2013-05-24 Nr. AB-2066-3-61-3-03274-2010-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-842/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03274-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Artūro Drigoto,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8234-(2); 2) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, nepagrįstai sumažino jam paskirtos valstybinės pensijos dydį. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Atsižvelgiant į tai, kad valstybinė pensija pareiškėjui sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiu įstatymu, galima valstybės civilinė atsakomybė, t. y. pareiškėjas turi teisę gauti turtinės žalos atlyginimą. Turtinės žalos atlyginimo dydis lygus pareiškėjui neišmokėtos pensijos daliai.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerija, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, todėl tol, kol Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjui mokama valstybinė pensija, nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jomis nesivadovauti. Teigė, kad reikalaudamas atlyginti jam padarytą turtinę žalą pareiškėjas neįrodė visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundą. Nenustatytas valstybės institucijų veiksmų neteisėtumo faktas, nes pareiškėjui paskirta pensija buvo perskaičiuota ir mokama remiantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą tenkino iš dalies, priteisė A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 7 681,64 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjui A. M. nuo 2002 m. kovo 28 d. nuspręsta skirti 751,51 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas 2010 m. spalio 8 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti jam paskirtą 751,51 Lt valstybinę pensiją. Vidaus reikalų ministerija 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 1D-8234-(2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir nurodė, kad A. M. paskirta 751,51 Lt valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8540), taip pat pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį mokant 50 procentų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka perskaičiuotos pensijos. Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) 12 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.). Nurodė, jog iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Rėmėsi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol minėtos normos neteko galios.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Darė išvadą, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Sprendė, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pažymėjo, jog Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 8 d. pažyma Nr. 11D(P)-4462 patvirtina, kad A. M. paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėnesį – 2012 m. rugpjūčio mėnesį buvo 751,51 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būti buvę išmokėta 24 048,32 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį nurodyta suma perskaičiuota iki 20 800 Lt. Ši suma vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio išmokėta 13 118,36 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darė išvadą, kad pareiškėjui A. M. nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 20 800 Lt. Nustatęs, kad faktiškai A. M. išmokėta 13 118,36 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, teismas pareiškėjui priteisė susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 7 681,64 Lt.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012. Darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui A. M. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 7 681,64 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8234-(2) nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumas pareiškėjo A. M. teisių gynybai neturi įtakos, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį. Konstatavo, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 1D-8234-(2) panaikinimo nėra, todėl ją atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį dėl tenkinto pareiškėjo reikalavimo ir jį atmesti.

Apeliaciniame skunde teigia, jog teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino iš dalies pareiškėjo skundą ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, už atitinamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Pažymi, jog, kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš byloje esančios Vidaus reikalų ministerijos 2002 m. gegužės 13 d. išvados skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą matyti, jog pareiškėjui nuo 2002 m. kovo 28 d. paskirta 751,51 Lt pensija už tarnybą (b. l. 14). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 2 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas 2010 m. spalio 8 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas mokėti jam paskirtą 751,51 Lt pensiją (b. l. 16). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 1D-8234-(2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 17). Pareiškėjas 2010 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8234-(2) ir priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą priteisė A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 7 681,64 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Iš pareiškėjo skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 1D-8234-(2) matyti, jog A. M. paskirta 751,51 Lt valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8540) buvo sumažinta iki ribinės valstybinės pensijos dydžio – 650 Lt, bei pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį buvo mokama 50 procentų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka perskaičiuotos pensijos, t. y. 325 Lt (b. l. 17).

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-843/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-844/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-312/2013, kt.).

Pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Remiantis šiuo ir kitais motyvais pripažinta, kad: Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 8 d. pažyma Nr. 11D(P)-4462 patvirtina, jog pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio jam paskirta pensija, kuri buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį iš viso sudarė 20 800 Lt. Šią pensiją dar kartą perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui buvo išmokėta 13 118,36 Lt valstybinės pensijos (b. l. 35). Taigi pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 7 681,64 Lt dydžio nepriemoka (20 800 Lt (t. y. 650 Lt x 32 mėn.) – 13 118,36 Lt).

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui pirmiau nurodytą 7 681,64 Lt dydžio pensijos nepriemoką iki šio įstatymo įsigaliojimo datos, kadangi minėtu teisiniu reguliavimu buvo panaikintos Laikinojo įstatymo nuostatos, numačiusios valstybinių pensijų dydžio mažinimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir teigia, jog Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Su šiuo atsakovų teiginiu teisėjų kolegija nesutinka.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8234-(2), nurodydamas, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimo teisėtumas pareiškėjo A. M. teisių gynybai neturi įtakos, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada nesutinka.

Pažymėtina, jog minėtame sprendime be pateiktos informacijos apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama, taip pat išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Taigi nagrinėjamu atveju situacijos nekeičia ta aplinkybė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 1D-8234-(2) dalį, kuria iš esmės atsisakyta apskaičiuojant pareiškėjo pensiją netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8234-(2), keistina.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, naujai išdėstant jo rezoliucinę dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. M. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti A. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 7 681,64 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 1D-8234-(2) dalį, kuria atsisakyta A. M. pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė