2013-04-02 Nr. BB-445-1-67-1-00158-2009-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-178/2013

Teisminio proceso Nr. 1-67-1-00158-2009-0 Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.3; 1.1.8.1.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. P. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 260 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu ketveriems metams.

Taip pat skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 d. nutartis, kuria nuteistosios L. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

L. P. nuteista už tai, kad 2009 m. balandžio 26 d., apie 18 val., vykdydama nenustatyto organizatoriaus nurodymus, Kauno miesto Vilijampolės mikrorajone, prie pilies, turėdama tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 150 vnt. baltos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis – 0,262 g – psichotropinės medžiagos klonazepamo, jas laikė savo striukės kišenėje; toliau tęsdama nusikalstamą veiką, 2009 m. balandžio 27 d., apie 14 val., Kaune, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, turėdama tikslą platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo dar 101 vnt. rausvos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 4,236 g psichotropinės medžiagos 1-(3-chlorofenil) piperazino; po to visas šias įgytas psichotropines medžiagas neteisėtai gabeno T. D. priklausančiu automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Kauno miesto į Kelmės miestą, turėdama tikslą jas perduoti V. G., kol 2009 m. balandžio 27 d. 18.30 val. Kelmėje, prie „Aukuro“ vidurinės mokyklos, esančios J. Janonio g. 9, buvo sulaikyta policijos pareigūnų.

Kasaciniu skundu nuteistoji L. P. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 18 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorė nurodo ir alternatyvų prašymą - pakeisti nuosprendį ir nutartį ir paskirti jai bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Kasatorė mano, kad teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl neteisingai įvertintų bylos faktinių aplinkybių, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, padarytų esminių baudžiamojo proceso, jo objektyvumo bei nepriklausomumo principų pažeidimų. Be to, nurodo, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Anot kasatorės, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo, įrodymų vertinimo bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad policijos įstatymas ir kiti normatyviniai aktai įpareigoja teisėsaugos tarnybas ne tik aiškintis daromus nusikaltimus, bet ir juos užkardyti, t. y. dirbti prevencinį darbą, tačiau to nebuvo padaryta. Kasatorė teigia nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davusi iš esmės analogiškus parodymus, t. y. kalta prisipažino iš dalies, paaiškino, kad nežinojo ir negalėjo žinoti, jog jai perduotuose „kiaušiniuose“ yra narkotinės medžiagos, todėl negalėjo žinoti ir jų kiekio, be to, nesuprato, kaip automobilyje atsirado maišelis su tabletėmis, tačiau nurodė asmenį, kuris galbūt jį įdėjo (įtaria, kad M.

L.). Nuteistoji tvirtina, kad ja buvo pasinaudota, ji buvo išprovokuota N. B., atlikinėjusio bausmę pataisos namuose, todėl aprašant inkriminuotą veiką nepagrįstai nurodyta, kad nusikaltimo organizatorius, kurio nurodymus ji vykdė, nenustatytas. Pasak kasatorės, byloje nesiimta priemonių išaiškinant šį asmenį, atskleidžiant kam buvo skirtos psichotropinės medžiagos, nors visus su nusikaltimo padarymu susijusius asmenis ji įvardijo – tai N. B., M. L. bei V. G.. Pasak kasatorės, bylos įrodymai (jos pačios, I. B., V. G. parodymai, SMS žinučių turinys) patvirtina, kad nusikaltimo organizatorius buvo N. B., tačiau pirmosios instancijos teismas tai liečiančių bylos duomenų neanalizavo.

Byloje nepatikrinta ir tai, kieno pirštų atspaudai galėjo likti ant supakuotų psichotropinių medžiagų, kurios išbyrėjo automobilio salone, juolab kad atlikus daktiloskopinę ekspertizę pateikta išvada, jog rastas piršto pėdsakas yra ne kasatorės. Kasatorės manymu, teismai, netikėdami nuoširdžiais jos parodymais ir iškraipydami įvykių seką, nesilaikė baudžiamosios teisės principo, įpareigojančio visas abejones vertinti kaltinamojo naudai. Taigi, ji nuteista už nusikaltimą, apie kurį nežinojo (BK 2 straipsnio 3 dalis), nes tik sulaikymo metu supratusi, kad paketuose yra draudžiamos medžiagos, iki tol apie jas įtarti negalėjusi, nes buvo perduoti uždaryti „kiaušiniai“, ji nežinojusi, ką konkrečiai veža.

Kasatorė teigia, kad N. B. paprašyta sutiko jam padėti, pastūmėta teigiamų emocijų, kurias sukėlė atitinkamas šio elgesys, bet paaiškėjo, kad ji pasielgė neapdairiai. Kasatorė nurodo, kad būtent N. B. prašymu važiavo į Vilijampolę (Kauno m.), po to susitiko su M. L., važiavo į Kelmę, nes M. L., kurį turėjo nuvežti, atsisakė važiuoti. Neneigia, kad tą pačią dieną paėmė N. B. žmonos pervestus pinigus, bet ne kaip atlygį už konkretų veiksmą, o kaip N. B., kuriam ne kartą yra pasiskundusi dėl savo problemų, norą (iš meilės) padėti jai ir jos dukrai.

Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau- BPK) 20 straipsnio 5 dalies bei nuosprendžio surašymą (pagrindimą) reglamentuojančias BPK nuostatas, priėmė sprendimą, prieštaraujantį bylos medžiagai ir įrodymų visetui. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4, 3.1.8 punktuose pateiktus išaiškinimus dėl nuosprendžio surašymo.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo, ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas“ 17 punkte nurodyta, kad psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimas, gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas padaromi esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Byloje liko nepašalintų prieštaravimų ir abejonių dėl nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio buvimo. Nustatydami šį požymį teismai kasatorės tyčią grindė SMS žinutėmis, kurias ji parašė N. B.. Tačiau, pasak kasatorės, šios žinutės neįrodo, kad ji žinojo apie paketo turinį ar apie maišelį, kurį įdėjo su ja turėjęs važiuoti M. L.. Kasatorė teigia, kad minėtos žinutės buvo parašytos dėl to, jog kilo konfliktas tarp jos ir M. L. šiam atsisakius važiuoti. Be to, ir pareigūnai teisme paliudijo, kad laukė kito asmens (ne jos). Tai, kad ji buvo provokuojama daryti nusikaltimą, rodo faktai, jog kasatorę sulaikę pareigūnai (pagal jų pačių parodymus) jos jau laukė Kelmėje, žinojo, kokiu automobiliu atvažiuos. Prielaidą apie provokaciją, pasak kasatorės, leidžia daryti ir tolesni spec. tarnybų bei prokuratūros veiksmai ir tai, kad nuteista tik ji viena. Kasatorė teigia, kad jei nebūtų pripažinta provokacija, jos veiksmai turėtų būti vertinami kaip pasikėsinimas įvykdyti nusikaltimą, kurio nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios. Todėl, jeigu teismas nepripažins, kad ji buvo išprovokuota padaryti nusikalstamą veiką, tai ją turėtų vertinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde pažymima, kad Europos Žmogaus Teisių teismas byloje Tevceira de Castro prieš Portugaliją nurodė, kad teisė į nepriklausomą ir nešališką teisingumo vykdymą negali būti paaukota dėl tikslingumo, o viešu interesu negalima pateisinti tokių įrodymų, kurie gauti išprovokavus nusikaltimą. Bylos Ramanauskas prieš Lietuvą, Malininas prieš Lietuvą šis teismas yra pasakęs, kad „policijos kurstymu laikytini tokie pareigūnų veiksmai, kurie (nepaisant to, ar pareigūnai būtų saugumo pajėgų atstovai ar asmenys, veikę pagal jų instrukcijas) neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro subjektui tokią įtaką, kad, siekiant įrodyti nusikalstamą veiką, t. y. surinkti įrodymus ir pradėti baudžiamąjį persekiojimą, sukursto jį padaryti nusikaltimą, kuris priešingu atveju nebūtų padarytas“. Nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais; kaltinamojo prisipažinimas provokacijos fakto bei jo padarinių nepaneigia, prisipažinimas tokioje situacijoje nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti (sprendimai Ramanauskas prieš Lietuvą, Teixeira de Castro prieš Portugaliją, Khudobin prieš Rusiją, Pyrgiotakis prieš Graikiją bylose) (kasacinė nutartis Nr. 2A-P-6/2008). BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises (susižinojimo slaptumo gerbimą, provokavimą, psichologinio smurto naudojimą), nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu.

Kasatorės manymu, ją sulaikiusių pareigūnų parodymus apie jos elgesį ir atsakymus į klausimus dėl vežamų medžiagų teismai vertino neteisingai, iš tiesų nurodytos aplinkybės tik liudija jos susijaudinimą, t. y. neabejingumą dėl galimos nusikalstamos veikos. Kasatorė pažymi, kad ji ir jos gynėjas teisme reikalavo, kad prie bylos kaip įrodymas būtų pridėtas vaizdo įrašas, apie kurio darymą pažymėta 2009 m. balandžio 27 d. įvykio vietos apžiūros protokole (šis įrašas objektyviai parodytų L. P. ir ją sulaikančių pareigūnų elgesį bei reakciją), tačiau paaiškinta, kad vaizdo įrašas neišliko. Kasatorė teigia, kad šioje situacijoje atsidūrė dėl savo naivumo ir patiklumo, be to, ji nuo 2005 m. (ir šiuo metu) gydosi dėl depresijos, jai būdingi asmenybės sutrikimai. Atsižvelgiant į tai jos advokatas prašė paskirti psichiatrinę-psichologinę ekspertizę, tačiau nepaisant, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių abejoti nuteistosios psichine sveikata, o dėl to – ir lengvą pasidavimą kitų asmenų įtaigai, teismai šio prašymo netenkino.

Kasatorė pažymi, kad nors jai pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, tačiau teismas, skirdamas bausmę, neįvertino visų aplinkybių, dėl kurių ši veika buvo įvykdyta, t. y. dėl N. B. įtakos ir kasatorės suvokimo apie daromą nusikaltimą, be to, neatsižvelgė ir į BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės buvimą. Kasatorė teigia, jog nurodė nusikaltimą organizavusį ir jam vadovavusį asmenį - N. B., padėjo atskleisti visas žinomas aplinkybes ir neneigė savo atliktų veiksmų, o tai atitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Pasak kasatorės, nusikaltimą ji padarė ne dėl piniginio atlygio, o paveikta jausmų, išprovokuota kito asmens, ji nelinkusi nusikalsti, dirba, studijuoja, viena augina mažametį vaiką, kurį nebus kam tinkamai prižiūrėti, pati yra neįgali. Ji įsitikinusi, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir yra visos sąlygos neatimant jai laisvės, o taikant BK 22 straipsnio 3 dalį bei vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi arba 62 straipsnio 2 dalimi paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, kartu vadovautis ne tik formaliais kriterijais, bet teisingumo ir protingumo principais (BK 41 straipsnio 5 dalis).

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas prašo nuteistosios L. P. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroro nuomone, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo (neobjektyvumo, šališkumo), teismų padarytų neteisingų išvadų dėl nuteistosios kaltės padarius BK 260 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką ir BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų bei paskirtos per griežtos bausmės yra nepagrįsti.

Atsiliepime teigiama, kad iš bylos medžiagos matyti, jog teismai bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, visus įrodymus įvertino vadovaudamiesi įstatymu, nepažeisdami BPK reikalavimų. Prokuroras nurodo, kad nors nuteistoji neigia padariusi jai inkriminuotą nusikaltimą (nes nėra subjektyviojo požymio), kad nusikalsti ją išprovokavo kiti asmenys, o pati to daryti nesiruošė, tačiau teismai padarė pagrįstą išvadą, kad L. P. buvo žinomas neteisėtai įgytų, laikytų ir gabentų paketų turinys, t. y. psichotropinės medžiagos, ir kad ji turėjo tikslą perduoti jas kitam asmeniui. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistosios skundo argumentus dėl nusikalstamos veikos organizatorių nenustatymo, konstatuodamas, kad tai nuteistosios kaltei konstatuoti ir jos veikos kvalifikavimui įtakos neturi, nes byloje nustatyta, jog L. P. neteisėtai įgijo 150 vnt. baltos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra didelis kiekis - 0,262 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, ir 101 vnt. rausvos spalvos tablečių, kurių sudėtyje yra 4,236 g psichotropinės medžiagos 1-(3-chlorofenil) piperazino, šias medžiagas laikė ir gabeno turėdama tikslą perduoti V. G., kol buvo sulaikyta policijos pareigūnų. Taigi kasatorė atliko veiksmus, kurie atitinka BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytus nusikaltimo požymius. Taip pat apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistosios argumentus dėl galimo nusikalstamos veikos išprovokavimo, padarydamas teisingas išvadas, jog iš ištirtų įrodymų akivaizdu, kad jos laisvė pasirinkti teisėtą elgesio variantą nebuvo suvaržyta ir nusikaltimą ji padarė niekieno neverčiama.

Atsiliepime pažymima, kad teismai motyvuotai pasisakė dėl nuteistajai paskirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis) ir atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikaltimo motyvus, lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistosios asmenybę. Teismai nurodė, jog taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra pagrindo, nes nuteistoji iš esmės kaltės nepripažino, keitė savo paaiškinimus, neigė žinojusi ir supratusi, kad neteisėtai disponuoja psichotropinėmis medžiagomis. L. P., atsižvelgiant į ją teigiamai apibūdinančius duomenis, pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta švelnesnė bausmė nei sankcijoje numatyta minimali aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistosios baudžiamosios atsakomybės nešalina tai, jog ji buvo įkalbėta ar nusikalto dėl to, kad perdėtai pasitikėjo kitais asmenimis.

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 367 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl BK 260 straipsnio 2 dalies, BPK 20 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, nesilaikydami BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų baudžiamosios atsakomybės nuostatų, netinkamai taikė BK 260 straipsnio 2 dalį ir padarė BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimus, kad yra prielaidų manyti, jog nuteistoji buvo išprovokuota padaryti nusikaltimą, nes jo organizatorius ir kiti nusikalstamoje veikoje tikėtina dalyvavę asmenys, kuriuos ji nurodė, neišaiškinti, nuteista tik ji viena. Šie teiginiai nepagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas nuostatas prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos pareiga – atskleisti nusikalstamas veikas, išaiškinti jas padariusius asmenis.

Teismo pareiga – vykdyti teisingumą nagrinėjant baudžiamąsias bylas (BPK 6 straipsnio 1 dalis). Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis); konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribas lemia kaltinamajame akte pateiktas kaltinimas, t. y. nusikalstamos veikos aprašymas. Šioje byloje kaltinimai buvo pateikti L. P. (ikiteisminis tyrimas dėl kito įtariamo asmens nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų). Kaltinamajame akte ir nuosprendyje aprašant nusikalstamą veiką nors ir nurodyta, kad neteisėtai disponuodama psichotropinėmis medžiagomis L.

P. vykdė nenustatyto asmens (organizatoriaus) nurodymus, tačiau veikimas bendrininkų grupe neinkriminuotas, o nurodytos tokios aplinkybės, kurios apibūdina būtent kasatorės padarytą veiką. Taigi, teismai (visų pirma - pirmosios instancijos teismas) nagrinėjo bylą tose ribose, kurias apibrėžia BPK nuostatos, ir sprendė L. P. baudžiamosios atsakomybės klausimus. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti bylos duomenys, susiję su nuteistosios nurodytais asmenimis N. B., V. G., M.

L. (pastarieji du buvo apklausti kaip liudytojai, taip pat apklausta buvusi N. B. sutuoktinė I. B.). Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad liko nenustatyti kiti, tikėtina, nusikalstamoje veikoje dalyvavę asmenys, nagrinėjamoje teisinėje situacijoje padarė pagrįstas išvadas, kad L. P. kaltės įrodytumui bei veikos kvalifikavimui tai neturi reikšmės. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienoje konkrečioje byloje apie nusikalstamos veikos buvimą, asmens kaltę teismų daromos išvados turi būti grindžiamos įstatymo nustatyta tvarka, teisėtais būdais gautais duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio, darydami išvadas, kad L. P. kalta padariusi nusikalstamą veiką, teismai minėtų BPK nuostatų nepažeidė. Kasaciniame skunde nurodytos BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas bandomas sieti su galima provokacija (pasak kasatorės, ją išprovokavo N. B., su kuriuo ją siejo šilti asmeniniai santykiai), bet konkretūs šios normos pažeidimai nenurodomi. Tuo tarpu teismai konstatavo, kad L.

P., nors ir veikė paprašyta (suorganizuota) kito asmens (kuriam sutiko padaryti paslaugą gavusi už tai piniginį atlygį), tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nepaneigia bylos įrodymų, liečiančių jos padarytos veikos aplinkybes, gavimo teisėtumo, o jų visuma, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, patvirtina, jog L. P. laisvė pasirinkti teisėtą elgesio variantą nebuvo suvaržyta, nusikalstamą veiką ji padarė niekieno neverčiama.

Kasatorė, nesutikdama su jos nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, ginčija šio nusikaltimo faktines aplinkybes – tyčios disponuoti dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, nustatymą. Tai ji argumentuoja BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais, teigia, kad įrodymai tokios tyčios buvimo nepatvirtina, o apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas prieštarauja bylos duomenims. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde konkretūs įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalies) pažeidimai nenurodyti, kasatorė tiesiog išdėsto savą įrodymų vertinimo interpretaciją ir išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo (esą įrodymai nepatvirtina, kad ji žinojo bei suprato, jog įgijo, gabeno psichotropines medžiagas).

Tokie argumentai yra ne kasacinio, o pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjamų bylų dalykas; vadovaujantis BPK 369 straipsniu, 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria, nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, skųsdama pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, nuteistoji L. P. dėl jos tyčios įrodytumo (kaip ir dėl kitų klausimų) nurodė iš esmės tuos pačius argumentus (galima teigti, pakartojo apeliacinį skundą, tik formaliai papildydama jį teiginiais, pažyminčiais apie apeliacinės instancijos teismo priimtą sprendimą).

Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl L. P. kaltės pagrįstumą bei teisingumą: iš naujo įvertino įrodymus (jų turinys itin išsamiai išdėstytas ir išanalizuotas apkaltinamajame nuosprendyje), dar kartą aptarė pačios L. P., ją sulaikiusių policijos pareigūnų R. Z., R. B., kitų liudytojų – V. G., Ž. L. parodymus, L. P. telefoninio susirašinėjimo SMS žinutėmis duomenis, užfiksuotus daiktų pateikimo ir apžiūros protokoluose, kitus bylos įrodymus. Teismas padarė motyvuotas išvadas dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo nuteistosios kaltei pagrįsti ir paneigė šios paaiškinimus apie tai, kad ji nežinojusi ir nesupratusi daranti nusikaltimą.

L. P. tyčios turinys (žinojimas, kad įgyja, gabena psichotropines medžiagas, turėdama tikslą jas platinti, neapibrėžtai suvokdama didelį jų kiekį) grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokių išvadų ir konstatuoja, kad vertindami įrodymus teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Kasatorė nepagrįstai teigia, kad, pagal bylos duomenis, jos manymu, leidžiančius abejoti jos psichine sveikata, o dėl to ir pasidavimą kitų asmenų įtaigai, teismai privalėjo skirti psichiatrinę- psichologinę ekspertizę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu, pateikus psichiatrijos specialistui L. P. ligos ir sveikatos istorijas, gauta specialisto išvada, kad teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimas nėra reikalingas. Taigi, dėl kasatorės pakaltinamumo teismams nekilo abejonių, nes tam nebuvo prielaidų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai negu teigia kasatorė, teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų, turinčių reikšmės teisingam jos baudžiamosios atsakomybės klausimų (BK 2 straipsnio 3 dalis) išsprendimui. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytas faktines aplinkybes L. P. veika pagal BK 260 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, nes nustatyti visi būtinieji šio nusikaltimo sudėties požymiai. Be to, pagal BK 260 straipsnio 2 dalies dispoziciją nusikalstama veika laikoma baigta ir tuo atveju, kai kaltininkas, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgyja, laiko gabena didelį kiekį psichotropinių medžiagų (už tai ir nuteista L. P.). Taigi tai, kad šių medžiagų nuteistoji neišplatino, nėra pagrindas kvalifikuoti jos veiką kaip pasikėsinimą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, kaip tai nurodoma kasaciniame skunde.

Dėl bausmės

Kasatorės prašymas sušvelninti jai paskirtą bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalį arba 62 straipsnio 2 dalį – atmestinas, nes tam nėra teisinio pagrindo. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis), tuo tarpu tokių pagrindų tenkinti kasatorės prašymą byloje nėra. Savo prašymą kasatorė argumentuoja nesamomis aplinkybėmis, t. y. nurodo, kad, esą, yra jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad ji nusikalto ne dėl atlygio, o išprovokuota ar paveikta jausmų, kad veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Iš tiesų L. P. kaltę neigė, todėl teismai nepripažino esant jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Nustatyta, kad daryti nusikaltimą, už kurį gavo atlygį, kasatorė apsisprendė laisva valia, o ne išprovokuota, ir šį nusikaltimą baigė. Į kitas kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su nuteistosios asmenybe, jos šeimine padėtimi ir pan., skiriant bausmę buvo atsižvelgta. Pirmosios instancijos teismas pritaikė L. P. BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė jai ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė negu BK straipsnio, pagal kurį ji nuteista, sankcijoje numatytos bausmės minimali riba (BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dešimties metų). Apeliacinės instancijos teismas L. P. apeliacinio skundo argumentus dėl bausmės sušvelninimo (kuriuos ji pakartojo ir kasaciniame skunde) išsamiai išnagrinėjo. Teismo nutartyje motyvuotai paaiškinta, kodėl nėra pagrindo dar labiau sušvelninti bausmę (neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės) taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat paaiškinta, kad, nenustačius BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų visumos, bausmė negali būti sušvelninta šio straipsnio pagrindu. Taigi, skiriant bausmę atsižvelgta į visas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas bylos aplinkybes, nepažeidžiant BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus, jie pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios L. P. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Jonas Prapiestis

Dalia Bajerčiūtė