2023-04-19 Nr. AB-8275-3-64-3-00797-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-375-492/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00797-2022-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Joniškio rajono savivaldybės administracijos prašymą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo P. Š..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Joniškio rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus, prašydamas priteisti iš atsakovo P. Š. (toliau – ir atsakovas) 149,02 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) ir 6,92 Eur delspinigių, apskaičiuotų nuo 2021 m. spalio 3 d. iki 2022 m. kovo 31 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skolos sudarymo laikotarpiu galiojo Joniškio rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. T-107 (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Nuostatai), nuo kurių įsigaliojimo įvesta dvinarė vietinė rinkliava, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų dalių. Pagal Nuostatų 7.1 papunktį atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Atsakovui apskaičiuotas pastoviosios dedamosios dydis – 19,20 Eur per metus. Pagal Nuostatų 21 punktą atsakovui apskaičiuota didžiausia kintamoji rinkliavos dedamoji dalis, t. y. 3,37 Eur per mėnesį, kadangi iš administratoriaus naudojamų registrų duomenų nebuvo galima nustatyti atsakovui reikalingos konteinerio talpos dydžio.

3. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutiko su pareiškėjo prašymu, ir nurodė, kad ginčo laikotarpiu neturėjo jokių atliekų. Atsakovo pajamos yra mažesnės nei minimalių vartojimo poreikių dydis, todėl atsakovas išgyvena iš natūrinio ūkio, kur jokių atliekų nesusidaro.

4. Atsakovas, vadovaudamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe, ji negali būti atimama, o vadovaudamasis aktualia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, nurodė, kad Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pasak atsakovo, pareiškėjas teismui pateiktu prašymu nepagrįstai kėsinasi į atsakovo nuosavybę, bei pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas, nes ginčo laikotarpiu atsakovas neturėjo jokių komunalinių atliekų, todėl nėra teršėjas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino: priteisė iš atsakovo 149,02 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d., bei 6,92 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 3 d. iki 2022 m. kovo 31 d.

6. Teismas byloje vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Nuostatų 7.1, 15, 16, 17, 21 punktų nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

7. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu atsakovas buvo gyvenamosios paskirties patalpų (daugiabučio namo butų, individualių namų), esančių (duomenys neskelbtini), savininkas, šiuo adresu deklaruota ir faktinė atsakovo gyvenamoji vieta, todėl pagal Nuostatų 7.1 punktą atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Atsakovo įsiskolinimas už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ginčo laikotarpiu yra 149,02 Eur, atsakovas dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos ar jos dalies už bylai aktualų laikotarpį į pareiškėją nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas teigė neturintis atliekų konteinerio, ir apie tai informavęs pareiškėją Savivaldybės tarybos posėdžio metu apie 2011 – 2015 metus, kai buvo sprendžiamas jo atleidimo nuo vietinės rinkliavos klausimas. Atsakovas nėra pateikęs Administracijai duomenų, kokios talpos konteineriu naudojasi.

8. Teismas byloje įvertino Nuostatų 38, 39 ir 43 punktų reikalavimus dėl informacijos, susijusios su rinkliavos dydžiu, patikslinimu. Teismas nustatė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu vietinės rinkliavos nemokėjo; gavęs 2021 m. spalio 29 d. įspėjimą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos, neinformavo pareiškėjo apie tai, jog neturi konteinerio, neprašė patikslinti duomenų apie atsakovą, kaip vietinės rinkliavos mokėtoją. Teismas konstatavo, kad atsakovas nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos pateikti duomenis, reikalingus vietinei rinkliavai apskaičiuoti, todėl pareiškėjas, neturėdamas duomenų apie atsakovo naudojamą konteinerio dydį, ar kad atsakovas neturi konteinerio, pagrįstai vadovavosi Nuostatų 21 punktu ir atsakovą priskyrė atliekų turėtojų grupei, kurios pastovioji ir kintamoji rinkliavos dalys už parametrus per metus yra didžiausios. Teismas, konstatavęs, jog vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, o atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, priteisė įsiskolinimo sumą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 str.) bei delspinigius (Nuostatų 291 p.) pareiškėjo naudai.

III. 9. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip neteisėtą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Atsakovas taip pat prašo įvertinti Joniškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 16, 17, 291 punktų atitikimą Vietinės rinkliavos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, 132 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai, 302 straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsniui bei pripažinti juos prieštaraujančiais minėtiems teisės aktams; prašyti Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) pateikti konsultacinę išvadą, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalies, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų, neturinčių atliekų ir / arba neturinčių atliekų surinkimo konteinerio; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006, Direktyvos 2008/98/EB, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų, neturinčių atliekų ir / arba neturinčių atliekų surinkimo konteinerio.

10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Lietuvos Respublikos teisės aktai (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 6 ir 40 d., 30 str., 302 str.1 d., 31 str. 1 d., 32 str. 1 d., Nuostatų 2 p.) nustato, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą gali būti renkama tik iš atliekų turėtojų. Atsakovas neturi net komunalinių atliekų konteinerio, taigi negali būti pripažįstamas atliekų turėtoju.

10.2. Atsakovas, vadovaudamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis, Konstitucinio Teismo nutarimais, nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai kėsinasi į atsakovo nuosavybę, nes atsakovas neturėjo komunalinių atliekų ir komunalinių atliekų konteinerio, todėl nebuvo teršėju. Pareiškėjas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, turėjo pareigą įrodyti, jog atsakovas visą laikotarpį turėjo atliekų, nes vietinė rinkliava už atliekas yra tikslinė ir yra susieta su turimomis atliekomis, tačiau pareiškėjas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas neturėjo komunalinių atliekų konteinerio.

10.3. Joniškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai prieštarauja Vietinės rinkliavos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, 132 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai, 302straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 1 daliai, todėl byloje turėtų būti vertinamas Nuostatų atitikimas minėtiems teisės aktams, taip pat byloje turėtų būti kreipiamasi į EŽTT dėl konsultacinės išvados, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalies, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų, neturinčių atliekų ir / arba nevykdančių ūkinės veiklos; bei dėl prejudicinio sprendimo, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006, Direktyvos 2008/98/EB, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų, neturinčių atliekų ir / arba nevykdančių ūkinės veiklos.

10.4. Atsakovas pažymi, jog Nuostatų 16 punkte nurodyta, kad pastovioji dedamoji skaičiuojama visiems nekilnojamojo turto savininkams ar jų įgaliotiems asmenims (fiziniams ir juridiniams asmenims, savivaldybės būstų nuomininkams), o Nuostatų 17 punkte – kad kintamoji dedamoji skaičiuojama nekilnojamojo turto objektų savininkams ar jų įgaliotiems asmenims (fiziniams ir juridiniams asmenims, savivaldybės būstų nuomininkams), kuriems teikiama komunalinių atliekų paėmimo ir tvarkymo paslauga. Joniškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą rinkimas iš asmens, neturinčio komunalinių atliekų konteinerio Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje, prieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai, Vietinės rinkliavos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai, 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvai 93/13/EBB dėl nesąžiningų sutarčių su vartotojais, 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, bei yra ne vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą, o nekilnojamojo turto mokestis, kadangi apmokestinimo objektas yra ne atliekų turėjimas ir tvarkymas, o nekilnojamas turtas, kas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 8 punktui, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 1 straipsniui, Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 daliai.

10.5. Atsakovas akcentuoja, jog Nuostatuose nėra nustatyti vietinės rinkliavos mokėtojui numatytos teikti paslaugos kokybės reikalavimai ir (ar) teikimo sąlygos (apimtis, asortimentas, terminai, periodiškumas ir kita), taip pat kriterijai ir subjektas, įgaliotas vertinti (nustatyti), ar yra (nėra) pažeisti šios paslaugos teikimo kokybės reikalavimai ir (ar) teikimo sąlygos, ir tai prieštarauja Vietinės rinkliavos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktui, 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvai 93/13/EBB dėl nesąžiningų sutarčių su vartotojais, 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje.

10.6. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje yra nurodytos savarankiškosios savivaldybių funkcijos, tačiau savivaldybėms nėra suteikta teisė nustatyti delspinigius už vietinės rinkliavos nemokėjimą, todėl pareiškėjas prašymą dėl delspinigių už vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos priteisimo nepagrįstai grindė Nuostatų 291 punktu, kadangi jis prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsniui.

11. Pareiškėjas Joniškio rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme. Teisės aktai nustato vietinės rinkliavos visuotinumo principą, ir vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Atsakovas nebuvo aktyvus, nesikreipė į pareiškėją dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo prievolę mokėti vietinę rinkliavą.

13. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog Administracija neteisėtai Savivaldybės tarybos sprendimu nustatė delspinigius, ir pažymi, jog tokia teisė savivaldybėms yra suteikta Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 149,02 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d. ir 6,92 Eur delspinigių, apskaičiuotų nuo 2021 m. spalio 3 d. iki 2022 m. kovo 31 d.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Joniškio rajono savivaldybės administracijos prašymą tenkino ir jo naudai iš atsakovo P. Š. priteisė 149,02 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d., bei 6,92 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 3 d. iki 2022 m. kovo 31 d.

16. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti pareiškėjo prašymą, teigdamas, kad jis nesinaudoja atliekų šalinimo konteineriu (jo neturi), todėl jis nėra atliekų turėtojas ir paslaugos gavėjas.

17. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Atsakovas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia aplinkybe, jog jis neturi atliekų konteinerio, todėl jis nėra teršėjas ir neturi mokėti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

19. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais atsakovas ginčija pareigą mokėti vietinę rinkliavą, teisėjų kolegija pažymi, jog vietinės rinkliavos yra numatytos aukščiausios teisinės nacionalinės galios teisės akte – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 121 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas. Šiuo įstatymu yra numatytos valstybės ir vietinės rinkliavos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2065-520/2020). Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Kadangi Rinkliavų įstatymas šios nuostatos niekaip nedetalizuoja, ji vertintina sistemiškai kartu su kitais teisės aktais, inter alia (be kita ko, įskaitant) Atliekų tvarkymo įstatymu, pagal kurio 2 straipsnio 17 dalį atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Pagal to paties įstatymo 301 straipsnio 1 dalį organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, arba nekilnojamojo turto objekto savininko įgaliotas asmuo arba kiti toje dalyje išvardinti asmenys, įvardijami kaip įgalioti asmenys, o pagal 2 dalį – nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašą nustato Aplinkos ministerija, savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą.

20. Minėta, kad atliekų turėtojo sąvoka apibrėžta Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje: atliekų turėtojas – atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Atitinkamai, atliekų darytojas – asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis (2 str. 8 d.). Šiuo aspektu pastebėtina, jog ginčo atveju konkretaus asmens mokėtinos rinkliavos dydis priklauso nuo jo turimo, valdomo, disponuojamo nekilnojamojo turto ploto, objektų skaičiaus, objekto rūšies, objekte gyvenančių gyventojų skaičiaus ir pan. (Nuostatų 6.6, 7.1, 20 p.). Iš Nuostatų matyti, kad juose nustatyta bendra pareiga mokėti ginčo rinkliavą iš esmės siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia (be kita ko, įskaitant) savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys, teisėjų kolegijos vertinimu, paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką minėtų Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir, atitinkamai, Nuostatų prasme. Primintina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2014 m. sausio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2018 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2196-415/2018, 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-16-629/2020). Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

21. Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą. Šis principas, nustatant rinkliavą ar kitą įmoką už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, reiškia, kad palankesnes sąlygas dėl ekonominių, gyvenamosios vietos, atstumo iki atliekų tvarkymo įrenginių ar kitų priežasčių turintys komunalinių atliekų turėtojai prisideda prie komunalinių atliekų tvarkymo finansavimo, kad būtų sudarytos prieinamos sąlygos naudotis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugomis komunalinių atliekų turėtojams, kurie tokių sąlygų neturi ir kuriems rinkliava ar kita įmoka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tampa didesne našta.

22. Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1407-629/2018, 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3380-968/2019).

23. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog jis neturi atliekų konteinerio, todėl jis nėra teršėjas, tačiau, atsižvelgiant į anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, negalima atleisti rinkliavos mokėtojo nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, jog jis faktiškai nesukūrė (negalėjo sukurti) atliekų, kadangi pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų susidarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo. Be to, atsižvelgiant į tai, jog pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, nagrinėjamu atveju vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jis neturėjo konteinerio atliekoms šalinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje A-711-442/2016, 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1183-575/2019), kadangi preziumuojama, jog atsakovas yra atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos gavėjas.

24. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas ginčo laikotarpiu nesikreipė į pareiškėją dėl informacijos apie jam skaičiuojamos ginčo vietinės rinkliavos dydį patikslinimo, taip pat nesikreipė į pareiškėją dėl atleidimo nuo kintamosios ginčo vietinės rinkliavos dalies mokėjimo, todėl pareiškėjas pagrįstai ginčo laikotarpiu atsakovui apskaičiavo pastoviąją ir kintamąją vietinės rinkliavos dalis.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkinamas, taip pat dėl ko atsakovo atsiliepimo argumentai atmesti. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Nuostatais, atsakovas, siekdamas nemokėti dalies vietinės rinkliavos, galėjo kreiptis į pareiškėją. Taigi, atsakovui ginčo laikotarpiu nesikreipus į Joniškio rajono savivaldybės administraciją, pareiškėjas negalėjo žinoti ir įvertinti atsakovo situacijos, su ja susijusių aplinkybių pagrįstumo ir reikšmės bei priimti sprendimą dėl atsakovo atitinkamo vietinės rinkliavos mokėjimo. Kadangi atsakovas tinkamai nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, ir duomenų, kad jis būtų atleistas nuo prievolės mokėti vietinę rinkliavą, nėra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę į prievolės įvykdymą.

26. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, jog Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje nėra įtvirtinta savivaldybių teisė nustatyti delspinigius, todėl Nuostatų 291 punktas prieštarauja šiai įstatymo nuostatai, pažymi, jog Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose nustato delspinigių dydį, jų apskaičiavimo, mokėjimo tvarką ir atleidimo nuo delspinigių atvejus (5 p.), taigi, Joniškio rajono savivaldybės taryba pagrįstai Nuostatų 291 punkte nustatė, kad vietinės rinkliavos mokėtojai, nesumokėję arba pavėluotai sumokėję vietinę rinkliavą, už kiekvieną pradelstą dieną nuo visos laiku nesumokėtos sumos privalo mokėti 0,03 proc. dydžio delspinigius.

27. Atkreiptinas dėmesys, jog nuo 2021 m. sausio 21 d. Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2020 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T-205 buvo pakeistas Nuostatų 34 punktas, jame, be kita ko, nustatant, kad vietinė rinkliava arba jos dalis grąžinama, jeigu paslauga buvo suteikta nesilaikant kokybės reikalavimų ir (ar) teikimo sąlygų, nustatytų Joniškio rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėse, patvirtintose Joniškio rajono savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. T-188 „Dėl Joniškio rajono komunalinių atliekų tvarkymo plano ir atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (2014 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. T-106 redakcija). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog Nuostatuose nėra nustatyti vietinės rinkliavos mokėtojui numatytos teikti paslaugos kokybės reikalavimai ir (ar) teikimo sąlygos ir kt.

28. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti tiriama, ar Nuostatų 16 ir 17punktų nuostatos atitinka Vietinės rinkliavos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 132 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 40 dalies, 302 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

29. ABTĮ 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. To paties straipsnio 2 dalies 5 punkte taip pat nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu: <...> teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo. Taigi, teismui pareikštas prašymas pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, nėra savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas, kurį gali reikšti teismui ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai. Tai yra šių subjektų procesinio teisinio pobūdžio prašymas, kuris, kaip procesinė priemonė, gali padėti išspręsti byloje kilusį ginčą, o tuo pačiu apginti proceso dalyvių subjektines teises.

30. Teismų praktikoje šiuo klausimu taip pat yra konstatuota, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013); bylos dėl norminių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, t. y. teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014); nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia savo, o ne asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Norminės administracinės bylos ir individualiosios administracinės bylos ryšio buvimo sąlyga lemia būtinybę įvertinti individualiojoje administracinėje byloje pareikštų skundo reikalavimų pobūdį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-249/2012); tiriant norminių administracinių aktų teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla, atliekama norminių administracinių aktų kontrolė tik ta apimtimi ir tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu nagrinėjamoje konkrečioje individualiojoje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I415-4/2007).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi šio prašymo argumentus, konstatuoja, kad be deklaratyvių teiginių atsakovas nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo. Teisėjų kolegija byloje nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti Nuostatų 16 ir 17 punktų, taikytinų byloje, teisėtumu, todėl daro išvadą jog nagrinėjamoje byloje nėra nei faktinio nei teisinio pagrindų pradėti aptariamo norminio teisės akto tyrimą.

32. Atsakovas prašo kreiptis į EŽTT pateikti konsultacinę išvadą, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio 1 dalies, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų, neturinčių atliekų ir / arba neturinčių atliekų surinkimo konteinerio.

33. ABTĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 16 1 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad aukščiausieji teismai ir tribunolai, nurodyti vadovaujantis 10 straipsniu, gali prašyti Europos Žmogaus Teisių Teismo pateikti konsultacines išvadas dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Prašantysis teismas ar tribunolas gali prašyti konsultacinės išvados tik tada, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu, kurios yra svarbios sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo dėl vietinės rinkliavos priteisimo, todėl poreikio kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados šiuo metu nėra. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo kreiptis į EŽTT, su prašymu pateikti konsultacinę išvadą atsakovo nurodytais klausimais, todėl šis prašymas netenkinamas.

34. Atsakovas prašo kreiptis į ESTT pateikti prejudicinį sprendimą, ar Lietuvos valstybė nepažeidžia Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006, Direktyvos 2008/98/EB, leisdama rinkti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš asmenų, neturinčių atliekų ir / arba neturinčių atliekų surinkimo konteinerio.

35. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į ESTT. Vis dėlto, ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT pagal minėtą nuostatą nėra absoliuti ir teismas gali nuspręsti nesikreipti prejudicinio sprendimo, pirma, kai ESTT savo praktikoje jau yra išaiškinęs iš esmės identišką klausimą panašioje byloje (ESTT 1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje D.

C., sujungtos bylos C-28/62, C-29/62, C-30/62), antra, kai vadovaujamasi acte clair doktrina (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81). Pastarajame sprendime ESTT yra pabrėžęs, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir visi kiti teismai, turi teisę patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikalinga atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimą siekiant išspręsti bylą (t. y. nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo iniciatyva (ex officio).

Taigi, tokie teismai nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas Europos Sąjungos teisės klausimas yra neaktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT išaiškinimo. Taip pat nacionalinis galutinės instancijos teismas neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo tais atvejais, kai dėl teisingo Europos Sąjungos teisės aiškinimo nekyla pagrįstos abejonės. Papildomai pažymėtina, kad ESTT vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla.

Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl ESTT nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3259-629/2020, 2021 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3326-629/2021).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra poreikio kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl atsakovo pateiktų klausimų išaiškinimo, kadangi nagrinėjamoje byloje nėra kilęs Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimas. Todėl atsakovo prašymas dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

37. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė