2020-05-20 Nr. AB-10257-3-62-3-00541-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-336-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00541-2020-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. M. ir T. M. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. M. ir T. M. skundą atsakovui Valstybinei miškų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai E. M. ir T. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) Miškų inventorizacijos duomenų perdavimo-priėmimo 2013 m. rugsėjo 11 d. akto (toliau – ir Aktas) dalį, kurioje buvo patvirtinta, kad VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2010–2011 metų atliktos inventorizacijos duomenys, žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini) k. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atžvilgiu yra teisingi ir tinkami įregistruoti į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą (toliau – ir kadastras); 2) Įpareigoti Valstybinę miškų tarnybą išregistruoti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Vilniaus miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 597 kvartalo 4 taksacinio miško sklypo dalį, patenkančią į pareiškėjams nuosavybės teise priklausantį žemės ūkio paskirties sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. kovo 20 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškėjų E. M. ir T. M. skundą bei grąžinti pareiškėjui T. M. 23 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. kovo 9 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos.

Teismas nurodė, kad pareiškėjai prašo panaikinti Valstybinės miškų tarnybos Miškų inventorizacijos duomenų perdavimo priėmimo 2013 m. rugsėjo 11 d. akto dalį, kurioje buvo patvirtinta, kad VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2010–2011 metų atliktos inventorizacijos duomenys, žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini) k. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atžvilgiu yra teisingi ir tinkami įregistruoti į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą.

Teismas nurodė, kad vertinant, ar šis Valstybinės miškų tarnybos Miškų inventorizacijos duomenų perdavimo priėmimo aktas, kaip galimas ginčo objektas administraciniame teisme, atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, būtina atkreipti dėmesį į tai, ar jis atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų ginčijamas Tarnybos Miškų inventorizacijos duomenų perdavimo priėmimo aktas negali būti laikomas individualiu teisės aktu, priimtu pareiškėjų atžvilgiu, kadangi jis tiesiogiai nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių (nenulėmė pareiškėjo teisių ir pareigų atsiradimo). Ginčijamu Miškų inventorizacijos duomenų perdavimo priėmimo aktu tik VĮ „Valstybinis miškotvarkos institutas“ perdavė, o Valstybinė miškų tarnyba priėmė sklypo miškų inventorizacijos duomenis, tačiau nebuvo numatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitų Tarnybos priimtų sprendimų, galinčių įtakoti pareiškėjų teises ir pareigas. Teismas padarė išvadą, kad Tarnybos Miškų inventorizacijos duomenų perdavimo priėmimo aktas nėra savarankiškas juridinę reikšmę turintis aktas (veiksmas), todėl negali būti administracinės bylos dalyku (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p.). Todėl teismas šį pareiškėjų reikalavimą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo savo nesutikimo argumentus dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo gali išdėstyti paduodamas įstatymo nustatyta tvarka teismui skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto galutinio administracinės procedūros sprendimo – kadastro duomenų įrašymo/keitimo. Būtent nagrinėdamas tokį ginčą, teismas įvertins ir tarpinius (procedūrinius) sprendimus bei jais padarytų pažeidimų įtaką galutinio procedūros sprendimo teisėtumui.

Teismas nurodė, kad antruoju skundo reikalavimu pareiškėjai prašė įpareigoti Tarnybą išregistruoti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Vilniaus miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 597 kvartalo 4 taksacinio miško sklypo dalį, patenkančią į pareiškėjams nuosavybės teise priklausantį žemės ūkio paskirties sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas pažymėjo, kad nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad jie su prašymu išregistruoti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Vilniaus miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 597 kvartalo 4 taksacinio miško sklypo dalį, patenkančią į pareiškėjams nuosavybės teise priklausantį žemės ūkio paskirties sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), būtų kreipęsi į atsakovą ir atsakovas būtų atsisakęs atlikti šiuos, pareiškėjų reikalaujamus atlikti, veiksmus. Nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjų pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme. Todėl teismas šį reikalavimą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas taip pat nutarė grąžinti 23 Eur žyminio mokesčio (ABTĮ 38 str. 1 d. 3 p.).

III. Pareiškėjai E. M. ir T. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 20 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai paaiškina, kad jie 2020 m. vasario 12 d. kreipėsi į Miškų tarnybą su prašymu pateikti sprendimą, kurio pagrindu miško plotas buvo įtrauktas į žemės ūkio paskirties sklypą. Miškų tarnyba 2020 m. vasario 25 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog sprendimas atitiko duomenų perdavimo ir priėmimo akte Valstybinės miškų tarnybos vadovo tvirtinimo žymą, t. y. ant ginčijamo Akto esantis Tarnybos direktoriaus parašas patvirtina, kad priimami duomenys teisingi ir tinkami įregistravimui. Toks Miškų tarnybos išaiškinimas reiškia, jog ant ginčijamo Akto esantis Miškų tarnybos direktoriaus parašas, kuris patvirtina, kad priimami duomenys teisingi ir tinkami įregistravimui, savo esme ir sukuriamais teisiniais padariniais atitinka tuo metu galiojusį Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d.

įsakymą Nr. 12-10-V „Dėl Lietuvos Respublikos Miškų valstybės kadastro duomenų rinkimo, saugojimo ir teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio 5 punktas numatė, kad kadastro objektus registruoja Valstybinė miškų tarnyba, kuri patikrinusi gautus duomenis iš VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto (dabar VĮ Valstybinių miškų urėdija) ir nustačiusi, ar jie yra teisingi ir išsamūs, šiuos duomenis įrašo į kadastro duomenų bazę (tvarkos aprašo 18 punktas). Ginčijamas Aktas atitiko sprendimą pagal Lietuvos Respublikos 2003 m. spalio. 9 d. nutarimą Nr. 1255 dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo (2012 m. gruodžio 31 d.

– 2016 m. rugpjūčio 23 d. galiojusi redakcija) 28 straipsnį, todėl kadastro objektas buvo įregistruotas, kai kadastro tvarkytojas priėmė sprendimą (šiuo atveju ginčijamu Aktu) įregistruoti kadastro objektą, vėliau kadastro duomenys ir informacija buvo įrašyti į kadastro duomenų bazę ir suteiktas kadastro objekto identifikavimo kodas. Pažymi, kad kito sprendimo ar dokumento, kurio pagrindu minėtas miško plotas buvo įtrauktas į kadastrą, Tarnyba nepriėmė. Todėl įrašymo į kadastrą pagrindu turi būti laikomas tik Aktas, ant kurio yra Tarnybos direktoriaus parašas, o įrašymo į kadastrą momentu turi būti laikoma Miškų tarnybos direktoriaus pasirašymas ant ginčijamo Akto.

Taigi Aktas, ant kurio yra Tarnybos direktoriaus parašas, laikytinas sprendimu, sukuriančiu teisinius padarinius, kadangi jo pagrindu šis miško plotas buvo įregistruotas kadastre, kas inter alia reiškia, jog įregistravus šį miško plotą kadastre, pasikeitė šios žemės teisinis režimas ir nuo įrašymo į kadastrą momento šis Miško plotas laikytinas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo objektu ir patenka į šio įstatymo taikymo sferą.

Pareiškėjai nesutinka su teismo išvadomis, kad Aktas tiesiogiai nesukėlė pareiškėjams teisinių pasekmių (nenulėmė teisių ir pareigų atsiradimo), Aktas nėra savarankiškas juridinę reikšmę turintis aktas. Teismas netinkamai vertino Aktą kaip nesukuriantį teisinių pasekmių. Tarnybos direktoriaus pasirašymas ant ginčijamo Akto atitiko sprendimą įregistruoti miško plotą kadastre, o šio sprendimo pagrindu įregistravus miško plotą kadastre pasikeitė žemės sklypo dalies, kurioje yra šis miško plotas, teisinis režimas – ši sklypo dalis tapo Miškų įstatymo objektu, o tai reiškia, jog šio miško ploto savininkams (t. y. pareiškėjams) yra taikytinos Miškų įstatymo nuostatos, nustatančios miško ploto savininkų teises ir pareigas, inter alia, šio įstatymo 9 ir 10 straipsniai. Taigi aktas, kurio pagrindu miško plotas buvo įrašytas į kadastrą, sukėlė teisines pasekmes pareiškėjams, todėl yra savarankiškas juridinę reikšmę turintis Aktas ir gali būti ginčijamas remiantis ABTĮ.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 20 d. nutarties atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjų skundo reikalavimus ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1370-624/2015).

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti skundo reikalavimą panaikinti Tarnybos 2013 m. rugsėjo 11 d. Akto dalį, kurioje buvo patvirtinta, kad VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto 2010–2011 metų atliktos inventorizacijos duomenys, žemės sklypo esančio (duomenys neskelbtini) k. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), atžvilgiu yra teisingi ir tinkami įregistruoti į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą, konstatavęs, kad šis Aktas nesukelia pareiškėjams jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas šiame kontekste pagrįstai teigė, kad ginčijamame Akte nebuvo numatyta jokių privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų pareiškėjams, tačiau nesutiktina su teismo išvada, jog nebuvo išdėstyta kitų Valstybinės miškų tarnybos priimtų sprendimų, galinčių daryti įtaką pareiškėjų teisėms ir pareigoms. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog šiuo konkrečiu atveju skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad Aktas iš tiesų nesukelia pareiškėjams jokių teisinių pasekmių.

Pastebėtina, kad Tarnyba 2020 m. vasario 7 d. ir 2020 m. vasario 25 d. raštais (atsakymais) į pareiškėjų paklausimą, kokiais konkrečiais sprendimais remiantis miškų plotai buvo įtraukti į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), aiškiai nurodė, jog miško ir miško žemės plotai, kurie šiuo metu priskirti Vilniaus miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 597 kvartalo 4 taksaciniam miško sklypui ir patenkantys į minėtą žemės sklypą, buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre pagal VĮ Valstybinio miškotvarkos instituto (dabar – VĮ Valstybinių miškų urėdijos) 2013 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 596A „Dėl duomenų perdavimo“ 2013 m. rugsėjo 11 duomenų perdavimo-priėmimo aktu perduotus 2011 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis, be to, Akte esantis Tarnybos direktoriaus parašas patvirtina, kad priimami duomenys teisingi ir tinkami įregistravimui (I t., e. b. l. 6).

Šiuo atveju pareiškėjai nesutinka su minėtų duomenų teisingumu, todėl akivaizdu, kad būtent Akte įrašyti duomenys, nepaisant viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju – Tarnybos) priimto teisės akto formos, yra sukeliantys pareiškėjams teisines pasekmes, t. y. daro įtaką jų teisėms ir interesams. Be to, pareiškėjai teigia, kad atsakovas kito sprendimo ar dokumento, kurio pagrindu minėtas miško plotas buvo įtrauktas į kadastrą, Tarnyba nepriėmė, ir šį teiginį patvirtina minėti Tarnybos atsakymai pareiškėjams (I t., e. b. l. 6).

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog tik nagrinėjant bylą iš esmės bus galima išsiaiškinti Akto priėmimo pagrindus ir nustatyti, ar šis Aktas iš tiesų pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus dėl miško ploto įtraukimo į žemės ūkio paskirties sklypą pagrįstumo ir teisėtumo bei, atsižvelgiant į pastarąją išvadą, spręsti, ar yra pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą pažeistų teisių teisminės gynybos būdą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti ir antrąjį pareiškėjų skundo reikalavimą – įpareigoti Tarnybą išregistruoti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Vilniaus miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 597 kvartalo 4 taksacinio miško sklypo dalį, patenkančią į pareiškėjams nuosavybės teise priklausantį žemės ūkio paskirties sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), konstatavęs, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, jog atsakovas būtų atsisakęs atlikti pareiškėjų pageidaujamus veiksmus ir iš esmės nėra ginčo. Su tokia pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kadangi šis reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su pirmuoju pareiškėjų reikalavimu, t. y. nepriėmus nagrinėti šio antrojo reikalavimo, nelieka skunde nurodyto pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdo. Todėl antrasis pareiškėjų reikalavimas taip pat turi būti priimtas nagrinėti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti abu pareiškėjų skundo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, grąžinant priėmimo klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų E. M. ir T. M. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjų skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė