2020-02-12 Nr. AB-3068-3-62-3-00445-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2458-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00445-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Marijampolės PN atlieka laisvės atėmimo bausmę nuo 2017 m. birželio 1 d. Pareiškėjas nuo bausmės pradžios yra priskirtas lengvajai nuteistųjų grupei, per visą bausmės atlikimo laiką nebuvo pažeidęs vidaus tvarkos, nebaustas drausminėmis nuobaudomis, aktyviai lankė pakartotinio nusikalstamo elgesio mažinimo ir socialinės reabilitacijos programas, yra motyvuotas dirbti, palaiko socialinius ryšius su artimaisiais, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 104 straipsnyje nustatytas sąlygas teisei į trumpalaikę išvyką į namus gauti. Pareiškėjas 7 kartus kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo, tačiau jo prašymai buvo netenkinti. Atsakovo atstovo sprendimai atsisakyti suteikti pareiškėjui trumpalaikes išvykas į namus yra formalūs, grindžiami tais pačiais motyvais ir argumentais. Dėl tokių Marijampolės PN veiksmų pareiškėjas nurodė esantis diskriminuojamas, nes kitiems nuteistiesiems, priskirtiems paprastajai nuteistųjų grupei ir turintiems drausminių nuobaudų, trumpalaikės išvykos į namus yra suteikiamos. Todėl pareiškėjas patyrė depresiją, jautėsi pažemintas, t. y. patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atstovas nurodė, kad:

3.1. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą Marijampolės PN direktoriui suteikta diskrecijos teisė suteikti leidimą nuteistajam parvykti į namus, atsižvelgus į tam tikrus kriterijus. Pareiškėjas formaliai atitinka BVK 104 straipsnyje nustatytas sąlygas, todėl turi formalią teisę į trumpalaikę išvyką į namus, tačiau teisei į trumpalaikę išvyką suteikti būtina sąlyga yra tai, kad nuteistasis laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Šios sąlygos įgyvendinimą arba neįgyvendinimą atskleidžia nuteistojo nusikalstamo elgesio rizika, kuri nustatoma pagal „OASys“ metodiką. Pagal Marijampolės PN specialistų išvadas pareiškėjo nusikalstamo elgesio rizika naudojant „OASys“ metodiką yra vidutinė. Įvertinus nuteistojo asmenybę, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjui suteikus teisę į trumpalaikę išvyką į namus, jis laikysis įstatymų ir nenusikals. Tokią poziciją sustiprina ne tik tai, kad pareiškėjas anksčiau buvo teistas, bet ir aplinkybė, kad pareiškėjui buvo taikytas lygtinis paleidimas, kurio metu pareiškėjas ne tik nesilaikė teismo paskirtų įpareigojimų, tačiau ir vėl nusikalto, dėl to buvo paskirtas atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę.

3.2. Nors yra pastebimi teigiami pareiškėjo elgesio pokyčiai (jis dalyvauja pataisos programose, neturi galiojančių nuobaudų, yra skatintas, vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones), tačiau tai tik patvirtina, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas elgiasi taip, kaip privalo elgtis kiekvienas nuteistasis, ir šios aplinkybės nėra pagrindas besąlygiškai konstatuoti jo pažangą mažinant pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką. Marijampolės PN direktorius turėjo teisę priimti sprendimus nesuteikti trumpalaikės išvykos į namus pareiškėjui, kurie yra motyvuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis. Marijampolės PN veikė teisėtai, todėl nėra pagrindo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl Marijampolės PN galbūt neteisėtų sprendimų, kuriais buvo netenkinti jo prašymai suteikti trumpalaikes išvykas į namus.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gegužės 8 d., 2018 m. liepos 5 d., 2018 m. rugpjūčio 6 d., 2018 m. rugsėjo 17 d., 2018 m. lapkričio 5 d., 2019 m. sausio 22 d. ir 2019 m. kovo 4 d. kreipėsi į Marijampolės PN direktorių su prašymais suteikti trumpalaikę išvyką į namus pasimatymo su artimaisiais tikslu. Pareiškėjo prašymai buvo svarstyti Marijampolės PN Drausminėje komisijoje (toliau – ir Komisija), kuri nutarė nesiūlyti suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus. Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 20/07-692, 2018 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 20/07-880, 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. 20/07-1113, 2018 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 20/07-1519, 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 20/07-1950, 2019 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 20/07-116, ir 2019 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 20/07-271 atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymus dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymai dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo buvo nagrinėjami Komisijos posėdžiuose, kuriuose buvo vertinama pareiškėjo atitiktis Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. V-4/07-66 patvirtinto Nuteistųjų trumpalaikių išvykų į namus suteikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 24 ir 25 punktuose nustatytiems kriterijams. Komisija nustatė, kad pareiškėjas atitinka trumpalaikės išvykos į namus nuteistajam suteikimo kriterijus (atliko pusę paskirtos bausmės, bausmę atlieka lengvosios grupės sąlygomis, paskirta bausmė neviršija 10 metų), per bausmės atlikimo laikotarpį įkalinimo vietoje nuteistojo elgesys yra geras, pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų nėra pažeidęs, drausminių nuobaudų neturi, yra skatintas, dalyvauja socialinės reabilitacijos pataisos priemonėse ir programose. Vis dėlto Komisija pabrėžė, kad: pareiškėjas yra teistas 5 kartus, laisvės atėmimo bausmę atlieka 3 kartą, jo pakartotinio nusikalstamumo rizika nėra žema; pareiškėjas 2015 m. gegužės 18 d. buvo paleistas lygtinai iš pataisos įstaigos, tačiau piktybiškai nesilaikė paskirtų teismo įpareigojimų, todėl lygtinis paleidimas buvo panaikintas; pareiškėjas lygtinio paleidimo metu padarė naują nusikalstamą veiką. Komisijos nuomone, šie faktai įrodo, kad pareiškėjas yra pavojingas ir turi polinkį nusikalsti, ignoruoja visuomenės normas ir įstatymus. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus, Komisija priėmė sprendimus siūlyti direktoriui nesuteikti pareiškėjui trumpalaikės išvykos į namus.

8. Teismas pabrėžė, kad iš nurodytų Marijampolės PN direktoriaus sprendimų turinio matyti, jog kiekvienu individualiu atveju atsisakydamas pareiškėjui suteikti trumpalaikę išvyką į namus Marijampolės PN direktorius jam Komisijos pateiktų dokumentų pagrindu vertino pareiškėjo elgesį bausmės atlikimo metu, jo asmenybę, atliktos laisvės atėmimo bausmės dalį ir iš esmės pritarė Komisijos argumentams, jog pareiškėjo elgesys negali būti laikomas nepriekaištingu dėl nežemos pakartotinio nusikalstamumo rizikos, panaikinto lygtinio paleidimo ir naujos nusikalstamos veikos padarymo. Šios aplinkybės rodo pareiškėjo nenorą gerinti savo elgesį, jo asmenybės pavojingumą, polinkį nusikalsti, visuomenės normų ir įstatymų ignoravimą.

9. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų Marijampolės PN direktoriaus sprendimų atsisakyti suteikti teisę į trumpalaikes išvykas į namus priėmimo yra nepagrįsti, nes pareiškėjo prašymai dėl trumpalaikės išvykos į namus suteikimo buvo nagrinėjami ir sprendimai priimami laikantis Aprašo reikalavimų. Komisija ir Marijampolės PN direktorius kiekvienu konkrečiu atveju įvertino pareiškėjo atitiktį BVK 104 straipsnyje ir Aprašo 24 ir 25 punktuose nustatytoms trumpalaikės išvykos į namus suteikimo sąlygoms ir kriterijams, taip pat atsižvelgė į visas kitas teisiškai reikšmingas aplinkybės, savo sprendimus motyvavo ir pagrindė objektyviais duomenimis. Byloje nenustatyta Marijampolės PN direktoriaus neteisėtų veiksmų, įgyvendinant jam suteiktą diskrecijos teisę priimti sprendimus dėl trumpalaikės išvykos į namus nesuteikimo pareiškėjui.

10. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo diskriminavimo priimant sprendimus dėl trumpalaikės išvykos į namus nesuteikimo yra hipotetinio pobūdžio, pareiškėjas nenurodė konkrečių jo diskriminavimo atvejų. Todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negali nustatyti neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų, diskriminuojant pareiškėją.

11. Teismas, nenustatęs neteisėtų veiksmų, netenkino pareiškėjo skundo ir jam nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad jau 11 kartų kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl teisės į trumpalaikę išvyką į namus suteikimo, tačiau nei karto jo prašymai nebuvo tenkinti. Pareiškėjas, pažymėdamas, kad teismas neišreikalavo duomenų, kokiems asmenims buvo suteikta teisė į trumpalaikę išvyką į namus, nurodo nuteistuosius, kuriems tokia teisė buvo suteikta. Tarp pareiškėjo nurodytų asmenų yra tokių, kurie būdami lygtinai paleisti padarė naujas nusikalstamas veikas. Taigi pareiškėjui nesuteikiant trumpalaikių išvykų į namus jis buvo diskriminuojamas minėtų nuteistųjų atžvilgiu. Pareiškėjas atitiko visus BVK 104 straipsnyje nustatytus kriterijus teisei į trumpalaikę išvyką į namus gauti.

14. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, pareiškėjo nuomone, jam padaryta pažeidus jo teisę į trumpalaikes išvykas į namus (buvo priimti sprendimai atsisakyti tokią teisę pareiškėjui suteikti) jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN nuo 2017 m. birželio 1 d.

16. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Marijampolės PN (jų pareigūnų) neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad: 1) jis atitiko visus BVK 104 straipsnyje nustatytus kriterijus teisei į trumpalaikę išvyką į namus gauti; 2) jis buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų, kuriems buvo suteikta teisė į trumpalaikę išvyką į namus, atžvilgiu.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliacinio skundo ribas.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. pritaria jo atliktam nustatytų duomenų ir aplinkybių vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su teismo sprendimo motyvais (žr. Nutarties II dalį), todėl jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

19. Pasisakant dėl pareiškėjo argumento, kad jis atitiko visus BVK 104 straipsnyje nustatytus kriterijus teisei į trumpalaikę išvyką į namus gauti, primintina, kad BVK 104 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, laikomiems pataisos įstaigose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir atlikusiems ne mažiau kaip pusę, o nepilnamečiams – atlikusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį teismo paskirtos bausmės, gali būti leista vieną kartą per tris mėnesius trims paroms parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus; pagal minėto straipsnio 2 dalį leidimą parvykti į namus duoda pataisos įstaigos direktorius įsakymu, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį bausmės atlikimo metu. LVAT yra išaiškinęs, kad pacituotose BVK nuostatose yra įtvirtinta plati pataisos įstaigos direktoriaus diskrecija. Pataisos įstaigos direktorius, įgyvendindamas šią diskreciją, vadovaujasi ne tik asmens noru išleisti jį į namus, bet ir viešuoju interesu. Viešasis interesas šiuo atveju apima inter alia (be kita ko) siekį saugoti ir ginti asmenį bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, ir tai daryti veiksmingai (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2325-1062/2018).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios Nutarties 7 punkte nurodytas aplinkybes, t. y. atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo elgesys negali būti laikomas nepriekaištingu dėl nežemos pakartotinio nusikalstamumo rizikos, panaikinto lygtinio paleidimo dėl piktybiško teismo įpareigojimų nesilaikymo ir naujos nusikalstamos veikos padarymo lygtinio paleidimo metu, neturi pagrindo konstatuoti, jog Marijampolės PN direktorius netinkami įgyvendino BVK 104 straipsnio 2 dalimi jam suteiktą dirkrecijos teisę nuspręsti suteikti ar nesuteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad Marijampolės PN direktoriaus sprendimai (nurodyti Nutarties 6 p.) priimti įvertinus visas pareiškėjo asmenybę, jo elgesį charakterizuojančias aplinkybes, tinkamai vadovaujantis BVK 104 straipsnio 2 dalyje nustatytais trumpalaikės išvykos į namus suteikimo kriterijais (sąlygomis) ir atitinka viešąjį interesą saugoti ir ginti asmenis bei visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, t. y. minėti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

21. Atsakant į pareiškėjo argumentą, kad jis buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų, kuriems buvo suteikiama teisė į trumpalaikę išvyką į namus, atžvilgiu, paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarimu yra išaiškinęs, jog diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo; konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir EŽTT (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06).

22. Bylos duomenis, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus (aplinkybes) įvertinusi Nutarties 22 punkte nurodytų EŽTT ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad jie nėra pakankami išvadai, jog pareiškėjas jam nesuteikus teisės į trumpalaikę išvyką į namus buvo diskriminuojamas kitų asmenų, esančių analogiškoje padėtyje kaip ir pareiškėjas, atžvilgiu. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjo nurodyti asmenys, būdami lygtinai paleisti, padarė nusikalstamas veikas, savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas ir jo nurodyti asmenys buvo iš esmės analogiškoje padėtyje, t. y. tarp jų nebuvo tokių skirtumų, kad nevienodas pareiškėjo ir jo nurodytų asmenų vertinimas, sprendžiant suteikti ar nesuteikti teisę į trumpalaikę išvyką į namus, būtų nepateisinamas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl diskriminavimo atmetami.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jau 11 kartų Marijampolės PN administracijai teikė prašymus suteikti jam teisę į trumpalaikę išvyką į namus ir visi šie prašymai buvo netenkinti. Atsakydama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas buvo nurodęs, kad tik 7 kartus teikė tokius prašymus, todėl tik toje apimtyje pirmosios instancijos teismas, kurio sprendimas tikrinamas šioje byloje apeliacinio proceso tvarka, vertino, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgdama į minėtą LVAT praktiką ir vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis jau 11 kartų Marijampolės PN administracijai teikė prašymus suteikti jam teisę į trumpalaikę išvyką į namus ir visi jie buvo netenkinti, ta apimtimi, kiek ši aplinkybė nepatenka į pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui pagrindą, šios bylos apeliacinio proceso stadijoje nevertina.

24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta neteisėtų Marijampolės PN veiksmų (neteisėtų sprendimų). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Kadangi šioje byloje nenustatyta neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

25. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė