2019-11-19 Nr. BB-6256-1-01-1-42197-2015-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-273-1073/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42197-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.18.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu J. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,30 Eur) dydžio bauda.

J. K. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutartimi nuteistojo J. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. J. K. nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2013 m. balandžio 19 d., būdamas UAB „T“ (į. k. duomenys neskelbtini) direktorius ir kaip ūkio subjekto vadovas būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė teisės aktais reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y. pažeisdamas 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 19 straipsnį, kuriame nurodyta, kad „6. Bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas;

8. Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“; 37 straipsnį, kad bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą; veikia bendrovės vardu ir atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą; 1999 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 719 (2008 m. balandžio 17 d. redakcija Nr. 370) patvirtintų Inventorizavimo taisyklių 9 punktą, kuriame nurodyta: įmonės vadovas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, kartu su vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu) – teisingų inventorizacijos rezultatų, neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į buhalterinę apskaitą;

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d., Nr. IX-574) 21 straipsnį, kad už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas; 6 straipsnio 2 dalies nurodymus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 4 dalies nurodymus, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius; 16 straipsnio 1 dalies nurodymus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose; 16 straipsnio 3 dalį, kad apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine arba kita tvarka, apskaitoje nefiksavo pirktų prekių už 57 018 Lt (16 513,55 Eur) perdavimo kitai įmonei saugoti ar perdirbti fakto, nenustatė ir neregistravo 20 715 Eur sumos prekių (16 513,55 Eur (57 018 Lt) prekių vertė + 4202,1 Eur (14 509 Lt) atstatytas PVM ir muito mokestis) praradimo momento, nesurašė dokumentų prekių netekimui pateisinti, šios prekių praradimo ūkinės operacijos neregistruotos apskaitos registruose.

Dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „T“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo:

3. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, t. y. nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes bylos aplinkybes ir įrodymus vertino neišsamiai, šališkai ir vienpusiškai, todėl išdėstė abstrakčias, bylos įrodymų neatitinkančias, nemotyvuotas išvadas; nemotyvuotai atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, nepasisakydamas dėl teisinančių įrodymų, jo kaltę grindė vien tik prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis (in dubio pro reo principo pažeidimas); įrodymų tyrimo neatliko, tik perrašė nuosprendį ir nurodė, kad su juo sutinka, nors akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus aptarė paviršutiniškai ir vienpusiškai, neatskleidė jų esmės ir tendencingai juos iškreipė. Padaryti esminiai BPK pažeidimai vertinant įrodymus lėmė ir netinkamą BK 223 straipsnio 1 dalies taikymą.

4. Jam inkriminuotas iš esmės vienintelis neatliktas veiksmas, t. y. nepasirašytas prekių perdavimo–priėmimo aktas tarp UAB „T“ ir UAB „LT“, dėl kurio UAB „T“ buhalterė apskaitoje neužfiksavo prekių perdavimo kitai įmonei fakto. Tačiau byloje esantys įrodymai (liudytojų parodymai, kad prekės 2012 m. sausio 27 d. atvyko į UAB „LT “ sandėlius, specialistės I. Švedienės paaiškinimai apie prekių perdavimo–priėmimo akto formą) patvirtina, kad prekių perdavimo–priėmimo aktas yra muitinės deklaracija. Tai pripažino ir teismas, išteisindamas jį pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Be to, jei ir būtų daroma prielaida, kad jis padarė šią veiką, tai tokia veika buvo trunkamojo pobūdžio, todėl teismas turėjo apibrėžti konkretų nusikaltimo padarymo laiką, tačiau to nepadarė; teismas nustatė, kad veika padaryta jo (J. K.) vadovavimo bendrovei laikotarpiu, o vėliau, pasikeitus vadovui, buhalterinė apskaita buvo vedama tvarkingai, nors situacija nepasikeitė ir prekės fiziškai vis dar buvo perduotos kitai bendrovei.

5. Teismo išvada, kad jis suvokė, kad prekės perduotos kitai bendrovei nesudarius tinkamo dokumento ir kad dėl to nebus tinkamai atvaizduotas prekių judėjimas buhalterinėje apskaitoje, nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino (nutylėjo), kad yra muitinės deklaracija, nepasisakė dėl akivaizdžiai prieštaringo šio įrodymo vertinimo, t. y. priimant sprendimą jį išteisinti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nurodoma, kad „turto buvimo vieta nustatyta ne tik rašytine medžiaga“, o nuteisiant pagal BK 223 straipsnį jau teigiama, kad jokių dokumentų perduodant turtą nesudaryta. Toks nenuoseklumas rodo, kad teismas padarė paviršutiniškas, bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas. Nepaneigti jo (kasatoriaus) parodymai, kad jis suvokė, jog muitinės deklaracija ir yra prekių perdavimo–priėmimo aktas, nes turi visus tokiam dokumentui reikalingus rekvizitus; šis dokumentas buvo perduotas buhalterei; nebuvo jokio pagrindo manyti, kad prekės yra prarastos (kaip tik buvo tikimasi jas atsiimti), todėl prekių praradimas ir nebuvo nustatytas; jis nežinojo, kad buhalterinė apskaita vedama galimai neteisingai, nes: a) visi reikalaujami dokumentai buvo pasirašyti ir perduoti buhalterei, kuri jo neinformavo, kad trūksta kokių nors dokumentų, todėl jis nieko nežinojo apie į apskaitą neįtrauktą ūkinę operaciją; b) jis neturi specialiųjų žinių, kad galėtų patikrinti, ar teisingai vedama buhalterinė apskaita. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nesivadovauja jo parodymais, kuriuos patvirtina byloje esanti muitinės deklaracija, taip pat buhalterės parodymais, kad ji pati organizavo prekių transportavimą ir perdavimą kitai įmonei; bendravo su UAB „LT “ vadovu dėl prekių atsiėmimo. Šie parodymai nutartyje nutylėti.

6. Specialisto išvada Nr. 5-2/119, kuri iš esmės yra vienintelis ir pagrindinis įrodymas, kuriuo remiasi teismai, vertintina kritiškai dėl prieštaringų išvadų, akivaizdaus neatitikimo bylos įrodymų. Pirma, išvadoje teigiama, kad nebuvo dokumento, kuris patvirtintų prekių perdavimą UAB „LT“. Tačiau byloje yra muitinės deklaracija, kurioje yra visi turto perdavimo–priėmimo aktui reikalingi rekvizitai; specialistė I. Švedienė tai patvirtino, ji paaiškino, kad teisės aktais nėra nustatyta prekių perdavimo–priėmimo dokumento forma. Nutartyje šios aplinkybės nutylimos. Antra, išvadoje teigiama, kad UAB „T“ neatliko 2012 m. metinės inventorizacijos. Tačiau inventorizacija buvo atlikta, dokumentai perduoti buhalterei. Tai, kad dokumentai dėl aplaidumo neišsaugoti, o galbūt sąmoningai sunaikinti, jau yra vėlesnio vadovo atsakomybė. Be to, jis pateikė įrodymus, kad būtent bankroto administratorius (kuris nuteistas už turto prievartavimą iš bankrutuojančių bendrovių vadovų) buvo suinteresuotas nepateikti visų dokumentų, kad jo (kasatoriaus) atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismas šių duomenų nepatikrino, taigi ir nepaneigė. Trečia, išvadoje teigiama, kad UAB „LT“ buhalterinėje apskaitoje jokių pažeidimų nerasta. Tačiau byloje nustatyta, kad UAB „T“ perdavė, o UAB „LT“ priėmė prekes, nors prekių judėjimas UAB „LT“ apskaitoje neatvaizduotas, šių prekių nėra ir 2012 m. inventorizavimo akte. Todėl nesuprantama, kodėl specialistė nerado pažeidimų UAB „LT “ apskaitoje. Šios aplinkybės nenagrinėtos.

7. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 4 dalį, 223 straipsnio 1 dalį, nesivadovavo teismų praktika, kurioje išaiškinta, kad aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai. Buhalterinės apskaitos organizavimo negalima sutapatinti su jos vedimu (tvarkymu); buhalterinės apskaitos organizavimas pasireiškia tuo, kad ūkio subjekto vadovas paskiria ar įdarbina už finansus atsakingą asmenį, kuris ją tvarko. Bendrininkavimas padarant neatsargų nusikaltimą, taip pat ir BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra negalimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2012, 2K-370-139/2016). Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-895/2018). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).

8. UAB „T“ buhalterinę apskaitą tvarkė pagal darbo sutartį dirbusi buhalterė R. K., kurios parodymai, taip pat veiksmai organizuojant prekių transportavimą ir perdavimą kitai įmonei patvirtina, kad ji žinojo, jog prekės perduotos kitai įmonei apdirbti; jai buvo perduota muitinės deklaracija, kurią ji suvokė būtent kaip prekių perdavimo–priėmimo aktą, be to, vėliau ji rūpinosi ir prekių grąžinimu į UAB „T“. Todėl buhalterė privalėjo teisingai atvaizduoti prekių judėjimą buhalterinėje apskaitoje. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „buhalterė tik suvedė dokumentus, kurie jai buvo pateikti, ir nieko nežinojo apie prekių perdavimą kitai įmonei“, neįvertino visų bylos aplinkybių ir įrodymų. Teismo išvada, kad „prekės nebuvo apskaitytos bendrovės buhalterės“, iš esmės klaidinga, nes bylos įrodymai patvirtina, kad prekės buvo apskaitytos buhalterinėje apskaitoje, kai jos dar buvo pakeliui iš Kinijos.

9. Teismas, remdamasis vien tik specialisto išvada ir specialistės I. Švedienės paaiškinimais, o ne įrodymų visetu, netinkamai nustatė priežastinį ryšį. Pagal teismų praktiką, šio požymio įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų ar ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialiosiomis žiniomis gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015).

10. Nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013). Teismo išvada, kad nusikaltimą jis padarė dėl neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo), nepagrįsta ir tinkamai nemotyvuota. Bylos įrodymai patvirtina, kad jis buvo pagrįstai įsitikinęs, kad buhalterinė apskaita vedama teisingai, laikantis įstatymų reikalavimų; kad kai tik prekės bus atgautos, bendrovė toliau tęs savo veiklą, ir nenumatė, kad dėl buvusių aplinkybių nebus galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Jis, kaip bendrovės direktorius, nebuvo atsakingas už buhalterinę apskaitą, jos kontrolę ir priežiūrą. Ūkio subjektų vadovų kaltė negali būti preziumuojama, t. y. pagal BK 223 straipsnį baudžiamas tas asmuo, kuris buvo samdomas buhalterinei apskaitai vesti ir atliko šio straipsnio dispozicijoje apibrėžtą veiką, o ne ūkio subjektų vadovai, kurie nepakankamai rūpestingai ir atidžiai organizavo bei kontroliavo buhalterinę apskaitą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vadovo baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį būtų galima tik tuo atveju, jeigu jis veiktų kaip bendrininkas kartu su tiesiogiai buhalteriją tvarkančiu asmeniu, tačiau bendrininkavimas padarant neatsargų nusikaltimą, taip pat ir BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra negalimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370-139/2016).

11. Jis neatliko jokių tyčinių ar netyčinių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami BK 223 straipsnio dispozicijos kontekste, o už apeliacinės instancijos teismo konstatuotą neapdairumą (nepakankamą rūpestingumą) organizuojant bendrovės veiklą jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 223 straipsnį. Šiuo atveju turėjo būti sprendžiama ne dėl jo, kaip bendrovės vadovo, atsakomybės, bet dėl bendrovės buhalterės patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Nes būtent ji, turėdama prekių perdavimo dokumentą, suvokdama jį kaip prekių perdavimo–priėmimo dokumentą, buhalterinėje apskaitoje neatvaizdavo prekių perdavimo kitai bendrovei. Jo (kasatoriaus), kaip vadovo, veiksmuose nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 223 straipsnyje, požymių.

12. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, t. y. UAB „T“ buhalterei organizavus prekių perdavimą kitai bendrovei ir nepasirašius būtent prekių perdavimo–priėmimo akto (nors muitinės deklaracija buvo pasirašyta), turėjo būti sprendžiama dėl liudytojų, kaip nusikaltimo bendrininkų, baudžiamosios atsakomybės. Buhalterė turėjo būti pripažinta nusikaltimo vykdytoja, nes ji organizavo prekių perdavimą kitai bendrovei, bet tokios operacijos neįtraukė į buhalterinę apskaitą. Kitų liudytojų parodymai nenuoseklūs, be to, jie buvo suinteresuoti jį (kasatorių) apkalbėti, kad patys išvengtų baudžiamosios atsakomybės (kai kurie liudytojai buvo apklausiami apie savo pačių galimai padarytą nusikalstamą veiką). Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neanalizavo.

13. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. Todėl nėra pagrindo naikinti nutartį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Nors kasatorius nurodo, kad teismas netyrė įrodymų, kurie jį teisina, neapklausė liudytojų dėl ketaus kojų buvimo UAB „LT“ sandėlio patalpose, tačiau J. K., dalyvaudamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, neprašė atlikti įrodymų tyrimo, į kolegijos pirmininko klausimą atsakė, kad „įrodymai surinkti pakankami, nereikia atlikti įrodymų tyrimo“, tokią nuteistojo nuomonę palaikė ir gynėja. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. K. nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. buvo UAB „T“ direktorius, todėl būtent jis nuo prekių įsigijimo iki jų pristatymo į UAB „LT“ sandėlį bei prekių saugojimo minėtos įmonės sandėlyje laikotarpiu buvo atsakingas už tinkamą UAB „T“ buhalterinės apskaitos organizavimą, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad J. K. laikytinas nusikaltimo, nurodyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektu. J. K., būdamas UAB „T“ direktorius, apskaitoje nefiksavo 57 018 Lt (16 513,55 Eur) sumos pirktų prekių perdavimo kitai įmonei saugoti ar perdirbti fakto, nenustatė ir neregistravo prekių už 20 715 Eur sumą praradimo momento, nesurašė dokumentų prekių netekimui pateisinti, šios prekių praradimo ūkinės operacijos neregistruotos apskaitos registruose, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „T“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį bendrovės vadovas tiesiogiai atsakingas taip pat ir už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, bendrovės turto apsaugą bei turto išsaugojimą. Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje nulemia atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

14. Nuteistojo J. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

15. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

16. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015, 2K-173-976/2016 ir kt.).

17. Nuteistojo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama detaliai faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos, netinkamas BK 223 straipsnio 1 dalies taikymas grindžiamas ginčijant ir nesutinkant su teismų atliktu įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu, teismų padarytomis išvadomis, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinės instancijos teismas tokius kasatoriaus teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymusi.

18. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo, ar šie argumentai nelogiški, painūs ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017). Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio.

19. Nagrinėjamoje byloje esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nepadaryta, teismai vertino tiek atskirus įrodymus, tiek jų visumą ir jų pagrindu formulavo motyvuotas bei pagrįstas išvadas. Teismai vertino nuteistojo J. K. parodymus, liudytojų M. J., V. V., V. P., R. K., V. K. ir kitų liudytojų parodymus, specialistų išvadas, kitus rašytinius bylos duomenis, specialistų paaiškinimus, vertino ir kasatoriaus akcentuojamą muitinės deklaraciją. 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 patvirtintas Sąjungos muitinės kodeksas, kurio 5 straipsnio 12 punktas nustato, kad muitinės deklaracija – nustatytu būdu atliekamas nustatytos formos veiksmas, kuriuo asmuo pareiškia pageidavimą, kad prekėms būtų įforminta tam tikra muitinės procedūra, atitinkamais atvejais nurodydamas ir konkrečius jos taikymo būdus. Minėto straipsnio 16 punktas nustato, kad muitinės procedūra – tai prekėms įforminti skirta procedūra, kurios tikslas išleisti prekę į laisvą apyvartą, eksportas arba specialioji procedūra. Taigi konstatuotina, kad muitinės deklaracija yra tik prekių importo dokumentas, kuris reikalingas importuojamų prekių ir su jomis susijusių dokumentų muitiniam patikrinimui atlikti, muito mokesčiams apskaičiuoti ir kt., t. y. prekei išleisti į apyvartą, o ne buhalterinės apskaitos dokumentas, tinkamas prekių perdavimui kitai įmonei pagrįsti, atitinkamai ji negali būti pripažinta prekių perdavimo–priėmimo kitai įmonei aktu (prilyginta jam). Taip pat kasatorius neteisus, kad specialisto išvada Nr. 5-2/119 yra vienintelis ir pagrindinis įrodymas, kuriuo rėmėsi teismai priimdami sprendimus. Iš teismų sprendimų matyti, kad specialisto išvada buvo tik vienas iš įrodymų, kuriuo teismai grindė kasatoriaus kaltę. Specialisto išvados duomenis teismai lygino su kitais baudžiamosios bylos duomenimis, tokiais kaip liudytojos R. K. parodymai, prekių įsigijimo dokumentai ir kt., juos vertino visų bylos duomenų kontekste. Nėra pagrindo teigti, kad specialisto išvados yra prieštaringos. Kasatoriaus nurodomi argumentai išvadų prieštaringumui patvirtinti grindžiami vien tik specialisto išvadų kritika ir neigimu, nors jie prieštarauja išvadų turiniui – kaip antai specialisto išvadoje yra aiškiai pasisakyta, kad tyrimo objektas buvo UAB „T“, o ne UAB „LT “ veiklos analizė, todėl dėl pastarosios pažeidimų nepasisakoma.

20. Abiejų instancijų teismai vadovavosi teismų praktika ir padarė teisingą išvadą, kad J. K. yra tinkamas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektas, nes būtent jis, kaip įmonės vadovas, yra atsakingas už pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimą įmonės buhalteriui, kuris privalo juos apskaityti buhalterinėje apskaitoje. Jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų arba pateikia neteisingus, tada jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju. Būtent J. K. nuo prekių įsigijimo iki jų pristatymo į UAB „LT“ sandėlį bei prekių saugojimo minėtos įmonės sandėlyje laikotarpiu kaip UAB „T“ direktorius buvo atsakingas už tinkamą UAB „T“ buhalterinės apskaitos organizavimą, t. y. už tinkamą įmonės įsigytų, perleistų, patikėtų saugoti ir pan. prekių dokumentų įforminimą bei atitinkamų sutarčių sudarymą ir tokių dokumentų pateikimą įmonės buhalteriją tvarkančiam asmeniui. J. K. ne tik nefiksavo pirktų prekių perdavimo kitai įmonei saugoti ar perdirbti fakto (nesudarė atitinkamų sutarčių), bet ir nenustatė ir neregistravo šių prekių praradimo momento, nesurašė dokumentų prekių netekimui pateisinti, šios prekių praradimo ūkinės operacijos neregistruotos apskaitos registruose, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „T“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Todėl teismų išvados, kad J. K. yra atsakingas už tai, kad UAB „T“ apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai ir kad ši nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, yra pagrįstos.

21. Kasatorius nurodo, kad priimant sprendimą jį išteisinti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nurodoma, jog turto buvimo vieta nustatyta, o nuteisiant pagal BK 223 straipsnį jau teigiama, kad jokių dokumentų perduodant turtą nesudaryta. Iš tiesų, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį J. K. išteisintas nenustačius jo veikoje nei tyčios, nei nusikalstamo pasitikėjimo ar nerūpestingumo siekiant iššvaistyti UAB „T“ turtą. Kaltinimas, kad jis byloje minimą turtą perleido nenustatytiems asmenims, nepasitvirtino, nes, bylos duomenimis, turto buvimo vieta nustatyta (UAB „LT“), o J. K. veiksmai ar neveikimas dėl UAB „T“ turto perdavimo UAB „LT“ yra civilinio teisinio pobūdžio santykiai. Tačiau J. K. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį esmė yra ta, kad jis aplaidžiai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, t. y., perduodamas kitai įmonei saugoti ar perdirbti prekes, nesudarė atitinkamų abiejų pusių patvirtintų sutarčių, taip pat nenustatė ir neregistravo prekių praradimo momento, nesurašė dokumentų prekių netekimui pateisinti, šios prekių praradimo ūkinės operacijos neregistruotos apskaitos registruose, dėl to kilo pasekmės – iš dalies negalima nustatyti UAB „T“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

22. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepadarė, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai įvertino įrodymus byloje kaip visumą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad buvo padaryta esminių BPK straipsnių pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Dėl to tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Sigita Jokimaitė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė