangi ginčijamų sandorių Å¡alis siejo artimi giminystės (tėvų ir vaikų) ryÅ¡iai, todėl akivaizdu, jog tėvai senatvėje tikėjosi vaikų paramos ir pagalbos. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir nepaneigė apeliantė, ieÅ¡kovė O.

G. buvo savo dukters L. R. įtakoje (pastaroji kompiuteriu motinos vardu rašė laiÅ¡kus atsakovui, jai padovanotos turto dalies ieÅ¡kovė neginčijo), todėl ir ieÅ¡kinys teismui neabejotinai buvo suraÅ¡ytas su vėliau ieÅ¡kovės teises perėmusios L. R. pagalba. Tuo tarpu, sprendžiant klausimÄ , ar ginčijamas sandoris sudarytas suklydimo įtakoje, suklydimas apibÅ«dinamas kaip klaidingas faktų ar teisės normų, esančių sutarties sudarymo metu, suvokimas. Dėl to, asmuo suklydo ar ne, turi bÅ«ti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusiÄ faktinę situacijÄ , o ne pagal tÄ , kuri yra konstatuojama praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, kad, jeigu Å¡alis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl Å¡io sandorio perspektyvų, Å¡ios taisyklės nėra taikomos. Todėl vien apeliantės nurodoma aplinkybė, jog po dovanojimo sutarties ieÅ¡kovė ir toliau gyveno perleistame name, mokėjo mokesčius, prižiÅ«rėjo Å«kį, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo susitarta dėl vienos iÅ¡ esminių iÅ¡laikymo iki gyvos galvos sutarties sÄ lygų, o sudarant dovanojimo sutartis O.

G. suklydo ir nesuprato sudaromų sutarčių esmės ar jų turinio.

                     Kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, netenkindamas ieškinio, nuo šios praktikos nukrypo.

Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios bÅ«tų pagrindu panaikinti skundžiamÄ pagrįstÄ ir teisingÄ sprendimÄ , apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundÄ iÅ¡ apeliantės priteistina 11,10 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a :

                     Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 31 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Priteisti iš ieškovės O. G. teisių perėmėjos L. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei

11 (vienuolika) litų 10 centų paÅ¡to iÅ¡laidų.  Â

Kolegijos pirmininkė                                                                           Alma Urbanavičienė

                    Â

Kolegijos teisėjos                                                                                 Virginija Volskienė

  Tatjana Žukauskienė

 Â

                                                                                                          Â