2020-02-12 Nr. AB-3158-3-62-3-00839-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-586-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00839-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Gadliausko, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas N. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. balandžio 22 d. Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose buvo kalinamas neužtikrinant jo teisės į minimalų neužstatytą gyvenamosios patalpos plotą. Pravieniškių PN patalpos nebuvo suremontuotos, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, lauko siena buvo nutrupėjusi, patalpų temperatūra ir santykinė oro drėgmė neatitiko reikalavimų, patalpose buvo drėgna, šalta, tamsu, buvo nemalonus pelėsio kvapas, veisėsi buitiniai parazitai (tarakonai ir blakės). Pravieniškių PN nebuvo įrengta patalpa drabužiams ir avalynei džiovinti, tualetai nebuvo atskirti nuo prausyklų, prausyklų būklė buvo avarinė, nenutekėdavo vanduo, dėl to buvo slidu, kriauklė buvo sulūžusi, nebuvo šilto vandens, sanitariniame mazge buvo įrengta per mažai klozetų ir pisuarų. Lovos buvo nepatogios, pasenusios, ryte atsikėlus pareiškėjui skaudėdavo nugarą.

3. Pasak pareiškėjo, Pravieniškių PN pastatas buvo avarinės būklės, jame nebuvo evakuacijos išėjimų, gesintuvų, taip pat nebuvo įrengta jokių prietaisų pareigūnams išsikviesti. Nuolat kildavo problemų su elektros prietaisais, nes svildavo laidai ir dingdavo elektra. Pareiškėjui kartu su kitais nuteistaisiais teko patiems daryti patalpos, kurioje gyveno, remontą. Pastate buvo įrengtas rentgeno kabinetas, keliantis pavojų pareiškėjo sveikatai.

4. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN tiekiamas maistas buvo nekokybiškas, porcijos buvo per mažos, trūko mėsos ir šviežių daržovių, buvo tiekiamos perrūgusios daržovės.

5. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Be to, dėl blogo apšvietimo suprastėjo pareiškėjo regėjimas, o dėl blakių įkandimų pareiškėjas negalėjo išsimiegoti, turėjo kreiptis į medikus.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjo reikalavimams nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. turi būti taikomas ieškinio senaties terminas.

8. Pravieniškių PN teigimu, ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, o galiojantys teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą turi būti išskaičiuojamas patalpoje esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, jo galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas bei visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama, jis galėjo lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose viešuose renginiuose ir pan.

9. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Pravieniškių PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus bei ventiliacijos angas, kai kuriose kamerose įrengta ir mechaninė ventiliacija. Sanitariniai mazgai įstaigoje buvo įrengti pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Įstaiga pagal galiojančius teisės aktus užtikrina bendrą gyvenamųjų patalpų dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant pakeičiamos. Buitiniai parazitai įstaigoje naikinami pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, duomenys apie suteiktas paslaugas registruojami.

10. Pravieniškių PN pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) specialistus ar pataisos namų administraciją. Pareiškėjas į Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus kreipėsi dėl nugaros, galvos bei peties skausmo, dėl įvairių traumų ir sužalojimų kreipėsi keturis kartus, dėl blakių sukandžiojimų kreipėsi 2016 m. liepos 11 d. ir 2016 m. rugpjūčio 9 d., dėl regėjimo sutrikimų kreipėsi penkis kartus, jam buvo paskirtas gydymas.

11. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo N. R. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN sąlygas, tačiau atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

13. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN pradžios, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. balandžio 26 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. balandžio 25 d., atlyginimo priteisimo pareikšti, atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjas neprašė ir nepateikė įrodymų, kad egzistuoja ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbios aplinkybės. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. balandžio 25 d.

14. Įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo į bylą pateiktus duomenis apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose įrengtų lovų skaičių, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista (pareiškėjui teko nuo 3,10 iki 3,58 kv. m gyvenamosios patalpos ploto). Atsižvelgęs į tai, jog minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, pirmosios instancijos teismas nevertino pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo gyvenamosios patalpos ploto.

15. Byloje pateiktame Centro Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. rašte Nr. (2-22 4.80)2-10867 nurodyta, kad siekiant įvertinti pareiškėjo skunde nurodytų faktinių aplinkybių pagrįstumą, buvo atliktas patikrinimas Pravieniškių PN 3 sektoriaus 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad Pravieniškių PN 3 sektoriaus 6 būrio pastatas yra senas, seniai renovuotas, tačiau nenustatyta, kad pastatas būtų avarinės būklės arba netinkamas gyventi. Jame įrengta natūrali ventiliacija varstomais langais. Pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje yra varstomas langas, kuris atsidaro, todėl sudarytos sąlygos gyvenamąsias patalpas išsivėdinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, pats pareiškėjas tokios aplinkybės nenurodė. Patikrinimo metu buvo atlikti patalpų oro temperatūros bei santykinės drėgmės matavimai, nustatyta, kad 3 sektoriaus 6 būrio 3 gyvenamosios patalpos (2 miegamoji vieta) oro temperatūra buvo 19,1–19,2 ˚C, santykinė oro drėgmė buvo 49,4–48,3 proc. Ant sienų ar lubų vizualiai matomo pelėsio nerasta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamo šildymo būtų kreipęsis į Pravieniškių PN Ūkio skyrių. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl avarinės pastato būklės, didelės drėgmės, žemos patalpų oro temperatūros bei netinkamo vėdinimo.

16. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atlikus operatyvinę kontrolę 6 būrio 3 gyvenamosios patalpoje (2 miegamoji vieta), buvo nustatytas apšvietimo reikalavimų pažeidimas. Pareiškėjas pateikė išrašus iš medicininių dokumentų, kuriuose užfiksuoti duomenys apie blogėjančią jo regą. Atsakovo teismui pateiktas medicininis pažymėjimas patvirtina, kad pareiškėjas dėl regėjimo sutrikimų į Sveikatos priežiūros įstaigą kreipėsi penkis kartus, jam buvo paskirti vizitai bei gydymas. Todėl šiuos pareiškėjo argumentus pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstais.

17. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus buitinių kenkėjų buvimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, o nuo 2016 m. lapkričio 23 d. – su UAB „Utenos deratizacija“. Pagal šių sutarčių nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Darbų atlikimo aktuose bei Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašuose nurodyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos: 2016 m. kovo 24 d. (aptikti tarakonai, blakės), 2016 m. vasario 10 d. (aptiktos blakės), 2016 m. sausio 26 d. (aptiktos blakės), 2016 m. sausio 6 d. (aptiktos blakės), 2016 m. kovo 24 d. (aptikti tarakonai), 2016 m. rugpjūčio 17 d. (aptikti tarakonai, blakės), 2015 m. birželio 2 d. (aptikti tarakonai). Byloje pateiktame išraše iš pareiškėjo medicininių dokumentų nurodyta, kad dėl blakių sukandžiojimų pareiškėjas kreipėsi 2016 m. liepos 11 d. ir 2016 m. rugpjūčio 9 d., nustatyti paraudimai ir skirtas gydymas. Atsakovo atstovo pateiktas medicininis pažymėjimas patvirtina, kad medicininėje kortelėje yra atžymų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl blakių sukandžiojimų du kartus. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus laikė pagrįstais.

18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nesant asmens prašymo, pareigūnai negali žinoti, kad lova pareiškėjui yra nepatogi ir kad ją būtina pakeisti, todėl atmetė šį pareiškėjo argumentą.

19. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 10–11 būriuose buvo įrengta 10 klozetų, 14 praustuvių, 3 būryje – 3 klozetai, 3 pisuarai ir 3 praustuvės, 4 būryje – 3 klozetai, 3 unitazai, 8 praustuvės, o 6 būryje – 5 klozetai, 1 unitazas ir 9 praustuvės. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kiek nuteistųjų buvo atitinkamuose būriuose ginčui aktualiu laikotarpiu. Remdamasis bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad bendroje sektoriaus nuteistųjų dušinėje karštas vanduo buvo nuolat, būrio prausykloje įmontuotas karšto vandens šildytuvas. Būtinybės atskirti tualetus nuo prausyklų teisės aktai nenustato. 3 sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, patalpoje galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, tačiau atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, kad batų ir drabužių džiovykla buvo įrengta būtent ginčo būriuose. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė teismui objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų ginčui aktualiu laikotarpiu naudojosi klozetais, praustuvėmis, todėl nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jo kalėjimo metu buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, trūko klozetų bei kriauklių, taip pat kad nebuvo įrengta drabužių ir avalynės džiovykla, o tai yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

20. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su maitinimu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad maitinimas buvo netinkamas, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) ir priežastinio ryšio. Byloje esančiuose atsakovo atstovo bei paties pareiškėjo pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, pareiškėjui nebuvo diagnozuotas joks sveikatos sutrikimas, kurį galėjo lemti Pravieniškių PN tiekiamas maitinimas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nekokybiško maitinimo būtų kreipęsis į administraciją. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

21. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, jog Pravieniškių PN nebuvo evakuacijos išėjimų, gesintuvų, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, šias aplinkybes pagrindė tik subjektyvaus pobūdžio teoriniais samprotavimais, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Be to, atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje nurodyta, kad įstaiga yra parengusi ir suderinusi personalo veiksmų planą kilus gaisrui, įstaigoje parengti evakuacijos planai ir gaisrinės instrukcijos.

22. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Pravieniškių PN patalpų būklė buvo bloga, kriauklė prausimuisi buvo sulūžusi, o pastato mūro lauko siena nutrupėjusi, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galbūt neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

23. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad gyvenamosiose patalpose buvo įrengtas rentgeno kabinetas, kuris kenkė sveikatai, kadangi įstaigoje 2018 m. vasario 22 d. buvo atliktas patikrinimas, kurio metu 3, 5 ir 6 būrių patalpose bei koridoriuje tarp šių patalpų atliktais matavimais nustatyta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos nepatiria.

24. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui jo buvimo Pravieniškių PN metu tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl kitų nustatytų higienos normų pažeidimų atsirado kokios nors sunkios ir negrįžtamos pasekmės. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų pažeidimo pripažinimu.

III. 25. Pareiškėjas N. R. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimo prašo tenkinti jo skundą ir priteisti jam 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai dėsto aplinkybes, susijusias su jo buvimo karantino bei kitose Pravieniškių PN patalpose sąlygomis, kurias jau buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pažymi, kad į teismą anksčiau nesikreipė dėl to, jog buvo atvykęs iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, nežinojo, kas jo laukia, buvo pasimetęs, nervingas ir išsiblaškęs, siekė adaptuotis, bijojo atsakovo atstovo reakcijos. Be to, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nuo 2013 m. balandžio 18 d. nebuvo išvykęs iš įstaigos, todėl Pravieniškių PN padaryti pažeidimai laikytini tęstiniais ir tai yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

27. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog buvimo Pravieniškių PN metu negrįžtamai susilpnėjo jo regėjimas ir tai negali būti laikoma mažareikšmiu pažeidimu. Be to, pareiškėjas kentėjo nuo blakių įkandimų, dėl to naktimis negalėjo miegoti, patyrė stresą ir šoką, nes anksčiau su šiais parazitais nebuvo susidūręs. Dėl blogo maitinimo pareiškėjas negaudavo pakankamai vitaminų, susilpnėjo jo imunitetas, nukrito svoris, pradėjo kristi dantys.

28. Pasak pareiškėjo, atsakovo atstovas į bylą pateikė netikslius ir iškraipytus duomenis apie žmonių skaičių gyvenamosiose patalpose.

29. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Pravieniškių PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui, dėsto savo subjektyvią nuomonę bei situacijos vertinimą, nepateikia jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas. Kartodamas tuos pačius argumentus, pareiškėjas nepaaiškina, kodėl atitinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, todėl šios aplinkybės negali būti vertinamos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Byloje ginčas kilo dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui N. R. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. balandžio 22 d.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog Pravieniškių PN nuo 2015 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. balandžio 22 d. buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo drabužių ir avalynės džiovyklos, buvo netinkama dirbtinė apšvieta 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, buvo tarakonų ir blakių, ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Pravieniškių PN teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos kitos jo skunde nurodytos kalinimo sąlygos, nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Taip pat pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. balandžio 25 d. (įskaitytinai), atlyginimą.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti jo skundą, nepagrįstai nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teises, jam buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta priteisiant 15 000 Eur.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos.

36. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

37. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad pareiškėjo dalis skundo argumentų yra nepagrįsti.

38. Teisėjų kolegija neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti ir vertinti pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. balandžio 25 d. (įskaitytinai), nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

39. Šiuo aspektu primintina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

40. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

41. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

43. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

44. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

45. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN nuo 2013 m. birželio 18 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. balandžio 26 d. (b. l. 23), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

46. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

47. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

50. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

51. Pareiškėjui buvo žinomi teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo teises ir jo teisinę padėtį, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis bijojo atsakovo atstovo reakcijos į jį (pareiškėją), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jo paties valios.

52. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012; 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; kt.).

53. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. balandžio 22 d., kurias pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo.

54. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

55. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m).

56. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškėjo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

57. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

58. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktus įrodymus apie tai, kokiose konkrečiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno nuo 2015 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. balandžio 22 d., kokie šių patalpų plotai, kiek įrengta miegamųjų vietų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, dėl kurių šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjui tekusiu gyvenamuoju plotu, turėtų būti pripažintos nepagrįstomis. Pareiškėjo pateiktas pagal jo prašymą atsakovo atstovo nubraižytas 6 būrio 3 gyvenamosios patalpos planas nepatvirtina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas (3,1 kv. m ), nes patalpos plotas yra 52,40 kv. m, o lovų įrengta 16 (II t., b. l. 37, 38).

59. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, nustatė, jog gyvenamosios patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, vėdinamos per atvirus langus ir ventiliacijos angas, pastatas nėra avarinės būklės, nenustatyta didelė drėgmė, žema patalpų oro temperatūra, kad pareiškėjo lovos buvo pasenusios ir nepatogios, kad bendroje sektoriaus nuteistųjų dušinėje nebuvo karšto vandens, kad rentgeno kabineto įrengimas kenkė pareiškėjui ir kt. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl nekokybiško maisto tiekimo (tiekiamos akivaizdžiai mažos porcijos, trūko mėsos, daržovių), evakuacijos išėjimų bei gesintuvų nebuvimo pripažino deklaratyviais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kurie paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą šiuo aspektu. Pažymėtina, kad pareiškėjo pakartotinai pateiktame Centro Kaišiadorių skyriaus 2018 m. kovo 16 d. rašte (II t., 35–36), kuriuo buvo išnagrinėtas kito nuteistojo R. T. skundas dėl patalpų avarinės būklės, dėl pelėsių, drėgmės patalpose, ventiliacijos nebuvimo, elektrinio šildymo ir kt., nenustatyti pareiškėjo nurodyti pažeidimai (išskyrus netinkamą apšvietą R. T. 2 miegamojoje vietoje), todėl šis raštas minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų taip pat nepaneigia.

60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pateiks įrodymus dėl prasto maisto, tačiau tokie įrodymai nepateikti. Pareiškėjui pateiktas 2018 m. lapkričio 7 d. atsakymas (II t., b. l. 53) dėl pareiškėjo nusiskundimo dėl 2018 m. spalio 4 d. pateikto maisto nepatvirtina, kad pareiškėjui nuolat nuo 2015 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. balandžio 22 d. buvo tiekiamas nekokybiškas maistas. Pareiškėjo nurodyta subjektyvi aplinkybė, kad tiekiamas maistas buvo prastas, nes jis pareiškėjui nebuvo skanus ir neatitiko jo pomėgių, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos.

61. Primintina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nebuvo užtikrinta tinkama dirbtinė apšvieta, pareiškėjas dėl regėjimo sutrikimų į Sveikatos priežiūros įstaigą kreipėsi penkis kartus, jam buvo paskirti vizitai bei gydymas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvo aptikti tarakonai, blakės, o pareiškėjas kreipėsi dėl blakių sukandžiojimų, nustatyti paraudimai ir jam skirtas gydymas. Taip pat nustatyta, kad nebuvo įrengta batų ir drabužių džiovykla, nebuvo įrengta pakankamai sanitarinių mazgų.

62. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti pažeidimo pripažinimu, pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

63. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

64. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

65. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.)

66. Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012; kt.).

67. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą ir jo nurodomas patirtas neigiamas pasekmes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

68. Pareiškėjas, prašydamas priteisti 15 000 Eur sumą, nenurodo jokių kriterijų ar teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių pirmiau nurodytas pirmosios instancijos teismo nustatytas pažeidimas turėtų būti vertinamas kaip pažeidimas, dėl kurio pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta priteisiant 15 000 Eur kompensaciją.

69. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant sanitariniame mazge įrenginių trūkumo įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius arba nustačius nereikšmingus pažeidimus, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3780-502/2017; 2019 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1598-662/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2267-525/2019; kt.). Tik tais atvejais, kai teismo yra nustatomas ne tik įrenginių sanitariniame mazge trūkumas, tačiau kartu konstatuojami ir kiti teisės aktų nustatyti pažeidimai bausmės atlikimo metu pataisos namuose, yra sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2019; 2019 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3311-624/2019; kt.).

70. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjui dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, tarakonų ir blakių, prasto apšvietimo, neįrengtos batų ir drabužių džiovyklos atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

71. Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus ir tai, ar jie padarė tokio masto neturtinę žalą, kuri pareiškėjui turi būti atlyginta pinigais, pabrėžtina, kad netinkama apšvieta nustatyta tik 6 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje ir tik toje vietoje, kur yra kito nuteistojo R. T. miegamoji vieta, medicininiuose dokumentuose nėra jokių duomenų, pagrįstų specialiosiomis medicinos žiniomis, kad pareiškėjo regėjimas pablogėjo būtent dėl netinkamos apšvietos šioje patalpoje. Byloje nustatyta, kad Pravieniškių PN nuolat buvo atliekami graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbai, tai, kad buvo aptikti tarakonai ir blakės, nereiškia, kad atsakovo atstovas nesiėmė priemonių juos naikinti. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ir nuteistieji privalo laikytis higienos taisyklių tam, jog neatsirastų buitinių parazitų. Pareiškėjas dėl blakių įkandimo kreipėsi tik 2016 m. liepos 11 d. ir 2016 rugpjūčio 9 d., t. y. blakės buvo trumpą laiką, pareiškėjui buvo paskirtas gydymas, todėl konstatuoti, kad padarytas pažeidimas buvo tokio masto, jog pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, nėra pagrindo.

72. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą ir jo nurodytas patirtas neigiamas pasekmes dėl aptartų pažeidimų, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pravieniškių PN sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

73. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė