90e1fb9c-1445-4e5b-90aa-a2316c7bcfcf · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr   Civilinė byla Nr. e2A-88-345/2017Teisminio proceso Nr. 2-52-3-04589-2015-6                           Procesinio sprendimo kategorija2.5.11 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. vasario 22 d.Vilnius              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Henricho Jaglinskio (pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Surgailienės ir Aldonos Tilindienės,teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo K.

D. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-471-860/2016 pagal ieÅ¡kovo K. D. ieÅ¡kinį atsakovei I. D. dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir bendro turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo – notarė D. S..              Teisėjų kolegija                                                                                                                                                                                        n u s t a t ė:

I.Ginčo esmė IeÅ¡kovas K. D. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas: pripažinti 2003 m. rugsėjo 10 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 9153 (toliau – Sutartis) 1 dalį negaliojančia dėl 1 300 kv. m. ploto žemės sklypo (unikalus (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas), įsigijimo bendrÄ ja jungtine nuosavybe; pripažinti SklypÄ asmenine ieÅ¡kovo nuosavybe. IeÅ¡kovas nurodė, kad jis ir atsakovę santuokÄ nutraukė 2001 m. gegužės 31 d.

Buvę sutuoktiniai 2003 m. gegužės 21 d. pasirašė susitarimÄ , pagal kurį Sklypas turėjo pereiti ieÅ¡kovui (toliau – Susitarimas). Taigi Sutartyje buvo padaryta klaida. Teisminio nagrinėjimo metu ieÅ¡kovas atsisakė pirmojo ieÅ¡kinio reikalavimo. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė             Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 14 d. sprendimu priėmė ieÅ¡kovo atsisakymÄ nuo pirmojo ieÅ¡kinio reikalavimo, o antrÄ jį atmetė kaip nepagrįstÄ . Teismas nurodė, kad už SklypÄ bylos Å¡alys atsiskaitė 1994 m., kai buvo santuokoje.

Tai, kad Sklypo privatizavimo procedūros buvo baigtos po santuokos nutraukimo nekeičia jo teisinio režimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad Sutartyje aiškiai nurodyta, jog Sklypas perkamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau ieškovas dėl tokios formuluotės notarei pretenzijų nereiškė. Dėl 2003 m. gegužės 21 d. susitarimo teisinės galios teismas nurodė, kad šalys negalėjo pasidalinti nuosavybės teisių, kurių neturėjo, o pats susitarimas nėra patvirtintas notaro ir juo tik išreikta valia, kuri vėliau pakeista, dėl būsimo turto pasidalinimo tvarkos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas praÅ¡o panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieÅ¡kinio reikalavimai, ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: Teismas tinkamai neįvertino to, kad apeliantas už SklypÄ atsiskaitė asmeninėmis lėšomis – investiciniais čekiais. Be to, apeliantas už pagal susitarimÄ jam turėjusius atitekti sklypus mokėjo mokesčius.

TÄ patvirtina Vilniaus rajono savivaldybės 2016 m. rugpjūčio 24 d. pažyma, kuriÄ pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti (CPK 314 straipsnis). Susitarimu bylos Å¡alys iÅ¡reikė valiÄ Å¾emės sklypus įgyti asmeninėn nuosavybėn. Buvo susitarta dėl bylos Å¡alims priklausančios turtinės teisės, bet ne dėl nekilnojamojo turto padalijimo. Teismas neatkreipė dėmesio, kad Sutartį pasirašė tik apeliantas, o Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2003 m. liepos 31 d. įsakyme Nr. 3921-41 buvo nurodyta, jog Sklypas parduodamas apeliantui.

Priimdamas ieÅ¡kinio dalies atsisakymÄ , teismas neiÅ¡sprendė dalies žyminio mokesčio grÄ Å¾inimo klausimo. Atsiliepime į apeliacinį skundÄ atsakovė praÅ¡o apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais atsikirtimais:Už SklypÄ buvo atsiskaityta bendromis bylos Å¡alių lėšomis. Taigi pagal Santuokos ir Å¡eimos kodekso (toliau – SÅ K) 21 straipsnį Sklypas pagrįstai parduotas kaip bendrosios jungtinės nuosavybės objektas. Teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnyje nustatytÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinio proceso paskirtis – nustatyti ir iÅ¡taisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir (ar) fakto klaidas. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ , jog už SklypÄ apeliantas atsiskaitė bendromis jo ir atsakovės lėšomis, taip pat netinkamai traktavo Susitarimo teisinę galiÄ ir neiÅ¡sprendė dalies žyminio mokesčio grÄ Å¾inimo klausimo.

Å ie klausimai sudaro apeliacinio nagrinėjimo dalykÄ (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Visų pirma, kolegija pažymi, kad apeliantas, atsisakęs sprendimo 1.1 papunktyje nurodyto reikalavimo, byloje prašė pripažinti, jog SklypÄ Ä¯gijo asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise. IeÅ¡kinyje savo reikalavimÄ apeliantas grindė tuo, kad notarė, tvirtinusi Sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, padarė klaidÄ , t. y. nepagrįstai sutartyje įrašė, jog Sklypas parduodamas apeliantui ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme apeliantas iÅ¡ esmės praplėtė savo reikalavimo pagrindÄ argumentu, kad Sklypas buvo įgytas už jo asmenines lėšas, todėl jis negalėjo bÅ«ti įgytas bendrÄ ja jungtine nuosavybe. Apeliaciniame skunde apeliantas siekia pakeisti ginčo ribas papildomomis aplinkybėmis, susijusiomis su galimais procedÅ«riniais Sutarties sudarymo pažeidimais. Argumentu, kad Sutartis sudaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo ne žemės Å«kio veiklai tvarkos nuostatas, apeliantas pirmosios instancijos teisme nesirėmė.

Atsižvelgdama į tai, dėl nurodytų aplinkybių kolegija nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Kolegija atkreipia dėmesį, kad apelianto procesinė pozicija pasirinkto teisių gynimo bÅ«do aspektu yra nevienareikÅ¡mė ir tÄ iÅ¡ esmės lemia aplinkybė, jog apeliantas iÅ¡ pradžių siekė ginčyti Sutartyje iÅ¡reikÅ¡tÄ valiÄ , tačiau vėliau prašė teismo taikyti kitÄ teisių gynimo bÅ«dÄ , t. y. de facto iÅ¡kėlė bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimo turto priteisimo jo asmeninėn nuosavybėn klausimÄ .

Sutarties 1 punkte aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai įraÅ¡yta, kad apeliantui Sklypas parduodamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise su atsakove. Taigi pasiraÅ¡ydamas Sutartį apeliantas iÅ¡reiÅ¡kė savo valiÄ Ä¯sigytÄ SklypÄ bendrojon, o ne asmeninėn nuosavybėn. Apeliantas neįrodinėjo, kad pagal savo amžių, iÅ¡silavinimÄ ar dėl kitų priežasčių galėjo suklysti dėl tokios sÄ lygos turinio ir tikrosios reikÅ¡mės. Taigi veikdamas apdariai ir rÅ«pestingai apie įrodinėjamÄ savo teisių pažeidimÄ apeliantas turėjo sužinoti Sutarties sudarymo dienÄ â€“ 2003 m. rugsėjo 10 d.

SklypÄ apeliantas ir atsakovė bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo po to, kai buvo nutraukta jų santuoka. Tokia situacija susiklostė dėl Sklypo privatizacijos proceso trukmės, t. y. ji pradėta bylos Å¡alims esant santuokoje, tačiau baigta po to, kai jų santuoka jau buvo nutraukta. Tęstinis privatizacijos proceso pobÅ«dis lėmė ir apelianto ginčijamas teisines pasekmes. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė savo ir atsakovės Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui adresuotus 2003 m. vasario 20 d. praÅ¡ymus, kuriuose jie nurodė, kad, nutraukus jų santuokÄ , atsakovės vardu turėtų bÅ«ti privatizuotas 0,58 ha ploto žemės sklypas, o apelianto vardu 0,13 ha ploto sklypÄ ir SklypÄ .

Kolegijos nuomone, egzistuoja CPK 314 straipsnyje nustatyta iÅ¡imtis (pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti) priimti papildomus apelianto pateiktus įrodymus ir juos vertinti. Sulyginus nurodytų bylos Å¡alių praÅ¡ymų ir Susitarimo turinį matyti, kad iki Sutarties pasiraÅ¡ymo jos buvo susitariusios, jog SklypÄ asmeninės nuosavybės teise turėtų privatizuoti apeliantas. Tačiau Å¡alys tokio susitarimo nesilaikė, kadangi pagal pateiktus dokumentus ir jų paaiÅ¡kinimus visus nurodytus sklypus įgijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Aplinkybė, kad įmokas už SklypÄ sumokėjo apeliantas, pati savaime neįrodo, jog už SklypÄ jis atsiskaitė asmeninėmis lėšomis. Apelianto argumentus Å¡ioje dalyje paneigia jo veiksmai su atsakove sudarant SusitarimÄ , t. y. apeliantas iÅ¡ pradžių pripažino tai, kad Sklypas dėl tęstinio privatizacijos proceso turėtų bÅ«ti perleistas jam ir atsakovei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau po Sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo praėjus daugiau nei 12 metų savo pozicijÄ pakeitė.

Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo atmesti ieÅ¡kinio argumentus Å¡ioje dalyje pagrįstumo ir teisėtumo. Kolegija pažymi, kad netirs ir nepasisakys dėl to, ar buvo padaryti apeliaciniame skunde minimi procedÅ«riniai Sutarties sudarymo pažeidimai, nes apeliantui, kaip apdairiam ir rÅ«pestingam asmeniui, apie tai turėjo tapti žinomi Sutarties pasiraÅ¡ymo dienÄ . Apeliantas į teismÄ kreipėsi praleidęs bendrÄ jį 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , kurio atnaujinti nėra jokio pagrindo (CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis, 1.131 straipsnio 2 dalis).

Kaip nepagrįstus kolegija atmeta ir apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs atsisakymÄ nuo dalies ieÅ¡kinio, neiÅ¡sprendė žyminio mokesčio grÄ Å¾inimo. Kolegija akcentuoja, kad pirmojo ieÅ¡kinio reikalavimo atsisakymas iÅ¡ esmės nepakeitė bylos nagrinėjimo ribų apelianto norimų sukurti teisinių pasekmių požiÅ«riu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė žyminio mokesčio, sumokėto už abu reikalavimus, dalies grÄ Å¾inimo klausimo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Vis dėlto, jeigu apeliantas mano, kad už pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį sumokėjo pernelyg didelį žyminį mokestį, jis turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismÄ su praÅ¡ymu grÄ Å¾inti žyminio mokesčio permokÄ (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis).              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, n u t a r i a:              Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teisėjai                                                                                                                     Henrichas Jaglinskis                                                                                                                                   Eglė Surgailienė                                                                                                                                                                                                                                                                     Aldona Tilindienė                                                                                                                     Â