2013-11-28 Nr. AB-9099-3-63-3-00469-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A575-2653/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00469-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės–Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 3–4), kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 5), prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT, Tarnyba, atsakovas) 2012 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3582; 2) įpareigoti Klaipėdos VGTPT priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą Nr. ATP-1753; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 25 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 4) pranešti prokurorui apie piktnaudžiavimo požymius, kurie turi nusikalstamos veikos požymių pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 24 d. pateikė Klaipėdos VGTPT nustatytos formos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, atsakė į visus formoje išdėstytus klausimus bei pateikė dokumentus, kuriais grindė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, tačiau Tarnyba 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3582 atsisakė nagrinėti minėtą prašymą. Pareiškėjo manymu, toks atsisakymas prieštarauja įstatymams, kuriais remiantis Tarnyba privalėjo išnagrinėti prašymą ir priimti sprendimą. Lietuvos Respublikos ir tarptautiniai teisės aktai garantuoja jam teisę turėti advokatą ir vesti bylą per advokatą, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 2 dalis laiduoja teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Tarnyba nesilaikė VGTPĮ normų, jos veiksmai yra neteisėti ir nepagrįsti. Pareiškėjo teigimu, jis pateikė duomenis Tarnybai, kad jie būtų vertinami, tačiau Tarnybos direktorius iškreipė faktinių aplinkybių esmę ir piktnaudžiavo savo padėtimi, siekdamas nepagrįstai ir neteisėtai užkirsti pareiškėjui galimybę gauti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba išdavė prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, kurią pareiškėjas užpildė atsakydamas į pateiktus klausimus bei pateikdamas reikalaujamus duomenis ir dokumentus. Pagal anksčiau užpildytas analogiškas formas prašymai buvo nagrinėjami ir sprendimai priimami (pvz., nagrinėdamas pareiškėjo 2013 m. vasario 26 d. prašymą Nr. ATP-326, užpildytą analogiškai 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymui Nr. ATP-1953, Tarnybos direktorius priėmė sprendimą). Tarnyba nesuteikia jokios motyvuotos informacijos, nepaaiškina apie reikalavimų pasikeitimus, todėl forma užpildoma laisvai, į pateiktus klausimus atsakant pasirinktinai parenkant atsakymus. Anot pareiškėjo, dėl Tarnybos direktoriaus netinkamo veikimo ir kaltės jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, ir mano, jog tokie direktoriaus veiksmai turi nusikalstamos veikos požymių pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos VGTPT prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 73–75; II t., b. l. 19–22) Klaipėdos VGTPT paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 24 d. Tarnyboje gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, kurio paskutiniame lape laukelyje „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais“ ranka įrašyta „nesutinku“. 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3582 Tarnyba informavo pareiškėją apie tai, kad jo prašymas nebus nagrinėjamas, nes pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė, jog nesutinka, kad prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys galėtų būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, ir grąžino pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 24 d. pateikto prašymo originalą kartu su priedais.

Klaipėdos VGTPT teigimu, neturėdama pareiškėjo sutikimo tvarkyti jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, Tarnyba neturėjo teisės spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar neteikimo VGTPĮ nustatyta tvarka pagal pateiktą prašymą, todėl prašymo nenagrinėjo ir pagrįstai jį grąžinto pareiškėjui. Šio prašymo formos 5 puslapyje grafoje esantis teiginys (klausimas) dėl pareiškėjo sutikimo tvarkyti asmens duomenis yra įrašytas įgyvendinant Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą duomenų valdytojo pareigą supažindinti pareiškėją, kaip duomenų subjektą, su jo teise pasirinkti, ar jis sutinka, ar nesutinka, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, bei to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintą duomenų subjekto teisę neduoti tokio sutikimo.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 2 dalis įsakmiai nustato, kad jeigu duomenų subjekto nesutikimas yra teisiškai pagrįstas, duomenų valdytojas privalo nedelsdamas neatlygintinai nutraukti asmens duomenų tvarkymo veiksmus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ir informuoti duomenų gavėjus. Taigi šioje prašymo formos grafoje nurodytas valios pareiškimas atitinka Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą sutikimo sąvoką (savanorišką duomenų subjekto valios pareiškimą tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu) bei minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų.

Atsakovas paaiškino, kad nepastebėjus 2013 m. vasario 26 d. prašyme esančio nesutikimo dėl asmens duomenų tvarkymo, Tarnyba per klaidą pareiškėjo prašymą išnagrinėjo ir 2013 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPA-309-13 suteikė antrinę teisinę pagalbą. Todėl 2013 m. birželio 6 d. aktu Nr. (1.7.)-SR-2029 „Dėl asmens duomenų tvarkymo nutraukimo“ Tarnyba nutraukė pareiškėjo duomenų tvarkymą ir grąžino jam 2013 m. vasario 26 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą bei visus su šiuo prašymu pateiktus dokumentus.

Nutraukus asmens duomenų tvarkymą, antrinės teisinės pagalbos teikimas baigtas. Atsakovo įsitikinimu, skundžiamas 2012 m. rugsėjo 27 d. aktas Nr. (1.7)-SR-3582 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl išvestiniai pareiškėjo skundo reikalavimai dėl įpareigojimo priimti sprendimą, pranešimo prokurorui apie piktnaudžiavimą ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atmestini.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 24 d. sprendimu (II t., b. l. 36–41) pareiškėjo A. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 24 d. Klaipėdos VGTPT buvo gautas pareiškėjo A. L. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-12347-618/2012 (I t., b. l. 5–7). Prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, kurio forma patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija), pildydamas grafą dėl sutikimo, kad prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos tikslais, pareiškėjas nurodė „nesutinku“. 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3582 (I t., b. l. 8) Klaipėdos VGTPT informavo pareiškėją, kad jo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą nebus nagrinėjamas ir grąžintinas pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu, jeigu jis atitinka Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme įtvirtintas nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010), visų pirma, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytus asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijus. Nurodė, kad VGTPĮ 4 straipsnio 2 dalis įpareigoja pareiškėją valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti pateikti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją. Šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, jog norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia prašymą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. VGTPĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojų (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta. Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalį, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Šios institucijos ir asmenys prašomą informaciją turi pateikti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo prašymo gavimo dienos. VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principai, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2, 4 punktai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A146-71 /2011 pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, laikantis reglamentuotų teisės aktais procedūrų, leidžiančių patikrinti, ar asmuo turi teisę į tokią pagalbą. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. VGTPĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatytas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų uždavinys užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal įstatymą. Nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta pareiga, įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant paminėto įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija) patvirtintoje tipinėje prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formoje numatyta, kad asmens duomenų turėtojas – besikreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos gavimo asmuo, vadovaujantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, yra supažindinamas su jo teise pasirinkti, ar jis sutinka, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Toks nurodytas valios pareiškimas atitinka Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžtą sutikimo sąvoką (savanorišką duomenų subjekto valios pareiškimą tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu) bei minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, 2012 m. rugsėjo 24 d. pildydamas nustatytos formos prašymą (reg. Nr. ATP-1753), buvo supažindintas su jo teise sutikti arba nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Pareiškėjui nesutikus dėl jo asmens duomenų tvarkymo, Klaipėdos VGTPT neturėjo teisinio pagrindo tvarkyti jo asmens duomenų, kartu atlikti veiksmus, numatytus VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje. Nors kartu su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas pateikė Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su žyma apie jos gavimą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2012 m. liepos 13 d. (I t., b. l. 10–13), teismas vertino, kad ši deklaracija nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjo asmens duomenų tvarkymas nėra būtinas, kadangi metinės gyventojo turto deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant deklaracijos tik patvirtina deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, jog nagrinėdama pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-12347-618/2012, Klaipėdos VGTPT negalėjo įvykdyti imperatyvios pareigos įvertinti visas reikšmingas aplinkybes ir surinkti visus duomenis, susijusius su sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmimu, todėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas tapo negalimas.

Remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui išreiškus nesutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, atsakovas Klaipėdos VGTPT skundžiamu raštu pagrįstai grąžino nenagrinėtą pareiškėjo prašymą. Kartu pažymėjo, jog konstatavus, kad Klaipėdos VGTPT skundžiamu raštu pagrįstai nutraukė duomenų tvarkymo veiksmus ir nenagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą įpareigoti Klaipėdos VGTPT priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui civilinėje byloje Nr. 2-12347-618/2012 pagal pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą Nr. ATP-1753, nes faktinė ir teisinė padėtis šio sprendimo priėmimo metu nėra pakitusi.

Sistemiškai aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1–3 dalių normas, teismas padarė išvadą, kad pagal nustatytą teisinį reguliavimą valstybės ar savivaldybės atsakomybė siejama su viešojo administravimo subjektų aktų neteisėtumu, t. y. veikimo ar neveikimo prieštaravimu galiojantiems teisės aktams, administracinio akto prieštaravimu aukštesnės galios teisės aktams. Pripažinęs, kad atsakovo Klaipėdos VGTPT veiksmai dėl sprendimo nenagrinėti pareiškėjo prašymo ir grąžinti jį pareiškėjui priėmimo yra teisėti, teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Taip pat teismas vertino, kad reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose esančius nusikalstamos veikos požymius (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 109 straipsnis), priimti atskirąją nutartį dėl pareigūnų, institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų bei asmenų, kurie pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus (ABTĮ 108 straipsnis), nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 109 ir 108 straipsniai suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiuose straipsniuose, jei nagrinėdamas administracinį ginčą teismas nustato šiuose straipsniuose nurodytas aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-480/2013). Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjant administracinį ginčą nenustatyta Klaipėdos VGTPT ar jos direktoriaus R. V. veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą pranešti prokurorui apie piktnaudžiavimo požymius, kurie turi nusikalstamos veikos požymių pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjo skundas atmestas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis). Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas nėra pateikęs duomenų apie turėtas teismo išlaidas, ir kad teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartimi jis buvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo paduodant skundą.

III. Pareiškėjas A. L. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 43–45) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Klaipėdos VGTPT nei iš pareiškėjo, nei iš juridinių asmenų neprašė jokios informacijos, nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų reikalingos sprendžiant pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

2. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas įpareigoja atsakovus užtikrinti kvalifikuotos antrinės teisinės pagalbos teikimą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnyje garantuojama asmens teisė turėti advokatą. Teisė nemokamai gauti teisinę pagalbą yra įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose. Teisę turėti veiksmingą teisinę gynybą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai, kuriuos yra ratifikavusi Lietuva. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įteisinta asmenų teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Taigi, įstatymais ir tarptautiniais teisės aktais ginamos pareiškėjo teisės šiuo atveju yra ignoruojamos.

3. Pareiškėjo nuomone, teismas skundą išnagrinėjo šališkai ir suinteresuotai, neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė įstatymus. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas netinkamos sudėties teismo, yra subjektyvus ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

4. Teismas neatskleidė, kokie duomenys buvo reikalingi Tarnybai sprendžiant klausimą dėl teisinės pagalbos suteikimo, kokių konkrečiai duomenų pareiškėjas neleido tvarkyti, kokie duomenys Tarnybai kėlė abejones ir buvo reikalingi sprendžiant prašymą. Teismas taip pat neišaiškino skirtumo tarp sąvokų „tvarkyti“ ir „panaudoti“, kurios turi skirtingus tikslus. Pareiškėjo teigimu, į Tarnybos funkcijas neįeina duomenų tvarkymas. Iš VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalies aiškiai matyti, kad įstatymas kalba apie duomenų panaudojimą (gavimą), o ne apie duomenų tvarkymą, kuris įeina į registrų institucijų funkcijas.

5. Teismas iš esmės nesprendė pareiškėjo prašymo pranešti prokurorui dėl nusikalstamos veikos požymių, kurie, anot pareiškėjo, yra akivaizdūs. Klausimas, ar yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ar nėra, priklauso prokuroro kompetencijai, todėl teismas turėjo atlikti pareigą ir priimti šiuo pagrindu motyvuotą nutartį.

6. Teismas nepasisakė dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos VGTPT prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 51–53) Klaipėdos VGTPT palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Atsikirsdama į apeliacinį skundą, Klaipėdos VGTPT papildomai nurodo šiuos argumentus:

1. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 24 d. pateiktame prašyme ne tariamai, o aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė savo nesutikimą tvarkyti jo asmens duomenis. Pareiškėjui aiškiai išreiškus savo nesutikimą dėl jo duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais, Tarnyba negalėjo priimti sprendimo dėl teisinės pagalbos teikimo, nes neturėjo ir negalėjo įvertinti šio klausimo išsprendimui reikalingų duomenų.

2. Remdamasis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 ir 4 dalyse patiekiamomis asmens duomenų ir duomenų tvarkymo sąvokomis, atsakovas pabrėžia, kad veiksmai, kuriuos Tarnyba yra įpareigota atlikti vykdydama jai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo pavestą funkciją nagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti dėl jo sprendimą, atlikti kitus veiksmus, susijusius su antrinės teisinės pagalbos teikimo organizavimu, yra asmens duomenų tvarkymas.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas ir organizavimas asmeniui nesutinkant dėl jo asmens duomenų tvarkymo yra negalimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. A525-529/2013 ir Nr. A146-2009/2012). Taigi, pareiškėjui atsisakius duoti sutikimą tvarkyti jo asmens duomenis antrinės teisinės pagalbos tikslais, antrinės teisinės pagalbos teikimas jam buvo negalimas.

4. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą, savo sprendimą išsamiai motyvavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisine analize. Teismas savo motyvuotas išvadas pateikė dėl visų pareiškėjo skundo reikalavimų ir argumentų, ir šių išvadų teisingumo nepaneigia vien tik subjektyvus pareiškėjo vertinimas, nesutikimas su priimtu sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. rugsėjo 27 d. rašto Nr. (1.7)-SR-3582, kuriuo atsakovas paliko nenagrinėtą pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (registracijos Nr. ATP-1753), teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamą raštą atsakovas motyvavo tuo, jog pareiškėjas nesutiko, kad jo prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais.

Tiek Klaipėdos VGTPT, tiek pirmosios instancijos teismas, remdamiesi ginčą reglamentuojančių teisės aktų normų analize, priėjo prie pagrįstos išvados, jog nesant pareiškėjo sutikimo, Tarnyba negali tvarkyti jo asmens duomenų antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais ir dėl to negali nagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti jam antrinę teisinę pagalbą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apeliacine tvarka, su minėta išvada sutinka.

Pažymėtina, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama. Šią teisę suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir ji yra realizuojama laikantis teisės aktais nustatytų sąlygų ir tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2009 m. rugpjūčio 27 d. Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. Nr. A662-1207/2009, 2011 m. liepos 28 d. Nr. A575-2966/2011, 2011 m. spalio 6 d. Nr. A62-3036/2011, kt.).

Reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmuo, prašantis suteikti antrinę teisinę pagalbą, nustatyti VGTPĮ 11, 12 straipsniuose. Pagal VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Siekdami gauti antrinę teisinę pagalbą, paminėti asmenys privalo įrodyti VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas aplinkybes dėl jų turimo turto ir metinių pajamų lygio. Tokiu įrodymu yra tarnybai teikiama metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta (VGTPĮ 13 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnio 1 dalis).

VGTPĮ 18 straipsnio, reglamentuojančio antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, 2 dalyje nustatyta, kad tarnyba priima sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tik gavusi visus įstatymo reikalaujamus dokumentus (tarp jų ir minėtą gyventojo (šeimos) turto deklaraciją) bei šio straipsnio 13 dalyje nurodytą informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų, kuri reikalinga nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjo prašyme ir prie jo pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. VGTPĮ 18 straipsnio 4 straipsnio 7 punkte taip pat numatyta, kad sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo turi būti nurodytas nustatytas pareiškėjo turto ir pajamų lygis, kai antrinė teisinė pagalba pareiškėjui teikiama šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu atveju. Be to, VGTPĮ 18 straipsnio 8 ir 11 dalys įpareigoja tarnybą, jeigu teikiama antrinė teisinė pagalba trunka ilgiau kaip metus arba pasikeičia pareiškėjo turto ir pajamų lygis, iš naujo patikrinti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ir, esant reikalui, nustatyti kitą valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Taigi, minėtų įstatymo nuostatų, nustatančių antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad sprendimas dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti) gali būti priimtas tik nustačius ir įvertinus visus šiam klausimui spręsti reikalingus duomenis, tarp jų ir duomenis dėl pareiškėjo turimo turto bei pajamų lygio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir VGTPĮ nustatyta pareiga, įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant minimo įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Pagal VGTPĮ 18 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-1826/2006).

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. VA-13 (2011 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. VA-13 redakcija) patvirtintų Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių 151.2 punkte yra nustatyta, kad kai pageidaujantys gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (be šeimos narių) <...> deklaracijas teikia tiesiogiai AVMI (teikiama popierinė deklaracija), tai mokesčių administratoriui turi pateikti du deklaracijos egzempliorius (t. y. du identiškus deklaracijos egzempliorius arba deklaracijos originalą ir jos kopiją), o šis, patikrinęs deklaracijoje nurodytus duomenis pagal mokesčių administratoriaus turimus duomenis, per 7 darbo dienas (nuo deklaracijos pateikimo dienos) grąžina vieną deklaracijos egzempliorių su žyma, kad deklaracija yra pateikta. Šį deklaracijos egzempliorių gyventojas pateikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, priimančiai sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, <...>.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad nagrinėjamo ginčo atveju Klaipėdos VGTPT negalėjo a prióri (t. y. nepatikrinus) pareiškėjo kartu su 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą pateiktos 2012 m. liepos 13 d. metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenų vertinti kaip teisingų, kadangi šioje deklaracijoje (I t., b. l. 10–13) tėra Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriaus žyma apie deklaracijos gavimo datą (2012 m. liepos 13 d.), tačiau nėra aukščiau paminėtos mokesčių administratoriaus žymos apie deklaracijoje nurodytų duomenų patikrinimą (deklaracijos pateikimą). Todėl akivaizdu, jog siekdama nustatyti pareiškėjo kartu su 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymu pateiktoje 2012 m. liepos 13 d. deklaracijoje nurodytų duomenų apie pareiškėjo turtą ir pajamas teisingumą, Klaipėdos VGTPT turėjo teisę ir pareigą kreiptis į mokesčių administratorių dėl atitinkamų duomenų pateikimo Tarnybai.

Tokiu būdu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi asmens prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, turi įvertinti, ar jis atitinka asmenims, turintiems teisę į antrinę teisinę pagalbą, nustatytus kriterijus. Šiuo tikslu tarnyba turi tvarkyti asmens duomenis. Todėl nagrinėjamam ginčui aktualios Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta asmens duomenų sąvoka – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta <...>, o 4 dalyje nustatyta, kad duomenų tvarkymas – tai bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas (rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys). Vadovaujantis minėtomis normomis, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimas duomenų panaudojimas (gavimas), apie kurį kalbama VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje, yra vienas iš duomenų tvarkymo (plačiąja prasme) atmainų. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad į Tarnybos funkcijas neįeina duomenų tvarkymas, atmestini kaip nepagrįsti.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kuris reglamentuoja santykius, atsirandančius tvarkant asmens duomenis, įtvirtina duomenų subjekto sutikimą tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu (2 straipsnio 12 dalis), kaip vieną privalomų asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijų, tuo atveju, kai asmens duomenys teikiami valstybės bei savivaldybių institucijoms, įgyvendinančioms įstatymais ir kitais teisės aktais joms suteiktus oficialius įgaliojimus (5 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktai). Tas pats įstatymas taip pat įtvirtina duomenų subjekto teisę aptariamu atveju nesutikti, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Jeigu duomenų subjekto nesutikimas yra teisiškai pagrįstas, duomenų valdytojas privalo nedelsdamas neatlygintinai nutraukti asmens duomenų tvarkymo veiksmus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ir informuoti duomenų gavėjus (23 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalis, 27 straipsnio 2 dalis).

Įgyvendindamas minėtus Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (ginčui aktuali 2008 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1R-260 redakcija) patvirtino prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, kurios paskutiniame lape numatė privalomai pildytiną grafą apie asmens sutikimą / nesutikimą, kad jo prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais.

Ginčo atveju pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 24 d. Tarnybai pateiktame prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą (I t., b. l. 5–7) aiškiai nurodė, kad nesutinka dėl jo asmens duomenų tvarkymo antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Įvertinus aukščiau aptartą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai vertino minėtą pareiškėjo atsisakymą kaip objektyvią kliūtį vertinti pareiškėjo pateiktame prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą ir prie jo pridėtuose dokumentuose (konkrečiai – gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje) pateiktų duomenų teisingumą. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo teisinių prielaidų (sąlygų) priimti VGTPĮ 18 straipsnio 2, 4 dalyse numatytą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos VGTPT 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3582 pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą (reg. Nr. ATP-1753), kuriame jis nesutiko, kad jo asmens duomenys būtų tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Klaipėdos VGTPT 2012 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3582. Taip pat teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl įpareigojimo Klaipėdos VGTPT priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą, kadangi, kaip minėta, remiantis šiuo konkrečiu pareiškėjo prašymu nėra būtinų teisinių prielaidų minėtam sprendimui priimti.

Bylos duomenys patvirtina, kad Klaipėdos VGTPT, priimdama ginčijamą 2012 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3582 palikti pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 24 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nenagrinėtą, laikėsi įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, todėl elgėsi teisėtai. Nenustatęs Tarnybos veiksmų neteisėtumo, kaip vienos būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246, 6.271 straipsniai), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos. Kartu konstatuotina, kad teismas neturėjo pagrindo tenkinti skundo procesinį reikalavimą pranešti prokurorui apie Tarnybos ir (ar) jos direktoriaus neteisėtus veiksmus (piktnaudžiavimo požymius), kadangi tokių veiksmų išnagrinėtos bylos kontekste nenustatyta.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad bylą išnagrinėjo šališkas bei suinteresuotas teismas ir todėl priimtas teismo sprendimas naikintinas, pažymėtina, jog pareiškėjo konkretūs argumentai dėl teismo (teisėjos Laimutės Jokubauskaitės) šališkumo buvo išsamiai įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje (I t., b. l. 37–39), kuria Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas minėtus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus bei netenkino pareiškėjo prašymo dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų nušalinimo nuo šios bylos nagrinėjimo ir administracinės bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos administraciniam teismui. Pažymėtina, kad savo apeliaciniame skunde pareiškėjas naujų argumentų ir aplinkybių, liudijančių apie bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumą, nenurodo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, ginčo faktinei situacijai pritaikė ir tinkamai išaiškino aktualių teisės aktų normas, teisingai pasisakė dėl visų pareiškėjo skunde pareikštų tiek pagrindinių, tiek procesinių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. sprendimas paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė–Maculevičienė