2023-02-15 Nr. AB-3721-3-61-3-05190-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1363-575/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05190-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. B. (F. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. B. (F. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas F. B. (F. B.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 22S139090 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog (duomenys neskelbtini) jis yra persekiojamas, nes atsisakė bendradarbiauti su (duomenys neskelbtini), todėl tikėtina, kad su juo bus susidorota per jam iškeltą baudžiamąją bylą dėl inkriminuojamų finansinių nusikaltimų. Kadangi bylose yra (duomenys neskelbtini) dalyvavimas bei interesai, jis neturės jokių teisinių galimybių apsiginti, o jei būtų sulaikytas, jam grėstų nežmoniškas elgesys ar kankinimai. Jis, remdamasis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (toliau – ir Dublino reglamentas) 17 straipsniu, prašė nagrinėti jo prašymą Lietuvoje.

3. Pareiškėjas paaiškino, jog 2019 m. liepos 2 d. jam buvo išduotas leidimas gyventi Slovakijoje. Po to, kai buvo išduotas leidimas gyventi Slovakijoje, pareiškėjas sužinojo, kad jo veiklos vykdymo duomenys yra vieši. Toks duomenų, adreso viešinimas kelia jam pavojų, nes (duomenys neskelbtini) pareigūnai, kurie siekia susidoroti su pareiškėju, gali lengvai nustatyti jo buvimo vietą Slovakijoje. Jo baimę sugrįžti į kilmės valstybę pagrindė pokalbis su asmeniu, kuris turi pažįstamų (duomenys neskelbtini) ir pasidomėjo pareiškėjo klausimu. Nepaisydamas šių prašyme nurodytų aplinkybių, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą perduoti pareiškėją Slovakijos Respublikai. Pareiškėjo vertinimu, jį išsiuntus į Slovakiją, kils realus pavojus jo sveikatai, gyvybei, kitoms pagrindinėms žmogaus teisėms – orumui, nuosavybei, kūno neliečiamumui, privatumui ir kt.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Dublino reglamentu, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Remiantis Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, prašymą suteikti prieglobstį nagrinėja viena Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino reglamento 8–11 straipsniai pareiškėjo atveju nėra taikytini, nes jis nėra nelydimas nepilnametis ir, turimais duomenimis, neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Jo situacija atitinka Dublino reglamento 12 straipsnio 4 dalį, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu pareiškėjas turėjo Slovakijos Respublikos išduotą leidimą gyventi, galiojusį nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2022 m. liepos 2 d., su kuriuo atvyko į Lietuvą. Atsakovas nagrinėjamu atveju nusprendė nepasinaudoti diskrecine išlyga ir netaikyti pareiškėjui Dublino reglamento 17 straipsnio bei neprisiimti sau atsakomybės nagrinėti jo prieglobsčio prašymo. 2022 m. spalio 12 d. raštu Nr. 20857SH Slovakijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos tarnyba sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį pareiškėją, todėl 2022 m. spalio 13 d. buvo priimtas Sprendimas dėl pareiškėjo perdavimo Slovakijos Respublikai.

6. Vienas iš Dublino reglamento principų yra tas, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga ta ES valstybė narė, kurios vaidmuo prašytojui atvykstant į valstybių narių teritoriją ir joje apsigyvenant buvo didžiausias. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2020 m. liepos pabaigoje, turėdamas Slovakijoje išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2022 m. liepos 2 d. Pareiškėjas prieglobsčio pasiprašė 2022 m. liepos 5 d. Atsižvelgdamas į Dublino reglamente nurodytus kriterijus nustatant už tarptautinės apsaugos prašymą atsakingą valstybę, Migracijos departamentas sprendė, jog šiuo atveju atsakinga valstybė yra Slovakijos Respublika ir kreipėsi į Slovakiją su prašymu perimti pareiškėją savo žinion Dublino reglamento 12 straipsnio pagrindu.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo F. B. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. liepos 5 d. pateikė atsakovui Migracijos departamentui prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, jog kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini) – yra persekiojamas ir jam ketinama pateikti kaltinimus dėl valstybės paslapties atskleidimo, jis neturės galimybių gintis nuo pareikštų kaltinimų. Pareiškėjo nuomone, yra tikimybė, jog, grįžęs į (duomenys neskelbtini), jis bus areštuotas, patirs kankinimus arba bus nužudytas. Prašymą, vadovaudamasis Dublino reglamento 17 straipsniu, prašė nagrinėti Lietuvos Respublikoje.

9. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas kartu su prašymu pateikė Migracijos departamentui (duomenys neskelbtini) piliečio pasą ir Slovakijos Respublikos leidimą gyventi. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, 2022 m. spalio 13 d. priėmė Sprendimą perduoti pareiškėją Slovakijos Respublikai pavedant perdavimą vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Migracijos departamentas kreipėsi į Slovakijos Respubliką, prašydamas perimti pareiškėją savo žinion. Slovakijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos tarnyba 2022 m. spalio 12 d. raštu sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio paprašiusį pareiškėją. Atsakovas sprendime nurodė, kad neturi duomenų, jog Slovakijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais. Įvertinęs turimą informaciją apie pareiškėją, atsakovas nenustatė individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių pareiškėjo perdavimas Slovakijos Respublikai sukeltų jam pernelyg didelę ir neproporcingą žalą.

10. Teismas, vadovaudamasis bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu (Įstatymo 72 str. 1 d., 74 str. 1 d., Dublino reglamento II skyriaus 3 str. 1 d., 12 str. 1 d.), nurodė, jog pareiškėjas prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu 2022 m. liepos 5 d. turėjo Slovakijos Respublikos, t. y. Europos Sąjungos valstybės narės, išduotą leidimą gyventi Nr. RL7135518, galiojusį nuo 2019 m. liepos 10 d. iki 2022 m. liepos 2 d., todėl, vadovaujantis Dublino reglamento 12 straipsnio 1 ir 4 dalimis, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga būtent Slovakijos Respublika.

11. Vertindamas pareiškėjo prašymą taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalį, teismas pažymėjo, kad Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies normoje nustatoma ES valstybės narės diskrecija priimti tokį sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Tačiau remiantis Dublino reglamento nuostatomis, galima daryti išvadą, kad ES valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Šuo atveju atsakovas įvertino pareiškėjo individualias aplinkybes, vadovaudamasis Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies taikymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1–6 punktais, ir konstatavo, kad aplinkybių, kurioms esant gali būti taikoma Dublino reglamento III skyriaus 17 straipsnio 1 dalyje numatyta diskrecinė išlyga, pareiškėjo atveju nėra. Migracijos departamentas, turintis teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga, kaip nustatyta iš bylos duomenų, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, įvertino pareiškėjo situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti išlygą, tačiau nenustatė tam pakankamų pagrindų. Atsižvelgęs į tai, teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo skundo teiginius, jog atsakovas neišsamiai išnagrinėjo jo atvejį, kadangi nesvarstė galimybės taikyti diskrecinę išlygą, neatsakė į prašymo motyvus. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jo teigimu, pagrindžiančios būtinybę prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje, nepaneigia atsakovo teisės priimti sprendimą dėl pareiškėjo perdavimo.

12. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo argumentai, kad jis pasirinko pateikti prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, nes jam žinoma Lietuvos kultūra, jis Lietuvoje gali susikalbėti rusų kalba, nėra aktualūs sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo.

13. Teismo vertinimu, skundo teiginiai dėl pareiškėjo veiklos duomenų viešumo Slovakijos Respublikoje, telefoninių pokalbių su trečiaisiais asmenimis išklotinės ir straipsnių apie (duomenys neskelbtini) saugumo tarnybų veiklą Slovakijoje ištraukos nepagrindė pareiškėjo pozicijos, jog atsakovas privalėjo taikyti Dublino reglamento 17 straipsnyje numatytą diskrecinę išlygą. Nei atsakovas, nei teismas pagal pareiškėjo pateiktus argumentus ir duomenis nenustatė, kad šiuo atveju egzistuoja teisinis pagrindas taikyti išlygą. Tiek Lietuvos Respublika, tiek Slovakijos Respublika yra ES valstybės narės, kurios yra įsipareigojusios taikyti tuos pačius tarptautinius ir ES teisės aktus, reglamentuojančius prieglobsčio suteikimo klausimus. Prieglobsčio suteikimo teisinis reguliavimas abiejose valstybėse iš esmės yra analogiškas, dėl to, pareiškėjui nepateikus teiginius dėl galbūt netinkamo jo prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimo kitoje valstybėje narėje pagrindžiančių įrodymų, atsakovui nekilo abejonių, kad prieglobsčio prašymas Slovakijos Respublikoje gali būti sprendžiamas netinkamai.

14. Teismas sprendė, jog atsakovas, gavęs Slovakijos Respublikos sutikimą, pagrįstai ir teisėtai, veikdamas pagal teisės aktų jam suteiktus įgaliojimus ir pagal nustatytas procedūras, priėmė sprendimą dėl pareiškėjo perdavimo.

III. 15. Pareiškėjas F. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas teigia, jog nei Migracijos departamentas, nei teismas neįvertino pareiškėjo individualios situacijos, neatsižvelgė į jo nurodytas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, kad jį perdavus į Slovakiją, nors joje prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūra iš esmės nesiskiria nuo taikomos Lietuvoje, Slovakijoje egzistuoja reali grėsmė pareiškėjo teisėms bei įstatymų saugomiems interesams, Slovakijoje kils realus pavojus pareiškėjo sveikatai ir netgi gyvybei. Šias aplinkybes pareiškėjas grindė pateiktais rašytiniais bei daiktiniais įrodymais. Visų pirma, jis turi Slovakijoje jam 2019 m. liepos 2 d. išduotą leidimą gyventi, po kurio išdavimo viešame Slovakijos Respublikos verslo registre internete buvo paviešinti pareiškėjo asmens duomenys bei duomenys apie jo verslą, vykdomos veiklos adresą. Šiuos duomenis pareiškėjas sužinojo įvedęs savo vardą ir pavardė į Google paieškos sistemą. Tai, kad duomenys yra vieši, leidžia teigti, jog šie duomenys tikėtina yra žinomi pareiškėją persekiojančiai (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėją išsiuntus į Slovakiją, jo buvimo vieta taps žinoma su juo susidoroti ketinantiems asmenims. Aplinkybę, kad pareiškėjo ieško (duomenys neskelbtini), patvirtina telefoninio pokalbio išklotinės bei garso įrašai.

17. Pareiškėjas pažymi, jog Slovakija, kaip valstybė, turi (duomenys neskelbtini) partnerio reputaciją, ji siejama su (duomenys neskelbtini) tam tikrų struktūrų veikla. Vadovaujantis visuomenės informavimo priemonių paskleista informacija, slovakų žvalgyba disponuoja patikima informacija apie tai, kad Maskva vertina Slovakiją kaip patikimą bazę savo operacijoms, ypatingą dėmesį skiriant karinėms technologijoms bei energetikai.

18. Pareiškėją išsiuntus į Slovakijos Respubliką, su juo bus ten žiauriai elgiamasi, jis bus kankinamas, bus pažeidžiamos kitos pagrindinės jo teisės bei laisvės, kils grėsmė jo sveikatai arba net gyvybei, kas iš esmės pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.

19. Pareiškėjo vertinimu, teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių argumentų, neįvertino įrodymų, kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją dėl jam Slovakijoje gresiančio pavojaus. Taip pat teismas neįvertino posėdžio metu jo išsakyto argumento, kad, išsiuntus jį valstybę, kurioje jo teisėms ir laisvėms gresia realus pavojus, neteks prasmes ir bus netikslingas visas pareiškėjo inicijuotas prieglobsčio suteikimo procesas.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Slovakijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais (Įsakymo 1 p.); Migracijos departamentas neturi duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog pareiškėjas yra ar buvo prekybos žmonėmis ar nelegalaus darbo auka (Įsakymo 2 p.); Lietuvos Respublika nėra gavusi užsienio valstybės prašymo dėl jo ekstradicijos (Įsakymo 3 p.); taip pat jam nėra paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, apribojančios jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įsakymo 4 p.); Lietuvos Respublikoje negyvena pareiškėjo šeimos nariai, o jo socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė jo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (Įsakymo 5 p.); įvertinus turimą informaciją apie pareiškėją, nenustatyta individualių humanitarinių priežasčių, dėl kurių jo perdavimas Slovakijos Respublikai sukeltų jam pernelyg didelę ir neproporcingą žalą (Įsakymo 6 p.). Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju atsakinga valstybė yra Slovakijos Respublika ir pagrįstai kreipėsi į Slovakiją su prašymu perimti pareiškėją savo žinion Dublino reglamento 12 straipsnio pagrindu.

22. Nors Dublino reglamento 16 ir 17 straipsniuose nustatytos tam tikros išimtys, kuomet gali būti nukrypstama nuo reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos ES valstybės narės nustatymo kriterijų, tačiau šios nuostatos yra neprivalomos, nes ES valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė.

23. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam grėsmę kelia Slovakijos viešuose registruose paviešinti su verslu susiję duomenys, pagal kuriuos jį gali atsekti (duomenys neskelbtini), atsakovas pažymi, kad iš pareiškėjo pateiktų įrodymų matyti, jog jis nuo 2021 m. spalio 23 d. savo verslą Slovakijoje nutraukė ir išregistravo, ir šią informaciją viešai mato visi, kurie įsiveda jo vardą ir pavardę internete, todėl nėra pagrindo teiginiams, kad pagal šiuos duomenis galima nustatyti pareiškėjo buvimo ar gyvenamąją vietą jį išsiuntus į Slovakiją. Nors pareiškėjas nurodo, kad jam kylančią grėsmę patvirtina pokalbis asmeniu, kuris turi pažįstamų (duomenys neskelbtini) ir pasidomėjo pareiškėjo klausimu, tačiau, viena vertus, pokalbis su trečiuoju asmeniu, kuris pareiškėjui papasakojo informaciją, sužinotą iš dar kitų trečiųjų asmenų, nepatvirtina objektyvios grėsmės pareiškėjui, nes šios informacijos negalima patikrinti patikimumo aspektu, kita vertus, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad šio pokalbio metu jam buvo paaiškinta, jog FSB paskelbė pareiškėjo paiešką už (duomenys neskelbtini) ribų, tačiau nenurodė, kad jo bus ieškoma būtent Slovakijoje. Atsižvelgiant į tai, nėra duomenų nei dėl to, kad FSB Slovakijoje kada nors ieškojo pareiškėjo ar ten planuoja jo ieškoti ateityje, ir atitinkamai nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą Slovakijoje jam kyla grėsmė.

24. Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog Slovakijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais. Jokių šias išvadas paneigiančių argumentų pareiškėjas nenurodė.

25. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, jog teismas įvertino tiek pareiškėjo argumentus, tiek jo pateiktus įrodymus, tačiau nenustatė, kad jie leistų abejoti dėl Migracijos departamento sprendime padarytų išvadų. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2022 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 22S139090, kuriuo buvo nuspręsta perduoti (duomenys neskelbtini) pilietį F. B. Slovakijos Respublikai, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, nustatęs, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad nei atsakovas, nei teismas neįvertino pareiškėjo individualios situacijos, neatsižvelgė į jo nurodytas aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, kad jį perdavus į Slovakiją, nors joje prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūra iš esmės nesiskiria nuo taikomos Lietuvoje, Slovakijoje egzistuoja reali grėsmė pareiškėjo teisėms bei įstatymų saugomiems interesams, Slovakijoje kils realus pavojus pareiškėjo sveikatai ir netgi gyvybei.

29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad šiuo atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) ir Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, pakeitusio Reglamentą Nr. 343/2003, jį išdėsčius nauja redakcija, taip pat Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatos.

31. Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. kovo 1 d.) 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Reglamentu (ES) Nr. 604/2013, nustato valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nustatydamas valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją.

Migracijos departamentas, gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei (Įstatymo 74 str. 1 d.). Prieglobsčio prašytojui, kuris perduodamas Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą (Laissez-passer), skirtą vienai kelionei į šią Europos Sąjungos valstybę narę (Įstatymo 75 str.).

Procedūra, kurios metu priimamas sprendimas, nustatytas Įstatymo 74 straipsnio 1 dalyje, detalizuota Aprašo V skyriuje „ES valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymas ir prieglobsčio prašytojo perdavimas atsakingai ES valstybei narei“, kurio atitinkamai 64 punkte reglamentuojama prieglobsčio prašytojo apklausos, kurios tikslas surinkti duomenis, reikalingus už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakingai ES valstybei narei nustatyti, taip pat suteikti galimybę prieglobsčio prašytojui argumentuotai paaiškinti, kodėl, jo nuomone, jo prašymas suteikti prieglobstį turi būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikoje arba kitoje ES valstybėje narėje, rengimo procedūra ir 73 punkte nustatyta, kad, net nustačius, kad kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Dublino III reglamento 17 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo Dublino III reglamento 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal Dublino III reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

32. Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Dublino reglamento III skyriaus 12 straipsnio 1 dalis numato, kad, jei prašytojas turi galiojantį teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga tą dokumentą išdavusi valstybė narė. Pagal Dublino reglamento 12 straipsnio 4 dalį, jei prašytojas turi teisę gyventi šalyje patvirtinantį dokumentą, kurio galiojimo laikas yra pasibaigęs mažiau kaip prieš dvejus metus, Dublino reglamento 12 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys taikomos tol, kol prašytojas nėra išvykęs iš valstybių narių teritorijų. Be to, Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Iš esmės tokią galimybę numato ir Tvarkos aprašo 73 punktas, nustatantis, kad net nustačius, jog kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje.

33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. liepos 5 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas turėjo Slovakijos Respublikos leidimą gyventi, kreipėsi į atsakingas Slovakijos institucijas su prašymu perimti F. B. savo žinion. Slovakijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos tarnyba 2022 m. spalio 12 d. raštu Nr. 20857SH sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusį F. B.. Migracijos departamentas skundžiamu 2022 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 22S139090 nusprendė perduoti (duomenys neskelbtini) pilietį F. B. Slovakijos Respublikai. Iš skundo ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės neginčija, jog už jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos narė Slovakijos Respublika, tačiau jo atžvilgiu prašo taikyti Dublino reglamente numatytą diskrecinę išlygą.

34. Kiek tai susiję su Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje normoje nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą, taip nukrypstant nuo 3 straipsnio 1 dalies net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Tačiau remiantis Dublino reglamento nuostatomis galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Dublino reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Reglamentą (ES) Nr. 604/2013, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas). (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-858-833/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016; 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3277-822/2019; 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4362-261/2019; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4030-442/2020; 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3852-552/2022).

35. Pareiškėjas poreikį taikyti jo atžvilgiu minėtas nuostatas grindė tuo, kad jį perdavus į Slovakiją, nors joje prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūra iš esmės nesiskiria nuo taikomos Lietuvoje, Slovakijoje egzistuoja reali grėsmė pareiškėjo teisėms bei įstatymų saugomiems interesams, Slovakijoje kils realus pavojus pareiškėjo sveikatai ir netgi gyvybei. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas nepagrindė, kad Slovakijoje egzistuoja reali grėsmė jo teisėms bei įstatymų saugomiems interesams, kadangi jis nepateikė įrodymų, jog nagrinėjant jo prieglobsčio prašymą Slovakijoje jam kyla grėsmė. Pareiškėjas nepateikė pagrįstų duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad Slovakijos Respublikoje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminantį elgesį su prieglobsčio prašytojais. Taip pat pareiškėjas nenurodė jokių argumentų dėl to, kodėl Slovakija nėra tinkamiausia valstybė išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų, kad FSB Slovakijoje kada nors ieškojo pareiškėjo ar ten planuoja jo ieškoti ateityje. Jis teigė, kad dėl gerų Slovakijos ir (duomenys neskelbtini) santykių jam gresia reali susidorojimo grėsmė ir (duomenys neskelbtini), o jį išsiuntus į Slovakiją, su juo bus žiauriai elgiamasi, jis bus kankinamas, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius, nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktos publikacijos apie Slovakijos ir (duomenys neskelbtini) santykius, nepatvirtina tikimybės, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas šioje šalyje bus išnagrinėtas netinkamai. Be to, iš pareiškėjo pateiktų įrodymų matyti, jog jis nuo 2021 m. spalio 23 d. savo verslą Slovakijoje nutraukė ir išregistravo (I t., b. l. 23), ir šią informaciją viešai mato visi, kurie įsiveda jo vardą ir pavardę internete, todėl nėra pagrindo teigti, kad pagal šiuos duomenis galima nustatyti pareiškėjo buvimo ar gyvenamąją vietą.

36. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, turintis teisę, o ne pareigą pasinaudoti Dublino reglamento 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, įvertino pareiškėjo situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti diskrecinę išlygą, tačiau nenustatė tam pakankamų pagrindų, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog atsakovas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo atvejį, yra nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pakankamas pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Taip pat pažymėtina, tai, kad Slovakijos Respublika, kuri pagal Dublino reglamento nuostatas yra atsakinga už pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė. Todėl neturint jokio pagrindo abejoti Slovakijos Respublikos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė perduoti (duomenys neskelbtini) pilietį F. B. Slovakijos Respublikai.

37. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, todėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo F. B. (F. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan