2018-01-24 Nr. AB-1857-3-61-3-04808-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-7-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04808-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 1.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. S. (M. D. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. D. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, UIT, atsakovas) 2015 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. (7.2)S2-24204 „Dėl taikytinos socialinio draudimo teisės M. S. nustatymo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5973.

2. Skunde nurodė, kad remiantis Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamento (EB) Nr. 883/2004 „Dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalimi, asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybinių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 d. nuostatas. Nors Tarnyba ir VSDFV savo sprendimuose šią nuostatą nurodo, tačiau ja nesivadovauja ir taiko analogiją pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) 14 straipsnyje numatytą patikslinimą.

3. Pareiškėjas nesutinka su tokia minėtų institucijų pozicija ir teigia, kad ji yra nepagrįsta, neteisinga bei prieštarauja Europos Sąjungos (toliau – ir ES) socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principams. Pareiškėjo teigimu, Reglamente Nr. 987/2009 apskritai nėra tikslinama Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Reglamentas Nr. 883/2004 ir Reglamentas Nr. 987/2009 yra tiesioginio taikymo bei vykdymo aktai, Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje yra suformuluota aiški ir nedviprasmiška taisyklė, kurios valstybės narės socialinės apsaugos įstatymai turi būti taikomi, jei asmuo dirba pagal darbo sutartį vienoje valstybėje, o kitoje verčiasi individualia veikla. Aplinkybę, jog minėto straipsnio 3 dalis yra aiški ir nedviprasmiška, nereikalaujanti papildomo jos įgyvendinimo ir taikymo išaiškinimo patvirtina tai, jog Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnyje nėra išaiškinta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, todėl Tarnyba ir VSDFV savo sprendimuose nepagrįstai taikė analogiją. Be to, VSDFV sprendime išdėstyti argumentai yra prieštaringi ir neteisingi.

4. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad skundžiami sprendimai grindžiami ir Lenkijos kompetentingos įstaigos pateikta informacija, tačiau sprendimuose nėra nurodytas nei tikslus ir nedviprasmiškas Lenkijos kompetentingos institucijos pavadinimas, nei kokia informacija iš minėtos įstaigos buvo gauta, todėl tokia informacija neturi teisinės reikšmės šioje byloje. Akcentavo, kad bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Pareiškėjo įsitikinimu, kadangi jo darbo sutartis, sudaryta su Lietuvoje veikiančia uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Martenas“, yra galiojanti, jam taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai.

5. Atsakovas Tarnyba pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, (toliau – ir Reglamentas Nr. 465/2012) 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis iš dalies keičiama taip, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

7. Paaiškino, jog, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Nors Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau, Tarnybos įsitikinimu, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.

8. Tarnyba nurodė, kad nustatydama, ar asmens veikla / darbas yra nedidelės apimties, atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Atsakovo nuomone, mažiau kaip 25 proc. pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla.

9. Pažymėjo, kad, nagrinėdama Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktą informaciją, vertino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis apie pareiškėjo draudimą valstybiniu socialiniu draudimu, duomenis apie pareiškėjo darbo užmokestį Lietuvoje bei pajamas, gautas vykdant individualią veiklą Lenkijoje. Tarnybos teigimu, įvertinus minėtus duomenis buvo nustatyta, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla, todėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgdamas į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas klaidingai teigia, jog Reglamentu Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Pažymėjo, kad Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsnio 2 dalies a punktu pakeičiama Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalis, o b punktu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis papildomas 5 a ir 5 b dalimis. Tai, VSDFV teigimu, įrodo, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis yra atskira nuo Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 dalies ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalies nuostatos taikomos įgyvendinant ne tik Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį, bet ir kitas Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio dalis. Analogiškai Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 a dalies pirmoji pastraipa taikoma įgyvendinant Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinę dalį, o ne tik 13 straipsnio 1 dalį.

12. VSDFV atkreipė dėmesį, jog Reglamento Nr.465/2012 preambulės 5 punktas numato, kad, kai asmuo dirba dviejose ar daugiau valstybių narių, reikėtų patikslinti, kad „didelė veiklos dalies“ vykdymo sąlyga, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalyje, taip pat taikoma asmenims, dirbantiems įvairiose įmonėse ar įvairiems darbdaviams. Ši preambulės nuostata buvo reikalinga, nes Reglamentu Nr. 465/2012 buvo iš esmės pakeista Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalis, pagal kurią taikytinos teisės nustatymas asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartį dviejose ar daugiau valstybių narių, iš esmės priklauso nuo to, ar asmuo didelę veiklos dalį vykdo valstybėje narėje, kurioje gyvena. Tačiau Reglamento Nr. 465/2012 preambulės 5 punkto nuostata aktuali kalbant apie „didelės veiklos dalies“ sąvoką, o ne „nedidelės apimties veiklos“ sąvoką, vartojamą Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalyje. Kadangi Reglamento Nr. 883/2004 tikslas yra reguliuoti nacionalines socialines apsaugos sistemų koordinavimo priemones, garantuojančias, kad būtų veiksmingai naudojamasi teise į laisvą asmenų judėjimą ir siekis padėti kelti asmenų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas, todėl šio reglamento leidėjas negalėtų numatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį tik formalus darbo sutarties pasirašymas besąlygiškai lemtų taikytinos teisės nustatymą.

13. Akcentavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. spalio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 taip pat patvirtino, kad iš Reglamento Nr. 987/2009 (su Reglamento Nr. 465/2012 pakeitimais) matyti, jog sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas nurodė, kad ginčas kilęs dėl taikytinos socialinio draudimo teisės pareiškėjui nustatymo.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 28 d. su UAB „Martenas“ sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią nuo 2014 m. lapkričio 1 d. pradėjo dirbti reklamos agentu. Darbo sutartis nutraukta 2015 m. vasario 28 d.

17. Lenkijos kompetentinga įstaiga (Socialinio draudimo įstaigos Krokuvos skyrius) 2015 m. gegužės 7 d. raštu, kuris Tarnyboje gautas 2015 m. gegužės 14 d., informavo Tarnybą, kad pareiškėjui, vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Minėtame rašte taip pat pažymėta, jog šis teisės aktų nustatymas yra laikinas. Tarnyba 2015 m. birželio 8 d. raštu informavo Lenkijos kompetentingą įstaigą, kad negali sutikti su tokiu taikomų teisės aktų nustatymu.

18. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015 m. gegužės 29 d. rašte Tarnybai nurodė, kad pareiškėjas UAB „Martenas“ dirbo 16 val. per mėnesį ir gaudavo 96,96 Lt atlyginimą. Dirbdamas savarankiškai pareiškėjas per mėnesį 2013 m. uždirbdavo vidutiniškai 543 PLN, 2014 m. – 710 PLN. Kadangi negalima tiksliai nustatyti laiko skirto individualiai veiklai, imamas faktinis darbo laikas, nustatytas darbuotojams, dirbantiems pilnu etatu per einamuosius 12 kalendorinių mėnesių, t. y. vidutiniškai 176 val. per mėnesį.

19. Teismas nurodė, kad Tarnyba, išnagrinėjusi Lenkijos kompetentingos įstaigos pateiktą informaciją bei įvertinusi duomenis apie pareiškėjo socialinį draudimą, darbo užmokestį Lietuvoje bei pajamas Lenkijoje, nustatė, jog pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Martenas“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla, todėl, vadovaudamasi Reglamentu Nr. 883/2004, Reglamentu Nr. 987/2009 ir Reglamentu Nr. 465/2012, ginčijamu 2015 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. (7.2)S2-24204 nusprendė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. pareiškėjui turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

20. VSDFV pareiškėjo skundą dėl tarnybos sprendimo ginčijamu 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. (1.45)I-5973 atmetė.

21. Teismas pažymėjo, jog Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Kadangi pareiškėjas Lietuvoje dirbo pagal darbo sutartį, o Lenkijoje dirbo savarankiškai, šiuo atveju taikytina Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

22. Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką nustato Reglamentas Nr. 987/2009, kurio 14 straipsnyje, be kita ko, patikslinamos ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatos. Pažymėjo, kad 2012 m. birželio 28 d. įsigaliojo Reglamentas Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 883/2004 ir Reglamentas Nr. 987/2009. Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsnio 2 dalies b punktu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis iš dalies keičiamas įterpiant 5 b dalį, pagal kurią siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Teismas sprendė, nuo 2012 m. birželio 28 d., atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, reikia atsižvelgti į asmens vykdomos veiklos apimtis. Kadangi Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalyje nurodytas aiškinimas taikytinas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, neišskiriant atskirų jo dalių, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Reglamentu Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

23. Teismas pažymėjo, kad nedidelės apimties veiklos sąvoka minėtuose Reglamentuose nėra pateikta, tačiau Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nurodyti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiamas didelės veiklos dalies vienoje valstybėje nustatymas. Teismas sutiko su atsakovu, kad minėti kriterijai gali būti taikytini ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies atveju nustatant asmens vykdomos veiklos apimtis. Pažymėjo, kad minėti kriterijai – darbo laikas, gaunamos pajamos – yra bendro pobūdžio ir tinkami nustatyti tiek didelę, tiek ir nedidelę veiklos apimtį.

24. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas Lietuvoje UAB „Martenas“ dirbo 16 val. per mėnesį ir nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. gaudavo 96,96 Lt (28,08 Eur) atlyginimą per mėnesį, o nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. – 29,12 Eur per mėnesį. Savarankiškai dirbdamas Lenkijoje 2014 m. pareiškėjas per mėnesį uždirbdavo 710 PLN (apie 164,05 Eur). UAB „Martenas“ pareiškėjas dirbo 16 val. per mėnesį, tuo tarpu Lenkijoje – vidutiniškai 176 val. per mėnesį.

25. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jokių įrodymų, kurie paneigtų minėtus duomenis nepateikė, todėl atsižvelgdamas į pareiškėjo darbo Lietuvoje laiką ir gautą atlyginimą, lygindamas jį su Lenkijoje vykdyta savarankiška veikla, teismas sprendė, kad Tarnyba ir VSDFV pagrįstai konstatavo, jog darbas UAB „Martenas“ laikytinas nedidelės apimties veikla, todėl pareiškėjui negali būti taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė.

26. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga savo sprendimuose, kurie nėra panaikinti, buvo nurodžiusi, jog pareiškėjui turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisė, teismas pažymėjo, kad pagal Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalį laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

27. Atkreipė dėmesį, kad Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. gegužės 7 d. raštas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymo Tarnyboje gautas 2015 m. gegužės 14 d. Tarnyba, atsakydama į šį raštą, 2015 m. birželio 8 d. raštu kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą ir iš esmės nurodė nesutinkanti su pastarosios nustatytu teisės aktų taikymu, taigi Tarnyba per 2 mėn. terminą informavo, jog laikosi kitos nuomonės taikytinos teisės pareiškėjui nustatymo klausimu, todėl Lenkijos kompetentingos įstaigos pateikta nuomonė dėl taikytinos teisės taikymo nelaikytina galutine.

28. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad skundžiami Tarnybos 2015 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. (7.2)S2-24204 ir VSDFV 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas Nr. (1.45)I-5973 yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 29. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

30. Apeliaciniame skunde nurodo, kad sprendimas priimtas netinkamai įvertinus šalių pateiktus dokumentus, nepagrįstai perkėlus įrodinėjimo naštą pareiškėjui, kaip silpnesniajai šaliai, todėl sprendimas neatitinka suformuluotos administracinių teismų praktikos, yra nepagrįstas ir naikintinas.

31. Pareiškėjas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencija, teigia, kad Reglamento (EB) 883/2004 13 straipsnio 3 dalis yra taikoma tuomet, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje verčiasi individualia veikla. Taip pat, EB 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog tiems atvejams kai asmuo keliose valstybėse narėse verčiasi ta pačia veikla, pavyzdžiui keliose valstybėse dirba pagal darbo sutartį, tam asmeniui taikomi valstybės narės teisės aktai parenkami vadovaujantis EB 883/2004 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Tuo tarpu EB 987/2009 14 straipsnio 5 dalyje yra numatomos EB 883/2004 13 straipsnio 1 dalies įgyvendinimo taisyklės pagal kurias asmeniui keliose valstybėse narėse besiverčiančiam ta pačia veikla, t. y. dviejose ar daugiau valstybių narių dirbant pagal darbo sutartį arba dviejose ar daugiau valstybių narių dirbant savarankišką darbą, yra parenkama taikytina valstybės narės teisė. EB 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti konkretūs kriterijai, pagal kuriuos nustatoma taikytina socialinio draudimo teisė dviejose ar daugiau valstybėse narėse verčiantis tapačia veikla, t. y. pagal darbo sutartį arba dirbant savarankiškai.

32. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į EB 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, logiška teigti, jog ES socialinės apsaugos norminiame reglamentavime darbas pagal darbo sutartį laikytinas prioritetiniu, o sąvoka savarankiška veikla pripažįstama „nedidelės apimties veikla“. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo darbas Lietuvoje negalėjo būti įvardintas kaip nedidelės apimties, nes tai ne savarankiška veikla, o darbas pagal darbo sutartį.

33. Nesutinka su teismo išvada, kad įsigaliojus Reglamentui EB 465/2012 nuo 2012 m. birželio 28 d., atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento Nr. 883/2204 13 straipsnio 3 dalį, atsižvelgtina į asmens vykdomos veiklos apimtis, kadangi vartojamos sąvokos „darbas pagal darbo sutartį“ ir „savarankiška veikla“ yra ne tapačios. Reglamentą EB 883/2004 iš dalies keičiantys reglamentai EB 987/2009 ir EB 465/2012 keičia savarankiškos veiklos apimtis, nustato kurios valstybės narės teisės aktai taikomi kai asmuo dviejose ar daugiau valstybių dirba pagal darbo sutartį. Tačiau, Reglamentuose nėra priešinamas ar lyginamas darbas pagal darbo sutartį ir savarankiškai, taip pat savarankiškos veiklos apimtis nėra siejama su darbo pagal darbo sutartį apimtį, šioms sąvokoms taikomi skirtingi „apimties“ kriterijai, jos nėra nei tapatinamos, nei supriešinamos. Todėl, remiantis Reglamento EB 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, bei Reglamentų išaiškinimais dėl EB 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių, darbas pagal darbo sutartį ES socialinių teisės aktų kontekste laikomas prioritetiniu (prieš savarankišką darbą), tačiau pirmos instancijos teismas padarė klaidingas išvadas pareiškėjo darbą pagal darbo sutartį vertindamas kaip nedidelės apimties darbą sulygindamas jį su savarankišku darbu Lenkijoje.

34. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, jog reglamentai EB 883/2004 ir EB 987/2009 yra tiesioginio taikymo bei vykdymo aktai, į tai, jog EB 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje yra suformuluota aiški ir nedviprasmiška taisyklė kurios valstybės narės socialinės apsaugos įstatymai turi būti taikomi jei asmuo dirba pagal darbo sutartį vienoje valstybėje, o kitoje verčiasi individualia veikla (aplinkybę, jog minėto straipsnio 3 dalis yra aiški ir nedviprasmiška nereikalaujanti papildomo jos įgyvendinimo ir taikymo išaiškinimo patvirtina tai, jog 987/2009 14 straipsnyje nėra išaiškinta EB 883/2004 13 straipsnio 3 dalis), pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Reglamentu Nr. 987/2009 nėra tikslinama Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

35. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Lenkijos kompetentingos įstaigos pateikta nuomonė dėl taikytinos teisės taikymo nelaikytina galutine, kadangi tai prieštarauja Reglamento EB 987/2009 5 straipsnyje įtvirtintai procedūrai. Pažymi, kad Reglamento EB 987/2009 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog valstybių narių valdžios institucijų ir įstaigų bei asmenų kuriems taikomas pagrindinis reglamentas, keitimasis duomenimis grindžiamas viešojo administravimo, veiksmingumo, aktyvios pagalbos, greito vykdymo ir prieinamumo, ir kitais principais. Taigi, remiantis šiais principais bei ES Sutarties 3 straipsnio 2 dalimi, konstatuotina, jog valstybių narių institucijų sprendimai turi vienodą galią, bendradarbiaujančios institucijos yra lygios, o jų sprendimų priėmimo, keitimo bei anuliavimo tvarkai taikomi viešojo administravimo bei Reglamento EB 987/2009 principai.

36. Pareiškėjas pažymi, kad iš UIT pateiktų dokumentų matyti, jog UIT kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, o pastaroji 2015 m. gegužės 7 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog kad pareiškėjui taikytini Lietuvos teisės aktai. UIT pakartotinai kreipėsi į minėtą kompetentingą įstaigą bei gavo 2015 m. gegužės 29 d. atsakymą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjui taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, kadangi nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos teritorijoje jo veikla UAB „Martenas“ yra nedidelės apimties veikla. UIT nepateikė jokių duomenų, jog Lenkijos kompetentingai įstaigai teikė nesutikimą dėl laikino Lietuvos teisės nustatymo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog ginčijo Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimus. Atsižvelgiant į tai, jog praėjo daugiau nei 2 mėnesiai nuo sprendimo priėmimo, UIT nepateikė nesutikimo dėl laikino teisės nustatymo (taip pat ir nesutikimo po paskutiniojo Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. gegužės 29 d. rašto), pareiškėjui nustatytas laikinas Lietuvos teisės aktų nustatymas tapo galutiniu ir yra galiojantis. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, nepaisė Reglamento EB 987/2009 numatytos procedūros, todėl nepagrįstai konstatavo, jog Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas nelaikytinas galutiniu.

37. Pažymi, jog UIT neišmokėdama pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo įmokų pripažįsta, jog jam taikomi Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai, nes VSDFV minėtas įmokas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d., priėmė. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino, dėl jos sprendime nepasisakė.

38. Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias faktinį pagrindą priimti asmens teises ir laisves bet kokiu būdu ribojantį administracinį aktą, privalo įrodyti viešojo administravimo subjektas. Kadangi šioje byloje Tarnyba priėmė sprendimą, kuriuo apribojamos pareiškėjo teisės, teigia, jog įrodinėjimo našta tenka atsakovui.

39. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, jog Lenkijos kompetentinga įstaiga savo 2015 m. gegužės 7 d. ir 2015 m. gegužės 29 d. raštuose nurodė, kad pareiškėjui taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai ir nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos teritorijoje pareiškėjo veikla yra labai nedidelės apimties, taip pat, į tai, jog Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimas laikinai taikyti Lietuvos teisę yra galiojantis, pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog kriterijai, kuriais vadovavosi atsakovas nustatydamas nedidelės apimties veiklą pareiškėjui yra nepakankami, o išvada, kad pareiškėjas jokių įrodymų, kurie paneigtų minėtus duomenis nepateikė, yra nepagrįstas įrodinėjimo naštos perkėlimas silpnesniajai šaliai.

40. Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir faktų bei aplinkybių vertinimu ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

41. Atsiliepime nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau Tarnybos nuomone, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.

42. Pažymi, kad nustatydama, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje, ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Tarnyba laikosi pozicijos, kad atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 procentų pirmiau nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla.

43. Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Martenas“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla.

44. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių. Skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

46. Papildomai nurodo, kad pareiškėjo argumentai, jog UIT nesilaikė procedūrinių reikalavimų ir todėl priėmė neteisėtą sprendimą, nepagrįsti, kadangi Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnio 1, 2, 3 dalyse yra nurodoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio taikymo tvarka. Lenkijos kompetentingos įstaigos 2014 m. gruodžio 11 d. raštas Nr. 180000/511/247/2014 UIT buvo gautas 2015 m. sausio 2 d. UIT 2015 m. vasario 17 d. raštu Nr. (7.2)S2-5594 dėl sprendimo patikslinimo ir informacijos pateikimo kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą. Į Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. gegužės 7 d. raštą Nr. 180000/511/116/2015, gautą 2016 m. gegužės 14 d., UIT atsakė 2016 m.-06-08 raštu Nr. (7.2) S2-19822. 2015 m. birželio 29 d. Lenkijos kompetentingos įstaigos atsakymas Nr. 180000/511/247/2014 UIT buvo gautas 2015 m. birželio 10 d. UIT 2015 m. liepos 15 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (7.2)S2-24204. Taigi UIT laikėsi Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio taikymo tvarkos, nustatytos Reglamento (EB) Nr. 987 16 straipsnyje.

47. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, neva Tarnyba neišmokėdama pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo įmokų pripažįsta, jog jam taikomi Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai, nes VSDFV minėtas įmokas laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. priėmė, nurodo, kad draudėjas dėl socialinio draudimo įmokų nesikreipė, o vadovaujantis Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklėmis, patvirtintomis Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243, Fondo valdyba ir kitos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos negali patys savo iniciatyva tikslinti duomenų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras). Tik patikslinus duomenis Registre, draudėjui atsiras juridinis pagrindas kreiptis dėl sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo.

48. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Darbo inspekcija) 2015 m. gruodžio 14 d. raštu informavo, kad atliko UAB „Martenas“ veiklos patikrinimą. Po patikrinimo Darbo inspekcija priėjo prie išvados, kad minėtos įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). Taigi minėta įmonė realiai jokios veiklos Lietuvoje nevykdo. VSDFV nuomone, pareiškėjas M. D. S. taip pat yra sudaręs fiktyvią darbo sutartį su UAB „Martenas“ (šioje įmonėje yra/buvo įdarbinta daug Lenkijos piliečių, vykdančių individualią veiklą Lenkijoje), pagal kurią realiai darbo nevykdo, o sudaryta darbo sutartimi tik siekia išvengti socialinio draudimo įmokų Lenkijoje nuo pajamų, gautų iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos.

49. Pažymi, kad teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 50. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. (7.2)S2-24204, kuriuo Tarnyba nusprendė nustatyti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. vasario 28 d. pareiškėjui turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, bei VSDFV 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo Nr. (1.45)I-5973, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

52. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

53. Valdyba (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

54. Pareiškėjas, kaip matyti iš jo apeliacinio skundo turinio, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai pareiškėjui perkėlė įrodinėjimo naštą.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

56. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

57. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 56 str. 4 d.). Kaip minėta, ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

58. Akcentuotina ir tai, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, bei pareiškėjas nesutinka su ne jo naudai priimtu sprendimu, savaime nereiškia, kad teismo išvados yra nepagrįstos ar nemotyvuotos. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė byloje kilusį ginčą dėl Tarnybos ir VSDFV sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, atsakė į pareiškėjo reikalavimus ir išnagrinėjo teisiškai reikšmingus pareikštam reikalavimui išspręsti skundo argumentus, dėl kurių buvo prašoma tenkinti skundo reikalavimus, t. y. buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir pakankamai motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

59. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsniams patikslinti. Reglamente Nr. 987/2009 iki Reglamentu Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą. Iš šio Reglamento Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015).

60. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo pareiškėjui, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrindė jį pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjo veiklos apimtį Lietuvoje paneigiančių duomenų. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta buvo perkelta pareiškėjui.

61. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl Lenkijos kompetentingos įstaigos sprendimuose nurodytos pozicijos dėl pareiškėjui taikytinos Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės.

62. Kaip pagrįstai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. gegužės 7 d. raštas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės taikymo Tarnyboje gautas 2015 m. gegužės 14 d. Tarnyba, atsakydama į šį raštą, 2015 m. birželio 8 d. raštu kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą ir iš esmės nurodė nesutinkanti su pastarosios nustatytu teisės aktų taikymu, taigi Tarnyba Reglamente Nr. 987/2009 nustatyto 2 mėnesių termino informuoti, jog laikosi kitos nuomonės taikytinos teisės pareiškėjui nustatymo klausimu, nepažeidė, todėl Lenkijos kompetentingos įstaigos pateikta nuomonė dėl taikytinos teisės taikymo nelaikytina galutine.

63. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. D. S. (M. D. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė