2013-10-16 Nr. AB-6421-3-61-3-02650-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1537/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02650-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 28.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. G. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ su skundu (I t., b. l. 1−21) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 58−84) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. R2-2192 „Dėl šilumos paskirstymo perskaičiavimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei juo pareiškėjo atžvilgiu nustatytus įpareigojimus, kaip nepagrįstus ir neteisėtus.

Taip pat pateiktas prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 15 straipsnio 1 dalies nuostata „Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“ ta apimtimi, kiek ja (ar sistemiškai vertinant – ir bet kokiuose kituose teisės aktuose):

1) nėra numatyti jau esamo vartotojams priklausančios karšto vandens apskaitos tvarkingumo įvertinimo kriterijai ir tvarka;

2) nėra įtvirtintas baigtinis „karšto vandens apskaitos sutvarkymo“ kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, ar tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą, sąrašas (t. y. nereglamentuojant, kokios procedūros susijusios su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir per kokį objektyviai tam reikalingą laikotarpį turi būti atliktos, ir kokiomis sąlygomis esant yra pripažįstama, kad tiekėjai įvykdė šią prievolę);

3) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (tame tarpe ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kai dėl tiekėjo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą neįvykdymo nėra tiekėjų kaltės (yra koresponduojančių prievolių nevykdymas iš vartotojų pusės arba sutvarkyti kašto vandens apskaitą neįmanoma dėl kitų, nuo tiekėjų objektyviai nepriklausančių, priežasčių);

4) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams dėl priežasčių, objektyviai nepriklausančių nuo tiekėjų valios, paruošimo ir pateikimo sąnaudos;

5) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (tame tarpe ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas;

6) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams, paruošimo ir pateikimo sąnaudos, tais atvejais, kai nėra suėję teisės aktuose nustatyti objektyviai tam reikalingi tiekėjo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą įvykdymo terminai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsniui ir 46 straipsnio 1 ir 3 dalims.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 25 d. gavo Komisijos Sprendimą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas atlikti šilumos paskirstymo daugiabučių namų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vartotojams perskaičiavimus bei su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį pradėti skirstyti vartotojams tik nuo tada, kai visuose minėtų daugiabučių namų butuose bus įrengti / pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisai; pareiškėjas taip pat įpareigotas per 30 dienų Komisijai pateikti perskaičiavimą pagrindžiančius dokumentus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime nenurodyta nei kaip atlikti minimus šilumos paskirstymo perskaičiavimus, nei už kokį laikotarpį praeityje jie turi būti atlikti, todėl pareiškėjas tokių įpareigojimų objektyviai negali įvykdyti. Paaiškino, kad vykdydamas objektyviai tęstinį ir galiojančiais teisės aktais sistemiškai reglamentuojamą procesą, pareiškėjas daugiabučių namų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butuose nuo 2011 m. lapkričio 21 d. pakeitė vartotojams priklausiusius karšto vandens skaitiklius naujais skaitikliais, priklausančiais karšto vandens tiekėjui (pareiškėjui).

Minėtuose daugiabučiuose namuose yra 40 butų, šiuo metu karšto vandens skaitikliai naujai įrengti/pakeisti 38-iuose jų, tuo tarpu 2-iuose butuose naujų karšto vandens skaitiklių įrengti nepavyko ne dėl pareiškėjo kaltės, o dėl to, jog šių butų savininkai nesuteikė galimybės įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus. Butų savininkams, nesudariusiems galimybės įrengti/pakeisti karšto vandens skaitiklių, karšto vandens kiekiui apskaičiuoti, šiuo metu taikomi karšto vandens suvartojimo normatyvai, patvirtinti 2009 m. kovo 10 d.

Komisijos nutarimu „Dėl šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams, atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų prižiūrėtojų atstovus, metodikos patvirtinimo“ Nr. O3-26 (toliau – ir Metodika). Apie šiais aplinkybes pareiškėjas raštu informavo tiek Komisiją, tiek Valstybinę energetikos inspekciją prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija). Tačiau neatsižvelgiant į minėtuose raštuose pateiktus argumentus, vien su nuoroda į Inspekcijos 2012 m. rugsėjo 18 d. raštą Nr. (03)2R-1208 (toliau – ir Inspekcijos Raštas) ir jame pacituota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1298/2012 (toliau – ir LVAT Nutartis), Komisija pareiškėjui įteikė skundžiamą Sprendimą.

Teigė, jog neišsamus, nemotyvuotas ir neaiškus Sprendimo turinys, jį suprantant kaip draudimą už neapibrėžtą laikotarpį praeityje ir ateityje parduoti daugiabučių namų vartotojams jiems pateiktą ir suvartotą šilumos energiją su nepaskirstytu karštu vandeniu, o ne nurodymą šį kiekį vartotojams priskirti kitokiu būdu ne mokesčiams už karštą vandenį, tačiau kitiems mokesčiams, prieštarauja ne tik teisės aktams ir faktinėms aplinkybėms, tačiau, analogiškai jį pritaikius kiekviename daugiabutyje, reikštų negalimumą vykdyti tolesnės veiklos visiems Lietuvos šilumos ir karšto vandens tiekėjams, jų bankrotą.

Darė išvadą, jog skundžiamas Sprendimas naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes yra neteisėtas iš esmės, savo turiniu prieštarauja Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 daliai, 15 straipsnio 1 daliai, 16 straipsnio 4 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 19 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 ir 4.82 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsniams.

Teigė, kad tiek Sprendime, tiek Inspekcijos Rašte, tiek LVAT Nutartyje, ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalis „Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“ išanalizuota nepakankamai, nenuosekliai, atsietai nuo teisinio reglamentavimo ir faktinių aplinkybių konteksto. Teigė, jog minėta ŠŪĮ nuostata nedraudžia su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskirti kitiems mokesčiams.

Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-579/2003; 3K-3-514/2004). Šiuo aspektu nurodė, kad nepaskirstyto karšto vandens kiekio susidarymas / objektyvus egzistavimas yra ne atskirų vartotojų netinkamo ar nesąžiningo karšto vandens suvartojimo deklaravimo pasekmė arba „apskaitos netvarkingumo“ daugiabučiame name rezultatas, tačiau tenkina būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai, kaip daugiabučio namo bendrasavininkiai. Taip pat nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio/priežastinio ryšio tarp nepaskirstyto karšto vandens kiekio susidarymo ir karšto vandens apskaitos būklės konkretaus namo butuose.

Nėra jokių įrodymų, kad pačių vartotojų per pastaruosius 10-15 metų įsirengti karšto vandens skaitikliai yra sugadinti ar netinkami naudoti, lygiai kaip nėra jokių įrodymų, kad šių skaitiklių metrologinės patikros laikas yra pasibaigęs/vartotojai nėra laiku atlikę šių skaitiklių metrologinės patikros, be to, draudimas naudoti karšto vandens skaitiklius be patikros taikomas tik karšto vandens tiekėjo įrengtiems skaitliukams. Pažymėjo, kad jokiuose teisės aktuose nėra detalizuota/išaiškinta karšto vandens „apskaitos sutvarkymo daugiabučiuose namuose“ sąvoka, taip pat nenurodyta, kokias būtent savo prievoles turi vykdyti karšto vandens tiekėjas, ir kurios iš šių prievolių turi/gali būti įvykdytos iš karto, o kurios − per kitų teisės aktų numatytą tam objektyviai reikalingą laikotarpį (atidedamoji sąlyga).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėjo, kad atsižvelgiant į teisinio reglamentavimo kontekstą ir faktines aplinkybes, nėra pagrindo teigti kad būtent pareiškėjas, kaip karšto vandens tiekėjas netinkamai vykdo ar nevykdo prievolių (ignoruojant priežastinį ryšį su koresponduojančių prievolių neįvykdymu iš vartotojų ir kitų šių teisinių santykių dalyvių pusės), taip pat nėra pagrindo teigti apie bet kokį karšto vandens apskaitos daugiabučiuose namuose buvimą netvarkinga ar nesutvarkyta. Pažymėjo, kad ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostata, ta apimtimi, kiek joje nėra aptarti esamo karšto vandens apskaitos tvarkingumo įvertinimo kriterijai; nepateikta apskaitos sutvarkymo sąvoka ir nėra nustatyta, kokiomis sąlygomis esant yra pripažįstama, kad tiekėjai įvykdė savo prievolę apskaitą sutvarkyti; kokios procedūros susijusios su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir per kokį objektyviai tam reikalingą laikotarpį turi būti atliktos ir kada apskaita laikoma sutvarkyta; nereglamentuoti klausimai susiję su karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu, kai gyventojai trukdys įrengti karšto vandens tiekėjui priklausančius apskaitos prietaisus, ar to atlikti neįmanoma dėl kitų, nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių, yra legislatyvinė omisija, suponuojanti esamos ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštaravimą aukščiau minėtų teisės aktų nuostatoms, imperatyvams dėl nuosavybės neliečiamumo bei ūkinės veiklos laisvės, dėl vartotojų, kaip nuosavybės bendrasavininkų, atsakomybės už jiems priklausančiuose tinkluose atsirandančius nuostolius, taip pat dėl viso į daugiabučius namus pateikiamo šilumos kiekio išdalinimo/priskyrimo apmokėti, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, draudimo teisės aktais reikalauti neįmanomo principams.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 101−107), kuriuo prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Komisija, nagrinėdama vartotojo G. G. skundus dėl pareiškėjo veiksmų 2011 metais skirstant šilumą, sunaudotą su nepaskirstytu karštu vandeniu jo daugiabučiame name, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas neatliko perskaičiavimų dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo ir išdalijimo apmokėti vartotojams, motyvuodamas tuo, kad įmonė buvo įvykdžiusi visas savo prievoles sutvarkyti apskaitą minėtuose daugiabučiuose namuose, kreipėsi Inspekciją, prašydama pateikti išvadą dėl karšto vandens apskaitos sutvarkymo daugiabučiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Atsakant į šį paklausimą, Inspekcijos Rašte, buvo nurodyta, jog LVAT Nutartyje konstatuota, kad: Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis imperatyviai teisę nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams susiejo su reikalavimu tiekėjui įvykdyti visas jo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name, Įstatyme nėra įtvirtintos šio reikalavimo išimtys, todėl vertintina, jog jis nurodytame kontekste yra absoliutus“. Inspekcija, įvertinusi pareiškėjo pateiktą informaciją bei atsižvelgdama į minėtą teismų praktiką, konstatavo, jog pareiškėjas nėra įvykdęs prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Komisija, pagal Energetikos įstatymą, reguliuojanti ir atliekanti valstybinę energetikos įmonių veiklos priežiūrą, įvertino Inspekcijos pateiktą išvadą ir šios išvados pagrindu, gavo informacijos apie tai, kad energetikos įmonė nesilaikė reguliuojamos veiklos sąlygų, numatytų energetikos veiklos teisinius pagrindus apibrėžiančiuose teises aktuose, ir pagal kompetenciją priėmė skundžiamą Sprendimą. Pažymėjo, kad ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje, 16 straipsnio 4 dalyje, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d.

įsakymu Nr. 1-297 (toliau – ir Taisyklės), 171 punkte yra įtvirtintas reikalavimas, jog karšto vandens tiekėjas įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėtų ir atliktų jų patikrą. Šiose normose nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti minėtą pareigą. Toks teisės aktų reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti teisės aktuose numatytus įpareigojimus, tačiau tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir pilną atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo ir neigiamas pasekmes.

Teigė, jog pareiškėjo argumentai, kad ŠŪĮ nuostatos nedraudžia su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskirti kitiems mokesčiams (pavyzdžiui, mokesčiams už šilumos energiją karšto vandens palaikymą) yra klaidingi. Pačioje normoje expressis verbis nurodyta, jog tokio pobūdžio sąnaudos gali būti kompensuojamos tik per mokesčius už karštą vandenį. Lingvistinis šios normos aiškinimas suponuoja išvadą, kad teise paskirstyti daugiabučio namo gyventojams šilumą, sunaudotą su nepaskirstytu karštu vandeniu ją paskirstant mokesčiams už kaštą vandenį, galima pasinaudoti tik įvykus šios normos dispozicijoje apibrėžtai atidedamajai sąlygai – karšto vandens tiekėjui įrengus ir/ar pakeitus karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo butuose ir tokiu būdu sutvarkius apskaitą.

Pažymėjo, kad šilumos energijos tiekimo nuostoliai gali susidaryti tiek daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, tiek dėl netinkamo/nesąžiningo ar pavėluoto suvartoto karšto vandens deklaravimo. Skirtingos nuostolių susidarymo priežastys neleidžia jų sieti su tokiomis pačiomis teisinėmis pasekmėmis. Pareiškėjo nurodyta teismų praktika būtent pasako apie tai, kad vartotojų-butų savininkų pareiga pagal daiktinės teisės normas dengti tik išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, t. y. nuostolius, susidarančius tiekiant energiją butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais tinklais.

Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, jog gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vartotojams faktiškai paskirstyti nuostoliai yra susiję būtent su namų bendrosios dalines nuosavybes eksploatavimu. Teigė, jog pareiškėjas turi netaikyti ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies iki tol, kol apskaita bus galutinai sutvarkyta. Susidariusius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau. Tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įvykdė savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą, šiluma, suvartota su nedeklaruotu karštu vandeniu, paskirstoma daugiabučio namo gyventojams pagal atitinkamame name taikomą šilumos paskirstymo metodą.

Šildymo sezono metu šis šilumos kiekis priskiriamas šildymui, ne šildymo sezono metu – cirkuliacijai. Nesutiko su argumentu, kad Sprendime suformuluotas įpareigojimas užkirto kelią pareiškėjui vykdyti valstybės reguliuojamą veiklą, nes neįvertinus šilumos tiekėjo patirtų sąnaudų patiekiant daugiabučiame name su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos energiją nustatant valstybės reguliuojamas kainas, pažeidžiamas teisės aktuose įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas. Pabrėžė, kad Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje ir ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti šių išlaidų susigrąžinimo principai perkelti ir į Komisijos tvirtinamas kainų nustatymo metodikas.

Pažymėjo, jog dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos lakoniškumo ir dėl to praktikoje kylančių ginčų, Komisija yra išreiškusi pastabas Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, siūlydama detalizuoti minėtą nuostatą, tačiau atsakymas nebuvo gautas, todėl Komisija kaip viešojo administravimo subjektas turi įgyvendinti galiojantį teisinį reguliavimą tokiu būdu, koks jis nustatytas ir išplėtotas teismų praktikos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo G. G. pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 191−192), kuriuo teismo prašė reikalavimą panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. R2-2192 „Dėl šilumos paskirstymo perskaičiavimo“ atmesti kaip nepagrįstą, o dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą spręsti savo nuožiūra.

Paaiškino, kad jis kaip šilumos vartotojas ir namo šilumos bei karšto vandens tinklų bendraturtis, supranta savo pareigą apmokėti už tą šilumą ir tą karštą vandenį, kuris sunaudojamas jo bute, taip pat proporcingą dalį šilumos, sunaudojamos karšto vandens temperatūros palaikymui ir galimai nekontroliuojamai prarandamą šilumą bendruose namo šilumos tinkluose. Tačiau nesutinka mokėti už šilumą, sunaudotą nedeklaruoto karšto vandens pašildymui. Pažymėjo, kad karšto vandens tiekėjas kai kuriuose butuose neįrengė karšto vandens skaitiklių ir taip sudarė sąlygas vogti karštą vandenį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu (II t., b. l. 39−47) pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą tenkino. Panaikino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. R2-2192 „Dėl šilumos paskirstymo perskaičiavimo“. Atmetė pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Remdamasis bylos medžiaga nustatęs faktines bylos aplinkybes, teismas pažymėjo, kad teismui svarbu nustatyti, ar Komisijos įpareigojimas atlikti šilumos paskirstymo daugiabučių namų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Vilniuje, vartotojams perskaičiavimus yra teisėtas ir pagrįstas, kai butų savininkai ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje) nesuteikė galimybės pareiškėjui, kaip karšto vandens tiekėjui, įrengti karšto vandens skaitiklius.

Teismas rėmėsi ŠŪĮ 12 straipsnio 15 straipsnio 1, 2 dalių, 15 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 4 dalies, 26 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 159.1, 219.1, 227.5, 228 ir 229 punktų bei Metodikos 1 ir 2 punktų nuostatomis ir priėjo prie išvados, jog, kaip matyti iš minėtų teisės normų, pareiškėjo teisė su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams tiesiogiai siejama su jo įvykdytomis visomis prievolėmis sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Teismui šioje byloje svarbu nustatyti, ar pareiškėjas minėtas prievoles šiuo konkrečiu atveju siekiant įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus įvykdė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Komisijai, kaip viešojo administravimo subjekto, priimtiems administraciniams aktams keliami VAĮ įtvirtinti teisėtumo reikalavimai. VAĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui.

Sprendime pažymėta, jog skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalimi, remiantis Inspekcijos Raštu. Jame nurodyta, kad pareiškėjas nėra įvykdęs prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nes butų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui nesuteikė galimybės įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus. Vienas iš viešojo administravimo principų, įtvirtintų tiek Europos Teisingumo Teismo, tiek ir Lietuvos teismų jurisprudencijoje, yra proporcingumas. VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta viešojo administravimo subjektų pareiga savo veikloje vadovautis proporcingumo principu, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Šis principas, be kita ko, reiškia, kad administraciniame akte numatytų poveikio priemonių apimtis ir griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui, atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Proporcingumo principas turėtų apsaugoti, kad tam tikrais atvejais pernelyg griežtas ir mechaniškas įstatymo taikymas neiškreiptų tuo įstatymu siekiamo tikslo ir nenulemtų piktnaudžiavimo administraciniais įgaliojimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-362/2004).

Nagrinėjamu atveju, viena vertus atsakovas skundžiamame Sprendime paaiškino, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė įrengti karšto vandens apskaitos prietaisų butuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, t. y. pripažino, šių butų savininkų kaltę, dėl kurios pareiškėjas negalėjo įgyvendinti jam įtvirtintos pareigos įrengti minėtus prietaisus, tačiau kita vertus, padarė vienareikšmišką išvadą apie pareiškėjo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neįvykdymą. Komisija apsiribojo tik tuo faktu, jog dviejuose butuose karšto vandens prietaisai nėra įrengti. Atsakovas ginčijamame Sprendime apskritai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pastangų šiuos prietaisus ginčo butuose įrengti, neatsižvelgė į tai, kad 2012 m. birželio 25 d. buvo surašyti Karšto vandens skaitiklių patikrinimo, plombavimo, nuplombavimo, perplombavimo aktai, kaip tai numato Taisyklių 228 punktas. Skundžiamame Sprendime nėra nurodyti argumentai, kuriais remiantis nagrinėjamu atveju pareiškėjo atlikti veiksmai, įvertinus pačių vartotojų padarytus Taisyklių pažeidimus (trukdymą pakeisti prietaisus), negali būti vertintini kaip visų karšto vandens tiekėjo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą minėtuose daugiabučiuose atlikimu.

Teismas vertino, jog nors ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name, o ŠŪĮ įgyvendinančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kokioms sąlygoms esant pripažįstama, jog tiekėjai įvykdė prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą name, tačiau net ir tokiu atveju atsakovui kyla pareiga priimant individualius administracinius aktus įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimo priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą.

Komisija, priimdama tokį sprendimą turėjo patikrinti, ar šilumos tiekėjas turėjo galimybes įvykdyti savo prievoles, sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name; pagal pareiškėjo turimus duomenis 2 butai atsisakė leisti pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisus, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovai patvirtino, jog dabar liko tik vienas; Taisyklės nustato, kad šilumos tiekėjo prievolė įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus laikoma įvykdyta tinkamai, jeigu jis ne dėl savo kaltės neįrengia visų reikalingų vandens apskaitos prietaisų, tačiau yra pasiruošęs tai padaryti ir apie tai yra raštu informavęs buitinius vartotojus, o pastarieji nesudaro tam sąlygų; be to, pagal minėtas Taisykles ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nustatytas nepaskirstytas karšto vandens kiekis įforminamas aktu, kurį pasirašo karšto vandens tiekėjo ir pastato valdytojo (administratoriaus) įgalioti asmenys.

Šiuo atveju atsakovas minėtų principų nesilaikė, nevertino faktinių aplinkybių visumos. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad duotas įpareigojimas negali būti laikytinas teisėtu dar ir dėl jame neapibrėžto šilumos paskirstymo perskaičiavimo vartotojams laikotarpio. Vadinasi, tik tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.

Todėl ginčo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu. Teismas atkreipė dėmesį, kad administracinio teismo kompetencija neapima administracinio akto vertinimo ekonominio tikslingumo aspektu (ABTĮ 3 str. 2 d.), todėl dėl skunde nurodytų argumentų, susijusių su ekonominiu įpareigojimo vertinimu, bei būdų ir ekonomių galimybių įvykdyti Komisijos nurodymą bei tam panaudotų lėšų galimo kompensavimo, nepasisakė.

Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas vertinimo, kad skundžiamas Komisijos Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, neatitinkantis proporcingumo principo, nustatyti pažeidimai pripažintini esminiais pažeidimais, dėl kurių ginčijamas aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teismas netenkino, nes teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjo nurodytų normų konstitucingumo.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo G. G. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 51−55), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti iš dalies, paliekant galioti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. R2-2192.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) komisija surinko visapusiškus įrodymus, reikalingus nustatyti, ar pareiškėjas įvykdė jam ŠŪĮ 16 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytą prievolę įrengti visų daugiabučių namų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilnius, vartotojų butuose karšto vandens apskaitos prietaisus. Savo poziciją ir sprendimą Komisija išreiškė du kartus, tiek įsiteisėjusiame 2012 m. liepos 2 d. sprendime Nr. R2-1586, tiek pareiškėjo skundžiamame Sprendime. Pažymi, kad konkrečių butų, esančių daugiabučiuose namuose adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pažeidimai buvo konstatuoti tik 2012 m. birželio 25 d. Iki tol minėtų butų savininkų pažeidimai nebuvo nustatyti ir įforminti. Tai reiškia, kad nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas nevykdė prievolės įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus ir jam taikoma draudžianti ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostata. Teismas sprendime nepasisakė dėl šių faktinių aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų, taip pažeisdamas ABTĮ 87 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 4 dalies 3 punkto nuostatas.

2) Teismas sprendime neanalizavo Inspekcijos padarytų išvadų, išdėstytų Inspekcijos Rašte.

3) Teismas nepagrįstai, nenurodydamas konkretaus Taisyklių punkto, nurodė, kad Taisyklės nustato, kad šilumos tiekėjo prievolė įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus laikoma įvykdyta tinkamai, jei jis ne dėl savo kaltės neįrengia visų reikalingų vandens apskaitos prietaisų, tačiau yra pasiruošęs tai padaryti ir apie tai yra raštu informavęs buitinius vartotojus, o pastarieji nesudaro tam sąlygų. Apeliantas, remdamasis Taisyklių 178.3 punktu, pažymi, kad Taisyklės karšto vandens tiekėjui nesuteikia teisės pažeisti įstatymų tais atvejais, kai jis ne dėl savo kaltės neįrengia visų reikalingų vandens apskaitos prietaisų, o tik leidžia skaičiuoti karšo vandens sunaudojimą pagal normą.

4) Pareiškėjas gali imtis įvairių priemonių priversti nesąžiningus vartotojus vykdyti įstatymų reikalavimus, tačiau naudojasi tik viena jų – sunaudojamą karšto vandens kiekį apskaičiuoja remdamasis ŠŪĮ 26 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 178.3 punktu. Apelianto nuomone, pareiškėjas, norėdamas privesti nesąžiningus vartotojus vykdyti įstatymus ir visiškai atlyginti dėl jų kaltės susidarančius nuostolius, gali remtis Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies, CK 6.246, 6.247, 6.251 straipsniuose esančiomis priemonėmis.

5) Tai, kad Sprendime nenurodytas perskaičiavimo laikotarpis ir tai, kokiu būdu jis turėtų būti padarytas, neužgožia Sprendimo esmės, t. y. kad pareiškėjas pažeidė ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalį ir šio pažeidimo pasekmės turi būti likviduotos. Pareiškėjas, nesuprasdamas Sprendimo, gali kreiptis į Komisiją prašydamas Sprendimą išaiškinti ar papildyti. Be to, už padarytą pažeidimą Sprendime nenumatyta jokia sankcija, todėl teismas nepagrįstai teigia, kad Sprendimas neatitinka proporcingumo principo.

6) Teismo sprendimas prieštarauja LVAT Nutartyje suformuotai praktikai, kad nesant įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisų visuose daugiabučio namo butuose, privalo būti taikoma Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies norma, nepriklausomai nuo to, dėl kokios priežasties nors viename bute neįrengti karšto vandens apskaitos prietaisai.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 61−73), kuriuo prašo trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be skunde pateiktų argumentų, nurodo:

1) apeliantas neteisingai suvokia ir interpretuoja ginčo esmę. Pabrėžia, jog ginčo šioje byloje dalykas – Komisijos priimto Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

2) Apeliantas taip pat neteisingai vertina su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotos šilumos energijos atsiradimo priežastis bei asmenis, kuriems gali tekti padengti dėl to atsiradusius nuostolius. Apelianto nuomone, nepaskirstytasis karšto vandens kiekis atsiranda dėl „nesąžiningų“ butų savininkų, kurie nesuteikė galimybės įrengti karšto vandens apskaitos prietaisų jiems priklausančiuose butuose ar netinkamai/nesavalaikiai deklaruoja karšto vandens suvartojimus butuose, veiksmų, tačiau tai neatitinka nei faktinių aplinkybių, nei kompetentingų valstybės institucijų ne kartą pateiktų išaiškinimų šiais klausimais. Vartotojams atsisakius raštu pareiškėjo pateiktų pasiūlymų ir nesudarius sąlygų nei nupirkti jiems priklausančių apskaitos prietaisų, nei atlikti šių prietaisų metrologinės patikros (jei ji yra reikalinga), susidarė būtent teismo sprendime išsamiai aprašyta situacija, kuomet šilumos tiekėjas neturėjo galimybių įvykdyti savo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą name, ne dėl savo kaltės neįrengė (neperėmė savo nuosavybėn) visų reikalingų vandens apskaitos prietaisų tačiau yra pasiruošęs tai padaryti ir apie yra tai raštu informavęs buitinius vartotojus, o pastarieji nesudaro tam sąlygų.

3) Dėl apelianto argumento, kad dėl teismo sprendimo pareiškėjas įgijo teisę pažeisti ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalį, pažymi, jog įstatymu nustačius prievolę šilumos/karšto vandens tiekėjui įrengti naujus, jam priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus, detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais numatyti prievolės įgyvendinimo veiklos planai bei konkretūs jų įvykdymo terminai, tad kol pastarieji nėra pasibaigę – niekuo nepagrįsta nuoseklius pareiškėjo veiksmus vykdant minėtus planus vertinti kaip aukščiau minėtos teisės normos pažeidimą.

4) Pasisakydamas dėl 2012 m. liepos 2 d. Komisijos sprendimo Nr. R2-1587, pareiškėjas nurodo, kad šios bylos dalykas yra ne pastarasis sprendimas, o skundžiamas Sprendimas. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą byloje, į kurią pareiškėjas nebuvo įtrauktas, joje buvo ginčijamas net ne 2012 m. liepos 2 d. Komisijos sprendimo Nr. R2-1587 teisėtumas ir pagrįstumas.

5) LVAT Nutartis priimta byloje, kuri nėra analogiška šiai administracinei bylai, jų ratio decidendi nesutampa, nes minėtoje nutartyje teismas nevertino šioje byloje pateiktame skunde išdėstytų argumentų, be to, skiriasi bylose nagrinėjamų santykių teisinis reguliavimas, skundžiamus sprendimus priėmė skirtingos institucijos.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 81−86), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo:

1) Teismas ne tik neatsižvelgė į aplinkybę, jog Komisijos Sprendimas buvo paremtas institucijos, kuri pagal būtent jai suteiktas funkcijas atlieka energetikos objektų ir įrenginių kontrolę, ištirtų faktinių aplinkybių pagrindu suformuotomis išvadomis, tačiau ir ignoravo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose (remiasi LVAT Nutartimi), taip pažeisdamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Teismas ne tik nesirėmė LVAT Nutartimi, tačiau ir nenurodė priežasčių, kodėl nesivadovauja analogiškoje byloje pateiktu ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimu.

2) Sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas rėmėsi klaidingomis ir neegzistuojančiomis teisės aktų nuostatomis, t. y. nurodė, jog Taisyklės nustato, kad šilumos tiekėjo prievolė įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus laikoma įvykdyta tinkamai, jeigu jis ne dėl savo kaltės neįrengia visų reikalingų vandens apskaitos prietaisų, tačiau yra pasiruošęs tai padaryti ir apie tai yra raštu informavęs buitinius vartotojus, o pastarieji nesudaro tam sąlygų, tačiau nenurodė konkretaus teisės akto straipsnio ar punkto, kuriame įtvirtinta cituojama nuostata. Iš ŠŪĮ 26 straipsnio 1 dalies ir ją detalizuojančių Taisyklių 235.5 punkto nuostatų akivaizdu, kad vartotojo atsisakymas įsileisti karšto vandens tiekėją į vartotojo patalpas, kad šis galėtų įvykdyti teisės aktuose numatytas pareigas, traktuojama karšto vandens tiekėjo pareigų nevykdymu ir Taisyklių nustatyta tvarka fiksuojamas kaip juridinis pagrindas bei faktinė aplinkybė dėl normatyvų (tai yra, sunaudoto karšto vandens kiekio nustatymo ne pagal skaitiklių duomenis, o pagal Komisijos nustatytas karšto vandens suvartojimo normas) taikymo pagrįstumo. Tačiau, priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, nei ŠŪĮ, nei Taisyklės nenumato išimtinių atvejų (įskaitant vartotojų kaltą veikimą ar neveikimą), kuriems esant būtų laikoma, jog karšto vandens tiekėjas įvykdė savo pareigas, susijusias su karšto vandens apskaitos sutvarkymu vartotojo patalpose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi 138 straipsnio 3 dalimi, nutaria patenkinti pareiškėjo prašymą (II t., b. l. 87−90) prie bylos medžiagos prijungti pareiškėjo pateiktą Komisijos 2013 m. gegužės 2 d. raštą Nr. R2-1329 (II t., b. l. 91−97), nes iš minėto rašto surašymo datos akivaizdu, jog šis įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo (I t., b. l. 22; 175) teisėtumo ir pagrįstumo.

Minėtame Sprendime nurodyta, jog Komisija gavo Inspekcijos išvadą dėl karšto vandens apskaitos sutvarkymo daugiabučiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje. „Inspekcija minėtame rašte nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartyje Nr. A525-1298/2012 konstatavo, kad „Įstatymo 15 straipsnio 1 dalis imperatyviai teisę nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams susiejo su reikalavimu tiekėjui įvykdyti visas jo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Įstatyme nėra įtvirtintos šios reikalavimo išimtys, todėl vertintina, jog jis nurodytame kontekste yra absoliutus“. Inspekcija, įvertinusi UAB „Vilniaus energija“ 2012 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. 008-03-14500 pateiktą informaciją bei atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką, konstatavo, kad UAB „Vilniaus energija“ nėra įvykdžiusi prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Vilniuje, nes butų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkai iki 2012 m. rugsėjo 1 d. UAB „Vilniaus energijai“, kaip karšto vandens tiekėjui, nesuteikė galimybės įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus“. Toliau Sprendime, nurodyta: „Komisija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta aukščiau, įpareigoja UAB „Vilniaus energija“ atlikti šilumos paskirstymo daugiabučių namų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vartotojams perskaičiavimus bei su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį pradėti skirstyti vartotojams tik nuo tada, kai visuose minėtų daugiabučių namų butuose bus įrengti/pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisai. Prašome, per 30 dienų, Komisijai pateikti perskaičiavimą pagrindžiančius dokumentus.“ (I t., b. l. 22). Prie Sprendimo pridėta Inspekcijos 2012 m. rugsėjo 18 d. rašto Nr. (03)2R-1208 kopija (I t., b. l. 23).

ABTĮ 89 straipsnis numato, jog skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1 d. 1 p.); neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas (1 d. 2 p.); neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (1 d. 3 p.). Skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (2 d.).

Nagrinėjamu atveju, susipažinus su bylos medžiaga, teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl to, ar priimant Sprendimą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija pirmiausia vertina Sprendimo teisėtumą šiuo aspektu ir tik tuo atveju, jei bus nustatyta, jos Sprendimas šiuo aspektu teisėtas, toliau bus vertinamas Sprendimo teisėtumas kitais aspektais.

Bylos surinkti įrodymai patvirtina, jog Sprendimas priimtas nagrinėjant vartotojo G. G. skundus dėl pareiškėjo veiksmų 2011 metais skirstant šilumą, sunaudotą su nepaskirstytu karštu vandeniu, jo daugiabučiame name, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Bylos duomenimis šis skundas Komisijai registruotu laišku išsiųstas 2012 m. balandžio 6 d. (I t., b. l. 179−181), Komisijoje gautas 2012 m. balandžio 10 d. (tai patvirtina Komisijos sprendimas Nr. R2-1586 (I t. b. l. 183−186)).

Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. O3-85 „Dėl Ginčų sprendimo ne teisme tvarkos aprašo“ pakeitimo 2 punktu (Nustatyti, kad asmenų skundai ir ginčai su energetikos įmonėmis, priimti nagrinėti iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal teisės normas, galiojusias iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos. Ginčo sprendimo ar skundo nagrinėjimo pabaiga laikomas ginčo sprendimo ar skundo nagrinėjimo rezultatus įtvirtinančio Komisijos sprendimo priėmimas) bylai aktuali Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 (toliau – ir Skundų nagrinėjimo tvarka) redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 10 d. iki 2012 m. balandžio 15 d.

Skundų nagrinėjimo tvarkos 6 punktas numatė, jog Komisija, nagrinėdama ginčą, priima: procedūrinius sprendimus (6.1. p.); sprendimus, kurie įforminami nutarimais. Nutarimas priimamas išsprendus ginčą iš esmės, nutraukus ginčo nagrinėjimą, palikus jį nenagrinėtą arba atsisakius priimti nagrinėti ginčą (6.2 p.).

Procedūrinis sprendimas – Komisijos sprendimai, priimami atskirais klausimais, kuriais nesprendžiamas ginčas iš esmės. Komisijos procedūriniai sprendimai įrašomi į posėdžio protokolą (8.4 p.).

Komisijos sprendimas įforminamas nutarimu, išdėstomas raštu ir pasirašomas ginčą nagrinėjusių Komisijos narių (66 p.).

Komisijos nutarime dėl ginčo sprendimo ne teisme privalo būti nurodyta: nutarimo priėmimo data ir vieta; nutarimą priėmusios institucijos pavadinimas; nutarimą priėmusios Komisijos sudėtis, ginčo šalys ir kiti įgalioti nagrinėjant ginčą dalyvavę asmenys; ginčo esmė; šalių, jų atstovų, dalyvaujančių nagrinėjant prašymą išspręsti ginčą, paaiškinimai; nustatytos faktinės aplinkybės; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais vadovautasi priimant sprendimą, kiti teisiniai argumentai; Komisijos priimtas vienas iš šio Aprašo 68 punkte nurodytų sprendimų (67 p.).

Atitinkamai Skundų nagrinėjimo tvarkos 68 punkte buvo nustatyta, jog Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą išspręsti ginčą, priima vieną iš šių sprendimų: patenkinti pareiškėjo reikalavimus; iš dalies patenkinti pareiškėjo reikalavimus; atmesti pareiškėjo prašymą išspręsti ginčą (68.1−68.3 p.).

Komisija sprendimą priima atsižvelgdama į ginčo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus (69 p.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, taip pat skundžiamu Sprendimu, daro išvadą, jog jis negali būti laikomas procedūriniu sprendimu Skundų nagrinėjimo tvarkos 8.4 punkto prasme. Šią išvadą patvirtina pats minėtoje nuostatoje pateiktas procedūrinio sprendimo apibrėžimas, tai, jog Skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo numatytas konkretus įpareigojimas, vertintinas kaip skundą nagrinėjant iš esmės priimtas sprendimas, bei Komisijos 2012 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. R2-2561 G. G. (I t., b. l. 187) pateiktas šio Sprendimo vertinimas.

Dėl nurodytų priežasčių, konstatuotina, jog skundžiamu Sprendimu G. G. skundas buvo išspręstas iš esmės, todėl Sprendimas turėjo atitikti Skundų nagrinėjimo tvarkos 66−69 punktų reikalavimus. Tačiau įvertinusi Sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Sprendimas nurodytų reikalavimų neatitinka, nes: nėra įformintas nutarimu, nenurodyta nutarimą priėmusios Komisijos sudėtis, ginčo šalys, šalių, jų atstovų, dalyvaujančių nagrinėjant prašymą išspręsti ginčą, paaiškinimai, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais vadovautasi priimant sprendimą, kiti teisiniai argumentai (išskyrus nuorodą į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį), nėra priimtas vienas iš šio Aprašo 68 punkte nurodytų sprendimų, jame nenurodytos visos aktualios aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai (pvz., tai, ar pareiškėjas, nustatydamas mokesčius už karštą vandenį, šilumos kiekį, suvartotą su nepaskirstytu karštu vandeniu, priskyrė ir išdalino apmokėti viešiems gyventojams).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat iš esmės sutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, dėl skundžiamo Sprendimo neatitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, ir remiantis jais padarytai išvadai, jog Komisijos 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. R2-2192 „Dėl šilumos paskirstymo perskaičiavimo“ buvo priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nustatyti pažeidimai pripažintini esminiais pažeidimais, dėl kurių ginčijamas aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Šiuo aspektu pažymėtina tik tai, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis nurodytais argumentais, darė išvadą, jog Sprendimas naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti argumentai yra pagrindas Sprendimą naikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Aiškindamas minėto VAĮ straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009; Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A756-700/2008; Nr. A756-422/2009).

Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose. A556-1898/2008; Nr. A756-2036/2008).

Pažymėtina, jog ne visais atvejais visi individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, tačiau tokiu atveju akte turi būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti tokio individualaus administracinio akto priėmimo motyvai (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011).

Nagrinėjamu atveju, nors Komisija ir nurodė bei prie skundžiamo Sprendimo pridėjo Inspekcijos 2012 m. rugsėjo 18 d. rašto Nr. (03)2R-1208 kopiją, teisėjų kolegijos vertinimu, tai neleidžia daryti išvados, jog motyvuotumo reikalavimas buvo išpildytas, nes Inspekcijos rašte pateikiama tik, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1298/2012, padaryta Inspekcijos išvada, kad pareiškėjas nėra įvykdęs prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiuose namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Atsakovas Sprendime nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo pastangų ginčo butuose įrengti karšto vandens skaitiklius, dėl to, kad 2012 m. birželio 25 d. buvo surašyti Karšto vandens skaitiklių patikrinimo, plombavimo, nuplombavimo, perplombavimo aktai, Sprendime nėra nurodyti argumentai, kuriais remiantis pareiškėjo atlikti veiksmai, įvertinus pačių vartotojų padarytus Taisyklių pažeidimus, nebuvo vertintini kaip visų karšto vandens tiekėjo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą minėtuose daugiabučiuose atlikimu, nors pareiškėjas tuo grindė savo poziciją.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu atitinkamas individualus administracinis aktas gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei teismas konstatuoja, jog jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (žr. pvz. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2012 m. liepos mėn. 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1487/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Sprendime esantys pažeidimai negali būti laikomi nežymiais ir neesminiais, nes kelia objektyvias abejones Sprendimo pagrįstumu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, o tai yra pakankamas pagrindas skundžiamam aktui panaikinti.

Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjant minėtą G. G. skundą atsakovas priėmė ir minėtą 2012 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. R2-1586 (I t., b. l. 183−186), kuris, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nebuvo apskųstas ir panaikintas teismo, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3610-580/2012 pagal G. G. skundą Komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, pripažintas iš esmės teisėtu ir pagrįstu. Šiame sprendime atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad daugiabučiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iki 2012 m. birželio 25 d. nebuvo sutvarkyta apskaita, pareiškėjui suformulavo iš esmės analogišką įpareigojimą – atlikti šilumos paskirstymo vartotojams perskaičiavimus, paprašė per 10 dienų, Komisijai pateikti perskaičiavimą pagrindžiančius įrodymus. Kadangi, minėta, pastarasis sprendimas nebuvo apskųstas įstatymo nustatyta tvarka ir panaikintas, net ir panaikinus skundžiamą Sprendimą bei jame esantį įpareigojimą, pareiškėjui išlieka pareiga iš esmės analogišką įpareigojimą įvykdyti remiantis 2012 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. R2-1586.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nepasisako dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo šiame ginče, kitų procesiniuose dokumentuose pateiktų argumentų, susijusių su Sprendimo teisėtumu tuo aspektu, jog pareiškėjas dviejuose butuose, esančiuose daugiabučiuose namuose adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neįrengęs karšto vandens skaitiklių, tinkamai neįvykdė prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą minėtuose namuose, todėl nustatydamas mokesčius už karštą vandenį, negali šilumos kiekio, suvartoto su nepaskirstytu karštu vandeniu, priskirti ir išdalinti apmokėti visiems vartotojams.

Remiantis išdėstytais argumentais bei atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies, skunde nurodyta apimtimi, atitikimo Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsniui ir 46 straipsnio 1 ir 3 dalims, atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą skundžiamą Sprendimą panaikinti. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

trečiojo suinteresuoto asmens G. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė