2019-07-17 Nr. AB-14417-3-62-3-02540-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1499-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02540-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas N. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d. 16 būryje 160 brigadoje, pažeidžiant tarptautinį teisinį reguliavimą, buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, higienos normas neatitinkančiomis sąlygomis. Patalpa buvo perpildyta, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai ir kiti įrenginiai, dėl ko trūko laisvo ploto. Tokie pažeidimai yra nesuderinamai su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Dėl to jis patyrė papildomą diskomfortą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą. Prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nustatytinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta įstatyme nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra bendrabučių tipo. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus PN, higienos normų pažeidimų nenustatė. Patalpose užtikrinta tinkama oro temperatūra, oro drėgmė, patalpos vėdinamos per langus. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio (toks straipsnis nurodytas atsiliepime į skundą) prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo N. K. skundą atmetė.

6. Teismas aptarė CK normas, reglamentuojančias civilinės žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą bei ieškinio senatį, ir nurodė, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

7. Teismas nurodė, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. spalio 6 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė, todėl sprendė, jog vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas dėl skundo reikalavimų priteisti patirtą neturtinę žalą nuo 2014 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d.

8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

9. Teismas, vadovaudamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 13 d. iki 2015 m. sausio 29 d. buvo paskirtas gyventi į 19 būrį 4 miegamąjį, kurio plotas yra 45,51 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y. vienam asmeniui teko 3,79 kv. m. Nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2016 m. sausio 19 d., nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. kovo 7 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 20 būrį 4 miegamąjį, kurio plotas yra 30,07 kv. m, jame įrengta 8 miegamųjų vietų, t. y. vienam asmeniui teko 3,75 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 16 būrį 3 miegamąjį, kurio plotas yra 44,41 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, t. y. vienam asmeniui teko 3,70 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 22 būrį 7 miegamąjį, kurio plotas yra 22,21 kv. m, jame įrengta 7 miegamųjų vietų, t. y. vienam asmeniui teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė ir nedetalizavo kiek gyvenamosiose patalpose buvo nuteistųjų. Pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikytini paneigiančiais atsakovo atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių iš kompiuterinės sistemos „Įskaita“, kurie patvirtina, jog nuteistasis tam tikrais laikotarpiais buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus. Teismas taip pat nurodė, kad nors, pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, tačiau Taisyklės nenumato, jog į šių Taisyklių įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas.

11. Teismas darė išvadą, kad atsakovas nepažeidė Taisyklių 111.1 punkto nuostatos.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo laikymo Alytaus PN antisanitarinėmis sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų yra deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas šių pažeidimų nesusiejo su konkrečiais jam sukeltais nepatogumais, jo teisių bei teisėtų interesų pažeidimu. Pareiškėjas nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai.

13. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymų visetą, darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Alytaus PN.

III. 16. Pareiškėjas N. K. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą panaikinti ir skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, ir pažymi, jog skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė tęstiniu kankinimo faktu, Konvencijos nuostatomis, kurios nenustato senaties terminų, EŽTT nustatytais orientaciniais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais. Skunde jis neprašė vadovautis Lietuvos teise, nes Lietuvos teisė prieštarauja Konvencijai, EŽTT praktikai. Teismas netinkamai apskaičiavo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, nepagrįstai netaikė tarptautiniais teisės aktais nustatyto 4 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto standarto. Dėl nurodytos minimalios ploto normos pažeidimo jis patyrė didelį dvasinį ir fizinį skausmą.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir tai buvo tinkamai išnagrinėta bei įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas patirtos žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą neparemti jokiais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 30 000 neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui N. K. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d.

21. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo, nes nenustatė būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų tenkintas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą, neatsižvelgė į Konvencijos nuostatas, kurios nenustato senaties terminų, į EŽTT praktiką dėl minimalios vienam asmeniui tenkančios 4 kv. m ploto normos.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

24. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti žalą.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; kt.).

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; kt.).

27. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

28. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

29. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; kt.).

30. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

31. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; kt.).

32. Įvertinus byloje pateiktus atsakovo duomenis apie pareiškėjo kalinimą Alytaus PN, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindė patirtą kankinimą, patirtas kančias bei dvasinę skriaudą, kt. tuo metu, kai buvo kalinamas, konstatuotina, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti nuo kalinimo Alytaus PN pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2017 m. gruodžio 13 d., akivaizdžiai praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2014 m. gruodžio 13 d.

33. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl neteisėtų Alytaus PN veiksmų, todėl tokiu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad dėl atsakovo (Alytaus PN) neteisėtų veiksmų patyrė žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turėjo suvokti. Taip pat pažymėtina, kad tais atvejais, kai žala atsiranda vėliau negu atlikti neteisėti veiksmai, tai senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti, kad atsirado žala.

35. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus atsakovo pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių turėtų būti atnaujintas senaties terminas.

36. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo nurodoma aplinkybe dėl jam tekusio minimalaus ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis Taisyklių 111.1 punktu, nurodė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015).

37. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė detalius duomenis apie bendrabučių tipo patalpų dydžius, šiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičius, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino šiuos duomenis ir nustatė, kad Taisyklių 111.1 punkto reikalavimas nebuvo pažeistas.

38. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jam tenkančios ploto normos, nenurodo jokių bylos faktais, įrodymais paremtų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti konstatuota, kad minėta išvada yra neteisinga.

39. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

40. Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis pareiškėjui buvo užtikrintas tiek Taisyklių, tiek Konvencijos nuostatas atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo paloto atmestini.

41. Akcentuotina ir tai, jog pareiškėjo skundo argumentus dėl jo laikymo higienos normas pažeidžiančiomis sąlygomis paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai – 2014 m. gruodžio 12 d. Ne. PA-369, 2015 m. gruodžio 14 d. Nr. PA-436, 2016 m. gruodžio 9 d. Nr. PA.1-309 (b. l. 23–32), pagal kuriuos nebuvo nustatyti higienos normų pažeidimai bylai aktualiu ginčo laikotarpiu.

42. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

43. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, sprendimo išvados yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismo išvados nemotyvuotos.

44. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė