2015-12-15 Nr. AB-24337-3-61-3-00602-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2024-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00602-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „3Ri“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „3Ri“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „3Ri“ (toliau – ir pareiškėjas, ir apeliantas, ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas:

1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, ir Departamentas) 2014 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 1A-13;

2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2013 m. spalio 30 d. supaprastintos patikrinimo ataskaitos Nr. 3KM19/13-0836S dalį, kuria nuspręsta:

a) Bendrovės 2012 m. lapkričio 5 d. deklaracijos Nr. 12LTPR2000IM00E983 33 langelyje papildomą nacionalinį prekės kodą pakeisti iš X305 į X304 ir taikyti 1 043 Lt / 1 000 l produkto akcizo tarifą;

b) už Bendrovės importuotas prekes, deklaruotas 2012 m. lapkričio 5 d. deklaracijoje Nr. 12LTPR2000IM00E983, perskaičiuoti akcizą nuo 4 307 Lt iki 65 704 Lt, o pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) nuo 16 777 Lt iki 30 407 Lt;

c) už Bendrovės importuotas prekes, deklaruotas 2012 m. lapkričio 5 d. deklaracijoje Nr. 12LTPR2000IM00E983, įregistruoti mokestinę nepriemoką – 61 433 Lt akcizą, 13 630 Lt PVM, 7 854 Lt baudą, 5 842 Lt akcizo delspinigių ir 1 296 Lt PVM delspinigių.

Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo byloje dėl to, jog jo importuota prekė klasifikuotina kodu KN38140090, nėra, nes ji yra ne kuras, o priedas į kurą, t. y. pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą laikytina kitu energetiniu produktu, todėl jai turėtų būti taikomas Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas lengvatinis 73 Lt akcizo tarifas. Vienintelis kriterijus, pagal kurį mokesčių administratorius pareiškėjo importuotą prekę pripažino šildymui skirtu kuru, yra deklaracijoje nurodytas prekės pavadinimas „Šildymo kuras-alyva-absorbentas“.

Kita vertus, pačiame pavadinime nėra aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta prekės rūšis, o pareiškėjas nebuvo įpareigotas tikslinti nurodytą pavadinimą. Nors pareiškėjas deklaracijoje ir ne visai tiksliai nurodė prekės pavadinimą, kartu su kombinuotosios nomenklatūros ir papildomu nacionaliniu kodu, galima aiškiai identifikuoti prekės rūšį. Muitinės nurodytas kombinuotosios nomenklatūros kodas 3814009099 ir pareiškėjo nurodytas papildomas nacionalinis kodas X305 prekę identifikuoja kaip energetinį produktą. Pareiškėjo pateikti duomenys tvirtina, kad prekė buvo naudojama ne kaip kuras, o kaip priedas į kurą.

Tai, kad pareiškėjas importavo ne šildymui skirtą kurą, o kuro priedą, patvirtina ir Rusijos federalinės muitinės tarnybos eksperto išvada Nr. 391329. Pareiškėjo nuomone, jo importuota prekė turėjo būti vertinama kaip kitas energetinis produktas, kuriam, vadovaujantis Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, taikomos akcizų lengvatos, o žymėjimas vykdomas tik nustatytais atvejais. Pareiškėjas nesutinka su Muitinės pozicija, kad produktams, nurodytiems Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra taikoma 73 Lt / 1 000 l akcizo lengvata.

Teisę taikyti akcizo lengvatą pareiškėjui suteikia Akcizų įstatymo 42 straipsnis ir 37 straipsnio 2 dalis. Bendrovė taip pat nesutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, kad visi energetiniai produktai, kuriems norima taikyti akcizo lengvatą, turi būti pažymėti. Pagal Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, energetiniai produktai, kuriems taikoma akcizų lengvata, turi būti žymimi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais. Vienintelis poįstatyminis aktas, reglamentuojantis šildymui skirtų energetinių produktų žymėjimo tvarką, yra LR ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d.

įsakymu Nr. 193 patvirtinta Kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisyklės, tačiau pareiškėjo importuotas produktas nepatenka į šio akto reguliavimo sritį. Tai, kad Vyriausybė neįgyvendino Akcizų įstatymo nuostatų ir nepriėmė poįstatyminio akto, reglamentuojančio pareiškėjo importuotos produkcijos žymėjimą, nepaneigia Bendrovės teisės pasinaudoti lengvata. Be to, pareiškėjo nuomone, produkto nepažymėjimas, nėra ta sąlyga, kuri paneigia ūkio subjekto teisę pasinaudoti akcizo lengvata.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 38–41) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą prekių deklaravimo metu Bendrovė turėjo pareigą teikiamoje deklaracijoje tinkamai įvardinti ir aprašyti importuojamą prekę. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių Bendrovės teiginius, kad jos importuota prekė yra ne kuras, o kuro priedas. Priešingai, 2012 m. lapkričio 5 d. sąskaitoje-faktūroje Nr. 10264, kuri išrašyta UAB „Artela“, importuota prekė įvardyta kaip skystas kuras KN2710 19 64. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pagal Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, energiniai produktai, kuriems taikoma akcizo lengvata, turi būti žymimi tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais. Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis ir 44 straipsnio 1 dalies 1 punktas imperatyviai nustato, kad šildymui skirtas kuras privalo būti pažymėtas. LR ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 193 patvirtinta Kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo tvarka (toliau – ir Žymėjimo tvarka) nustato ne privalomo pažymėti kuro sąrašą, o jo žymėjimo tvarką. Reikalavimas pažymėti šildymui skirtą kurą, nustatytas Akcizų įstatyme. Tai, kad poįstatyminiame akte nėra nurodytas produktas, klasifikuojamas KN kodu 3814 00 90, nesudaro pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nuostatą, nes įstatymas aiškiai nurodo, jog lengvata taikoma tik pažymėtam kurui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 137–140) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad išvada, jog Bendrovė importavo kurą, skirtą šildymui, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra pagrįsta objektyviais byloje esančiais duomenimis. Kita vertus, pareiškėjo teiginiai, kad buvo įvežtas kuro priedas, yra visiškai nepagrįsti. Priimdama ginčijamą supaprastinto patikrinimo ataskaitą, Muitinė atsižvelgė į byloje esančių duomenų visumą, o ne tik į deklaracijoje nurodytą prekės pavadinimą. Be to, pareiškėjas teise tikslinti prekės pavadinimą nepasinaudojo. Akcizų įstatymas aiškiai ir konkrečiai nustato, kad akcizo lengvata gali būti taikoma tik šildymui skirtam kurui, kuris yra pažymėtas. Žymėjimo tvarkoje nustatytas ne privalomo pažymėti kuro sąrašas, o jo žymėjimo tvarka. Net ir sutikus su pareiškėjo argumentais, kad jo importuota prekė buvo kuro priedas, pagal Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą akcizų lengvata galėtų būti taikoma tik jei ji būtų pažymėta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 158–162) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas keliamas dėl Muitinės ir Departamento sprendimų, kuriais už Bendrovės importuotas prekes, deklaruotas 2012 m. lapkričio 5 d. deklaracijoje Nr. 12LTPR2000IM00E983, buvo perskaičiuoti muitas, akcizas, PVM ir įregistruota mokestinė nepriemoka, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad Bendrovė 2012 m. lapkričio 5 d. bendrojo administracinio dokumento importo rinkinyje Nr. 12LTPR2000IM00E983 (toliau – ir Deklaracija) deklaravo į Europos Bendrijos teritoriją įvežusi „Šildymo kurą – alyvą absorbentą“, kurio kombinuotosios nomenklatūros kodas 2707 9999 00 (papildomas nacionalinis kodas X305). Muitinė atliko patikrinimą dėl deklaruojant taikyto lengvatinio akcizo tarifo (73 Lt / 1 000 l) ir surašė 2013 m. sausio 10 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3KM19/13-00149, kurioje konstatavo, kad Deklaracijoje neteisingai nurodytas nacionalinis prekės kodas X305, nes jis naudojamas tuomet, kai prekėms taikomas Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas lengvatinis akcizo tarifas, o tokios prekės privalo būti pažymėtos. Kadangi pareiškėjas importavo nepažymėtą prekę, jis turi būti apmokestintas taikant 1 043 Lt / 1 000 l akcizo tarifą, todėl atitinkamai perskaičiavo Bendrovei muitą, akcizą, PVM ir įregistravo mokestinęs nepriemoką. Pareiškėjas, kreipdamasi į teismą, Muitinės ir Departamento sprendimus ginčijo ta apimtimi, kiek jo importuota prekė buvo pripažinta kuru, skirtu šildymui, o ne kuro priedu, pakeistas nacionalinis kodas iš X305 į X304, nuspręsta taikyti 1 043 Lt / 1 000 l akcizo tarifą ir perskaičiuoti importo mokesčiai bei įregistruota mokestinė nepriemoka. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas pabrėžė, kad pripažįsta nustatytą aplinkybę, jog Deklaracijoje nurodyta prekė yra kuras, skirtas šildymui, tačiau teigia, jog Muitinė neturėjo pagrindo pakeisti nacionalinį kodą ir paneigti jo teisę taikyti lengvatinį akcizo tarifą, kadangi Žymėjimo tvarkoje produktas, kurio KN kodas 3814 00 90, nėra nurodytas kaip žymėtinas šildymui skirtas kuras. Atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde ir jos atstovo paaiškinimuose teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes ir apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, teismas konstatavo, kad aplinkybės dėl produkto pripažinimo kuru, skirtu šildymui, papildomai nevertins. Byloje ginčas keliamas dėl Bendrovės teisės importuotai prekei – kurui, skirtam šildymui, taikyti Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 73 Lt / 1 000 l lengvatinį akcizo tarifą (redakcija, galiojusi Deklaracijos pateikimo metu).

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Akcizų įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi Deklaracijos pateikimo metu), 37 straipsnio 2 dalimi, Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais. Teismas nurodė, kad pareiškėjas siekė pasinaudoti Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytu lengvatiniu akcizo tarifu, todėl jo importuotas produktas privalėjo būti pažymėtas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje ir 44 straipsnio 1 dalies 1 punkte imperatyviai nustatyta, kad kurui, skirtam šildymui, lengvatinis akcizo tarifas taikomas, kai tas kuras yra nustatyta tvarka pažymėtas.

Jokių išimčių šiam reikalavimui įstatyme nenustatyta. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pareigai žymėti energinius produktus, kai siekiama pasinaudoti Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytu lengvatiniu tarifu, netaikytinas įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kadangi jis apima tik tuos atvejus, kai siekiama taikyti kitas, nei Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas, lengvatas energiniams produktams. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje nuolat akcentuojama, jog formuluotės, kurios vartojamos apibūdinti atleidimo nuo mokesčio atvejus, turi būti aiškinamos griežtai, kadangi jos leidžia nukrypti nuo bendrojo principo, pagal kurį prekės ar paslaugos turi būti apmokestinamos (1990 m. birželio 26 d. sprendimas Nr. C-185/89, 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimas Nr. C-395/04, 2002 m. birželio 20 d. sprendimas C-287/00, 2005 m. gegužės 26 d. sprendimas C-498/03, 2006 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. C-419/02, 2006 m. vasario 21 d. sprendimas Nr. C-286/03 ir kt.).

Įvertinęs tokią ESTT poziciją Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalies kontekste, teismas priėjo išvadą, kad bet kokios mokesčio lengvatos, sudarančios išimtį iš bendrų taisyklių, turi būti aiškinamos griežtai (plečiamasis aiškinimas nėra leidžiamas). Vadinasi, siekiant taikyti Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą lengvatinį akcizo tarifą, energiniai produktai turi būti paženklinti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Žymėjimo tvarka, kuri priimta įgyvendinant Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. 235 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatas”, skirta nustatyti žymėjimo (fiskalinio) reikalavimus kurui, kuriam taikomos akcizų lengvatos, kad jis išsiskirtų iš kuro, kuriam netaikomos akcizų lengvatos (1.1 p.), ir užtikrinti kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, panaudojimą pagal paskirtį (1.2 p.).

Sisteminis Akcizų įstatymo ir Žymėjimo tvarkos nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad ūkio subjekto, siekiančio pasinaudoti Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytu lengvatiniu akcizo tarifu, pareiga žymėti produktą įtvirtinta įstatyme, o nurodytas poįstatyminis aktas skirtas reglamentuoti žymėjimo tvarką. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, kad Žymėjimo tvarka nenustato sąrašo produktų, kurie privalo būti pažymėti, nes pagal imperatyvias įstatymo nuostatas akcizo lengvata gali būti taikoma tik pažymėtam kurui.

Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo importuotos prekės KN kodas nėra nurodytas Žymėjimo tvarkos 2.1 punkte, neatleidžia jo nuo įstatyme imperatyviai nustatytos pareigos pažymėti lengvatiniu tarifu apmokestinamą produktą. Poįstatyminio teisės akto nuostatos negali būti aiškinamos kitaip nei įstatymo, kurį jos detalizuoja. Todėl konstatavus, kad pareiškėjo importuotai prekei galėjo būti taikomas lengvatinis akcizo tarifas, net ir jos nepažymėjus kaip to reikalauja įstatymas, būtų nepagrįstai praplėstos išimties iš bendros taisyklės taikymo ribos, palengvinta galimybė taikyti akcizo lengvatą, paneigta kuro, kuriam taikomas lengvatinis akcizo tarifas, žymėjimo prasmė, sudaryta galimybė piktnaudžiauti mokesčio lengvata.

Be to, toks aiškinimas prieštarautų ne tik imperatyvioms Akcizų įstatymo nuostatoms, bet ir bendrajam teisės principui, kad išimtys turi būti aiškinamos siaurai. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, deklaruodamas importuotas prekes ir siekdamas pasinaudoti Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta lengvata, turėjo jas tinkamai pažymėti, nes tai yra būtina sąlyga lengvatinio akcizo tarifo taikymui. Aplinkybės, kad Deklaracijoje nurodytas produktas nustatyta tvarka nebuvo pažymėtas, pareiškėjas neneigia, todėl pripažintina, jog jis neįgijo teisės taikyti lengvatinį akcizo tarifą, todėl pagrįstai buvo nuspręsta importo mokesčius apskaičiuoti taikant Akcizų įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 043 Lt / 1 000 l akcizo tarifą, pakeisti nacionalinį kodą iš X305 į X304 ir įregistruoti Bendrovės mokestinę nepriemoką muitinei.

Atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, netenkintas reikalavimas priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas (apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 164–167) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti: 1. Panaikinti atsakovo Muitinės departamento 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1A-32, kuriuo patvirtinta Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 30 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 3KM19/13-0820S; 2. Panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 24 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 3KM19/13-0820S, ta dalimi, kuria nuspręsta: a) pakeisti UAB „3Ri“ 2012 m. rugpjūčio 13 d. deklaracijos Nr. 12LTPR2000IM00A450 33 langelyje papildomą nacionalinį prekės kodą iš X305 į X304 ir taikyti 1 043 Lt už 1 000 litrų produkto akcizo tarifą (ataskaitos 4.1.2 p.); b) perskaičiuoti už UAB „3Ri“ importuotas prekes, deklaruotas 2012 m. rugpjūčio 13 d. deklaracijoje Nr. 12LTPR2000IM00A450 ,importo mokesčius: akcizą (100) iš 3 892 Lt į 59 399 Lt, PVM iš 14 735 Lt į 27 283 Lt; c) įregistruoti muitinėje už UAB „3Ri“ importuotas prekes, deklaruotas 2012 m. rugpjūčio 13 d. deklaracijoje Nr. 12LTPR2000IM00A450, mokestinę nepriemoką: akcizo (100) – 55 507 Lt, PVM (B00) – 12 548 Lt, akcizo delspinigių (846) – 6 694 Lt ir PVM delspinigių (860) – 1 506 Lt; priteisti iš atsakovo Muitinės departamento pareiškėjui visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas aplinkybės, kad Deklaracijoje nurodyta prekė yra kuras, skirtas šildymui, nepripažino (tai patvirtina teismo posėdžio garso įrašas), todėl teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino pareiškėjo skunde dėl Muitinės departamento sprendimo išdėstytų aplinkybių apie tai, kad pareiškėjas importavo ne šildymui skirtą kurą, bet jo priedą – kitą energetinį produktą (Akcizų įstatymo 44 str. 1 d. 2 p.). Taigi šia apimtimi teismas pareiškėjo skundo neišnagrinėjo ir priėmė nemotyvuotą sprendimą (ABTĮ 142 str. 2 d. 6 p.). Remdamasis klaidinga išvada, jog pareiškėjas pripažįsta, kad Deklaracijoje nurodyta prekė yra kuras, skirtas šildymui, teismas toliau skundžiamame sprendime pasisakė tik dėl pareiškėjo teisės taikyti lengvatinį akcizo tarifą būtent šildymui skirtam kurui, tačiau visiškai nesvarstė ir nepasisakė, ar pareiškėjas galėjo taikyti lengvatinį akcizo tarifą kitam energetiniam produktui Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, kurį jis laiko importavęs. Vien dėl šių priežasčių teismo sprendimas turi būti panaikintas (ABTĮ 142 str. 1 d.).

2. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog vadovaujantis Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, visi energiniai produktai, kuriems taikoma akcizų lengvata (norima taikyti tokią lengvatą), turi būti pažymėti. Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis numato, jog šildymui skirtiems gazoliams (buitiniam krosnių kurui), pažymėtiems šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta tvarka, taikomas 73 litų už 1 000 litrų produkto akcizų tarifas. Taigi Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis yra nukreipiančioji norma, kadangi ši norma nukreipia į kitą šio įstatymo straipsnį (44 str.), numatantį sąlygas, kurioms esant, galioja 37 straipsnio 2 dalyje numatytas lengvatinis akcizo tarifas.

Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies norma yra blanketinė, kadangi ji nukreipia į kitus teisės aktus (Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos priimtus poįstatyminius teisės aktus), kuriuose turi būti numatyta ne tik produktų, kuriems galima taikyti įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytą lengvatinį akcizo tarifą, žymėjimo tvarka, bet ir apskritai atvejai, kada tam tikri (kiti) energetiniai produktai turi būti žymimi, o kada - ne. Vienintelis toks poįstatyminis teisės aktas (tai pripažįsta ir teismas), reglamentuojantis šildymui skirtų energetinių produktų, apmokestinamų lengvatiniu akcizo tarifu, žymėjimo tvarką yra Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d.

įsakymu Nr. 193 patvirtintos Kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisyklės (toliau – ir Žymėjimo taisyklės). Šių taisyklių 1 priedo 2.1 punkte nurodyta, jog šildymui skirtas kuras apima produktus, klasifikuojamus pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą (2002 m. versija) kodai 2710.19.41, 2710.19.45, 2710.19.49 pozicijose bei 2710.19.61.9, 2710.19.63.9, 2710.19.65.9 subpozicijose. Tuo tarpu pareiškėjas, kaip nustatyta byloje ir to neginčija apeliantas, importavo prekę, kurios kombinuotosios nomenklatūros kodas yra 2707 99 99 00, t. y. nepatenka į Žymėjimo taisyklių taikymo sritį.

Viena vertus, tai dar kartą patvirtina, jog teismas nepagrįstai pareiškėjo importuotą produktą priskyrė šildymui skirtam kurui, kadangi jis neatitinka Žymėjimo taisyklėse nurodytų tokio kuro požymių. Antra vertus, tai taip pat reiškia, jog minėtos taisyklės (kaip ir joks kitas poįstatyminis teisės aktas) nereglamentuoja, kokia tvarka ir atvejais turi būti žymimas toks produktas, kurį importavo pareiškėjas, t. y. kitas energetinis produktas Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kitaip tariant, įstatymų leidėjui Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu numačius, jog lengvatinis akcizo tarifas gali būti taikomas ne tik šildymui skirtam kurui, bet ir kitiems energetiniams produktams, bei tame pačiame straipsnyje įpareigojus LR Vyriausybę ar jos įgaliotą instituciją numatyti atvejus, kada tokie energetiniai produktai turi būti žymimi, to padaryta nebuvo, t. y.

Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata liko neįgyvendinta poįstatyminiu lygmeniu. Taigi, ta aplinkybė, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nėra nustačiusi tvarkos, pagal kurią turėtų būti žymimas pareiškėjo įvežtas produktas, kuris pagal turinį (sudėtį) ir paskirtį gali būti vertinamas kaip produktas, kuriam taikoma Akcizų įstatyme numatyta tarifo lengvata, negali eliminuoti pareiškėjo galimybės tokia lengvata pasinaudoti (MAĮ 3 str. 5 d.). Pareiškėjui importavus kitą energetinį produktą, kuriam Akcizų įstatymas numato lengvatinį akcizo tarifą, tačiau nesant Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos tokio produkto žymėjimo tvarkos ir atvejų, jis neprivalėjo jo pažymėti.

Atitinkamai šio produkto nepažymėjimas nėra pagrindas netaikyti lengvatinio akcizo tarifo.

3. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jau buvo priimta įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis analogiškoje byloje Nr. A261-852/2014 tarp tų pačių šalių ir iš esmės dėl to paties ginčo dalyko. Tai, kad ši LVAT nutartis turi prejudicinę galią šiai nagrinėjamai bylai, teismo posėdžio metu pripažino ir atsakovo atstovas. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą ir pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės taikyti lengvatinį akcizo tarifą, minėta LVAT nutartimi ir joje išdėstytais motyvais nepagrįstai nesivadovavo. Teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas importuotos prekės nepažymėjo. Teismas taip pat teisingai nurodė, jog pareiškėjo importuota prekė nėra numatyta LR ūkio ministro 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 193 patvirtintų Kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo taisyklių 1 priedo 2.1 punkte (LR ūkio ministro 2005 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. 4-51 redakcija). Tačiau teismas nepagrįstai šios situacijos nevertino kaip teisinio reguliavimo spragos, ribojančios pareiškėjo teisę į lengvatinį akcizą, skirtingai nei tai darė LVAT minėtoje prejudicinę galią turinčioje nutartyje. Teisinio tikrumo principas reikalauja, kad teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties ir jiems turi būti užtikrinta, jog jie gali pasiekti norimo rezultato, veikdami remdamiesi teisės normomis. Suteiktos teisės asmeniui teisės normos pagrindu negali būti panaikintos ar suvaržytos vėlesniais teisės aktais (LVAT 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-852/2014).

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 179–183) prašo atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti galioti.

Atsakovas nurodo, kad, vadovaujantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas 199 straipsnio 1 dalimi, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą; kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą; visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą.

Tokiu būdu apeliantas, būdamas deklarantu, tapo atsakingas už muitinės deklaracijoje nurodyto kodo teisingumą, taip pat prisiėmė atsakomybę ir dėl importuotos prekės teisingo aprašymo. Apeliantas, siekdamas pagrįsti akcizo lengvatos, numatytos Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, taikymo galimumą, vadovaujasi Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Atsakovo nuomone, apelianto skundo argumentai dėl jo importuotos prekės žymėjimo prievolės nebuvimo yra nepagrįsti. Tiek Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis, tiek 44 straipsnio 1 dalies 1 punktas, besąlygiškai nustato šildymui skirtų energetinių produktų, kuriems siekiama pritaikyti 73 litų už 1000 litrų produkto akcizo tarifą, žymėjimo privalomumą.

Vienintelis teisės aktas, reglamentuojantis šildymui skirtų energetinių produktų, apmokestinamų lengvatiniu akcizo tarifu, žymėjimo tvarką yra Žymėjimo taisyklės. Šios taisyklės buvo priimtos įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. 235 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatas“. Minėto nutarimo 1.3 punkte išdėstytas įpareigojimas Energetikos ministerijai patvirtinti kuro, kuriam taikomos akcizų lengvatos, žymėjimo tvarką. Taigi matyti, kad LR Vyriausybė minėtu nutarimu įpareigojo patvirtinti ne kuro, kuriam gali būti taikomos akcizo lengvatos, sąrašą (kurą, kuriam taikomos lengvatos, aiškiai įvardijo Akcizų įstatymas – tai šildymui skirti gazoliai), o tik šio kuro žymėjimo tvarką.

Tokiu būdu nei LR Vyriausybė, nei jos įgaliota institucija, negalėjo nuspręsti dėl kuro, kuriam taikytina akcizo lengvata, rūšies bei jo žymėjimo privalomumo, nes tam neturėjo jokių įgaliojimų, be to, tai jau buvo nustatyta įstatyminiu lygiu. Muitinės departamentas pažymi, kad joks poįstatyminis teisės aktas negalėjo nustatyti kitų įpareigojimų, susijusių su žymėjimo privalomumu, nei tie, kuriuos numato Akcizų įstatymas. Darytina išvada, kad šildymui skirtas kuras, kuriam taikytina 73 Lt už 1000 litrų akcizinė lengvata, privalo būti žymimas visais atvejais, nes tai tiesiogiai numato tiek Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalis, tiek to paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

Atsakovo nuomone, šiam ginčui labai svarbi aplinkybė yra ir tai, kad apeliantas, deklaruodamas ginčo prekes importo deklaracijoje, 33-ajame langelyje nurodė prekių kodą – X305. Minėtas kodas, kaip tai numato Muitinės departamento 2007 m. kovo 29 d. generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1B-240 patvirtintas Nacionalinių papildomų Lietuvos Respublikos integruoto tarifo kodų sąrašas, naudojamas deklaruoti šildymui skirtų gazolių (buitinis krosnių kuras), pažymėtų nustatyta tvarka, arba produktų, kurie pagal Akcizų įstatymą apmokestinami akcizo tarifu, nurodytu Akcizo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje.

Taigi, iš to matyti, kad apeliantas žinojo ir suprato apie žymėjimo privalomumą ir savo prekes deklaravo kaip žymėtas. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamas ginčas su LVAT 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A261-852/2014, nėra identiškas – skiriasi prekių kilmės valstybės (Rusijos Federacija ir Baltarusijos Respublika), taip pat skirtingi prekių kodai – 2707 99 99 00 ir 3814 00 90 99. Tokiu būdu minėtos administracinės bylos panašios, tačiau nėra analogiškos, taigi prejudicinės galios 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis neturi ir tiesiogiai šiam ginčui netaikytina.

LVAT, nagrinėdamas panašų mokestinį ginčą dėl akcizo lengvatos taikymo bei kuro žymėjimo, 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-879/2014 pasisakė, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti Akcizų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta akcizų lengvata, privalėjo tokį kurą pažymėti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Jokių išimčių šiam reikalavimui įstatymų leidėjas nėra numatęs. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad bet kokios mokesčio lengvatos, sudarančios išimtį iš bendrų taisyklių, turi būti aiškinamos griežtai (plečiamasis aiškinimas nėra leidžiamas), todėl siekiant taikyti Akcizų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytas lengvatas, energiniai produktai turi būti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka paženklinti.

Atsakovas taip pat pažymi, kad 2015 m. kovo 2 d. prašymu kreipėsi į LVAT dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261-852/2014. Atsakovo nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, todėl pagrindo jo naikinti nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 173–177) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kauno teritorinės muitinės nuomone, apeliantas siekia išvengti apmokestinimo apmokestintinai ginčo prekei. Teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas išsamia sistemine Akcizų įstatymo ir kitų poįstatyminių teisės aktų analize. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siekė pasinaudoti Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytu lengvatiniu akcizo tarifu, todėl jo importuotas produktas privalėjo būti pažymėtas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Nors apeliantas nori pasinaudoti Akcizų įstatymo 37 straipsnio 2 dalies lengvata, nurodydamas kaip teisinį pagrindą ir Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tačiau, kaip teisingai konstatavo teismas, tokiu atveju Akcizų įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikytinas. Muitinė remiasi LVAT 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-879/2014. Apelianto apeliacinis skundas nepagrįstas ir dėl to, kad apeliantas, prašydamas panaikinti teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, prašo panaikinti ir Muitinės departamento 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1A-32 bei iš dalies Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 30 d. supaprastintą patikrinimo ataskaitą Nr. 3KM19/13-0820S. Apelianto prašomi naikinti muitinės institucijų sprendimai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, dėl minėtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo nėra pasisakęs ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendime ginčui aktualioje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą yra minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuri, šalių nuomone, neatsiejama nuo pateiktų reikalavimų išsprendimo. Nurodoma administracinė byla Nr. A602-879/2014, taip pat Vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-852/2014, kurios pagrindu iš esmės priimtas ir sprendimas (bendrine prasme) administracinėje byloje Nr. A-1465-442/2015. Šių bylų atskiras aptarimas yra aktualus, nes tai iš principo lemia ir tikrintinos bylos baigtį.

LVAT 2014 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-879/2014 pasisakė dėl to, ar specialios paskirties degalų dažymas yra privalomas, norint pasinaudoti akcizų lengvata, numatyta Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taigi ką tik paminėtoje administracinėje byloje buvo aptartas visai kitas teisinis reguliavimas nei aktualus šios administracinės bylos plotmėje, todėl byloje Nr. A602-879/2014 suformuluotos nuostatos nėra reikšmingos sprendžiant šį ginčą (juk administracinėje byloje Nr. A602-879/2014 ginčas kilo dėl teisės aktų, reglamentuojančių akcizo lengvatų taikymo sąlygas, aiškinimo, t. y. ar specialios paskirties degalų dažymas yra privalomas, norint pasinaudoti akcizų lengvata, numatyta Akcizų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisės taikyti lengvatinį akcizo mokestį importuotai prekei, kuri buvo paneigta pareiškėjo ginčijamais muitinės sprendimais, nusprendus importuotai prekei suteikti Nacionalinių papildomų Lietuvos Respublikos integruoto tarifo kodų sąraše numatytą X304 kodą bei paneigus galimybę taikyti Akcizų įstatymo 37 str. 2 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1465-442/2015, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal savo faktines aplinkybes iš esmės analogiška tikrinamai administracinei bylai (kaip ir šioje administracinėje byloje taip ir administracinėje byloje Nr. A-1465-442/2015 pareiškėjas, deklaruodamas importuotus produktus nacionaliniu kodu X305, priskyrė juos šildymui skirtiems gazoliams (buitiniam krosnių kurui); Muitinės departamentas nusprendė atlikti pataisymus - taikyti deklaruotoms prekėms 1 043 Lt už 1000 litrų akcizo tarifą, nustatytą Akcizų įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje; taisyti deklaracijose TARIC kodu 2707 99 99 00 deklaruotoms prekėms nacionalinį papildomą prekės kodą iš X305 į X304; perskaičiuoti deklaracijose nurodytus importo mokesčius), pateikė ginčui spręsti aktualų teisės aiškinimą. Pastarasis itin detaliai atskleistas 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje, todėl šioje byloje nebekartotinas. Turimą bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, nesant išskirtinių aplinkybių, su jau pirmiau pateiktu teisės aiškinimu sutinka, jį palaiko bei neturi pagrindo kitokiam taikytinos teisės interpretavimui.

Be kita ko, 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje išsprendžiant ginčą ir priimant nutartį remtasi administracinėje byloje Nr. A261-852/2014 suformuluotomis nuostatomis, kurios liko nepakitusios ir po prašymo atnaujinti procesą pastarojoje administracinėje byloje.

LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-63-662/2015, atsisakydama atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-852/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „3Ri“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo, nurodė, kad proceso atnaujinimui pagrindų nenustatyta.

Taip pat atkreiptas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje yra pažymėta, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (2001 m. sausio 23 d. sprendimas byloje B. prieš Rumuniją, paragrafas 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (2003 m. liepos 24 d. sprendimas byloje R. prieš Rusiją, paragrafai 51–58).

Priimant galutinį baigiamąjį aktą šioje administracinėje byloje taip pat pažymėtina, jog Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas nuostatas, administracinėje byloje Nr. A-1465-442/2015 ir šioje byloje iš esmės identiškas faktines aplinkybes bei ginčams spręsti taikytinus tapačius teisės aktus bei administracinėje jurisprudencijoje jau pateiktus teisės aiškinimus aktualius šios bylos klausimams spręsti, neturi pagrindo palikti galioti Muitinės departamento sprendimo. Tačiau esant poreikiui atlikti kitus skaičiavimus, atsižvelgiant į priimtiną sprendimą su atliktu disputui spręsti teisės aiškinimu, Kauno teritorinė muitinė turi atlikti pakartotinį bendrovės patikrinimą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Kauno teritorinės muitinės atsiliepime pateiktais argumentais dėl negalimumo priimti sprendimo dėl Muitinės departamento 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1A-32 bei iš dalies Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 30 d. supaprastintos patikrinimo ataskaitos Nr. 3KM19/13-0820S panaikinimo, nes šie sprendimai nebuvo tikrinamos administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. „Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Tad proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar papildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Priešingas teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną, nes šalis niekada, net prieš pat teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme, negalėtų būti tikra, kad kita šalis jai nepateiks siurprizo, pakeisdama savo skundo pagrindą, nurodydama naujas, anksčiau nenurodytas aplinkybes, iš esmės paneigtų proceso pirmosios instancijos teisme prasmę ir reikšmę, nes šalys nebūtų suinteresuotos pateikti visus savo argumentus pirmosios instancijos teisme ir siektų tik kuo greičiau perkelti bylos nagrinėjimą į apeliacinės instancijos teismą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17 – 747/2007).

Dėl išdėstytų priežasčių, esant aiškiam apeliacinio skundo dalykui (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo naikinimui), apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, neteisingai aiškino ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Uždarosios akcinės bendrovės „3Ri“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „3Ri“ skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 1A-13;

panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2013 m. spalio 30 d. supaprastintos patikrinimo ataskaitos Nr. 3KM19/13-0836S dalį, kuria nuspręsta:

UAB „3Ri“ 2012 m. lapkričio 5 d. deklaracijos Nr. 12LTPR2000IM00E983 33 langelyje papildomą nacionalinį prekės kodą pakeisti iš X305 į X304 ir taikyti 1 043 Lt / 1 000 l produkto akcizo tarifą;

už UAB „3Ri“ importuotas prekes, deklaruotas 2012 m. lapkričio 5 d. deklaracijoje Nr. 12LTPR2000IM00E983, perskaičiuoti akcizą nuo 4 307 Lt iki 65 704 Lt, o pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) nuo 16 777 Lt iki 30 407 Lt;

už UAB „3Ri“ importuotas prekes, deklaruotas 2012 m. lapkričio 5 d. deklaracijoje Nr. 12LTPR2000IM00E983, įregistruoti mokestinę nepriemoką – 61 433 Lt akcizą, 13 630 Lt PVM, 7 854 Lt baudą, 5 842 Lt akcizo delspinigių ir 1 296 Lt PVM delspinigių, ir pavesti Kauno teritorinei muitinei atlikti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „3Ri“ pakartotinį patikrinimą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius