2016-04-25 Nr. AB-9345-3-61-3-02766-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-653-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02766-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antėjos valda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antėjos valda“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Antėjos valda“ pateikė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti 1) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI) 2013 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 44.1-56-51 (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 69-5 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. S-79(7-32/2014) (toliau – ir Komisijos sprendimas).

Nurodė, kad už tuos pačius sandorius A. V. jau dalį PVM yra sumokėjęs arba iš jo turto dalis PVM jau yra išieškota, todėl bendrovei paneigti atskaitą į visą A. V. mokėtiną 65 777 Lt PVM sumą nėra teisinga. A. V. ir jo turto perėmėja R. V. yra fiziniai asmenys ir prievolė sumokėti 65 777 Lt PVM tenka jiems, todėl neteisėta už tą patį sandorį reikalauti, kad tą pačią sumą sumokėtų ir UAB „Antėjos valda“. Pažymėjo, kad jokios neteisėtos mokestinės naudos siekimas bendrovės veikloje nebuvo nustatytas. Bendrovė su A. V. atsiskaitė, o ar jam 2010 m. sausio mėn. reikės mokėti PVM, bendrovė negalėjo žinoti, tuo labiau negalėjo žinoti, kad A. V. planuoja nesumokėti PVM. Pareiškėjo teigimu, vien tik aplinkybės, kad sandorio šalys buvo iš vieno kaimo, vykdė tą pačią veiklą, dirbo tie patys darbuotojai, negali reikšti, kad sudarytu sandoriu buvo siekiama sukčiauti. Tai, kad dalis sumos buvo sumokėta grynaisiais pinigais, taip pat nereiškia, jog buvo siekiama sukčiauti. Pareiškėjo teigimu, mokestinės institucijos nenustatė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad sandoriais buvo siekiama neteisėtos mokestinės naudos. Siekiant nesumokėtą PVM sumą išieškoti iš A. V. ir kartu bendrovės, pažeidžiamas dvigubo apmokestinimo draudimo principas, o vien žinojimas, kad A. V. turėjo skolų, neįrodo, jog UAB „Antėjos valda“ turėjo žinoti, kad A. V. PVM nesumokės. Pasak pareiškėjo, VMI argumentai pagrįsti tik prielaidomis, nes negali būti teisėta tokia situacija, kai teisė į PVM atskaitą būtų ribojama naujai įsteigtai įmonei vien dėl pirmiau įsteigtos įmonės nemokumo. Tuo tarpu pagal tarptautinę teisę, tai, kad įmonė anksčiau nėra sumokėjusi PVM įmokų, neturi įtakos apmokestinamo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM. Pažymėjo, kad prokuratūroje Šiauliuose išnagrinėjus ginčo sandorius, nei sukčiavimo, nei piktnaudžiavimo požymių nenustatyta. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių apygardos valdyba (toliau – FNTT Šiaulių valdyba) taip pat paneigė VMI išvadą, kad A. V. sukčiavo ir piktnaudžiavo, o pareiškėjas apie tai žinojo (galėjo) žinoti.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad A. V. sukčiavimą PVM srityje patvirtina aplinkybės apie tai, kad UAB „Antėjos valda“, įsigydama prekes, didžiąją dalį sumos padengė Vaitekūnų šeimos skolas, o likusią dalį davė grynaisiais pinigais, kadangi Vaitekūnų sąskaitos buvo areštuotos. Kaip paaiškinimuose nurodė R. V., ūkininkavimo veiklos tęsti nebuvo planuota, todėl visi veiksmai buvo atliekami siekiant užbaigti veiklą, t. y. išparduodamas turtas ir dengiamos šeimos skolos. A. V., atsiskaitydamas su kreditoriais, vengė prievolių valstybei, t. y. pirmenybę teikė šeimos skoloms padengti, o ne PVM mokėjimui. Pas A. V. dirbę darbuotojai buvo atleisti ir įdarbinti pas pareiškėją. Remiantis minėtomis aplinkybėmis, VMI padarė išvadą, kad priešingai nei nurodė pareiškėjas, A. V. PVM mokesčio nesumokėjo ne dėl nemokumo, o dėl žinojimo, kad daugiau veiklos netęs, todėl gauta suma buvo siekiama atsiskaityti su kreditoriais, o ne mokesčiams sumokėti. Tokia A. V. veikla įvertinta kaip tikslinga, siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių. Tai, kad UAB „Antėjos valda“ žinojo, jog A. V. vengs sumokėti PVM, patvirtina aplinkybės apie tai, kad bendrovė buvo sudariusi sutartį su Klovainių ŽŪB, kuri faktiškai kontroliavo bendrovės priimamus sprendimus. Vaitekūnų šeimyna taip pat buvo Klovainių ŽŪB klientai, kuriems buvo suteikta konsultacija (konsultavo 2 mėnesius). Susitikimai tarp bendrovės ir Vaitekūnų šeimos narių vyko bendrovės patalpose, dalyvaujant Klovainių ŽŪB direktoriui R. P., kuris tyrimo metu pripažino, kad žinojo Vaitekūnų finansinę padėtį, tačiau nepaisant to, jo atstovaujama bendrovė sudarė pirkimo-pardavimo sutartis su A. V.. Bendrovei buvo galimybė sužinoti Vaitekūnų finansinę padėtį, nes buvo perkamas bankui įkeistas turtas bei buvo dengiamos skolos bankui ir kitiems kreditoriams. Bendrovė neneigė žinojusi, kad A. V. banko sąskaitos areštuotos, tačiau sutiko dalį sumos pervesti A. V. kreditoriams, o dalį sumokėti grynaisiais. Todėl mokesčių administratorius bei antstoliai neturėjo galimybės išieškoti susidariusios nepriemokos. Apibendrindama VMI nurodė, kad mokesčių administratorius teisingai vertino ginčo situaciją ir priėmė teisėtus sprendimus, kurių naikinti nebuvo pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Antėjos valda“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Išanalizavęs ginčo faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės yra pagrindas išvadai, jog pareiškėjas žinojo (galėjo žinoti) apie tai, kad A. V. po sandorio sudarymo PVM nesumokės nepaisant to, kad A. V. deklaravo PVM. Dėl sandorio šalių pasirinkto atsiskaitymo už įsigytą ilgalaikį turtą būdo (t. y. A. V. pageidavimu UAB „Antėjos valda“ pirmiausia turėjo padengti A. V. ir jo šeimos narių skolas, o likusią dalį atiduoti grynaisiais pinigais) teismas padarė išvadą, kad bendrovė suprato (turėjo suprasti), jog, už įsigytą ilgalaikį turtą atsiskaitant A.

V. pasiūlytu (reikalaujamu) būdu, bus siekiama išvengti prievolių valstybei. Teismas sprendė, kad sutikdama su tokiu A. V. pageidavimu, t. y. padengti Vaitekūnų šeimos asmenines skolas jų kreditoriams ir dalį pinigų sumokėti ne tiesiogiai į A. V. sąskaitą, bendrovė sudarė sąlygas, kad už sandorį gauti pinigai nepatektų mokestinėms prievolėms padengti. Tyrimo metu nustatytos aplinkybės taip pat patvirtino, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog A. V. jau buvo nusprendęs baigti ūkininkavimo veiklą, todėl pastarojo tikslas buvo padengti savo ir savo šeimos narių skolas atsiskaitant su įvairiais kreditoriais, taip vengiant padengti turimas ir būsimas mokestines skolas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nesąžiningumą, jį vertinant visų faktinių aplinkybių kontekste, taip pat patvirtina ir tai, jog sandoris su finansinių sunkumų turinčia Vaitekūnų šeima buvo sudarytas pagal sudarytą paslaugų sutartį tarpininkaujant Klovainių ŽŪB, kuri, kaip nustatyta, finansiniais klausimais konsultavo ir Vaitekūnus bei žinojo Vaitekūnų turto pardavimo tikslus, jų šeimos sunkią finansinę padėti, taip pat apie turimas mokestines skolas bei turto įkeitimą mokesčių administratoriui. Tačiau UAB „Antėjos valda“, kaip konsultantė, tokiam atsiskaitymo tarp šalių būdui neprieštaravo.

Teismas pabrėžė, kad teiginiai, jog mokesčių administratorius dar galės išsiieškoti A. V. nesumokėtus mokesčius, neturi ir negali turėti įtakos sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus, t. y. bendrovė neįrodė savo sąžiningumo. Dėl pareiškėjo teiginio, kad yra neteisėta, jog teisė į PVM atskaitą būtų ribojama naujai įsteigtai įmonei vien dėl pirmiau įsteigtos įmonės nemokumo, teismas pažymėjo, kad, remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pareiškėjo elgesiu, nenustatyta, jog A.

V. pardavimo PVM nesumokėjo dėl nemokumo.

III. Pareiškėjas UAB „Antėjos valda“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat panaikinti ginčijamą Šiaulių apskrities VMI sprendimą ir Komisijos sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir į pateiktą nemažą dalį argumentų neatsakė. Teismas išaiškino, kad ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, tačiau neatkreipė dėmesio į pateiktus argumentus ir pasekmes, kad, mokesčių administratoriui išieškojus bei užskaičius pinigų sumą iš A. V. ir sumokėjus pareiškėjui tą pačią sumą, pažeidžiamas dvigubo apmokestinimo principas. Bendrovė taip pat nesutinka su teismo pozicija, kad nereikšmingi pareiškėjo teiginiai, jog VMI turi galimybę išieškoti ir išieško nesumokėtus mokesčius iš A.

V. ir jo paveldėto turto. Pareiškėjas nesupranta, kokių veiksmų turėjo imtis, kad A. V. sumokėtų mokesčius. Pabrėžia, kad ūkininko PVM mokestinis laikotarpis yra pusmetis, t. y. keli mėnesiai po ginčijamo sandorio. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo teiginiu, kad nurodant aplinkybes apie tai, jog bendrovė nežinojo, kad A. V. nesumokės PVM, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Pareiškėjui iš teismo argumentų nėra aišku, ką iš VMI pateiktų faktų bendrovė turėtų paneigti.

Pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, pateikė ne vieną argumentą, kad A. V. turėjo galimybę visiškai atsiskaityti su valstybe, bet kodėl jis to nepadarė, pareiškėjas nežino ir žinoti neturėjo galimybės. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, kad atsiskaitant už turtą A. V. pageidavimu buvo dengiami jo šeimos narių įsipareigojimai, o likusi dalis sumokėta grynaisiais, todėl Bendrovė suprato ar turėjo suprasti, kad bus siekiama išvengti prievolių valstybei. Pabrėžia, kad perkamas turtas buvo įkeistas ir mokant už įkeistą turtą pareiškėjas privalėjo sumokėti bankui.

Pareiškėjo veiksmai 2009 m. spalio mėn. neturėjo jokios įtakos mokestinei prievolei atsirasti iki 2009 m. spalio mėn. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad FNTT Šiaulių valdyba nusikaltimo požymių nenustatė, Šiaulių apylinkės teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo ginčijamus sandorius ir juos pripažino teisėtais. Jei būtų nustatyta sukčiavimo požymių nuo 2009 metų, tai būtų pradėta baudžiamoji byla ir tik tada būtų galima paneigti atskaitą į PVM. Teismas taip pat neatkreipė dėmesio, kad dėl pardavėjo nemokumo negali būti perkelta teisė PVM sumokėti pirkėjui.

Teismas turėjo tiksliai konstatuoti, ar nagrinėjamu atveju yra sukčiavimo požymiai, ar jų nėra, o jei yra, tai kokie. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad teisės aktai nenumato riboti apmokestinamo asmens teisės į PVM atskaitą ar perkelti mokestinę prievolę kitam ūkio subjektui vien dėl pirmiau įsteigtos įmonės nemokumo. Nei teismas, nei mokesčių administratorius nepateikė pareiškėjo veiksmų neteisėtumo faktų, susijusių su ginčijamu sandoriu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad norint paneigti, jog mokesčių mokėtojas turi teisę į PVM atskaitą, mokesčių administratorius turi įrodyti, kad mokesčių mokėtojas sukčiavo ar piktnaudžiavo, sudarant ginčijamus sandorius.

Minėtoje teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad klausimas, ar už ankstesnius ar vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės biudžetui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti pirkimo PVM. Byloje nebuvo vertinama, kokią įtaką ginčijamas sandoris turėjo A. V. mokumui, koks pagrindinis ryšys tarp ginčijamo sandorio ir A. V. nemokumo, jei toks buvo, koks šių sandorių ekonominis tikslas. Pareiškėjas nupirko įkeistą turtą, už kurį sumokėjo įkaito turėtojui, o dalį – A.

V.. Apibendrindamas pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratorius privalėjo įrodyti ir pagrįsti, kad UAB „Antėjos valda“ sąmoningai kartu su A. V. sukčiavo PVM tikslais ar pareiškėjas žinojo apie A. V. sukčiavimą.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo UAB „Antėjos valda“ apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės pateikia tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.VMI teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Mokestinis ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės yra kilęs dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą už prekes, įsigytas iš A. V..

Pareiškėjas iš A. V. įsigijo gyvulių, pašarų ir kito turto už 418 902 Lt. Šioms ūkinėms operacijoms patvirtinti 2009 m. spalio mėn. A. V. vardu buvo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros. Mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, priėjo išvadą, kad pareiškėjas, įsigydamas šiose PVM sąskaitose-faktūrose nurodytas prekes, buvo nesąžiningas, nes žinojo ar galėjo žinoti, jog A. V. į biudžetą pardavimo PVM nesumokės, todėl nepripažino pareiškėjo teisės į 65 777 Lt PVM atskaitą pagal A. V. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisės į PVM atskaitą ribojimą gali pagrįsti Europos Sąjungos teisės aktuose pripažintas ir jais siekiamas kovos su galimu mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu tikslas (žr. Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Halifax ir kt., C‑255/02, 71 p.; 2006 m. liepos 6 d. sprendimo sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling, C‑439/04 ir C‑440/04, 54 p.; 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje R., C‑285/09, 36 p.; 2011 m. spalio 27 d. sprendimo byloje Tanoarch, C‑504/10, 50 p. ir kt.). Asmenys negali Sąjungos teisės normomis remtis sukčiaudami ar piktnaudžiaudami (žr. minėtų Teisingumo Teismo sprendimų byloje Halifax ir kt. 68 punktą; sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling 54 punktą). Todėl nacionalinės institucijos ir teismai turi atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo sujungtose bylose Mahagében ir David, C‑80/11 ir C 142/11, 42 p.).

Taigi apmokestinamajam asmeniui gali būti atsisakyta suteikti teisę į atskaitą, tik jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šis apmokestinamasis asmuo, kuriam pateiktos prekės ar suteiktos paslaugos, dėl kurių norima pasinaudoti teise į atskaitą, žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas šias prekes ar paslaugas jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje (žr. minėtų Teisingumo Teismo sprendimų bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling 56–61 punktus ir Mahagében ir David 45 punktą).

Sprendžiant klausimą dėl apmokestinamojo asmens teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą paneigimo pagrindų ir sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasis nuostatos, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma:

1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant; arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje; arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje. Apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas per se (pats savaime) negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės iždui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM. Norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo (turėjo žinoti), jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo (turėjo žinoti) apie tai.

Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino (turi žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM.

Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, paneigdamas pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, rėmėsi vien tik ta aplinkybe, jog pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, nes, įsigydamas prekes, žinojo ar turėjo žinoti, jog A. V. nesumokės į biudžetą pardavimo PVM. Tačiau, atsižvelgiant į minėtą Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien šios aplinkybės konstatavimo nepakanka, kad būtų atsisakyta suteikti apmokestinamajam asmeniui teisę į PVM atskaitą. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime ir nurodė, jog A. V. veikla parduodant turtą pareiškėjui vertintina kaip sukčiavimas, tačiau teismas nemotyvavo, kokios byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, jog A. V. sukčiavo PVM srityje, o tik apsiribojo mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių duomenų išdėstymu. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaiškino, ar pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, jog dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo ne tik įvertinti tai, ar A. V. veikla laikytina sukčiavimu PVM srityje, bet ir, atsižvelgiant į byloje surinktus faktinius duomenis, privalėjo išsiaiškinti, ar pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), jog jis, įsigydamas prekes iš A. V., dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Pirmosios instancijos teismas minėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo teise į PVM atskaitą, netyrė. Atmesdamas pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas iš esmės nesiaiškino, ar byloje esantys įrodymai patvirtina, jog yra Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuluotos sąlygos, kurioms esant galima atsisakyti suteikti pareiškėjui teisę į PVM atskaitą.

Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, tuo pažeidė minėtą procesinę normą, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antėjos valda“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė