2020-12-09 Nr. AB-24443-3-62-3-00695-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2936-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00695-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Z. 2019 m. kovo 26 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d. jis, būdamas Ligoninėje, susidurdavo su sunkumais naudojantis savo teisėmis, nes yra neįgalus (be kita ko, jam būtinas vežimėlis). Pareiškėjas negalėdavo pasivaikščioti gryname ore, kadangi liftas nuolat neveikdavo. Pareiškėjas negalėdavo išsiskalbti asmeninių drabužių, o įstaigoje nebuvo skalbimo mašinos, skalbiama tik Ligoninės išduodama pižama, todėl jam tekdavo vaikščioti su purvinais, nemalonų kvapą skleidžiančiais drabužiais, dėl to jis sulaukdavo pastabų iš kitų asmenų. Palatose trūko vietos judėti (ypač atsižvelgiant į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą), pareiškėjas turėdavo visą dieną gulėti lovoje, tai neigiamai paveikė jo fizinę ir emocinę būklę (sutriko virškinimas, pasidarė irzlus ir kt.). Be to, pareiškėjas, atvykęs į Ligoninę, turėdavo apie 5 valandas praleisti laikinojo sulaikymo kamerose, kurios buvo mažos, jose trūkdavo vietos atsisėsti, sėdimos vietos nepritaikytos asmenims su negalia (jis negalėdavo ilgai sėdėti ant tokių suoliukų ir turėdavo gultis ant purvinų grindų), pareigūnai retai išvesdavo į tualetą (kartais tekdavo šlapintis ir tuštintis kameroje, į plastikines talpas ar sauskelnes), nebūdavo tiekiamas vanduo (nebuvo kaip atsigerti vandens, nusiplauti rankas), pareiškėjas tris kartus negavo jam priklausančio maisto davinio. Pareiškėjas tvirtino dėl tokių laikymo sąlygų patyręs didelį diskomfortą, pažeminimą ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė šį skundą atmesti.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėjo laikymo sąlygos Ligoninėje atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Teisės aktai nenumato sanitarinio mazgo ir vandens tiekimo sistemos įrengimo Priėmimo skyriaus laukiamojoje patalpoje. Nuteistieji (suimtieji), laikomis šiose patalpose, į tualetą vedami pagal poreikį, jiems suteikiamas priėjimas prie geriamo vandens bei kitos reikiamos paslaugos. Asmenų laikymo trukmė Priėmimo skyriaus laukiamojoje patalpoje priklauso nuo objektyvių aplinkybių (atvykstančiųjų / išvykstančiųjų skaičiaus, kratų ir gydytojo apžiūros laiko ir pan.). Šioje patalpoje laikomiems asmenims visada suteikiami pietūs (pareiškėjo nurodytos priešingos aplinkybės nenustatytos, jis dėl maisto neišdavimo nesikreipė į įstaigos administraciją). Atsakovas paaiškino, kad Ligoninėje naudojami skalbiniai skalbiami centralizuotai, pagal sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kauno skalbykla“, o Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje yra skalbimo mašina, kurioje nuteistieji gali išsiskalbti asmeninius rūbus. Nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus Ligoninėje 9 gydomojo skyriaus tvarkiniai), pagal prašymus ir poreikį surenka ir grąžina išskalbtus nuteistųjų (suimtųjų) asmeninius rūbus. Atsakovas tvirtino, kad nuteistieji (suimtieji), judantys su neįgaliojo vežimėliu, gali naudotis liftu, o dėl laikino sutrikimo liftas nekėlė tik į trečiąjį aukštą (pareiškėjas trečiajame aukšte buvo nuo 20 iki 34 dienų, jis nesikreipė į Ligoninės administraciją dėl sugedusio lifto). Esant poreikiui, gydomojo skyriaus tvarkinys visuomet padeda neįgaliesiems patekti į pasivaikščiojimo kiemelius bei kitas patalpas. Atsakovo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra Ligoninės darbuotojų neteisėtų veiksmų.

5. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą pakartotinai akcentavo, kad vertinant jam tekusį gyvenamąjį plotą turi būti atsižvelgiama į sanitarinio mazgo užimamą plotą, taip pat kad, būnant laikinojo sulaikymo kamerose, pareigūnai ne visada spėdavo aptarnauti nuteistuosius (išvesti į tualetą ar duoti atsigerti vandens; tai patvirtina Ligoninės 2018 m. gruodžio mėn. raštas nuteistajam E. L.). Pareiškėjas teigė, kad veikianti skalbimo mašina Ligoninėje atsirado tik 2017 m. lapkričio mėnesį, iki tol niekas centralizuotai neskalbdavo asmeninių drabužių. Pabrėžė, kad ilgą laiką negalėjo pasinaudoti teise pasivaikščioti lauke, nes neveikė liftas.

6. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo atsikirtimą į atsiliepimą į skundą, paaiškino, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas neišskaičiuotinas iš bendro patalpos ploto. Ligoninė skalbykles įsigijo 2014 metais ir vėliau (pagal poreikį). Pabrėžė, kad, esant poreikiui, gydomojo skyriaus tvarkinys visuomet padeda neįgaliesiems patekti į pasivaikščiojimo kiemelius bei kitas patalpas, o pareiškėjas nesikreipė į Ligoninės administraciją dėl sugedusio lifto ar pagalbos suteikimo.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 14 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo A. Z. skundą, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas, išanalizavęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjui tekusį gyvenamųjų patalpų plotą, pažymėjo, kad nors pareiškėjas tvirtino, jog palatoje Nr. 206 buvo laikomi 3 nuteistieji, o palatoje Nr. 205 – 5 nuteistieji, šie jo teiginiai abstraktūs, jis nepateikė jokių tikslių duomenų jiems pagrįsti (pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose patalpose bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos). Atsižvelgdamas į tai, teismas rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis ir konstatavo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto gyvenamojo ploto patalpose.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų, kad Ligoninės patalpos nepritaikytos neįgaliesiems, pagrįstumo, nustatė, kad pareiškėjas nevaikšto, juda su neįgaliojo vežimėliu, trečiajame aukšte buvo laikomas nuo 2017 m. spalio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. Atsakovas tiksliai neįvardijo, kada neveikė liftas ir kada minėti gedimai buvo pašalinti, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismas, pabrėžė, kad asmeniui, judančiam neįgaliojo vežimėliu, turi būti sudaryta galimybė be papildomos pagalbos važiuoti į pasivaikščiojimo kiemelį. Taigi, minėtu laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į aplinkos prieinamumą pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemeliu.

10. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimus dėl galimybės išsiskalbti asmeninius rūbus nesudarymo, atkreipė dėmesį į atsakovo paaiškinimus apie sudarytą skalbimo paslaugų sutartį su UAB „Kauno skalbykla“, Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje esančią skalbimo mašiną. Skalbimo mašinos įsigijimą 2014 metais patvirtina PVM sąskaita faktūra. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad šie nusiskundimai nepagrįsti.

11. Teismas, tirdamas pareiškėjo laikymo sąlygas laikinojo sulaikymo patalpoje, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) įtvirtintą laikinojo sulaikymo patalpos sąvokos apibrėžimą (be kita ko, kad šioje patalpoje laikome ne ilgiau nei 5 valandas) ir pažymėjo, jog teisės aktai nereglamentuoja inventoriaus, kuris turi būti tokiose patalpose. Pareiškėjas skunde neindividualizavo, kada ir kiek nuteistųjų buvo laikinojo sulaikymo patalpoje (kiekvieną kartą), kada jis neturėjo tinkamos galimybės atsigerti vandens, pasinaudoti tualetu, negavo maisto davinio. Atsakovas nurodė, jog nuteistieji (suimtieji) pagal poreikį nuvedami į tualetus, jiems suteikiamas priėjimas prie geriamo vandens bei kitos reikiamos paslaugos, o pietūs visada išduodami dienotvarkėje numatytu laiku. Ligoninės administracija negavo pareiškėjo nusiskundimų dėl nesuteiktų pietų ar kitų paslaugų. Taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl sąlygų laikinojo sulaikymo kamerose atmestinos.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgė į nustatyto pažeidimo pobūdį (pareiškėjas negalėjo savarankiškai pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemeliu), trukmę (daugiau nei mėnesį), taip pat į tai, kad pareiškėjas tokią galimybę turėjo pasinaudodamas kitų asmenų pagalba, jis ginčo laikotarpiu dėl nustatyto pažeidimo sukeltų nepatogumų nesikreipė į Ligoninės administraciją ar kitas institucijas, ir byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui atsirado kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai arba kad atsakovo atstovas siekė pažeminti pareiškėjo orumą. Teismas nusprendė, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 100 Eur.

III. 13. Pareiškėjas A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Pažymi, kad atsakovas neneigė skunde nurodytų laikymo sąlygų laikinojo sulaikymo patalpoje, be kita ko, jog šiose patalpose laikoma net 5 valandas, dėl didelio žmonių skaičiaus nėra kur atsisėsti (įrengta ne daugiau nei 8 sėdimos vietos, nors žmonių būdavo 12–20). Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo sveikatos problemas, dėl kurių jam reikėdavo nedelsiant pasinaudoti tualetu. Atsakovas taip pat nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog, būnant laikinojo sulaikymo patalpoje, jam tris kartus nebuvo duoti pietūs. Administracinėje byloje Nr. I-3782-283/2019 atsakovas buvo nurodęs, jog laikinojo sulaikymo patalpose maitinimas netiekiamas. Be to, pateiktas Ligoninės raštas patvirtina, jog skyriuje, kuriame ginčo laikotarpiu buvo gydomas pareiškėjas, ilgą laiką nebuvo skalbimo mašinos, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės išsiskalbti asmeninius drabužius. Pagal Ligoninės sudarytą sutartį surenkami tik viršutiniai drabužiai ir tik kartą per savaitę, nors dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų (ribotos kontrolės šlapinantis ir tuštinantis) jam nuolat reikėjo švarių apatinių drabužių.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti, taip pat panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimą arba jį pakeisti, atmetant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais arba sumažinant kompensacijos dydį, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė savo nusiskundimus, nepateikė neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, toks teismo sprendimas neatitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų. Konstatuotas pažeidimas truko trumpą laiką, pareiškėjas dėl žalos atlyginimo kreipėsi praėjus dviem metams nuo pažeidimo. Nustatyto neatitikimo sukelti nepatogumai buvo trumpalaikiai ir mažareikšmiai, todėl tai išvis nelaikytina pareiškėjo teisių pažeidimu. Atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d., atlyginimo priteisimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pastebi, kad atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą suformulavo reikalavimus, kuriuos turėjo pareikšti apeliaciniame skunde, t. y. panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimą arba jį pakeisti, atmetant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais arba sumažinant kompensacijos dydį, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovo pateiktas procesinis dokumentas nebuvo paduotas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme apeliaciniam skundui numatyta tvarka ir terminais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta minėtus atsakovo reikalavimus ir nepasisako dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų, nesusijusių su pareiškėjo apeliacinio skundo dalyku, o nagrinėdama bylą vadovaujasi principu non reformatio in peius, draudžiančiu apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

20. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Ligoninėje buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

21. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo laikymo sąlygas Ligoninės laikinojo sulaikymo patalpose, kadangi minėtose patalpose nebuvo galimybės atsisėsti, neįrengtas sanitarinis mazgas (tekdavo laukti norint pasinaudoti tualetu ar gauti vandens atsigerti), netiekiamas maitinimas, laikoma per ilgai.

23. Pagal Higienos normos HN 134:2015 11.2 papunktyje pateiktą apibrėžimą, laikinojo sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti. To paties teisės akto 2 punkte nurodyta, kad ši higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameros). Jokie kiti teisės aktai nereglamentuoja laikymo Ligoninės laikinojo sulaikymo patalpose trukmės. Šiame kontekste akcentuotina, jog, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalį, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkte nustatyta, kad į izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Ši nuostata pakartota ir 19 punkte, nurodant, jog asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Šios Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatos taikytinos ir nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl laikymo Ligoninės trumpalaikio laikymo patalpoje trukmės, teisėjų kolegija tai vertina pareiškėjo naudai ir konstatuoja, jog pareiškėjas buvo laikomas trumpalaikio laikymo patalpoje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (6 epizodai).

24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl kitų sąlygų laikinojo sulaikymo patalpose yra abstraktūs, t. y. jis nenurodė konkrečių atvejų, kai jam nesudaryta tinkama galimybė atsigerti vandens ar pasinaudoti tualetu (kada buvo atsisakyta vykdyti jo prašymus arba delsiama juos įvykdyti) arba kai jis negalėjo atsisėsti (pats pareiškėjas nurodė, kad patalpoje buvo įrengtos sėdimos vietos, ir nepateikė jokių individualizuotų aplinkybių, patvirtinančių, jog būtent jis neturėjo galimybės sėdėti), kai jam nebuvo suteikiamas maistas (neaišku, kokius tris atvejus pareiškėjas turi omenyje). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisės aktai nereglamentuoja laikinojo sulaikymo patalpų įrengimo, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo neįrengimo, vietų atsisėsti skaičiaus nėra savaime nesuderinamos su teisės aktų reikalavimais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu buvo pagrįstai atmesti.

25. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada dėl galimybės skalbti asmeninius viršutinius ir apatinius drabužius nesudarymo ir tvirtina, kad Ligoninės skyriuje, kuriame buvo laikomas, ilgai nebuvo skalbimo mašinos, o centralizuoto skalbimo būdu skalbiami tik viršutiniai drabužiai ir tik kartą per savaitę.

26. Higienos normos HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pirmosios instancijos teismas, iš PVM sąskaitos faktūros nustatęs, jog Ligoninėje nuo 2014 metų yra skalbimo mašina, atmetė pareiškėjo pretenzijas šiuo aspektu. Teismui buvo pateikta nuotrauka, kurioje matyti skalbyklė (b. l. 36), 2014 m. lapkričio 20 d. PVM sąskaita faktūra, patvirtinanti skalbimo mašinos įsigijimą (b. l. 53). Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis teismui buvo pateikęs Ligoninės raštą, kuriame nurodoma, jog skyriuje, kuriame gydėsi, ilgą laiką nebuvo skalbimo mašinos, tačiau teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje būtų toks dokumentas, pridedami Ligoninės raštai neminimi ir pareiškėjo pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti atsakovo nurodyta ir rašytiniais dokumentais pagrįsta aplinkybe, kad Ligoninė skalbykles įsigijo 2014 metais ir vėliau (pagal poreikį), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo išsiskalbti asmeniniu drabužius ginčo laikotarpiu nepagrįsti.

27. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas dėl lifto gedimų negalėjo savarankiškai pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemeliu (daugiau nei mėnesį) ir buvo per ilgai laikomas laikinojo sulaikymo patalpoje (6 epizodai). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės sukėlė pareiškėjui nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatytos visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

28. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

29. Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjas nepritaria kai kurioms išvadoms skundžiamame teismo sprendime dėl nekonstatuotų jo teisių pažeidimų, jis nepateikia argumentų, pagrindžiančių, kad priteista neturtinės žalos atlyginimo suma nėra adekvati jo nurodytoms individualioms aplinkybėms. Teisėjų kolegija, įvertinusi Ligoninės padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas bylos aplinkybes (be kita ko, jog Ligoninės pastatas ginčijamu aspektu yra pritaikytas neįgaliems asmenims, o lifto gedimas nepriklausė nuo atsakovo atstovo valios, tik šio gedimo pašalinimas užtruko; pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl sukeltų nepatogumų nesikreipė į Ligoninės administraciją ar kitas institucijas; byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui atsirado sveikatos sutrikimai arba kad atsakovo atstovas sąmoningai siekė pažeminti jo orumą), sprendžia, kad pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis – 100 Eur – iš esmės atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus ir nėra nesuderinamas su teismų praktika tokio pobūdžio bylose (palyginimui žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2428-520/2017, 2020 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-113-492/2020).

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau, nepaisant to, apeliantas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista suma turėtų būti didinama. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys