2020-06-03 Nr. AB-11112-3-64-3-01562-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-850-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01562-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu jam teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, neįrengta ventiliacija, didelė oro drėgmė, pelėsinis grybelis, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo bendro kameros ploto, dėl to buvo pažeistas privatumas, o dėl nepakankamos ventiliacijos tvyrojo nuolatinė smarvė. Atvykstant ar išvykstant etapu, buvo talpinamas į trumpalaikio laikymo bei paskirstymo kameras, kurios taip pat neatitiko higienos normų reikalavimų. Kameros buvo perpildytos, jose talpinama nuo 8 iki 10 asmenų, neįrengta ventiliacija, didelė drėgmė, žiemos metu žema oro temperatūra, kameros be langų, sienos padengtos nelygiu tinku, dulkėtos, į jas lengva susižaloti, jų nėra galimybės nuvalyti drėgnu būdu ar dezinfekuoti, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo bendro kameros ploto, dėl to patalpose buvo šlapimo ar fekalijų smarvė, gamtinius reikalus turėjo atlikinėti atvirai be jokio privatumo. Vandens čiaupas įrengtas virš sanitarinio mazgo. Dėl perpildymo tokiose patalpose po valandos imdavo trūkti oro, dėl didelės drėgmės ir žemos oro temperatūros krėsdavo drebulys. Asmens krata atliekama šaltoje, purvinoje patalpoje, esant žemai oro temperatūrai ir skersvėjui, asmenys verčiami nusirengti ir rūbus sudėti į nešvarias dėžes.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,7 kv. m iki 18,5 kv. m. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir NVSC) 2017 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-378 užfiksuota, kad kameros Nr. 45 ir Nr. 48 tvarkingos, pelėsio jose nėra. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į NVSC nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Preziumuojama, kad kameros atitiko nustatytas kalinimo sąlygas. Kameroje Nr. 53, 2016 m. gegužės – birželio mėn. buvo išlygintos, izoliuotos ir plytelėmis išklijuotos grindys, ištinkuotos ir nudažytos sienos, viskas ištepta antiseptiku nuo pelėsio. Taip pat demontuotas sanitarinis mazgas, sumontuotas klozetas, įrengtas jo aptvėrimas. Kameroje suremontuotos / pagamintos grotos, kėdės, suolas, lentynos. 2016 m. liepos – rugpjūčio mėn. kameroje Nr. 52 nuvalytos, antiseptiku išteptos lubos ir sienos, jos išlygintos ir nudažytos. Taip pat sumontuotas naujas klozetas, kriauklė, jie aptverti.

6. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 2 ir 13 punktais, pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos.

7. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

8. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu

pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o skundo reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

10. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, vadovaudamasis Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 52 (plotas 18,50 kv. m), Nr. 48 (plotas 18,81 kv. m), Nr. 54 (plotas 17,98 kv. m), Nr. 53 (plotas 18,74 kv. m), Nr. 18 (plotas 18,56 kv. m), Nr. 45 (plotas 18,47 kv. m), Nr. 27 (plotas 15,93 kv. m). Teismas vertino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui reikalavimo. Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimais, atkreipė dėmesį, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių) akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

11. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas (gyvenamosios kameros, lakino sulaikymo, paskirstymo, kratos atlikimo) neatitikimo higienos normų reikalavimams pagrįstumą, vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimais bei įvertinęs NVSC į bylą pateiktų patikrinimo aktų ir Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos „Apie 2016 metais atliktus remonto darbus“ turinį, atkreipdamas dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pvz., NVSC ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 18, kuri neatitiko higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimų (dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų), t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, tačiau nėra įrodyta, jog kitos patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

12. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pagrįstumą, analizavo atsakovo atstovo pateiktus argumentus ir duomenis (fotonuotraukas) šiuo aspektu ir nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB arba mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,80 m (kameros Nr. 18 ir 52) iki 2,32 m (kamera Nr. 27). Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos „Apie 2016 metais atliktus remonto darbus“ teismas taip pat nustatė, kad 2016 metais laikino sulaikymo bei priėmimo paskirstymo kamerose buvo įrengti sanitarinių mazgų atitvarai. Teismas nustatytų aplinkybių kontekste sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo bendro kameros ploto, neatitinka faktinių aplinkybių. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčija sanitarinio mazgo atitvėrimo tinkamumo, todėl šių aplinkybių nevertino. Tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, todėl pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose.

13. Teismas, akcentuodamas, kad teisės aktai nereglamentuoja asmenų skaičiaus laikino sulaikymo patalpose, šios patalpos nėra priskirtos prie gyvenamųjų patalpų, skundo teiginius, susijusius su šių patalpų perpildymu, atmetė.

14. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai nebuvo intensyvūs, taip pat nenustatė, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įvertinus byloje esančią jo asmens sveikatos istoriją, dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti.

15. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą peržiūrėti iš naujo, nes, pareiškėjo teigimu, pažeidimai yra akivaizdus, ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 8 dalimi, prašo apeliacinį procesą nutraukti.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Apeliaciniame skunde nenurodomi ginčijami klausimai, aplinkybės, teisinis reglamentavimas, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys ginčijamo teismo sprendimo ar jo dalies klaidingumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir konstatavo, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, nes pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 18, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų (dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų) ir pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kamerose. Pirmosios instancijos teismas kitą skundo dalį bei reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmetė.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo bylą išnagrinėti iš naujo, teigdamas, kad pažeidimai akivaizdus bei laikosi pozicijos, kad turi teisę į 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimą.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

24. Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas bylą išnagrinėti iš naujo, nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes bei netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, susijusius su patalpų perpildymu ir su ploto normos, tenkančios pareiškėjui, užtikrinimu, patalpų (išskyrus kamerą Nr. 18) atitikimo higienos normų reikalavimams, privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais įrenginiais užtikrinimo.

25. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis atmesti skundo argumentai, susiję su patalpų perpildymu ir su ploto normos, tenkančios pareiškėjui, neužtikrinimu, patalpų neatitikimu higienos normų reikalavimams, privatumo naudojantis kamerose esančiais sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo.

27. Nagrinėjamu atveju pasitvirtino pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl kameros Nr. 18 neatitikimo higienos normų reikalavimams (dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų) ir dėl blogo kvapo kamerose ir atitinkamai konstatuoti atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai / neveikimas bei dėl jų pareiškėjo patirta neturtinė žala.

28. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo reikalavimo priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumą, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

29. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo. Byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį jo sveikatai. Be to, byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių TI administraciją arba Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz. 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-689-575/2020, 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-767-1062/2020), pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius