2018-10-03 Nr. AB-17234-3-61-3-00259-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1846-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00259-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 55 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. birželio 5 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurių sienos buvo pasidengusios pelėsiu, langai nevalyti, buvo tarakonų, graužikų, nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo drėgna, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra ir apšvietimas. Tualetas įrengtas gyvenamojoje kameroje, todėl juo naudojantis nebuvo privatumo. Kameroje buvo įrengtos tik dvi kėdės, nors buvo laikoma daugiau asmenų. Pasivaikščioti kiemelyje galėjo tik 1 valandą per dieną. Duše ne visada būdavo šilto vandens, todėl ne kartą neturėjo galimybės nusiprausti. Maistas buvo netinkamas, neskanus, jo energinė vertė buvo 1 300–1 500 kcal. Dėl šių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, depresiją, sutriko miegas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, priteisti bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sudarė sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdutėmis, atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau nei 4 lovos. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatytus reikalavimus.

Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, tai atitinka teisės aktuose nustatytus rėžimo reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomų asmenų valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, kiekvieną dieną pagaminto maisto kokybė yra tikrinama Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 1 250 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas V-124) 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m., bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2017 m. sausio 24 d., iš viso 492 dienas, kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,34 kv. m iki 26,96 kv. m., jose buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų (pareiškėjui teko nuo 2,44 kv. m iki 8,99 kv. m kameros ploto), sprendė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 33 dienas buvo laikomas neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimo.

7. Teismas vertino, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tokią išvadą darė įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Valstybė 33 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

8. Dėl atsakovo atstovo nurodyto argumento, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, o dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, teismas nurodė, kad šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

9. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Sprendė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

10. Teismas pažymėjo, kad pagal Įsakymo V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas nustatė, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.

11. Teismas, spręsdamas dėl skundo argumentų, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, akcentavo higienos normos HN 76:2010 21 punktą, kuriame nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai bei pažymėjo, kad higienos norma HN 76:2010 neteko galios 2015 m. rugpjūčio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Vertino, kad tai, jog naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.

12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, bei vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Teismas atkreipė dėmesį, kad dalį ginčo laikotarpio (33 dienas) pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, todėl šiuo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeista nebuvo.

13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (2010-02-25 įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) (toliau – ir Norma) bei atsižvelgdamas į atsakovo atstovo paaiškinimus, kad kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdutėmis bei į tai, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas, buvo laikoma po 1–4 asmenis, vertino, kad tais laikotarpiais, kai kamerose buvo laikoma po 3–4 asmenis (t. y. 42 dienas), jose prie stalo nebuvo įrengta pakankamai kėdžių, todėl šiuo laikotarpiu pripažintinas kamerų aprūpinimo baldais pažeidimas.

14. Teismas dėl skundo argumentų, jog pareiškėjas buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, vadovaudamasis higienos normos HN 76:2010 6, 22, 23, 24, 26, 54, 56, 58, 60 punktais, higienos normos HN 134:2015 12, 14, 16, 17, 20, 34 ir 39 punktais, nurodė, kad nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus Departamentas (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) 2017 m. vasario 10 d. raštu pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo skundų dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų negavo. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimo aktų turinį, pažymėjo, kad aktuose yra nurodyti duomenys apie sveikatos kontrolę, vykdytą ne ginčo laikotarpiu, taip pat Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2017 m. sausio 24 d. nebuvo laikomas. Todėl, vadovaudamasis protingumo principu, teismas rėmėsi tik patikrinimo aktų duomenimis, užfiksuotais kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, per protingai trumpiausią laiko tarpą nuo ginčo laikotarpio. Atsižvelgdamas į byloje pateiktus įrodymus, taip pat į tai, jog daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu būtų nustatyti kokie nors higienos normų reikalavimų pažeidimai, byloje nėra, konstatavo higienos normos HN 76:2010 22, 23 ir 54 punktų bei higienos normos HN 134:2015 14 ir 34 punktų pažeidimus, o kitus pareiškėjo argumentus dėl Lukiškių TI-K kamerų drėgmės, pelėsio, ventiliacijos ir oro temperatūros atmetė kaip nepagrįstus.

15. Dėl parazitų buvimo teismas, atsižvelgdamas į pateiktas į bylą vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų sutartys, sudarytas su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, naikinimo darbų registracijos žurnalus, NVSC Vilniaus departamento patikrinimo aktus, kuriuose nurodyta, kad buitinių parazitų buvimo požymių kamerose nenustatyta, bei vadovaudamasis LVAT praktika, vertino, kad Lukiškių TI-K sistemingai vykdo tokio pobūdžio priežiūrą ir profilaktiką, todėl pareiškėjo argumentus šioje skundo dalyje atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsniu, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002)1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] (toliau – ir Standartas) 47 punktu bei įvertinęs tai, jog ginčo byloje dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrintas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore, nėra, pareiškėjo argumentus dėl netinkamos pasivaikščiojimo trukmės atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas, vadovaudamasis higienos normos HN 76:2010 68 punktu ir higienos normos HN 134:2015 44 punktu, NVSC Vilniaus departamento patikrinimo aktų turiniu, akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jam ne visada buvo sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, nedetalizavo, kada (bent apytiksliai) Lukiškių TI-K nebuvo karšto vandens, ir kaip dažnai tokia situacija kartodavosi, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo argumentus, kad dėl šios aplinkybės pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, pareiškėjo argumentus dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos atmetė kaip nepagrįstus.

18. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl maisto energetinės vertės, nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 86 punkte nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl trūkstant maisto pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti. Vadovaudamasis SVĮ 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis Fiziologinės mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintais Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimais, pareiškėjo argumentus, kad maistas buvo menkavertis, vertino kritiškai, nes jie nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir kokių maisto produktų trūko, nepaaiškino, kuo remdamasis teigia, kad maisto kaloringumas buvo tik 1 300–1 500 kcal. Byloje pateikti Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto tyrimų protokolai patvirtina, kad nedirbančių vyrų paros maisto davinio (2,380 kg) kaloringumas – 2 856 kcal, t. y. ženkliai didesnis nei teisės aktuose nustatyta norma. Dėl nurodyto pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo teismas atmetė kaip nepagrįstus.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Akcentavo, jog į bylą pateiktame Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2017 m. vasario 10 d. rašte Nr. S-883 nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorija patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo atliekami tik profilaktiniai tyrimai, kokių nors psichikos ar kitų susirgimų nenustatyta. Byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, kuriuos nulėmė netinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

20. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų (minimalaus asmeniui tenkančio kameros ploto neužtikrinimą, netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, nepakankamą baldų kamerose įrengimą, kamerų tvarkos ir apšvietimo reikalavimų nesilaikymą) mastą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 250 Eur.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą pakeisti, jo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka, teismas neįsigilino į Lukiškių TI-K kalinimo sąlygas dėl kalinių skaičiaus, kamerų būklės, naudojimosi tualetu ir priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti bei atsakovui priteisti bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.

24. Atsakovo atstovo nuomone, teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismo nustatyta neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

25. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti, esant byloje duomenų apie netinkamas kalinimo sąlygas trūkumui, išreikalauti iš kompetentingų institucijų bylai išnagrinėti reikalingą informaciją, bylą nagrinėti skubos tvarka, įpareigoti atsakovo atstovą nutraukti skunde minimus pažeidimus, užtikrinti sąlygas, atitinkančias Konvencijos 3 straipsnį, padidinti priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

26. Pareiškėjas nurodo, kad dėl Lukiškių TI-K pareigūnų spaudimo buvo nepriimama ir neregistruojama didelė dalis jo skundų dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2017 m. sausio 24 d., iš viso 492 dienas, tęstiniais pažeidimais pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, t. y. neužtikrinant 4 kv. m gyvenamojo ploto, atskaičius sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą, normos, 8 valandų per dieną pasivaikščiojimo trukmės, ne rėčiau kaip du kartus per savaitę prausimosi po šiltu dušu, maisto kiekio ir kokybės, neaprūpinant baldais, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, esant parazitams, netinkamam kamerų apšvietimui, netinkamai ventiliacijai, nešvariems kamerų langams. Dėl šių kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, apibrėžtą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, kurį turi būti teisingai kompensuota. Mažesnio neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įvertinus minimalią mėnesinę algą ir valstybės turtinę padėtį, nustatymas yra diskriminacinis ir nėra suderinamas su EŽTT praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su, pareiškėjo teigimu, netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui minimalų kameros plotą, tinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, pakankamą baldų kamerose įrengimą, nesilaikė kamerų tvarkos ir apšvietimo reikalavimų. Dėl nurodytų pažeidimų priteisė pareiškėjui 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

29. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė pareiškėjas ir atsakovo atstovas. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą pakeisti. Apeliaciniame skunde ir atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą teigia, kad teismas neįsigilino į Lukiškių TI-K kalinimo sąlygas dėl kalinių skaičiaus, kamerų būklės, naudojimosi tualetu ir priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, kuri nesuderinama su EŽTT praktika. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad konkrečiu atveju nėra civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, t. y. valstybės neteisėtų veiksmų (neveikimo). Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

32. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2017 m. sausio 24 d. pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, jis 33 dienas iš 492 dienų buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kai ginčo laikotarpiu buvo pažeidžiama minimalaus ploto norma, pareiškėjui tekdavo nuo 2,44 kv. m iki 3,17 kv. m. Priešingai nei teigia pareiškėjas, iš ginčijamo teismo sprendimo matyti, kad teismas, nustatydamas pareiškėjui tenkančią ploto normą, vadovavosi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis apie kamerų dydžius ir juose laikomų kalinių skaičių. Kitų duomenų apie kalinamų kamerose asmenų skaičių byloje nėra ir pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų jokiais įrodymais nepaneigė.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus paaiškinimus dėl sanitarinio mazgo kamerose įrengimo, pagrįstai vertino, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas tinkamai pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas vienas, todėl pareiškėjo teisė į privatumą, kurią jis grindė privatumo neužtikrinimu nuo kameroje esančių asmenų, pažeista nebuvo. Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie kamerose laikomų kalinių skaičių, privatumas pareiškėjui buvo užtikrintas 35 dienas (1 asmuo kameroje), todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai tikslintini. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) buvo pažeista 457 dienas (492 dienos (kalinimo laikotarpis) – 35 dienos (užtikrintas privatumas)).

35. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, aprūpinimo baldais. Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie kamerose laikomų kalinių skaičių, pareiškėjas nebuvo aprūpintas baldais 47 dienas, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai tikslintini.

36. Pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl sąlygų kamerose atitikimo higienos normos reikalavimams ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų pagrindu konstatuotais higienos normos HN 76:2010 22, 23 ir 54 punktų bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 ir 34 punktų, reglamentuojančių natūralią, dirbtinę apšvietą ir patalpoms, įrenginiams, inventoriui keliamus švaros reikalavimus, pažeidimais. Be to, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas dėl kamerų drėgmės, pelėsio, ventiliacijos ir oro temperatūros būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus.

37. Pabrėžtina, jog šiuo atveju apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kadangi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus paneigiančių duomenų.

38. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl buitinių parazitų, pasivaikščiojimo kiemelių trukmės, naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos, maisto energetinės vertės ir kokybės, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

39. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017; 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).

41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymo sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimui, baldų kamerose įrengimui, kamerų tvarkos ir apšvietimo reikalavimų užtikrinimui. Taigi, tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.

42. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias.Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

43. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

44. Kiek tai susiję su argumentais, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta neturtinė žalos atlyginimo suma nesuderinama su EŽTT praktika, pabrėžtina, jog EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01); 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).

45. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 33 dienas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas, 457 dienas buvo apribotas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, 47 dienas nebuvo tinkamai aprūpintas baldais bei 19 dienų buvo kalinamas kamerose Nr. 109, Nr. 122, Nr. 299, Nr. 388, kuriose nesilaikyta kamerų tvarkos ir apšvietimo reikalavimų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tokios sąlygos, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, pripažintinos Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, draudžiančių kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, pažeidimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo ir privatumo neužtikrinimo, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 1900 Eur.

46. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014; 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti minėtą atsakovo atstovo prašymą.

47. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1900 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui D. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1900 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė