2020-12-09 Nr. AB-23292-3-62-3-00297-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2797-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00297-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pareiškėjo A. Č. (A. Č.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skundą grindė šiais argumentais:

1.1. Pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2019 m. rugsėjo 29 d., nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2015 m. liepos 28 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., nuo 2015 m. spalio 24 d. iki 2016 m. sausio 24 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK drausmės grupės 12-ajame būryje, kamerų tipo patalpose, taip pat baudos izoliatoriuje. Šiose patalpose gyvenamojo ploto norma neatitiko teisės aktų reikalavimų, grindų danga buvo medinė, šioje dangoje buvo juodžemio, kuriame veisiasi sliekai.

1.2. Lubos minėtose patalpose yra medinės, todėl gaisro metu nebūtų galimybės apsisaugoti nuo krintančių degėsių. Daugumoje kamerų netvarkinga elektros instaliacija, silpnas apšvietimas, nesandarūs langai, kamerose šalta, drėgna, sienos pasidengusios pelėsiais. Dėl nurodytų veiksnių patyrė nepatogumus, skausmą, pasidarė irzlus, pablogėjo regėjimas.

2. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

2.1. Ginčo laikotarpiui nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2016 m. vasario 7 d. turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Kiekvienam nuteistajam pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičių, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.

2.2. Nuteistieji pagal nustatytą dienotvarkę gali vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Galiojantys teisės aktai reikalauja, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valytis ten apgyvendinti nuteistieji. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), joje negalėtų atsirasti pelėsis. Jeigu patalpos buvo nešvarios ar jose matėsi pelėsis, reiškia, kad nuteistasis netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. Informacija apie Pravieniškių PN-AK Trečiojo sektoriaus gyvenamųjų patalpų grindų dangos būklę nekaupiama. Šiuo metu pastatai yra rekonstruoti ir nuteistieji gyvena naujose patalpose. Pažeidimų, susijusių su sliekų veisimusi, patikrinimų metu nenustatyta. Tinkama langų būklė užtikrinama. Patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Atsakovo atstovas užtikrina tinkamą elektros instaliacijos būklę. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Nuteistieji nuolat gadina patalpose esantį inventorių, o įstaiga nuolat jį remontuoja. Visi gedimai nebūna nuolatiniai. Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamose patalpose. Esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Trečio sektoriaus nuteistųjų gyvenamosios patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo centralizuotas šildymas. Pareiškėjas su skundais dėl netinkamos temperatūros į Turto valdymo skyrių nesikreipė. Atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus pareiškėjas kreipėsi ir psichologinė pagalba jam buvo teikta.

III. 3. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visumą bei teisinį reguliavimą, pritaikęs ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo daliai, kuria prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2019 m. rugsėjo 29 d., nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2015 m. liepos 28 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., nuo 2015 m. spalio 24 d. iki 2016 m. sausio 24 d., konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant teisinį reglamentavimą tuo aspektu, kad buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią nustatytą gyvenamojo plotą normą laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d., nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 10 d., nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d., nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d. (kamerų tipo patalpose); nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. spalio 30 d. (gyvenamojoje patalpoje). Kitų pareiškėjo teisių pažeidimų teismas nenustatė.

5. Teismas vertino, kad nors pareiškėjui ir buvo suteikta judėjimo laisvė, tačiau pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo gana ilgai, be to, šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai. Nesant duomenų apie tai, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, ir priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti (teismas, padarydamas rašymo apsirikimo klaidą, motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodė 250 Eur).

IV. 6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (neužtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto norma), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Nors formaliai buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), tačiau šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas būtų visiškai pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinę tarnybą ar Sveikatos priežiūros tarnybą dėl ginčo dalyko sukeltų pasekmių, taip pat nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, įvertinus tai, kad ploto pažeidimas buvo itin nežymus (trūko tik 0,13 kv. m. gyvenamojo ploto) ir nebuvo tęstinis (pareiškėjas ginčo metu buvo uždarytas ir į kamerų tipo patalpas nuobaudoms atlikti), šiuo atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais. Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Be to, pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtuose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla.

6.2. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Šiuo atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinami pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

7. Pareiškėjas A. Č. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. rugsėjo 23 d. skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. spalio 30 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,1 m2 gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o nuo 2016 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d., nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 10 d., nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 m2 plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose (atsakovo atstovui nepateikus duomenų, kiek asmenų kalėjo kamerose Nr. 12 ir 14), todėl jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinę žalą, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo nustatytu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu ir parinktu žalos atlyginimo būdu. Teigia, kad Konvencijos 3 straipsnis pažeistas nebuvo, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

11. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

12. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

13. Primintina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl per mažai jam tekusio ploto, atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjui tam tikrais byloje nustatytais laikotarpiais nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pažymėtina, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų šioje byloje nenustatyta.

15. Byloje teisingai konstatuota (ir atsakovo atstovas iš esmės to neginčija), kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma (bendrabučio tipo patalpose) nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. spalio 30 d. neatitiko minimalių teisės aktais reglamentuojamų reikalavimų (3,1 kv. m vienam asmeniui). Padarytą išvadą apie ploto nepakankamumą patvirtina byloje esanti medžiaga (I t., b. l. 21, 33, 35). Taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir atsakovo atstovui nurodžius, jog jis nekaupia duomenų, kiek konkrečiu laikotarpiu nuteistųjų buvo kiekvienoje kameroje, visiškai pagrįstai vertinta, kad kameroje Nr. 12 ir kameroje Nr. 14, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d., nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2016 m. spalio 10 d., nuo 2016 m. spalio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 11 d., nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d., nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuojamas minimalus 3,6 kv. m plotas asmeniui.

16. Minėtu aspektu pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus, paneigiančius pareiškėjo argumentus, tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas visiškai teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šioje byloje ir pagrįstai vertino pareiškėjo naudai atsakovo atstovo nepaneigtą bei konkrečiai pareiškėjo nurodytą nusiskundimą dėl gyvenamojo ploto trūkumo. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių bylos įrodymų, kurie paneigtų minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas, o atsakovo atstovo teiginiai, kad gyvenamojo ploto trūko labai nežymiai (0,13 kv. m.) ir pareiškėjo teisė buvo pažeista tik formaliai, niekaip nepaneigia šioje byloje patvirtintos pozicijos dėl minimalaus gyvenamojo ploto standarto neužtikrinimo ir toks pažeidimas nėra mažareikšmis.

17. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

18. Vertindama atsakovo atstovo argumentus dėl teismo nepagrįstai konstatuoto Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir netinkamai parinkto neturtinės žalos kompensavimo būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), jog tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovo atstovo argumentai, jog pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdis šiuo atveju lemia tai, kad už nustatytą teisės pažeidimą pareiškėjui negali būti priteistas neturtinės žala pinigais.

19. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tęstinumą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018).

20. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

21. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

22. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį, trukmę (žr. šios nutarties 15–16 p.) ir mastą (tam tikrais laikotarpiais pažeistas ir Konvencijos 3 str.), atsižvelgusi į kitus byloje nustatytus reikšmingus kriterijus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai, kurių intensyvumas šiuo atveju viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, yra nesuderinami su Konvencijos 3 straipsniu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į pareiškėjo patirtos žalos pobūdį, priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, yra pagrindas priteisti piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą, kurios mažinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė