2020-10-07 Nr. AB-18787-3-61-3-02612-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1430-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02612-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio 2019 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. rugsėjo 18 d. buvo laikomas Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas, toks atsakovo elgesys nežmoniškas, žeminantis pareiškėjo orumą yra kankinimas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį todėl jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN paaiškino, kad nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas už Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo pažeidimus kamerų tipo patalpose Nr. 20K, Nr. 3K ir drausmės grupės patalpoje Nr. 9D. Vilniaus PN teigimu, kamerų tipo patalpose pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Vilniaus PN nekaupė duomenų, kiek konkrečioje kameroje gyveno asmenų, tačiau akcentavo, jog net ir esant užimtoms visoms kamerų tipo patalpoms, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Visiems nuteistiesiems yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais galėtų pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo N. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, nurodė, jog, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

7. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kurių 111.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką, teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Teismas taip pat nurodė, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,1 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.

8. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad: pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 20K, kurios plotas buvo 13,83 kv. m, šioje patalpoje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko apie 4,61 kv. m ploto; kamerų tipo patalpoje Nr. 3K, kurios plotas buvo 13,64 kv. m, šioje patalpoje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,54 kv. m ploto; drausmės grupės patalpoje Nr. 9D, kurios plotas buvo apie 14, 23 kv. m, šioje patalpoje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko apie 4,74 kv. m ploto.

9. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog ginčo laikotarpiu Vilniaus PN kamerų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentą dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto pripažino nepagrįstu. Nenustatęs Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti pagal CK 6.271, teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 15 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

11. Pareiškėjo teigimu, Lietuva, prisijungdama prie Konvencijos, įsipareigojo užtikrinti pareiškėjo teisę į teisingą teismą. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi tik atsakovo atstovo atsiliepimu, nekreipdamas dėmesio į tai, ką pareiškėjas buvo išdėstęs skunde. Gindamas valstybės interesus, teismas pažeidė pareiškėjo, kaip nuteistojo teises. Atsiliepime neminima kamera Nr. 10, kuri skundžiamu laikotarpiu buvo keturvietė ir kurioje pareiškėjas buvo laikomas dar su trimis nuteistaisiais. Skirtos nuobaudos pratęsimas (atsisakius būti drausmės grupėje) lėmė, kad iširo pareiškėjo šeima.

12. Pareiškėjas tvirtina, kad jam kameroje (ne bendrabučio tipo patalpoje) nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis plotas. Kameros buvo ne trivietės, o keturvietės – Vilniaus PN miegamųjų vietų skaičių nurodo mažesnį po to, kai kitas nuteistasis laimėjo bylą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė Konvenciją, nesilaikė EŽTT išaiškinimų, kad valstybė turi užtikrinti kalinčiam asmeniui ne mažesnį kaip 3 kv. m individualų gyvenamąjį plotą, kas reiškia, jog į jį neturi būti įskaičiuotas plotas, užstatytas baldais ir sanitarinio mazgo užimtas plotas. Visose kamerose buvo lovų, spintelių, stalų, sanitarinis mazgas, tad pareiškėjui neliko jokio laisvo ploto. Vilniaus PN daromi pažeidimai negali būti pateisinami.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį už kalinimą Vilniaus pataisos namuose nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. rugsėjo 18 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė – teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamasis plotas kamerų tipo patalpose. Nenustatęs atsakovo atstovo Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, teismas nusprendė, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį negalėjo būti tenkinamas.

15. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, neatsižvelgė į skunde nurodytas aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN atsileipime pateikti duomenys melagingi – kameros yra keturvietės, nenurodyta, kad pareiškėjas buvo laikomas keturvietėje kameroje Nr. 10, teismas nepagrįstai nepripažino, kad pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, kadangi turi būti vertinamas tik laisvas, baldais ir kitais įrenginiais neužstatytas patalpos plotas.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes – t. y. kad jam nuobaudos buvo skiriamos be pagrindo, dėl paskirtų nuobaudų iširo jo šeima – kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

18. Pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimą siejo su atsakovo atstovo Vilniaus PN veiksmais, neužtikrinant pareiškėjui teisės aktų reikalavimų atitinkančio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir įpareigojo Vilniaus PN pateikti atsiliepimą į skundą, nurodant, be kita ko, duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir kartu su juo šiose kamerose buvusių asmenų skaičių; šiuos duomenis atsakovo atstovas teismui pateikė. Teisėjų kolegija byloje nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 12 d. (pagal spaudą ant voko) Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntė atsikirtimus į atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriuose, be kita ko, tvirtino, kad Vilniaus PN atsiliepime nenurodo kamerų tipo patalpos Nr. 10, kurioje pareiškėjas taip pat atliko paskirtą nuobaudą ir kurioje kartu buvo dar 3 asmenys. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėjas, su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tuo aspektu, jog teismas rėmėsi melagingais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, o ne skunde nurodytomis aplinkybėmis t. y. nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

19. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

20. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, nenustatė aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas turėjo nesiremti atsakovo atstovo atsiliepime ir kartu su juo pateiktuose įrodymuose užfiksuotais duomenimis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kartu su juo buvusių asmenų skaičių. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui konkrečių aplinkybių dėl kamerų, kartu buvusių asmenų ir pan. nenurodė. Pažymėtina, jog į bylą pateikti Vilniaus PN direktoriaus įsakymai, kuriais skiriamos pareiškėjui drausminės nuobaudos, kartu su žymomis apie konkrečias patalpas, į kurias drausminę nuobaudą atlikti paskirtas pareiškėjas, nuosekliai pagrindžia, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 3K, Nr. 20K ir Nr. 9D. Tuo tarpu pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose jokių motyvuotų prieštaravimų su šiais duomenimis nepateikė, tik apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodė, jog visose ginčo kamerose iš viso buvo laikomi 4 asmenys. Byloje nėra jokių įrodymų (jų nepateikė ir pareiškėjas kartu su atsikirtimais į Vilniaus PN atsiliepimą), kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, reikšmingas vertinant, ar pareiškėjui buvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 12 d. paaiškinimuose neginčijo, kad kamerose Nr. 9D ir Nr. 20K iš viso buvo po tris asmenis.

21. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto Vilniaus PN kamerose skaičiavimo metodikos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas kaip pagrindą neturtinei žalai kilti turėjo nustatyti pažeidimą dėl kamerose esančių baldų, kurie, kaip kartojama apeliaciniame skunde, itin mažino asmeninį gyvenamąjį plotą, nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos.

22. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio tikėtiną pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Šiose taisyklėse nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui. Pažymėtina, kad pareiškėjo atveju iš konkrečios kameros bendro ploto atėmus sanitarinio mazgo užimtą plotą, vienam asmeniui vis tiek tenka ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių objektyviais įrodymais pagrįstų argumentų, konkrečių skaičiavimų, paneigiančių teismo išvadas šiuo klausimu, o jo deklaratyvūs teiginiai, kad jam tekęs plotas buvo mažesnis, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

25. Nenustačius atsakovo atstovo Vilniaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) (CK 6.246 str. 1 d.), nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.271 str. 1 d.), o tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, negali būti tenkinamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

26. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys