2013-11-13 Nr. AB-8144-3-61-3-01957-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1338/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01957-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 10.6.1.3.; 10.8.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltspeda International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltspeda International“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Baltspeda International“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė, UAB „Baltspeda International“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6), kuriame prašė panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 18KP-19-93, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 1A-103 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-96(7-65/2012).

Paaiškino, kad Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu pripažinta, kad pareiškėjui už neįvykdytą laikinojo pervežimo perdirbti muitinės procedūrą atsirado mokestinė prievolė muitinei. Pareiškėjas pagal leidimą laikinojo pervežimo perdirbti muitinės procedūrai deklaravo automobilį Dodge Stratus; 2010 m. lapkričio 25 d. automobilis buvo deklaruotas reeksporto muitinės sankcionuotam veiksmui ir įforminta eksporto procedūra. Vilniaus teritorinė muitinė vadovavosi Muitinės kriminalinės tarnybos pateikta informacija apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl galimo automobilio fiktyvaus išvežimo iš Bendrijos muitų teritorijos. Pareiškėjo teigimu, jis minėtą automobilį 2010 m. lapkričio 25 d. pardavė Rusijos piliečiui A. K., kuriam nuo pardavimo momento ir perėjo automobilio nuosavybės teisė. Pranešimas apie tai, kad automobilis į Rusijos Federacijos teritoriją įvežtas nebuvo, neturi reikšmės pareiškėjui, kadangi procedūra Kybartų kelių poste buvo užbaigta, o tolesnio automobilio judėjimo pareiškėjas negalėjo kontroliuoti. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-891/2009, pagal kurią mokesčių mokėtojui turint pirminius leistinus įrodymus, patvirtinančius prekių eksporto faktą, o mokesčių administratoriui surinkus duomenis apie užsienio valstybių rezidentus, kurie neatitinka eksportuotojo pateiktos informacijos, tokia informacija gali sudaryti tik pagrįstą pagrindą manyti, kad prekės galėjo būti neeksportuotos. Vilniaus teritorinės muitinės surinkta informacija yra prieštaringa: yra duomenys, jog eksporto procedūra užbaigta 2010 m. gruodžio 9 d. Kybartų kelių poste, ir yra atsakymas iš Rusijos Federacijos dėl automobilio neįvežimo. Nėra jokių duomenų, kad automobilis faktiškai liko Lietuvoje. Vilniaus teritorinės muitinės išvada dėl fiktyvaus eksporto procedūros užbaigimo nepagrįsta, ikiteisminis tyrimas nebaigtas, todėl nėra konstatuotas veikos neteisėtumas. Pareiškėjas visus veiksmus atliko tinkamai, parengė ir pateikė reikalingus dokumentus procedūrai atlikti, o nustačius, kad automobilis nepaliko Bendrijos teritorijos, atsakyti privalėtų ne pareiškėjas, bet tretieji asmenys, susiję su tokio pažeidimo vykdymu.

Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 42-48) nurodė, kad bendrovė visus eksporto procedūros veiksmus atliko tinkamai, todėl teigti, kad procedūra užbaigta fiktyviai, nėra pagrindo. Pareiškėjas privalėjo tik užtikrinti transporto priemonės išvežimą iš Europos bendrijos muitų teritorijos, tai ir buvo atlikta. Įrodžius, kad prekės nustatyta tvarka buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, įrodinėti prekių išvežimo iš Lietuvos muitų teritorijos fakto nereikia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P01-32/2005). Tinkamai užbaigus eksporto procedūrą, taikyta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra taip pat buvo užbaigta tinkamai, todėl pareiga mokėti muitus išnyko. Skundžiami sprendimai priimti, remiantis tik faktine aplinkybe, kad automobilis į Rusijos Federacijos teritoriją įvežtas nebuvo, tačiau nepaneigtas faktas, kad automobilis kirto Lietuvos valstybės sieną ir buvo išgabentas iš Bendrijos muitų teritorijos. Pareiškėjo nuomone, jis neatsako už pirkėjo veiksmus, įforminant muitinės procedūras. Pareiškėjo teigimu, ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, jo metu nustatytos aplinkybės gali turėti prejudicinę reikšmę, todėl byla turėtų būti sustabdyta.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 28-29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo pateikta elektroninė eksporto deklaracija pripažinta negaliojančia įsiteisėjusiu Departamento 2011 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-254. Sprendimas buvo grindžiamas Rusijos Federacijos muitinės pateikta informacija, jog eksportui deklaruotas automobilis į Rusijos Federacijos teritoriją nebuvo įvežtas. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 1 dalį, ekonominio poveikio turinti sąlyginio neapmokestinimo procedūra baigiama, kai prekėms arba kompensaciniams ar perdirbtiems produktams, kuriems ši procedūra įforminta, įforminami nauji muitinės sankcionuoti veiksmai. Pareiškėjas automobilį deklaravo reeksporto muitinės sankcionuotam veiksmui, tačiau elektroninė deklaracija pripažinta negaliojančia, todėl laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra liko neužbaigta. Konstatavus, kad pareiškėjas, deklaracijoje nurodytas kaip procedūros vykdytojas, neįvykdė pareigos per nustatytą terminą užbaigti procedūrą, kyla mokestinė atsakomybė pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį. Tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad neišgabenti ginčo automobilio nusprendė ne pareiškėjas, o tretieji asmenys, mokestinės atsakomybės pagrįstumui ir teisėtumui tokia aplinkybė nebūtų reikšminga. Trečiųjų asmenų nusikalstami veiksmai galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš jų atlyginti žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pagrindu arba jie galėtų atsiradusias įmonei mokestines nepriemokas sumokėti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Nustačius, kad pareiškėjo deklaruota laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra nebuvo tinkamai įvykdyta, nes ginčo automobilis nebuvo reeksportuotas, būtent pareiškėjas tapo atsakingas už visų prievolių įvykdymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 31-34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė, 2011 m. sausio 26 d. gavusi Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus informaciją apie atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl fiktyviai užbaigtos eksporto procedūros, 2011 m. vasario 1 d. informavo pareiškėją ir paprašė pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad ginčo automobilis buvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos, tačiau pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė. Vilniaus teritorinė muitinė 2011 m. vasario 21 d. kreipėsi į Rusijos Federacijos muitinę, iš kurios gavo atsakymą, jog minėtas automobilis į Rusijos Federaciją nebuvo įvežtas. Atsižvelgiant į turimą informaciją, 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu eksporto deklaracija pripažinta negaliojančia, šį sprendimą patvirtino Departamentas. Dėl to muitinės procedūra liko neužbaigta, tuo pagrindu Vilniaus teritorinė muitinė įregistravo mokestinę prievolę. Skolos muitinei atsiradimas sietinas su Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsniu, nustatančiu, kad skola muitinei atsiranda neteisėtai paėmus importo muitais apmokestinamas prekes iš muitinės priežiūros jų paėmimo momentu. Nustatyta, kad automobilis nebuvo reeksportuotas. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad muitinės duomenys prieštaringi: pareiškėjas remiasi elektronine atžyma dėl prekės eksporto, tačiau šios atžymos tikrumą paneigia Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus atliktas tyrimas ir Rusijos Federacijos muitinės tarnybos atsakymas. Įrašas elektroninėje sistemoje negali būti besąlygiškas pagrindas konstatuoti eksporto procedūros užbaigimą, nes patvirtinant ar paneigiant minėtą faktą turi būti vertinami visi turimi duomenys. Pažymėjo, kad mokestinės atsakomybės pagrįstumui ir teisėtumui nereikšminga aplinkybė, kas nusprendė neišgabenti automobilio iš Bendrijos muitų teritorijos. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalimi, deklarantas, šiuo atveju pareiškėjas, yra atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą ir kartu su ja pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių vykdymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 76–81) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2008 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjui išdavė leidimą Nr. LT8VMLPS247 taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą – laikinąjį įvežimą perdirbti (Komisijos byla, b. l. 31). 2008 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas Klaipėdos teritorinės muitinės krovinių poste BAD importo rinkinyje Nr. 8LUB0501081 deklaravo automobilį Dodge Stratus, galutinis procedūros užbaigimo terminas buvo nustatytas iki 2010 m. lapkričio 25 d. 2010 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas Vilniaus teritorinės muitinės krovinių poste minėtą automobilį deklaravo reeksporto muitinės sankcionuotam veiksmui ir Muitinės duomenų apdorojimo sistemoje (toliau – ir MDAS) buvo įforminta eksporto MRN. Prekės gabenimas pagal MDAS užbaigtas 2010 m. gruodžio 9 d. Kybartų kelių poste (Komisijos byla, b. l. 14-17).

2011 m. sausio 26 d. Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyrius raštu Nr. 16T-7.34/21-178 informavo Vilniaus teritorinę muitinę apie atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 04-1-240-10 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 200 straipsnio 1 dalį dėl to, ar ginčo automobiliui eksporto procedūra neužbaigta fiktyviai ir automobilis nebuvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos (Komisijos byla, b. l. 18). 2011 m. kovo 1 d. Departamentas raštu Nr. (20.4/15)3B-1565 kreipėsi į Rusijos Federacijos muitinės tarnybą, prašydamas pateikti informaciją, ar nurodyta transporto priemonė buvo įvežta į Rusijos Federaciją ir deklaruota muitinėje (Komisijos byla, b. l. 21). 2011 m. balandžio 19 d. Rusijos Federacijos muitinė raštu Nr. 911-09/2199 informavo, kad nurodyta transporto priemonė į Rusijos Federacijos teritoriją įvežta nebuvo (Komisijos byla, b. l. 25).

Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsniu, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 62 straipsniu, Muitinės dokumentų pripažinimo negaliojančiais taisyklėmis, 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 18KP-19-215 eksporto deklaraciją MRN (2010 m. lapkričio 25 d.) pripažino negaliojančia (Komisijos byla, b. l. 13). 2011 m. liepos 12 d. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 18KP-19-215, sprendimu Nr. 1A-4.13-254 pareiškėjo skundą atmetė (Komisijos byla, b. l. 18).

2012 m. vasario 15 d. Vilniaus teritorinė muitinė sprendimu Nr. 18KP-19-93 pripažino, kad už neįvykdytą laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrą, vykdytą pagal BAD importo rinkinį Nr. 8LUB0501081 (2008 m. lapkričio 25 d.), UAB „Baltspeda International“ nuo 2010 m. lapkričio 26 d. atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis – 1 420 Lt muito, 3 280 Lt PVM, 440 Lt delspinigių, ir skyrė 940 Lt baudą (b. l. 9-13). 2012 m. kovo 13 d. pareiškėjas padavė skundą Departamentui, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 18KP-19-93 (Komisijos byla, b. l. 10-11). 2012 m. kovo 29 d. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, sprendimu Nr. 1A-103 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 18KP-19-93 (Komisijos byla, b. l. 8-9). 2012 m. balandžio 16 d. pareiškėjas padavė skundą Komisijai, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 18KP-19-93 ir Departamento 2012 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 1A-103. Pareiškėjas pridėjo pažymą-sąskaitą Nr. B1-1115, patvirtinančią, kad UAB „Baltspeda International“ 2010 m. lapkričio 25 d. pardavė automobilį Dodge Stratus Rusijos Federacijos piliečiui (Komisijos byla, b. l. 2-6). MGK 2012 m. birželio 22 d., išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą Nr. S-96(7-65/2012), kuriuo patvirtino Departamento 2012 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 1A-103 (Komisijos byla, b. l. 36-40).

Teismas rėmėsi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Europos Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 37 straipsnio 1, 2 dalių, 84 straipsnio 1 dalies, 89 straipsnio 1, 2 dalių, 203 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatomis ir nustatė, jog prekė, įforminus jai laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrą, laikoma importuota preke, kuriai sąlyginai atidedamas importo mokesčių mokėjimas, iki procedūra bus baigta Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Jei minėta procedūra nebuvo užbaigta laikantis nustatytų sąlygų, atsiranda importo skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnį. Šiuo atveju nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnį, nustačius, kad automobiliui Dodge Stratus taikyta laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra pagal 2010 m. lapkričio 25 d. eksporto deklaraciją liko neužbaigta. Pareiškėjo teiginiai, kad automobilio gabenimas buvo baigtas ir jis negali būti atsakingas už trečiuosius asmenis, paneigti Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. 16T-7.34/21-178 (Komisijos byla, b. l. 30) ir Rusijos Federacijos federalinės muitinės tarnybos Šiaurės valdybos Kaliningrado operatyvinės muitinės 2011 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 911-09/2199 (Komisijos byla, b. l. 25), nustačius, kad realiai automobilis į Rusijos Federaciją įvežtas nebuvo.

Vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalimi, bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo deklaruota laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra nebuvo tinkamai įvykdyta, nes ginčo automobilis realiai nebuvo reeksportuotas, teismas nusprendė, kad pareiškėjas yra atsakingas už visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros, įvykdymu. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad būtent pareiškėjas yra šio mokestinio pažeidimo subjektas ir jam taikoma mokestinė atsakomybė.

Taip pat teismas rėmėsi administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-689/2007; 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-238/2007; 2008 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438–59/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556–521/2009) ir pripažino, jog nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros pažeidimo faktą, nepriklausomai nuo to, ar ikiteisminis tyrimas baigtas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Taigi pareiškėjui taikyta mokestinė atsakomybė, kuria siekiama įpareigoti jį sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas būtent pagal mokesčių teisę, todėl baudžiamojoje byloje atliekamas tyrimas negali būti siejamas su atliktu mokestiniu tyrimu.

Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsniu, kuriame pateiktas įrodymų sąrašas yra baigtinis, šiame straipsnyje nėra nustatytų jokių išimčių, todėl kiti įrodymai, kurie neatitinka cituotoje normoje nustatytų reikalavimų, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, pripažįstant, jog eksporto procedūra buvo užbaigta, 363 straipsnio 3 dalies nuostata, teismas pripažino, jog pareiškėjas nepateikė Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnyje nurodytų įrodymų, patvirtinančių, jog prekė yra išvežta iš Bendrijos muitų teritorijos. Pareiškėjas ir teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių tyrimo metu surinktų duomenų tikrumą, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti tyrimo metu surinktų duomenų tikrumu ir negalėjo jų vertinti kitaip, nei vertino Vilniaus teritorinė muitinė, Muitinės departamentas ir Komisija, priimdami skundžiamus sprendimus. Tai, kad laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra buvo užbaigta elektroniniu būdu, nepaneigia oficialių duomenų, kad realiai ginčo automobilis nebuvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Baltspeda International“ apeliaciniu skundu (b. l. 86–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Buvo iš esmės pažeista Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 1 dalis:

a. Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 1 dalis numato, kad ekonominio poveikio turinti sąlyginio neapmokestinimo procedūra (šiuo atveju laikinojo įvežimo perdirbti procedūra) baigiama, kai prekėms arba kompensaciniams ar perdirbtiems produktams, kuriems ši procedūra buvo įforminta, įforminami nauji muitinės sankcionuoti veiksmai (šiuo atveju įforminus reeksporto muitinės sankcionuotą veiksmą).

b. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą kad dėl to, jog 2011 m. liepos 12 d. Departamento sprendimu Nr. 1A-4.13-254 pareiškėjo pateikta eksporto deklaracija pripažinta negaliojančia, yra pagrindas konstatuoti, jog laikinojo įvežimo perdirbti procedūra nebuvo užbaigta. Tačiau pats Departamento sprendimas dėl eksporto deklaracijos pripažinimo negaliojančia yra visiškai nepagrįstas. Departamento sprendimas priimtas remiantis duomenimis (Muitinės kriminalinės tarnybos pateikta informacija apie atliekamą ikiteisminį tyrimą ir Rusijos Federacijos muitinės raštu apie automobilio neįvažiavimą į Rusijos Federacijos teritoriją), kurie neįrodo automobilio neišgabenimo iš Lietuvos t. y. jo likimo Bendrijos muitų teritorijoje fakto.

c. Tinkamą vykdytų muitinės procedūrų užbaigimą įrodo tai, kad nei vienas iš atsakovų byloje prekių pristatymo muitinei fakto neginčijo t. y. nebuvo ginčyta, jog automobilis buvo pristatytas į Kybartu kelių postą (LT), kuriame ir buvo užbaigta eksporto procedūra.

d. Teismų praktika yra numačiusi, kad įrodžius, jog prekės nustatyta tvarka buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, įrodinėti prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos fakto nebereikia, kadangi įsipareigojimų, susijusių su muitinio tranzito procedūros taikymu, tinkamas įvykdymas panaikina pareiškėjo prievolę mokėti importo mokesčius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P01-32/2005). Atsižvelgiant į tai, kad taip pat kaip ir taikant tranzito procedūrą prekių eksporto atveju prekės yra išgabenamos iš Bendrijos muitų teritorijos, dėl to ir prekių eksporto atveju įrodžius, kad prekės nustatyta tvarka buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, įrodinėti prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos fakto nebereikia.

e. Automobilio Dodge Stratus, kėbulo Nr. 4B3AG42G74E095392 gabenimas (eksporto procedūra) pagal deklaraciją MRN 10LTVR4000EK00E4C4 buvo užbaigtas 2010 m. gruodžio 9 d. Kybartų kelio poste. Taigi, atlikus visus teisės aktuose numatytus veiksmus, automobilis pagal eksporto deklaraciją MRN 10LTVR4000EK00E4C4, sutvarkius eksporto dokumentus, paliko EB muitų teritoriją eksporto deklaracijoje numatytomis sąlygomis. Tokiu būdu pareiškėjas įvykdė visas deklaranto pareigas pagal eksporto deklaraciją MRN 10LTVR4000EK00E4C4 ir įgyvendino Europos Bendrijos muitinės kodekso reikalavimus. Be to, tai, kad pareiškėjas išgabeno automobilį iš Bendrijos muitų teritorijos ir tinkamai užbaigė eksporto procedūrą pagal deklaraciją MRN 10LTVR4000EK00E4C4, patvirtina ta aplinkybė, kad Vilniaus teritorinė muitinė iki Muitinės kriminalinės tarnybos 2011 m. sausio 26 d. rašto apie pradėtą ikiteisminį tyrimą gavimo jokių pretenzijų dėl minėtos procedūros užbaigimo pareiškėjui nereiškė. Tokiu būdu muitinė pripažino, kad tranzito procedūrą pareiškėjas užbaigė tinkamai. Taigi, teigti, jog eksporto procedūra užbaigta fiktyviai, nėra jokio pagrindo.

f. Reikalavimas pateikti įrodymus, jog automobilis buvo įvežtas į Rusijos Federaciją yra nepagrįstas, kadangi Rusijos Federacija pagal deklaraciją nebuvo paskirties įstaiga. Eksporto procedūra pagal deklaraciją MRN 10LTVR4000EK00E4C4 buvo užbaigta Kybartų kelio poste. Tai reiškia, kad eksporto procedūra buvo užbaigta pareiškėjui užtikrintus transporto priemonės išvežimą iš Europos bendrijos muitų teritorijos pro Kybartų postą. Galimybių lemti automobilio tolesnį vežimą pareiškėjas objektyviai ir neprivalėjo, ir negalėjo turėti. Automobilis buvo parduotas A. K. (A. K.) ir įvykdžius eksporto procedūras iš Bendrijos muitų teritorijos, perduotas pirkėjui. Po perdavimo ir eksporto procedūros užbaigimo pareiškėjas negalėjo kontroliuoti tolesnio automobilio įvežimo/išvežimo procedūrų ir tinkamo muitinės dokumentų užpildymo Rusijos Federacijoje.

g. Nei viena iš skundžiamus sprendimus priėmusių institucijų nepateikė jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių jų padarytą išvadą, jog automobilis iš Lietuvos Respublikos teritorijos buvo išgabentas fiktyviai, t. y. nepateikė jokių duomenų, kurie leistų daryti pagristą išvadą, kad šis automobilis faktiškai liko Lietuvos muitų teritorijoje ir buvo/yra naudojamas vidaus rinkoje.

2. Buvo iš esmės pažeistos proceso teisės normos.

a. Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. 18KP-19-93, Muitinės departamento 2012 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. 1A-103 ir Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. S-96(7-65/2012) buvo paremti vien tik faktine aplinkybe, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyrius 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. 16T-7.34/21-178 nurodė, jog Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-240-10 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 200 straipsnio 1 dalį dėl fiktyviai užbaigtos eksporto procedūros pagal deklaraciją MRN 10LTVR4000EK00E4C4, transporto priemonės neišvežus iš Bendrijos muitų teritorijos, ir Rusijos Federacijos Federalinės muitinės 2011 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 24-09/2199, kuriame nurodyta, jog automobilis Dodge Stratus, kėbulo Nr. 4B3AG42G74E095392 į šios šalies muitų teritoriją nebuvo įvežtas.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalimi, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės remtis vien Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyrius 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. 16T-7.34/21-178 ir nevertinti kitų byloje nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų. Turėjo būti vertinama aplinkybių visuma, įskaitant ir deklaracijoje nustatytą paskirties vietą – Kybartų kelių postą, pro kurį automobilis pravažiavo, ir tuo deklaracijoje numatyta muitinės procedūra buvo baigta, taip pat pirkimo-pardavimo dokumentus, kad transporto priemonę įsigijo Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gyventojas.

Nebuvo atsižvelgta ir į tą aplinkybę, kad Bendrijos teritorijoje muitinės procedūra buvo užbaigta tinkamai t. y. pareiškėjui pristačius automobilį į Kybartų kelių postą ir sutvarkius visus su automobilio eksportu susijusius muitinės formalumus. Rusijos Federacijos Federalinės muitinės 2011 m. balandžio 19 raštas Nr. 24-09/2199 parodo tik tai, kad automobiliui jokios muitinės procedūros ar muitinės sankcionuoti veiksmai Rusijos Federacijoje nebuvo įforminti, tačiau nepaneigia fakto, kad minėtas automobilis kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo išgabentas iš Bendrijos muitų teritorijos.

Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. 16T-7.34/21-178 muitinė buvo tik informuota apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, tačiau bylos nagrinėjimo metu duomenų apie tai, kad šio tyrimo metu būtų neginčijamai nustatytas automobilio neišgabenimo iš Lietuvos faktas, pateikta nebuvo.

b. Duomenų, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-240-10 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 200 straipsnio 1 dalį dėl fiktyviai užbaigtos eksporto procedūros pagal deklaraciją MRN 10LTVR4000EK00E4C4, transporto priemonės neišvežus iš Bendrijos muitų teritorijos, buvo baigtas, ar kad šio tyrimo pagrindu būtų iškelta baudžiamoji byla, nėra. Taigi, nėra jokių objektyvių ir reikšmingų duomenų ar įrodymų, kad transporto priemonė nebuvo išvežta iš Europos Bendrijos muitų teritorijos ir kad buvo padarytas eksporto procedūrų pažeidimas užbaigtoje muitinės procedūroje. Yra tik atliekamas tyrimas, kurio metu įrodymų ir informacijos ieškoma. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva šios administracinės bylos dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo nestabdė, įrodymų nerinko, nors pareiškėjas ir prašė tai padaryti. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad tam, jog iškiltų pareiga apskaičiuoti ir mokėti muito mokesčius, turi būti nustatytas prekių paėmimo iš muitinės priežiūros pažeidimo faktas. Nagrinėjamoje byloje, jokių pagrįstų ir pakankamų priežasčių nustatyti prekių paėmimo iš muitinės priežiūros pažeidimus nebuvo, kadangi, darant išvadą apie vykdytos muitinės procedūros neužbaigimą, buvo remtasi tik dviem įrodymais, iš kurių nei vienas prekių neišgabenimo fakto neįrodo. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tai, kad laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra buvo užbaigta elektroniniu būdu, nepaneigia oficialių duomenų, kad realiai ginčo automobilis nebuvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos, yra neteisinga, nepagrįsta ir padaryta tinkamai neišnagrinėjus visų reikšmingų bylos aplinkybių ir tinkamai neįvertinus pateiktų įrodymų ir argumentų.

c. Kadangi pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva šios bylos dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo nestabdė, įrodymų nerinko, tuo teismas iš esmės pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, 81 straipsnį ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Byloje nebuvo išsamaus, visapusiško ir objektyvaus aplinkybių išnagrinėjimo. Be to, tokie teismo veiksmai prieštarauja ir suformuotai administracinių teismų praktikai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-891/2009).

3. Remiantis ABTĮ 143 straipsniu, byloje buvo iš esmės netinkamai aiškinama ir taikoma Europos Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 1 dalis ir kitos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos, dėl kurių netinkamo aiškinimo pareiškėjui buvo nustatyta pareiga įrodyti, kad transporto priemonė ne tik išvažiavo iš Europos Bendrijos muitų teritorijos, bet ir įvažiavo į Rusijos Federaciją. Taip pat, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi, minėti ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies, 86 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimai yra esminiai, dėl jų buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, kuris naikintinas apeliacine tvarka (ABTĮ 142 str., 140 str. 1 d. 4 p.). Be to, padaryti pažeidimai yra šiurkštūs ir esminiai, dėl jų proceso pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo, byla buvo išnagrinėta tik pagal vieną įrodymą – pagal asmens, kurio sprendimas skundžiamas, parašytą raštą ir dėl to priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Ištaisyti šių pažeidimų apeliacinės instancijos teisme neįmanoma. Bylai teisingai išnagrinėti būtina surinkti ir visapusiškai ištirti daugiau įrodymų dėl prekės išvežimo, prijungti ikiteisminio tyrimo medžiagą, pradėtą būtent pagal asmens, kurio sprendimas skundžiamas, parašytą raštą, pagal kurį teismas jau išnagrinėjo visą bylą ir jei bus iškelta baudžiamoji byla – byloje priimtą sprendimą, turintį prejudicinę reikšmę dėl prekės išvežimo. Todėl, atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 141 straipsnio 1, 2 punktais, pirmosios instancijos teismo sprendimą prašoma panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 100-102) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas automobilį deklaravo reeksporto muitinės sankcionuotam veiksmui, tačiau jo pateikta elektroninė eksporto deklaracija buvo pripažinta negaliojančia, todėl laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra liko neužbaigta. Atsižvelgusi į tai, muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 2 dalimi, 201-232 straipsniais, pagrįstai ėmėsi visų priemonių, būtinų sureguliuoti padėčiai, susijusiai su ginčo preke, kuriai įforminta laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra nebuvo užbaigta laikantis nustatytų sąlygų.

2. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis mokestinio ginčo byloje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, kuris BAD importo deklaracijoje nurodytas kaip laikinojo įvežimo perdirbti procedūros vykdytojas (2008 m. rugpjūčio 6 d. leidimas Nr. LT8VMLPS247), neįvykdė pareigos per nustatytą terminą užbaigti šią procedūrą. Šių aplinkybių konstatavimas yra pagrindas kilti mokestinei atsakomybei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį (importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes). Pagal to paties straipsnio 3 dalies paskutinę įtrauką pareiškėjas yra pagrįstai pripažintas skolininku (skolininku laikomas asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu).

3. Tiek Vilniaus teritorinė muitinė, tiek Muitinės departamentas, tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tuo atveju, jeigu ir būtų nustatyta, kad ginčo automobilį neišgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos nusprendė ne pareiškėjas, o tretieji asmenys, mokestinės atsakomybės pagrįstumui bei teisėtumui pareiškėjo atžvilgiu tokia aplinkybė nebūtų reikšminga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-521/2009.

4. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, skelbtu Administracinėje jurisprudencijoje Nr. 2(12), 2007, p. 60-69, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjo deklaruota laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra nebuvo tinkamai įvykdyta, nes ginčo automobilis realiai nebuvo reeksportuotas, būtent pareiškėjas tapo atsakingas už visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros, įvykdymą, todėl būtent pareiškėjas yra šio mokestinio pažeidimo subjektas.

5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas muitinei nepateikė objektyvių įrodymų. Teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas tiek teisės aktų nuostatomis, tiek byloje esančiais įrodymais ir jo naikinti nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 103-106) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 1 dalis nustato, kad ekonominio poveikio turinti sąlyginio neapmokestinimo procedūra baigiama, kai prekėms arba kompensaciniams ar perdirbtiems produktams, kuriems ši procedūra buvo įforminta, įforminami nauji muitinės sankcionuoti veiksmai. Šiuo atveju naujas muitinės sankcionuotas veiksmas nebuvo įformintas, nes dėl fiktyvaus eksporto procedūros užbaigimo eksporto deklaracija MRN 10LTVR4000EK00E4C4 buvo pripažinta negaliojančia. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 89 straipsnio 2 dalį muitinė privalo imtis visų priemonių sureguliuoti padėčiai, susijusiai su prekėmis, kurioms įforminta procedūra nebuvo užbaigta, laikantis nustatytų sąlygų. Priemonės, kurias taiko muitinė, tai skolos atsiradimo nustatymas, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 201-216 straipsniais, bei skolos muitinei sudarančios pinigų sumos išieškojimas, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 217-232 straipsniais.

2. Šiuo atveju skolos muitinei atsiradimas sietinas su Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsniu, kuriame įtvirtintos nuostatos (1-2 dalys), kad skola muitinei atsiranda neteisėtai paėmus importo muitais apmokestinamas prekes iš muitinės priežiūros jų paėmimo momentu. Vilniaus teritorinė muitinė, po atlikto tyrimo nustačiusi, kad laikinai įvežtam perdirbti automobiliui Dodge Stratus reeksporto procedūra buvo užbaigta fiktyviai, 2012 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 18KP-19-93 pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai įregistravo importo mokesčių dydžio skolą už neteisėtai iš muitinės priežiūros paimtą transporto priemonę. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 4 įtrauka, skolininku laikomas asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu, t. y. šis asmuo yra leidimo taikyti ekonominio poveikio turinčią muitinės procedūrą turėtojas bei šios procedūros vykdytojas – UAB „Baltspeda International“.

3. Pareiškėjas, bandydamas įrodyti, kad muitinės procedūros vykdytojo pareigas atliko tinkamai, remiasi elektronine atžyma Muitinės deklaracijų apdorojimo sistemoje, kad prekė yra eksportuota. Tačiau, kaip minėta, šios atžymos tikrumą paneigia Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus atliktas tyrimas ir Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 24-09/2199 atskleidžiantys, kad pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos sistemos duomenis, įforminus eksporto deklaraciją MRN 10LTVR4000EK00E4C4, gabenta transporto priemonė per Kybartų pasienio postą į Rusijos Federaciją nebuvo išvežta. Įrašas muitinės elektroninėje MDAS sistemoje negali būti besąlygiškas pagrindas konstatuoti eksporto procedūros užbaigimą, kadangi, patvirtinant arba paneigiant minėtą faktą, turi būti įvertinami visi muitinės turimi duomenys. Prekės gavimas paskirties muitinės įstaigoje ir jos neišgabenimas į trečiąją valstybę, laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, yra neįmanomas. Be to, ginčas dėl netinkamai vykdytos eksporto muitinės procedūros jau yra išspręstas.

4. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros pažeidimo faktą, nepriklausomai nuo to, ar ikiteisminis tyrimas baigtas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Pareiškėjui taikyta mokestinė atsakomybė, kuria siekiama įpareigoti jį sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas, atsiranda būtent pagal mokesčių teisę, todėl baudžiamojoje byloje atliekamas ikiteisminis tyrimas negali būti siejamas su atliktu mokestiniu tyrimu. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-521/2009, nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros pažeidimo faktą, nepriklausomai nuo to, baigtas, ar ne ikiteisminis tyrimas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei.

5. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalimi, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą bei kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia vykdymą. Pareiškėjas, nusprendęs vykdyti laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūrą ir gavęs tam muitinės leidimą, yra įpareigotas muitinės procedūrą užbaigti įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad ginčo automobiliui taikyta laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra nebuvo užbaigta.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo neatkartoja, o tik papildo pirmosios instancijos teismo išvadas, įvertinusi esminius apeliacinio skundo argumentus.

Byloje nustatyta, kad elektroninė deklaracija MRN 10LTVR4000EK00E4C4, kurioje buvo reeksporto muitines sankcionuotam veiksmui deklaruotas automobilis Dodge Stratus, kėbulo Nr. 4B3AG42G74E095392, Vilniaus teritorinės muitinės 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 18KP-19-215 pripažinta negaliojančia. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė Muitinės departamentui, kuris 2011 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-254 paliko galioti Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą. Kadangi Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas dėl deklaracijos pripažinimo negaliojančia šioje administracinėje byloje nėra ginčijamas, todėl pareiškėjo skundo argumentų dėl deklaracijos pripažinimo negaliojančia pagrįstumas nevertintinas.

Esant šioms aplinkybėms, remdamasis minėtais muitinės sprendimais, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad automobiliui taikyta laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūra pagal BAD importo rinkinį Nr. 8LUB0501081 (2008 m. lapkričio 25 d.) iki 2010 m. lapkričio 25 d. nebuvo užbaigta.

Tokiu būdu, pripažinta, kad pareiškėjas, būdamas laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūros vykdytoju, neteisėtai paėmė importo muitais neapmokestinamą prekę iš muitinės priežiūros, dėl ko pareiškėjui pagrįstai buvo pripažinta skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį ir apskaičiuotas muito mokestis bei su juo susiję kiti mokesčiai.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltspeda International“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys