2026-05-27 Nr. AB-11157-3-61-3-00091-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-213-602/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00091-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P. ir A. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. P. ir A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. P. ir A. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pareiškėjo A. P. naudai 5 323,49 Eur žalos atlyginimo; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pareiškėjo A. R. naudai 7 833,16 Eur žalos atlyginimo. Pareiškėjai taip prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad:

2.1. Jie yra gydytojai odontologai, kurie būdami pagal darbo sutartį dirbančiais darbuotojais, 2020 m. sausio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu buvo bei šiuo metu yra pagal įstatymą privalomai draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu.

2.2. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostatas, jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai.

2.3. Pareiškėjas A. P. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytą 84 VDU pajamų sumą, nuo kurios toliau nebeskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos 2020 metais, pasiekė 2020 metų spalio mėnesį ir ši pajamų suma buvo pasiekta vien jam dirbant pagrindinėje darbovietėje UAB „DENTICIJA“. Paaiškėjus, kad pareiškėjo A. P. darbo užmokestis UAB „DENTICIJA“ viršija Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytą 84 VDU pajamų sumą 2020 metams, permokėtos socialinio draudimo įmokos A. P. buvo grąžintos ir toliau 2020 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais jam dirbant UAB „DENTICIJA“ nebeskaičiuotos. Šiuo laikotarpiu nuo pareiškėjo A. P. pajamų, gautų dirbant UAB „DENTICIJA“, toliau buvo skaičiuojamos ir mokamos tik 6,98 proc. dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

2.4. Pareiškėjas A. R. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytą 84 VDU pajamų sumą, nuo kurios toliau nebeskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos 2020 metais, pasiekė 2020 metų birželio mėnesį ir ši pajamų suma buvo pasiekta vien jam dirbant pagrindinėje darbovietėje UAB „Šiaulių implantologijos centras“. Paaiškėjus, kad pareiškėjo A. R. darbo užmokestis UAB „Šiaulių implantologijos centras“ viršija Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytą 84 VDU pajamų sumą 2020 metams, permokėtos socialinio draudimo įmokos A. R. buvo grąžintos ir toliau 2020 metų liepos–gruodžio mėnesiais šiam pareiškėjui dirbant UAB „Šiaulių implantologijos centras“ nebeskaičiuotos. Šiuo laikotarpiu nuo pareiškėjo A. R. pajamų, gautų dirbant UAB „Šiaulių implantologijos centras“, toliau buvo skaičiuojamos ir mokamos tik 6,98 proc. dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

2.5. Anot pareiškėjų, nepaisant to, jog abu pareiškėjai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytą 84 VDU pajamų sumą, nuo kurios toliau nebeskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos 2020 metais, 2020 metų eigoje pasiekė vien dirbdami savo pagrindinėse darbovietėse (A. P. – UAB „DENTICIJA“, o A. R. – UAB „Šiaulių implantologijos centras“), socialinio draudimo įmokos nuo pareiškėjų darbo užmokesčio, gauto iš visų kitų darbdavių, buvo toliau skaičiuojamos bei mokamos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies normos pagrindu. Taigi abu pareiškėjai, darbo užmokestį 2020 metais gavę iš kelių darbdavių, 2020 metais sumokėjo gerokai daugiau mokesčių (valstybinio socialinio draudimo įmokų forma) nei jų būtų sumokėję, jei analogiško dydžio darbo užmokestį būtų gavę tik iš vieno darbdavio: jei pareiškėjai 84 VDU viršijantį darbo užmokestį būtų gavę tik iš vieno darbdavio, nuo 84 VDU viršijančio darbo užmokesčio valstybinio socialinio draudimo įmokos nebūtų buvusios skaičiuojamos ir mokamos, tačiau pareiškėjai, naudodamiesi valstybės garantuojama ūkinės veiklos laisve, 84 VDU viršijantį darbo užmokestį gavo dirbdami per kelias darbovietes ir vien tik dėl šios priežasties atsidūrė aiškiai nelygiavertėje padėtyje tokias pačias pajamas iš vieno darbdavio tuo pačiu laikotarpiu gavusių asmenų (kitų darbuotojų) atžvilgiu.

2.6. Pareiškėjai dėl tokios, jų manymu, akivaizdžios darbuotojų, darbo pajamas gaunančių iš kelių darbdavių, diskriminacijos, kreipėsi į teismą, prašydami ne tik priteisti žalą iš valstybės, bet ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies normoje (redakcija galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kiek jame yra nustatyta, kad daugiau negu vieno draudėjo draudžiamiems asmenims socialinio draudimo įmokos nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatytų sumų skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio, 46 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

2.7. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktą prašymą, 2022 m. liepos 7 d. priėmė nutarimą, kuriuo nutarė pripažinti, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, TAR, 2018 m. gruodžio 20 d., Nr. 20974) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ tiek, kiek pagal ją darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, valstybinio socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų inicijuotą bylą po Konstitucinio Teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimo priėmimo, 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjų pateiktą skundą tenkino, dėl ko, atsakovas su pareiškėjais pasirašė taikos sutartį ir taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė tinkamai bei laiku, todėl pareiškėjai nebeturi atsakovui jokių pretenzijų dėl žalos, patirtos per 2019 metus, atlyginimo.

2.8. Pareiškėjai dėl tų pačių neteisėtų, Konstitucijai prieštaraujančių valstybės veiksmų žalą patyrė ne tik 2019 metais, bet ir 2020 metais. Esant tokiai situacijai, pareiškėjai, 2019–2020 metais pajamas iš darbo santykių gavę iš kelių darboviečių, atsidūrė aiškiai nelygiavertėje padėtyje lyginant su kitais asmenimis, kurie analogiško pobūdžio ir dydžio pajamas tuo pačiu laikotarpiu gavo tik iš vienos darbovietės. Pareiškėjai tokioje padėtyje atsidūrė dėl 2019–2020 metais Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies normoje buvusio įtvirtinto ydingo, diskriminacinio, Konstitucijos 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančio teisinio reguliavimo, dėl kurio pakeitimo ar panaikinimo valstybės įgaliotos institucijos ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų bei ignoravo pareiškėjų keliamus klausimus.

2.9. Konstitucinio Teismo priimto nutarimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės iniciatyva skubos tvarka buvo parengtas bei Lietuvos Respublikos Seime priimtas 2020 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 6, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 19, 19-1, 21, 29, 30, 32, 36, 40 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriuo nuo 2021 m. sausio 1 d. buvo pakeista Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies norma bei buvo panaikintas pas kelis darbdavius dirbančių darbuotojų didesnis apmokestinimas socialinio draudimo įmokomis lyginant su darbuotojais, dirbančiais pas vieną darbdavį.

2.10. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimo išvadomis, šioje situacijoje egzistuoja pirma būtinoji atsakovo civilinės atsakomybės sąlyga – atsakovo neteisėti veiksmai. Taip pat egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei pareiškėjų prašomos priteisti žalos, kuri buvo konstatuota ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendime, priimtame analogiškoje byloje, kurioje pareiškėjai reikalavo priteisti iš valstybės per 2019 metus patirtą žalą. Pareiškėjai dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų 2020 metais patyrė žalą, kurią apskaičiuoti įgijo galimybę tik šiems metams pasibaigus.

2.11. Nagrinėjamu atveju egzistuojant visoms trims atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo A. P. naudai iš valstybės turi būti priteista 5 323,49 Eur dydžio žala, o pareiškėjo A. R. naudai – 7 833,16 Eur dydžio žala, patirta per 2020 kalendorinius metus.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjų skundą pateikė savo poziciją, kurią grindė šiais argumentais:

3.1. Nagrinėjamoje byloje ankstesnė pareiškėjų inicijuota administracinė byloje, kurioje buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, siekiant ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, šiuo atveju nėra aktuali, o kilęs ginčas šioje byloje susijęs išimtinai su valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimu. Siekdami susigrąžinti galimai permokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas, pareiškėjai privalo laikytis Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos. Taigi pareiškėjai dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo turėjo kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Fondo valdyba) teritorinį skyrių. Fondo valdybos teritorinį skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) pareiškėjai turi teisę apskųsti Fondo valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

3.2. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostata, pripažinta prieštaravusi Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra pakeista ir negalioja nuo 2021 m. sausio 1 d. Taigi Konstitucijai prieštaraujanti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostata pakeista ir ji netaikoma dar iki oficialaus Konstitucinio Teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimo paskelbimo. Pareiškėjai prašė priteisti žalą – socialinio draudimo įmokas, kurios buvo pareiškėjų darbdavių sumokėtos virš bendrai apskaičiuotos 84 VDU sumos. Minėtos įmokos buvo sumokėtos, vadovaujantis tuo metu galiojusiu reglamentavimu. Vadovaujantis socialinio draudimo įmokų mokėjimo metu galiojusiu reglamentavimu (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 10 dalis (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.), socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, grąžinamos draudėjams iki kitų metų gegužės 31 dienos. Ginčo atveju – iki 2021 m. gegužės 31 d. Taigi, jeigu buvo socialinio draudimo įmokų permokos ir jos buvo negrąžintos iki Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyto termino, pareiškėjai turėjo skųsti permokų negrąžinimą. Tačiau pagal galiojusį reglamentavimą, nei socialinio draudimo įmokų permokėjimo fakto, nei pagrindo grąžinti permokas teisinio pagrindo nebuvo, kadangi atsižvelgiant į minėtą reguliavimą pareiškėjų socialinio draudimo įmokų permokomis pripažinti teisinio pagrindo nebuvo.

3.3. Pareiškėjų situacija atitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio akto (jo dalies) pagrindu atsiradę padariniai yra teisėti. Nepaisant to, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, TAR, 2018 m. gruodžio 20 d., Nr. 20974) nuostata Konstitucinio Teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, tačiau Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluota įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo prezumpcijos taisyklė nagrinėjamo ginčo atveju suteikia pagrindą konstatuoti, kad iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2022 m. liepos 7 d.) Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, TAR, 2018 m. gruodžio 20 d., Nr. 20974) nuostata negalėjo būti laikoma neteisėta. Taigi, socialinio draudimo įmokos buvo sumokėtos teisėtai, socialinio draudimo įmokų permokų kartu ir permokėjimo fakto nebuvo, todėl teisinio pagrindo jas grąžinti (priteisti žalą) nėra. Atitinkamai ir civilinė atsakomybė šiuo atveju negali būti taikoma ir turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį nekyla.

3.4. Fondo valdyba, bet ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, gali patikrinti, ar pareiškėjų prašoma žala yra pagrįsta, taip pat patikrinti, ar teisingai apskaičiuotas žalos dydis, todėl pastaroji negalinti pasisakyti dėl prašomos priteisti žalos dydžio bei jos apskaičiavimo.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė bylą nutraukti, palaikydamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos poziciją dėl civilinės atsakomybės taikymo bei sutikdamas su jos išvada, kad pareiškėjai turėjo skųsti permokų negrąžinimą. Atsiliepimą į pareiškėjų skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Asmenų atžvilgiu, kurie nuo kitų metų (socialinio draudimo įmokos mokėtos 2019, 2020 metais) gegužės 31 dienos per 20 darbo dienų neapskundė Fondo valdybos teritorinio skyriaus neveikimo (socialinio draudimo įmokų negrąžinimo) arba apskundė praleidę terminą, tačiau praleistas terminas nebuvo pagrįstas svarbiomis priežastimis, todėl nebuvo atnaujintas, teisinė procedūra šiuo klausimu yra baigta. Tokiems asmenims Konstitucinio Teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. KT90-N9/2022 turinys atgal netaikomas ir sumokėtos socialinio draudimo įmokos negrąžinamos.

4.2. Pareiškėjai dėl 2020 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų negrąžinimo, t. y. Fondo valdybos teritorinio skyriaus neveikimo, nebuvo pateikę skundų Fondo valdybai, t. y. nebuvo pasinaudoję privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl šiuo atveju pareiškėjų byla turi būti nutraukta tuo pagrindu, kad pareiškėjai nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti.

4.3. Skaičiuojant apdraustųjų socialinio draudimo įmokų „lubas“ pas visus apdraustojo draudėjus kartu, jas viršijančios sumos už 2020 metus nesutampa su pareiškėjų nurodytomis sumomis.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjų A. P. ir A. R. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 15/2021 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-12/2021 ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ (Nr. KT90-N9/2022) ir pripažino, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, TAR, 2018 m. gruodžio 20 d., Nr. 20974) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 18 atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ tiek, kiek pagal ją darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, valstybinio socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu darbuotojams, draustiems daugiau negu vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio), buvo nustatytas nevienodas, t. y. mažiau palankus, pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas teisinis reguliavimas, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draustiems vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš vieno pajamų šaltinio). Šiame kontekste pažymėtina, kad tarp vienodo dydžio pajamas iš tokių pat darbo santykių arba santykių, savo esme atitinkančių darbo santykius, gavusių apdraustųjų asmenų, draustų vieno draudėjo, ir asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, jų pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas aspektu nebuvo tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas, neatsižvelgiant į, be kita ko, asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, gaunamų pajamų bendrą dydį, būtų objektyviai pateisinamas. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ nustatęs, jog socialinio draudimo įmokos 17 darbuotojams, draudžiamiems daugiau negu vieno draudėjo, skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų maksimalių sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai, darbuotojų, draudžiamų daugiau negu vieno draudėjo, atžvilgiu įtvirtino kitokį, mažiau palankų socialinio draudimo įmokų skaičiavimo teisinį reguliavimą, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draudžiamiems vieno draudėjo, tarp šių vienodoje (panašioje) padėtyje esančių asmenų kategorijų nesant tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą jų traktavimą, taigi nepaisė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, taip pat pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

8. Teismas nurodė, kad pagal teismų suformuotą praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-377/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A756-1329/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-369/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1759/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-473/2004) Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje dėl atitinkamų valdžios institucijų priimtų aktų pripažinimo prieštaravusiais aukštesnės galios teisės aktams, savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio ir ABTĮ 116 straipsnio nuostatos dėl pasekmių, kurios kyla atitinkamus norminius teisės aktus pripažinus prieštaraujančiais Konstitucijai ir atitinkamiems aukštesnės galios teisės aktams; senaties terminai; žalos fakto ir priežastinio ryšio su netesėtais valdžios institucijų veiksmais nustatymas ar nenustatymas ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-65/2012).

9. Šiuo atveju Konstitucinio Teismo nutarimas paskelbtas 2022 m. liepos 7 d. Pareiškėjai prašo priteisti žalą – socialinio draudimo įmokas, kurios buvo pareiškėjų darbdavių sumokėtos per 2020 metus virš bendrai apskaičiuotos 84 VDU sumos pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Pareiškėjų darbdaviai savanoriškai apskaičiavo ir sumokėjo minėtas įmokas. Vadovaujantis socialinio draudimo įmokų mokėjimo metu galiojusiu reglamentavimu (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 10 dalis (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.), socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, grąžinamos draudėjams iki kitų metų gegužės 31 dienos.

10. Nėra pradėta jokio ginčo dėl šių įmokų apskaičiavimo, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjai būtų pateikę prašymą grąžinti permoką teisės aktų nustatyta tvarka, o įmokų administratorius būtų atsisakęs tokį prašymą tenkinti. Į teismą dėl žalos priteisimo pareiškėjai kreipėsi jau po 2022 m. liepos 7 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Taigi laikytina, kad santykiai dėl įmokų mokėjimo jau yra pasibaigę ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimai dėl įmokų mokėjimo jau yra įvykdyti. Taigi negalima laikyti, kad pareiškėjų socialinio draudimo įmokų dalis 2020 metais buvo sumokėtos (priimtos) neteisėtai. Todėl Konstitucinio Teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimo pasekmės netaikytinos šiai bylai.

11. Pareiškėjai remiasi tuo, kad anksčiau inicijavo individualią bylą (administracinė byla Nr. eI2-480-595/2022), kurioje administracinis teismas ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą, o pastarasis pagal šį kreipimąsi ir priėmė 2022 m. liepos 7 d. nutarimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas po šio Konstitucinio Teismo nutarimo minėtoje administracinėje byloje patvirtino taikos sutartį, kuria pareiškėjų reikalavimai dėl 2019 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų buvo patenkinti.

12. Pagal teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinę bylą Nr. eI2-480-595/2022 nutraukė 2022 m. spalio 27 d. nutartimi tvirtindamas taikos sutartį. Ši nutartis yra įsiteisėjusi, t. y. ginčas yra išspręstas ir pasibaigęs. Iš taikos sutarties 1 punkto akivaizdžiai matyti, kad ja susitarta tik dėl žalos atlyginimo už kalendorinius 2019 metus. Kaip matyti iš bylos kortelės, po Konstitucinio Teismo nutarimo bylos nagrinėjimas atnaujintas 2022 m. liepos 12 d., taip pat paskirtas žodinis posėdis 2022 m. rugsėjo 7 d. Taigi matyti, kad nagrinėjant bylą jau buvo aiškus 2020 metais pareiškėjų sumokėtų įmokų dydis ir jie turėjo galimybę įtraukti juos į reikalavimus. Tuo tarpu su skundu (šioje byloje) į teismą kreipėsi tik 2023 m. sausio 9 d. pradėdami naują bylą. Taigi nėra pagrindo šios bylos reikalavimus laikyti tuo pačiu ir reikalavimais, kurie pareikšti byloje, kurią nagrinėjant kreiptasi į Konstitucinį Teismą ir taip plečiamai taikyti individualios bylos išimties taisyklę šioje byloje keliamam reikalavimui.

13. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą ir priteisti žalą, kuri pasireiškė per didelėmis sumokėtomis socialinio draudimo įmokomis už 2020 metus.

14. Netenkinus pareiškėjų skundo, nėra pagrindo jiems priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 15. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir byloje priimti naują sprendimą – pareiškėjų A. P. ir A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pareiškėjų A. P. ir A. R. naudai visas jų šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

16.1. Teismas nurodė, kad pareiškėjas A. P. šioje byloje prašo iš atsakovo priteisti 5 323,49 Eur dydžio žalą, o pareiškėjas A. R. – 7 833,16 Eur dydžio žalą. Tokio dydžio žalą pareiškėjai prašė teismo priteisti pateiktame skunde bei remdamiesi savo pačių skaičiavimais. Fondo valdyba į bylos nagrinėjimo pabaigą pateikė savo skaičiavimus ir nuo to momento pareiškėjai prašė teismo sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio vadovautis būtent jais. Kaip matyti iš Fondo valdybos pateiktų duomenų, A. P. savo patirta žala turėjo teisę laikyti daugiau nei 3 Eur didesnę sumą, nei nurodyta skunde, tačiau įvertinant egzistuojantį draudimą teismui viršyti pareikštus reikalavimus, pareiškėjas A. P. ir po šių duomenų pateikimo toliau prašė teismo priteisti 5 323,49 Eur dydžio žalą, tuo tarpu pareiškėjas A. R., remdamasis tais pačiais trečiojo asmens į bylą pateiktais duomenimis, šioje byloje prašomos priteisti žalos dydį sumažino nuo 7 833,16 Eur iki 7 811,21 Eur. Šis aspektas teismo sprendime neatspindėtas.

16.2. Valstybinio socialinio draudimo įmokų permokų grąžinimas nagrinėjamos bylos kontekste yra visiškai neaktualus, kadangi pareiškėjų sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, apskaičiuotos nuo 84 VDU viršijančios sumos, teisės aktų prasme nebuvo permoka ir tokios pozicijos, be kita ko, laikėsi ir Fondo valdyba.

16.3. Pareiškėjai po Konstitucinio Teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimo paskelbimo į teismą kreipėsi antrą kartą ir dėl atlyginimo tos jų patirtos žalos dalies, dėl kurios nebuvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimas. Taip pat dėl šios pareiškėjų patirtos žalos dalies atlyginimo nebuvo sudaryta ir taikos sutartis, priešingai, - jau iš paties pirmojo taikos sutarties punkto matyti, kad taikos sutartimi buvo išspręstas tik žalos, patirtos per kalendorinius 2019 metus, atlyginimo klausimas, kartu paliekant pareiškėjams teisę tokį reikalavimą pareikšti ir dėl kalendoriniais 2020 metais patirtos žalos atlyginimo. Taigi teismas turėjo pagrindo laikyti, kad santykiai yra pasibaigę dalyje dėl 2019 metų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo, tačiau neturėjo pagrindo analogiškos išvados daryti ir dėl 2020 metų įmokų. Jokio sprendimo (teismo ar viešojo administravimo subjekto) dėl įmokų už 2020 metus mokėjimo/grąžinimo nebuvo, todėl teismo išvada apie tariamą jų įvykdymą taip pat nelaikytina pagrįsta.

16.4. Pagal naują teisinę padėtį, atsiradusią po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, turi būti išsprendžiama ne tik ta individuali byla, kurioje buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, bet ir kitos bylos, jei jose vienaip ar kitaip turėtų būti taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas ar atskira jo nuostata. Tai aktualu ir nagrinėjamos bylos atveju.

16.5. Šalių ginčas dėl žalos, patirtos 2020 metais, administracinėje byloje Nr. eI2-480-595/2022 nebuvo nei sprendžiamas, nei išspręstas ir pareiškėjai jokia forma nei toje byloje, nei po to neatsisakė ginti pažeistų savo teisių dėl 2020 m. sausio 1 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu patirtos žalos atlyginimo.

16.6. Pareiškėjų elgesys administracinėje byloje Nr. eI2-480-595/2022 po Konstitucinio Teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimo priėmimo niekaip negalėjo suponuoti teismo išvados, kad pažeistos pareiškėjų teisės dėl žalos atlyginimo už 2020 metus nebegali būti ginamos. Teismas privalėjo šioje byloje ginti pažeistas pareiškėjų teises, kurios iki šiol nebuvo teismine tvarka apgintos, o to nepadaręs, teismas pats pažeidė iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylantį reikalavimą asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, o taip pat paneigė pareiškėjų teisėtą lūkestį įdėjus daugiau pastangų, turėti atitinkamai didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą bei konstitucinio lygiateisiškumo ir proporcingumo principus.

17. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigia, kad pareiškėjai neteikė įmokų administratoriui prašymų grąžinti permokas teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjai, siekdami susigrąžinti permokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas nesilaikė Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytos išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos. Atsižvelgdamas į tai, kad į teismą dėl žalos už 2020 metus priteisimo pareiškėjai kreipėsi jau po 2022 m. liepos 7 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad santykiai dėl įmokų 2020 metais mokėjimo jau yra pasibaigę ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimai dėl įmokų mokėjimo jau yra įvykdyti, jie negali būti laikomi neteisėtais. Todėl minėto Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės netaikytinos šiai bylai. Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimas atgal individualios bylos, iš kurios kilo konstitucinis ginčas, atžvilgu, yra išimtinis, o išimtis negali būti aiškinama plačiai. Teismas objektyviai nustatęs, kad ši byla nėra administracinės bylos Nr. eI2-480-595/2022, kurioje ginčijamas įstatymo konstitucingumas, tąsa, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo šioje byloje pareikštus reikalavimus laikyti tuo pačiu ir reikalavimais, kurie pareikšti byloje Nr. eI2-480-595/2022 ir taip plečiamai taikyti individualios išimties taisyklę šioje byloje keliamam reikalavimui, todėl pareiškėjų skundo netenkino.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Fondo valdyba nurodo, kad pareiškėjai turėjo galimybę išspręsti šioje byloje keliamus klausimus, toje byloje, kurioje buvo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, tačiau tokia savo teise nepasinaudojo. Pareiškėjų nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria pareiškėjai bando pagrįsti platesnį retrospektyvinį Konstitucinio Teismo nutarimų taikymą, yra priimta byloje dėl pensijos nepriemokos priteisimo, o ne žalos atlyginimo, taigi faktinis bylų pagrindas, priešingai nei teigia pareiškėjai, iš esmės skiriasi.

21. Pareiškėjai pasibaigus 2020 metams dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų sumų, jų draudėjų išskaitytų ir sumokėtų nuo draudžiamųjų pajamų, viršijančių 84 VDU, grąžinimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigas nesikreipė, todėl galėjo tik numanyti, koks būtų Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų atsakymas į tokį kreipimąsi, bet tokiu būdu neteko galimybės apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų, grindžiamų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo normomis, kurios Konstitucinio teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir taip teisiniu būdu išreikalauti, kad Valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigos grąžintų nepagrįstai (pagal Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą) pas jas esantį pareiškėjų turtą ir tuo pačiu užtikrinti, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai nebūtų laikomi įvykdytais iki Konstitucinio Teismo 2022 m. lieps 7 d. nutarimo paskelbimo.

22. Pareiškėjai, nesiėmę jokių veiksmų dėl, jų nuomone (vėliau patvirtinta ir Konstitucinio Teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimu), nepagrįstai išskaitytų ir pervestų sumų susigrąžinimo iš subjekto, pas kurį tos sumos yra, vietoje to kreipėsi į kitą subjektą (Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl žalos atlyginimo, kreipėsi į netinkamą atsakovą dėl žalos atlyginimo, nes realus jų įvardijamos žalos (iš Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų nereikalautų ir todėl nesusigrąžintų draudėjų sumokėtų socialinio draudimo įmokų sumų) kaltininkas yra arba jie patys, arba juos dėl jų teisių gynimo konsultavę asmenys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. 2023 m. sausio 9 d. pareiškėjai A. P. ir A. R. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pareiškėjo A. P. naudai 5 323,49 Eur žalos atlyginimo; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pareiškėjo A. R. naudai 7 833,16 Eur žalos atlyginimo. Pareiškėjai taip prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl savo teisių gynimo remdamiesi Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

25. Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. priėmė nutarimą, kuriuo nutarė pripažinti, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, TAR, 2018 m. gruodžio 20 d., Nr. 20974) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ tiek, kiek pagal ją darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, valstybinio socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

26. Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas išnagrinėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimąsi pareiškėjų inicijuotoje byloje (Nr. eI2-480-595/2022), kuri yra užbaigta patvirtinus taikos sutartį tarp pareiškėjų ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taikos sutarties šalys susitarė išspręsti minėtoje byloje pareikštus reikalavimus (dėl žalos, patirtos per kalendorinius 2019 metus, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo).

27. Pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą paaiškino, kad dėl tų pačių neteisėtų, Konstitucijai prieštaraujančių valstybės veiksmų žalą patyrė ne tik 2019 metais, bet ir 2020 metais. Esant tokiai situacijai, pareiškėjai, 2019–2020 metais pajamas iš darbo santykių gavę iš kelių darboviečių, atsidūrė aiškiai nelygiavertėje padėtyje lyginant su kitais asmenimis, kurie analogiško pobūdžio ir dydžio pajamas tuo pačiu laikotarpiu gavo tik iš vienos darbovietės. Pareiškėjai tokioje padėtyje atsidūrė dėl 2019–2020 metais Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies normoje buvusio įtvirtinto ydingo, diskriminacinio, Konstitucijos 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančio teisinio reguliavimo, dėl kurio pakeitimo ar panaikinimo valstybės įgaliotos institucijos ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų bei ignoravo pareiškėjų keliamus klausimus. Pareiškėjų teisės buvo pažeidžiamos iki 2020 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 6, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 19, 19-1, 21, 29, 30, 32, 36, 40 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, kuriuo nuo 2021 m. sausio 1 d. buvo pakeista Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies norma, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė.

29. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą.

V. 30. Minėta, kad Pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl savo teisių gynimo remdamiesi Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl savo teisių gynimo remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi būti sprendžiama dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo teismo nagrinėjamoje individualioje byloje.

31. Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas išnagrinėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimąsi pareiškėjų inicijuotoje byloje (Nr. eI2-480-595/2022), kuri yra užbaigta patvirtinus taikos sutartį tarp pareiškėjų ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taikos sutarties šalys susitarė išspręsti minėtoje byloje pareikštus reikalavimus (dėl žalos, patirtos per kalendorinius 2019 metus, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo).

32. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad šioje byloje pareiškėjai reiškia analogišką reikalavimą, kuris buvo reiškiamas ir išspręstas patvirtinus taikos sutartį pareiškėjų inicijuotoje administracinėje byloje (Nr. eI2-480-595/2022) – dėl žalos, patirtos per kalendorinius 2019 metus, nagrinėjamoje byloje pareikštas analogiškas reikalavimas dėl žalos, patirtos per kalendorinius 2020 metus. Vienintelis skirtumas yra tas, kad nagrinėjamoje yra pareikštas reikalavimas laiko požiūriu vėliau negu buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kurio pasekmes pareiškėjai prašo taikyti ir ginti jų teises ištaisant teisinę padėtį, kuri susidarė dėl Konstitucijai pripažinto prieštaraujančiu įstatymo taikymo už tą laikotarpį, per kurį dar nebuvo paneigta jo konstitucingumo prezumpcija.

33. Nagrinėjamoje byloje nors ir nustatyta, kad pareiškėjai pareiškė reikalavimą už vėlesnį laikotarpį naujoje byloje, kuri inicijuota po to, kad jau buvo išnagrinėta jų byla, kurioje buvo kreiptasi Konstitucinį Teismą, kuris paneigė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostatos konstitucingumą, tačiau su protingumo ir teisingumo principais būtų nesuderinama skirtingai taikyti Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmes tų pačių pareiškėjų ginče su tais pačiais atsakovais dėl analogiškų reikalavimų. Akcentuotina, kad Konstitucinio Teismo Nutarimas, kurio pasekmes prašo taikyti pareiškėjai priimtas jų individualioje byloje, todėl jo netaikymas konkrečiu atveju būtų nesuderinamas su Konstitucijos 107 ir 110 straipsniais. Jeigu pareiškėjai būtų reiškę reikalavimą dėl žalos, patirtos per kalendorinius 2020 metus administracinėje byloje (Nr. eI2-480-595/2022) kartu su reikalavimu dėl žalos, patirtos per kalendorinius 2019 metus, nebūtų jokių kliūčių taikyti Konstitucijos 107 ir 110 straipsnius ir tenkinti reikalavimus. Taigi su protingumo ir teisingumo principais būtų nesuderinama skirtingai taikyti Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmes dėl analogiškų reikalavimų, todėl pareiškėjų reikalavimai tenkinami.

34. Nepagrįsti yra proceso šalių argumentai, kad buvo nesilaikoma Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnyje nustatytos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos, nes pareiškėjas nesikreipė į Fondo valdybos teritorinių skyrių, neskundė jo sprendimą, veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Pirmiausia akcentuotina, kad byloje nebuvo keliamas klausimas dėl netinkamo atsakovo. Administracinėje byloje (Nr. eI2-480-595/2022) atsakovai buvo tie patys kaip ir nagrinėjamoje byloje. Taigi pareiškėjai neturėjo pagrindo manyti, kad analogiški reikalavimai turėtų būti nagrinėjami skirtingai. Dėl nurodytų motyvų neaktualūs yra motyvai dėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnyje nustatytos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos, nes Fondo valdyba nėra byloje atsakovas.

35. Pareiškėjų su skundu pirmosios instancijos teismui pateiktame Fondo valdybos 2020 m. rugpjūčio mėn. rašte nurodyta, kad teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotos ir sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos negali būti laikomos įmokų permokomis ir grąžinamos jas sumokėjusiems asmenims. Pareiškėjai pagrįstai nurodo, kad neturėjo pagrindo tikėtis, kad viešojo administravimo institucija pakeis minėtą savo poziciją ir kitaip taikys teisės aktus, nurodydama, kad pareiškėjai (dėl 2020 m. sumų) turėjo kreiptis į Fondo valdybos teritorinių skyrių dėl permokos grąžinimo, skųsti sprendimą ir kreiptis į teismą.

36. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad viešojo administravimo institucijoms, taigi ir Fondo valdybos teritoriniams skyriams ar Fondo valdybai nenustatyta kompetencija taikyti Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmes, taigi reikalavimus gali išspręsti tik teismas.

37. Dėl kreipimosi į teismą termino su reikalavimu priteisti žalos atlyginimą, nagrinėjamu atveju nebuvo prašoma taikyti senatį.

38. Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą, neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas. Pareiškėjams priteistinos sumos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2024 m. liepos 26 d. pateiktas pažymas.

39. Remiantis ABTĮ 41 straipsnio 3 dalimi klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų A. P. ir A. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pareiškėjo A. P. naudai 5 326,89 Eur (penkis tūkstančius tris šimtus dvidešimt šešis eurus ir aštuoniasdešimt devynis ct) žalos atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pareiškėjo A. R. naudai 7 811,21 Eur (septynis tūkstančius aštuonis šimtus vienuolika eurų ir dvidešimt vieną ct) žalos atlyginimo.

Klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė