2019-10-16 Nr. AB-19698-3-61-3-00013-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1583-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00013-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 42-1021(1) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. gruodžio 7 sprendimą Nr. 2S-7151; įpareigoti Vilniaus pataisos namus ir Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimą – užtikrinti netrukdomą bendravimą tarp nuteistojo (suimtojo) bei jo advokato, nepriklausomai nuo turimų nuobaudų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN) direktorius 2017 m. spalio 12 d. rašte Nr. 42-1021(1) išaiškino, kad atliekant bausmę – perkėlimą į kamerų tipo patalpas 15 parų – nuteistajam nepriklauso telefono skambučiai, todėl pareiškėjui nebuvo leista paskambinti advokatui. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. gruodžio 7 d. sprendime Nr. 2S-7151 išaiškino, kad minėtas Vilniaus PN direktoriaus sprendimas nepažeidžia jokių teisės aktų ir yra teisėtas.

Pareiškėjo nuomone, ribojimas paskambinti telefonu advokatui, kai yra atliekama paskirta drausminė nuobauda, yra neteisėtas, pažeidžia jo teisę į gynybą. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. vasario 12 d. ir 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimais, kuriuose nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra absoliuti ir negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą manė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnyje nustatytas draudimas skambinti telefonu neapima asmens teisės skambinti advokatui ir taip gauti teisinę pagalbą. Pareiškėjo prašymas paskambinti advokatui buvo susijęs su baudžiamosiomis bylomis, kadangi tuo metu buvo rengiama peticija tarptautinėms institucijoms dėl žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų baudžiamojoje byloje, skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Pareiškėjas nurodė, kad skundo padavimo metu atliko bausmę drausmės grupės sąlygomis, todėl skambinti telefonu galėjo tik du kartus per mėnesį. Rengiant skundus, peticijas atsiranda poreikis nuolat bendrauti su advokatu, todėl dviejų skambučių per mėnesį nepakanka. Išnaudojęs skirtus skambučius advokatui, jis prarado teisę į privatų gyvenimą, nes negalėjo paskambinti artimiems giminaičiams. Teisė į privatų gyvenimą negali nukentėti dėl to, kad buvo naudojamasi teise į gynybą, tokia situacija prieštarauja protingumo ir proporcingumo principams.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teismo procesinių sprendimų baudžiamosiose ir kitose bylose apskundimo terminas yra trumpas – 7 dienos, o advokatas apie tokius teismo sprendimus nėra informuojamas, todėl asmuo, gavęs drausminę nuobaudą – 15 parų kamerų tipo patalpose praranda teisę į advokatą, kadangi per tokį trumpą terminą neįmanoma klausimo išspręsti laiškais. BVK 102 straipsnio 2 dalyje nustatytos skambučio trukmės (15 min.) nepakanka bendraujant su advokatu, su kuriuo būtina aptarti tiek procesinius, tiek taktinius bylos vedimo klausimus.

Tiek skambučio trukmė, tiek skambučių skaičiaus ribojimas nesiderina su absoliučia asmens teise į gynybą, teise į advokatą, tai daro skundžiamus sprendimus neteisėtais.

3. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pataisos įstaigos privalo užtikrinti nuteistiesiems sąlygas skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. BVK yra nustatytas priklausančių skambučių skaičius kiekvienai nuteistųjų grupei. Remiantis BVK 75 straipsnio 4 punktu, drausmės grupės nuteistieji turi teisę du kartus per mėnesį paskambinti telefonu. Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį, perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio kodekso 100, 109 ir 183 str. nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 14 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas leisti jam paskambinti telefonu advokatui. Prašymo pateikimo metu pareiškėjas atliko jam paskirtą nuobaudą – perkėlimą 15 parų į kamerų tipo patalpas, pagal Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. rugsėjo 7 nutarimą Nr. 28-627(1), todėl teisės į skambučius neturėjo. Nei BVK, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), nenustatyta jokių išimčių dėl skambinimo telefonu teisės nuteistajam atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus PN neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 14 d. prašymą. Vilniaus PN, kaip laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga, privalo griežtai laikytis įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos, įskaitant BVK nustatytos tvarkos suteikti nuteistiesiems teisę į telefoninius skambučius. Remiantis BVK 101 straipsniu, advokato lankymasis pas nuteistuosius neribojamas. Susitikimai su advokatu į pasimatymų skaičių neįskaičiuojami. Tokiu būdu pareiškėjas nuobaudos atlikimo laikotarpiu turėjo galimybę susitikti su jo interesus atstovaujančiu advokatu, jam atvykus į laisvės atėmimo įstaigą. Ginčijamas Vilniaus PN sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, taigi nėra jokio teisinio pagrindo jį naikinti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimu „Dėl nuteistojo nubaudimo“ Nr. 28-624(1) pareiškėjui už kalinimo režimo reikalavimų pažeidimus, vadovaujantis BVK 142 ir 143 straipsniais, paskirta drausminė nuobauda – 15 parų kamerų tipo patalpose. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus PN direktoriui pateikė prašymą leisti paskambinti advokatui („skubiai – dėl peticijos Žmogaus teisių komitetui prie JTO“). Vilniaus PN direktorius 2017 m. spalio 12 d. sprendimu „Dėl prašymo nagrinėjimo“ Nr. 42-1021(1), atsižvelgdamas į tai, kad prašymo pateikimo laikotarpiu (2017 m. rugsėjo 14 d.) pareiškėjas atliko 2017 m. rugsėjo 7 d. jam paskirtą drausminę nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas 15 parų, vadovaudamasis BVK 145 straipsniu, atsisakė tenkinti prašymą leisti paskambinti telefonu. Pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. spalio 12 d. sprendimą apskundė Kalėjimų departamento direktoriui, kuris 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 2S-7151 pareiškėjo skundo netenkino, konstatuodamas, kad Vilniaus PN sprendimas netenkinti prašymo leisti paskambinti yra pagrįstas.

8. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 24 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į susirašinėjimo neliečiamumą nėra absoliuti; nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio ribojimo pagrindai ir tvarka. Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja BVK 102 straipsnis, kuris nustato, jog nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naudojimosi teise skambinti telefonu apimtis priklauso nuo nuteistojo priskyrimo atitinkamai nuteistųjų grupei. Remiantis BVK 73 straipsnio 4 punktu, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę du kartus per savaitę paskambinti telefonu. Lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę vieną kartą per dieną paskambinti telefonu (BVK 74 str. 4 p.), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę du kartus per mėnesį paskambinti telefonu (BVK 75 str. 1 d. 4 p.).

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjui Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimu Nr. 28-624(1), vadovaujantis BVK 142 ir 143 straipsniais, paskirta drausminė nuobauda – 15 parų kamerų tipo patalpose. Vykdant šį nutarimą, pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 21 d. buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, drausmės grupę. Nuteistųjų laikymo sąlygas kamerų tipo patalpose reglamentuoja speciali norma – BVK 145 straipsnis. BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji, atliekantys šio kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu.

10. Teismas pažymėjo, kad įstatymas nenumato BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo paskambinti telefonu taikymo išimčių; draudimas paskambinti telefonu išimtinai yra susijęs su paties nuteistojo elgesiu bausmės atlikimo metu. Iš Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės duomenų matyti, kad pareiškėjas, būdamas priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, naudojosi teise skambinti telefonu: nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. skambino 20 kartų. Pareiškėjui paskyrus BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą nuobaudą, pareiškėjui laikinai – nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 21 d., buvo taikomas draudimas skambinti telefonu.

11. Teismas pareiškėjo argumentą, kad atsisakius tenkinti jo prašymą paskambinti advokatui nuobaudos atlikimo laikotarpiu, buvo pažeista jo teisė į gynybą, atmetė ir atkreipė dėmesį, kad be pokalbio telefonu, BVK yra numatyti ir kiti bendravimo su advokatu būdai. BVK 101 straipsnyje nurodyta, kad advokatų lankymasis pas nuteistuosius neribojamas. Susitikimai su advokatu į pasimatymų skaičių neįskaitomi. Kiekvienas susitikimas su advokatu vyksta pataisos įstaigos administracijos nustatytu laiku ir negali tęstis ilgiau kaip aštuonias valandas. Nuteistųjų susitikimų su advokatu tvarką nustato Taisyklės. Taigi BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas gauti pasimatymus neapima pareiškėjo teisės susitikti su advokatu. Byloje duomenų, kad pareiškėjas nuobaudos atlikimo laikotarpiu kitais būdais siekė susitikti su advokatu ir tam buvo užkirstas kelias, nėra.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 4 d. prašymo turinys nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjui buvo būtina susisiekti su advokatu nuobaudos atlikimo laikotarpiu, kuomet jam buvo apribota teisė į skambutį. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad tokia būtinybė buvo dėl peticijos tarptautinėms institucijoms ir skundo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui rengimo, tačiau nesukonkretino ir nepateikė įrodymų, iš kurių būtų matyti, kokiai tarptautinei institucijai buvo rengiama peticija, kokioje konkrečioje baudžiamojoje byloje rengiamas skundas. BVK nuostatos neriboja nuteistųjų teisės kreiptis su peticijomis ir skundais į tarptautines institucijas (100 str.).

13. Teismas nurodė, kad pagal BVK 102 straipsnį, kam skambinti, pasirenka nuteistasis. 2017 m. rugsėjo mėnesį pareiškėjas teise paskambinti telefonu naudojosi 2 kartus: rugsėjo 5 d. ir rugsėjo 28 d. skambino sūnui. Duomenų, jog pareiškėjas, iki ir po nuobaudos atlikimo termino skambino advokatui, nėra. Taigi pareiškėjas, teikdamas prašymą leisti paskambinti telefonu, nesiekė įgyvendinti savo teisės į gynybą nedelsiant. Atsižvelgęs į pareiškėjui paskirtos nuobaudos terminą, pareiškėjo elgesį po nuobaudos atlikimo, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisės į gynybą suvaržytos nebuvo.

14. Teismas kitus pareiškėjo skundo argumentus dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, įstatymu apribojus skambučių skaičių taip pat atmetė kaip nepagrįstus. Teisės skambinti telefonu apribojimas iki dviejų kartų per mėnesį, nustatant 15 minučių trukmę, yra įtvirtintas įstatyme bei pagrįstas BVK 8 straipsnyje įtvirtintu bausmių vykdymo individualizavimo principu. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas išnaudojęs nustatytą skaičių skambučių telefonu, turi galimybę palaikyti socialinius ryšius ir kitais BVK numatytais būdais (bendraudamas laiškais, organizuojant pasimatymus). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teisės į privatų gyvenimą ribojimo būtų kreipęsis į Vilniaus PN ar Kalėjimų departamentą ir kad dėl to yra kilęs ginčas.

15. Teismas sprendė, kad Vilniaus PN direktorius 2017 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 42-1021(1) pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 14 d. prašymą leisti paskambinti telefonu advokatui, sprendime aiškiai išdėstytas faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo. Kalėjimų departamentas 2017 m. gruodžio 7 sprendimu Nr. 2S-7151 pripažindamas Vilniaus PN atsisakymą tenkinti pareiškėjo prašymą leisti paskambinti telefonu teisėtu ir pagrįstu, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį panaikinti taip pat nėra teisinio pagrindo. Teismas konstatavo, kad nenustačius pareiškėjo teisės į gynybą ribojimo fakto, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentą užtikrinti netrukdomą bendravimą tarp nuteistojo (suimtojo) bei jo advokato, nepriklausomai nuo turimų nuobaudų.

III. 16. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą, panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 42-1021(1) ir Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 2S-7151, įpareigoti Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento administraciją užtikrinti pareiškėjui netrukdomą bendravimą su advokatu, išsaugant bendravimo paslaptį, neribojant skambučių skaičiaus ir trukmės.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir naikintinas, nes teismas sprendimu paneigė Konstitucijos garantuojamas absoliučias teises į gynybą ir advokatą, o savo išvadas grindė žemesnės galios teisės aktais – BVK. Ribojimas susisiekti su advokatu riboja ir teisę kreiptis į teismą, kadangi kreipiantis į teismą būtina advokato konsultacija. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes teismo sprendime nurodė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Vilniaus PN direktorių nenurodė konkrečių klausimų, kuriais norėjo bendrauti su advokatu, tačiau skundžiamuose Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento sprendimuose tokie motyvai neteikiami, taigi, pats teismas siekė pateisinti minėtas institucijas. Klausimų atskleidimas Vilniaus PN direktoriui pažeistų bendravimo su advokatu paslaptį. Teismo argumentai, kad pareiškėjas gali bendrauti su advokatu šiam apsilankius pataisos namuose, pareiškėjo nuomone, taip pat pažeidžia absoliučią teisę į advokatą, nes tokiu atveju advokatui tektų lankytis kasdien, tai neįmanoma dėl advokato užimtumo ir pareiškėjo finansinių galimybių. Pareiškėjas pažymi, kad jam būnant drausmės grupėje priklauso 2 skambučiai, kuriuos išnaudojus nebūtų patenkintas poreikis bendrauti su advokatu, be to, pareiškėjas prarastų teisę į privatų gyvenimą, nes negalėtų paskambinti artimiesiems. Minėtos teisės įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) ir suteikia pareiškėjui teisę pačiam rinktis bendravimo formą, o siūlomi variantai, pvz., bendrauti laiškais, neteisėtai suvaržo jo teises, kadangi teismas, skirdamas bausmę, tokių apribojimų nenustatė.

18. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus, detaliai atsakė į kiekviena pareiškėjo skundo reikalavimą. Nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Kalėjimų departamentas nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė skundą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, remdamasis teismų praktika priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 42-1021(1) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. gruodžio 7 sprendimo Nr. 2S-7151 teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

24. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių tyrimu, įrodymų vertinimu ir to pagrindu padarytomis išvadomis sutinka, todėl iš naujo jų nekartoja.

26. Pareiškėjas tvirtina, kad buvo pažeista jo konstitucinė teisė į gynybą, kuri nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, o pirmosios instancijos teismas sprendimu šią jo teisę paneigė, savo išvadas grįsdamas žemesnės galios teisės aktu, t. y. Bausmių vykdymo kodeksu.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą. Apelianto nurodytame 2001 m. vasario 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, ji yra būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. kovo 13 d. rezoliucija patvirtintame „Visų bet kokia forma sulaikytų ar įkalintų asmenų gynybos principų sąvade“ skelbiama, kad sulaikytas asmuo turi teisę gauti teisinę advokato pagalbą, kad netrukus po arešto kompetentingas organas jį informuoja apie šią teisę ir jam suteikiamą protingą galimybę pasinaudoti ja.

28. Pareiškėjas yra nuteistasis, atlikinėjantis bausmę Vilniaus pataisos namuose, t. y. asmuo, kuriam paskirtos bausmės vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Bausmių vykdymo kodeksas (1 str. 1 d.). BVK 101 straipsnyje yra nustatyta nuteistųjų teisė gauti teisinę pagalbą laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu: pagal šio straipsnio 1 dalį advokatų lankymasis pas nuteistuosius neribojamas. Teisė susitikti su advokatu nėra apribota ir nuteistiesiems, paskirtą nuobaudą atliekantiems kamerų tipo patalpose, tačiau teisę skambinti telefonu tokiems nuteistiesiems apriboja specialios BVK 145 straipsnio 1 dalies normos.

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas atlikinėdamas bausmę Vilniaus pataisos namuose už Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 7-286 reikalavimų pažeidimą Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimu buvo nubaustas 15 parų į kamerų tipo patalpas. Iš kamerų tipo patalpų išleistas 2017 m. rugsėjo 21 d. 13.55 val. Iš nuteistojo S. V. telefoninių pokalbių apskaitos kortelės matyti, kad jis advokatui (advokatei) yra skambinęs 2017 m. gegužės 13, 18 ir 30 dienomis, t. y. iki jo nubaudimo, tačiau po jo išleidimo iš kamerų tipo patalpų iki pat 2017 m. gruodžio pabaigos, joks telefoninis skambutis advokatui nėra užfiksuotas, kas iš esmės paneigia pareiškėjo teiginius dėl buvusio poreikio skubiai susisiekti su advokatu dėl skundo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir dėl peticijos tarptautinėms institucijoms rengimo. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, nagrinėjamu atveju jo konstitucinė teisė į gynybą pažeista nebuvo.

30. Šiuo aspektu papildomai pabrėžtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas BVK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pareiškėjo teisių apribojimas jam atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose buvo taikomas būtent dėl jo paties netinkamo elgesio, dėl ko jis tuo metu buvo įgijęs specialų įstatyme įtvirtintą statusą, lyginant su kitais nuteistaisiais, kuriems tokios nuobaudos nebuvo paskirtos. Be to, toks teisių apribojimas buvo laikinas, t. y. taikomas tik pareiškėjui paskirtos nuobaudos galiojimo metu.

31. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visas faktines aplinkybes vertino taip, kaip palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, kad teismas buvo šališkas ir/ar siekė pateisinti skundžiamų institucijų veiksmus, kaip teigia pareiškėjas. Teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis ir pan. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo pasisakyta dėl priimtų nagrinėti pareiškėjo reikalavimų, t. y. atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl pripažintina, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, atitinkantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

32. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė