907fbd32-1de4-484d-b0f3-810e66e4643f · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1809/2013Procesinio sprendimo kategorija 30.12.1. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. lapkričio 8 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui P. R., atsakovo atstovei B. K.,trečiojo asmens atstovui advokatui L.

B.,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-172-450/2013 pagal ieÅ¡kovų Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, ir PrÅ«sijos KultÅ«ros vertybių fondo ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerijos, dėl kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimo.

Tretieji asmenys: Lietuvos dailės muziejus ir A. V. K.. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : Ginčo esmė IeÅ¡kovai Vokietijos Federacijos Respublika, atstovaujama Vokietijos Federacijos Respublikos Ambasados, ir PrÅ«sijos KultÅ«ros Vertybių Fondas kreipėsi į teismÄ su patikslintu ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydami:

1) grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui Vokietijos Federacinei Respublikai Antonio Campi paveikslÄ â€žTrys Marijos prie Kristaus kapo“;

2) grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui PrÅ«sijos KultÅ«ros Vertybių Fondui Adolf Menzel paveikslÄ â€žPelenų dienos rytas“;

3) priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovams iÅ¡laidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.Nurodė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasada Lietuvos Respublikoje pateikė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai 2005 m. gruodžio mėn. 13 d. verbalinę notÄ dėl ieÅ¡kinyje nurodytų kultÅ«rinių vertybių sugrÄ Å¾inimo. 2006 m. sausio mėn. 26 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atsakymas, nurodantis kreiptis į Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerijÄ , kuri turėtų kreiptis su ieÅ¡kiniu į Lietuvos Respublikos teismÄ .

Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų tarnybos KultÅ«ros ir Å¡vietimo skyrius 2006 m. birželio 20 d. raÅ¡tu Nr. 600-8-630.03 LTU pateikė praÅ¡ymÄ grÄ Å¾inti Antonio Campi paveikslÄ â€žTrys Marijos prie Kristaus kapo“ ir Adolf Menzel paveikslÄ â€žPelenų dienos rytas“. Nurodyti paveikslai Antrojo pasaulinio karo metu buvo perkelti iÅ¡ nuolatinių buvimo vietų į saugyklas, kurios pateko į Raudonosios armijos užėmimo zonÄ . Raudonajai armijai pasitraukus, paveikslai iÅ¡ saugyklų dingo.

Šiuo metu paveikslai yra Lietuvos dailės muziejuje, Vilniuje.           Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ ir Adolf Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ priklausė Prūsijos valstybei. Po Antrojo pasaulinio karo Prūsijos valstybė nustojo egzistuoti. Dabar paveikslai priklauso Vokietijos Federacinės Respublikos valstybiniam turtui, bet jų savininkai yra skirtingi. Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus karsto“ priklauso Vokietijos Federacinės Respublikos federaliniam turtui, kurį patikėjimo teisėmis valdo Prūsijos rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge fondas.

Nuosavybės santykiai sureguliuoti įstatymu dėl pritarimo valstybinei sutarčiai dėl „PrÅ«sijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondo“ įsteigimo ir susitarimui dėl „PrÅ«sijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondo“ bendro finansavimo 2 straipsniu. Adolf Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ nuosavybės teise priklauso PrÅ«sijos KultÅ«ros vertybių fondui, kuriam, kaip teisės perėmėjui, priskirta likviduotos PrÅ«sijos valstybės turto dalis. Nuosavybės santykiai sureguliuoti Fondo „PrÅ«sijos kultÅ«ros vertybių fondas“ įsteigimo ir buvusios PrÅ«sijos žemės turto perdavimo fondui įstatymo 2 straipsnio ir 3 straipsnio 2 punktu.Nurodė, kad Antonio Campi paveikslÄ â€žTrys Marijos prie Kristaus kapo“ 1821 m.

įsigijo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III. Pastarasis paveikslas skirtingais metais puošė Berlyne ir Potsdame esančius rūmus. Antrojo pasaulinio karo metais šis paveikslas kartu su kitomis muziejų fondų vertybėmis buvo saugojamos nuo bombardavimų ir perkeltos į Potsdamo Sanssouci parko Naujuosius rūmus, esančius Potsdame, Vokietijoje. 1945 m. Potsdamas ir Sanssouci kartu su parko Naujausiais rūmais priklausė Raudonosios armijos užėmimo zonai, kurios padaliniams pasitraukus, buvo nustatytas šio paveikslo dingimas.

Å is paveikslas Raudonosios armijos Vyriausiosios trofėjų valdybos nebuvo konfiskuotas ir nebuvo perleistos į jį nuosavybės teisės. Jo transportavimui už Vokietijos ribų jokio oficialaus sutikimo iÅ¡duota nebuvo. Anot ieÅ¡kovų, Vokietijos Federacinės Respublikos nuosavybės teises į šį paveikslÄ patvirtina: Solly kolekcijos sÄ raÅ¡as, kuriame paveikslas pažymėtas numeriu A 117; Generalinis PrÅ«sijos rÅ«mų paveikslų katalogas, kuriame paveikslas pažymėtas numeriu 2039; 1939 m.

Valstybinių rÅ«mų ir sodų administracijos iÅ¡leistas „Vadovas po istorines Berlyno rÅ«mų gyvenamÄ sias patalpas“; PrÅ«sijos kultÅ«ros vertybių fondo fotoarchyve ir fondo „PrÅ«sijos rÅ«mai ir sodai, Berlynas, Brandenburgas“ esantys 1920 - 1930 m. fotografuoto Å¡io paveikslo stiklo negatyvai; 2012 09 11 Berlin - Brandenburg PrÅ«sijos RÅ«mų ir sodų generalinio direktoriaus pažyma dėl nuosavybės teisių į Antonio Campi paveikslÄ â€žTrys Marijos prie Kristaus kapo“ skirta pateikti Lietuvos Respublikos Vilniaus apygardos teismui.Adolf Menzel paveikslÄ â€žPelenų dienos rytas“ įsigijo 1885 m.

Berlyno KaraliÅ¡koji nacionalinė galerija (dabar Berlyno valstybinio muziejaus Vario graviÅ«rų kabinetas, PrÅ«sijos kultÅ«ros vertybių fondas), 1885 m. liepos 10 d. jis buvo įtrauktas į inventoriaus katalogÄ Nr. 323. Iki 1943 m. paveikslas buvo paskolintas Rytų PrÅ«sijai. SugrÄ Å¾inus kÅ«rinį, nuo 1944 m. kovo mėnesio jis kartu su kitais Nacionalinės galerijos kÅ«riniais buvo saugomas Reicho banko pirmajame požeminiame rÅ«syje Berlyne (Mitte), siekiant apsaugoti nuo oro antskrydžių ir bombardavimų.

KÅ«rinys „Pelenų dienos rytas“ nuo 1945/46 paskelbtas dingusiu. PastatÄ , kuriame buvo meno kÅ«riniai iki 1946 m. rugsėjo mėn. saugojo Raudonoji armija. Å is paveikslas nebuvo Raudonosios armijos Vyriausiosios trofėjų valdybos teisėtai konfiskuotas arba rekvizuotas ar perleistos į jį nuosavybės teisės. Jo transportavimui už Vokietijos ribų jokio oficialaus sutikimo iÅ¡duota nebuvo. PaveikslÄ pavogė kariÅ¡kiai arba su jais susiję asmenys. Paveikslas nebuvo surastas ir Rytų Vokietijos Demokratinės Respublikos metais. 1962 m. atlikus revizijÄ , buvo konstatuotas paveikslo galutinis dingimas.

Buvo manoma, kad paveikslas Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikintas. Nuosavybės teisėmis paveikslas priklauso PrÅ«sijos KultÅ«ros Vertybių Fondui. Tai, anot ieÅ¡kovų, patvirtina raÅ¡ytiniai įrodymai: 1902 m. „KaraliÅ¡kosios nacionalinės galerijos ranka pieÅ¡tų pieÅ¡inių, akvarelių ir aliejiniais dažais tapytų paveikslų katalogas“ 1109; knygų iÅ¡traukos; 2012 m. rugsėjo 13 d. PrÅ«sijos KultÅ«ros vertybių fondo pažyma dėl nuosavybės teisių į Adolf von Menzel paveikslÄ â€žPelenų dienos rytas“.

IeÅ¡kovai pažymi, kad pastarieji paveikslai yra Vokietijos Federacinės Respublikos kultÅ«ros paveldo bei vokiečių tautos istorijos dalis. Paveikslai neturi jokių tiesioginių sÄ sajų su Lietuvos daile ir kultÅ«ros paveldu, iÅ¡skyrus tai, jog atsidÅ«rė Lietuvos teritorijoje po Antrojo pasaulinio karo. Dabar Å¡ie paveikslai saugomi biudžetinėje įstaigoje Lietuvos dailės muziejuje, kuris juos valdo patikėjimo teisėmis. Å io muziejaus pavadinimai kelis kartus keitėsi: 1941 m. buvo pavadintas Vilniaus valstybiniu dailės muziejumi, 1965 m.

LTSR dailės muziejumi, 1990 m. Lietuvos dailės muziejumi. Lietuvos dailės muziejaus 2006 m. spalio 16 d. rašte Nr. V.5-377 teigiama, kad paveikslas „Pelenų dienos rytas“ ir „Rytmetis po baliaus“ tapytojo Adolf Menzel to paties paveikslo du pavadinimai. Po paveikslo vagystės praėjus dviem metams (1948 m.) jį įsigijo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Ministrų Taryba iš p. M. R.. Sudarytoje sutartyje nurodyta, kad Ministrų Tarybos vardu perkamas iš p. M. R. dailininko Menzel paveikslas „Rytmetis po baliaus“ už 4450 rublius.

Vėliau Å¡is paveikslas buvo perduotas saugoti Vilniaus valstybiniam dailės muziejui, kuris Å¡iuo metu vadinasi Lietuvos dailės muziejumi.          Antras paveikslas Antonio Campi „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ 1951 m. buvo perduotas Vilniaus valstybiniam dailės muziejui, vykdant teismo sprendimÄ dėl p. V. S. turto konfiskavimo. Å iuo metu paveikslas yra Lietuvos dailės muziejuje. Lietuvos dailės muziejaus rinkinių komplektavimo komisija posėdyje įvertino praÅ¡omus grÄ Å¾inti tapybos darbus ir nustatė jų vertes:

Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ 370 000 EUR (1 280 200 Lt); Adolf Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ 140 000 EUR (484 400 Lt). IeÅ¡kovų teigimu, nurodyti paveikslai yra Vokietijos Federacinės Respublikos valstybės turtas, kuris nėra įprastos komercinės apyvartos objektas, todėl kultÅ«ros vertybių teisinis reglamentavimas yra specialus. KultÅ«ros ministerijos, kuri atstovavo Vokietijos Federacinę RespublikÄ , pirminis ir patikslintas ieÅ¡kinys grindžiamas specialiu 1996 m. sausio 23 d.

Lietuvos Respublikos kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymu Nr. 1-1179, kuris įgyvendino Lietuvos teisėje 1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvÄ 93/7/EEB dėl neteisėtai iÅ¡ valstybės narės teritorijos iÅ¡vežtų kultÅ«ros objektų grÄ Å¾inimo. Direktyvos 93/7/EEB 13 straipsnyje numatyta, kad direktyva taikoma tik kultÅ«ros objektams iÅ¡ kurios nors valstybės narės teritorijos neteisėtai iÅ¡vežtiems po 1993 m. sausio 1 d. Remiantis Direktyvos 93/7/EEB 14 straipsniu, kiekviena valstybė narė gali Å¡ioje direktyvoje numatytas priemones taikyti ir praÅ¡ymams grÄ Å¾inti kultÅ«ros objektus, kurie iÅ¡ kitų valstybių narių teritorijos buvo neteisėtai iÅ¡vežti iki 1993 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos įstatymo leidėjas nepasirinko direktyvos 93/7/EEB įgyvendinimo taikant jos nuostatas įvykiams iki 1993 m. sausio 1 d. 2004 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1107 „Dėl neteisėtai iÅ¡ Europos SÄ jungos valstybės narės teritorijos iÅ¡vežtų kultÅ«ros objektų grÄ Å¾inimo taisyklių patvirtinimo“ 1 dalis numato, kad Å¡ios taisyklės parengtos įgyvendinant 1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvÄ 93/7/EEB dėl neteisėtai iÅ¡ valstybės narės teritorijos iÅ¡vežtų kultÅ«ros objektų grÄ Å¾inimo ir taikomos kultÅ«ros objektams, neteisėtai iÅ¡vežtiems iÅ¡ bet kurios Europos SÄ jungos valstybės narės teritorijos po 1993 m. sausio         1 d.

Å ios Taisyklės reglamentuoja neteisėtai iÅ¡vežtų iÅ¡ valstybės narės teritorijos kultÅ«ros objektų grÄ Å¾inimo iÅ¡ Lietuvos Respublikos procedÅ«ras ir sÄ lygas. Lietuvos Respublikos kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 16 straipsnio „KultÅ«ros objektų grÄ Å¾inimas Europos SÄ jungos valstybėms narėms“ 1 dalyje numatyta, kad neteisėtai iÅ¡ Europos SÄ jungos valstybės narės teritorijos iÅ¡vežtų kultÅ«ros objektų grÄ Å¾inimo tvarkÄ nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo Nr. 1-1179 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1107 nuostatos Å¡iam atvejui, anot ieÅ¡kovų, netaikomos.1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje 16 straipsnyje numatyta, kad dingę be žinios ar neteisėtai iÅ¡vežtos kultÅ«ros vertybės, esančios jų teritorijoje, bus grÄ Å¾inamos savininkui arba jo teisių paveldėtojui (paskelbta 2012-07-14 „Valstybės žiniose“ Nr. 83-4352).

Å iam atvejui tiesiogiai taikomos 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje 16 straipsnio nuostatos. Sutartis dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje yra konkurencijos santykyje su UNIDROIT konvencija „Dėl pavogtų ar neteisėtai iÅ¡vežtų kultÅ«ros vertybių objektų“.          1995 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo Nr. 1-930 8 straipsnio „Lietuvos Respublikos muziejų fondas“ 1 dalis reglamentuoja, kad muziejų fondo vertybės ankstesniems savininkams negrÄ Å¾inamos, tačiau pačiame įstatyme nurodomi atvejai, kai kultÅ«rinės vertybės yra grÄ Å¾inamos,  t. y. kai jos muziejų fondui yra neteisėtai atitekusios po 1990 m. kovo 11 d., jei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse numatyta kitaip.

Å is atvejis numatytas 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje 16 straipsnyje. Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos ieÅ¡kinį, Didžiosios Britanijos Aukščiausiasis teisingumo teismas sugrÄ Å¾ino Joachimo Wtewaels paveikslÄ â€žÅ ventoji Å¡eima su angelais“. Po Antrojo pasaulinio karo Å¡is paveikslas buvo konfiskuotas Raudonosios armijos SMERSH trofėjų valdybos, vėliau keliskart parduotas tretiesiems asmenims ir galiausiai vieÅ¡ai bandomas parduoti Londono „Sorbio“ aukcione. 1945 metais Hanso ir Felicitas Tucherių portretai (tapytojas Albrechtas Diireris) dingo iÅ¡ Schwarzburgo pilies, kai jÄ paliko JAV kariuomenės padaliniai.

            1946 m. Å¡iuos portretus nupirko Niujorko kolekcininkas Edvardas I. E.. 1982 m. Niujorko Apeliacinis Teismas patvirtino sprendimÄ dėl meno kÅ«rinių sugrÄ Å¾inimo Vokietijos Federacinei Respublikai. Didžiosios Britanijos ir JAV teismai nepripažino menų kÅ«rinių pirkėjams sÄ Å¾iningo įgijimo ir jokios kompensacijos nepriteisė. IeÅ¡kovų nuomone, užsienių Å¡alių teismų sprendimai, neesant pakankamos Lietuvos Respublikos teismų praktikos dėl menų kÅ«rinių gražinimo bei taikant lyginamosios teisės metodÄ , gali bÅ«ti reikÅ¡mingi nagrinėjant Å¡iÄ civilinę bylÄ .

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 15 d. sprendimu:IeÅ¡kovo PrÅ«sijos KultÅ«ros Vertybių fondo ieÅ¡kinį patenkino ir nusprendė grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui Adolf Menzel paveikslÄ â€žPelenų dienos rytas“;IeÅ¡kovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasados, ieÅ¡kinį Lietuvos valstybei atmetė;Priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasados, 76 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų Lietuvos valstybės biudžetui.Teismas, atsižvelgęs į Vienos konvencijos 25 straipsnio nuostatas, numatančias laikinÄ sutarties galiojimÄ , pripažino, jog ieÅ¡kovų nurodyta 1993 m. liepos 21 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartis dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje galioja 19 straipsnio pagrindu, t. y. jos galiojimo laikas pratęsiamas kitiems penkeriems metams, jei viena iÅ¡ Å¡alių nenutraukia sutarties. Tokia iÅ¡vada teismo buvo padaryta, nes byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių, jog buvo įgyvendintos minėtos sutarties 19 straipsnio sÄ lyga, kada susitarianti Å¡alis nutraukia sutartį. Atsižvelgęs į tai, kad sutartyje Å¡alys turėjo vieningÄ nuomonę iÅ¡ esmės dingusias be žinios ar neteisėtai iÅ¡vežtas kultÅ«ros vertybes grÄ Å¾inti jos savininkui ar jo teisių paveldėtojui, tačiau tokių vertybių grÄ Å¾inimo sÄ lygų ir tvarkos nenumatė, sprendė esant bÅ«tina remtis ir kitais teisės aktais.

Teismas sutiko, kad 1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyva 93/7/EEB dėl neteisėtai iÅ¡ valstybės narės teritorijos iÅ¡vežtų kultÅ«ros objektų grÄ Å¾inimo netaikytina, nes jos 13 straipsnyje numatyta, kad Å¡i direktyva taikoma tik kultÅ«ros objektams, iÅ¡ kurios nors valstybės narės teritorijos neteisėtai iÅ¡vežtiems po 1993 m. sausio 1 d., tuo tarpu 14 straipsnio 2 dalies pagrindu Lietuva nepasirinko direktyvos įgyvendinimo, taikant jos nuostatas kultÅ«ros vertybėms, iÅ¡vežtoms iki           1993 m. sausio 1 d.

Anot teismo, nagrinėjamu atveju netaikytinas ir 2004 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1107 „Dėl neteisėtai iÅ¡ Europos SÄ jungos valstybės narės teritorijos iÅ¡vežtų kultÅ«ros objektų grÄ Å¾inimo taisyklių patvirtinimo“, kadangi Å¡io nutarimo Bendrųjų nuostatų 1 punkte nurodyta, kad taisyklės parengtos įgyvendinant 1993 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvÄ 93/7/EEB. Teismas sprendė, jog Å¡ioje byloje taikytinas 1996 m. sausio 23 d. Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymas, nes Å¡io įstatymo dabartinės redakcijos 16 straipsnio 2 dalis numato, kad neteisėtai iÅ¡vežti kultÅ«ros objektai grÄ Å¾inami, kai teismas priima atitinkamÄ sprendimÄ , ankstesnėje redakcijoje buvo numatyta, kad užsienio valstybė turi kreiptis į KultÅ«ros ministerijÄ ir Å¡i yra priimanti ieÅ¡kinius ar reikalavimus dėl kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimo (24 str. 15 p.), to paties įstatymo 24 straipsnyje (įst. red., galiojusi ieÅ¡kinio priėmimo metu) numatyta grÄ Å¾inimo tvarka, terminai.Teismas pažymėjo, kad pavogtų ir neteisėtai iÅ¡vežtų kultÅ«ros objektų grÄ Å¾inimÄ numato UNIDROIT konvencija „Dėl pavogtų ar neteisėtai iÅ¡vežtų kultÅ«ros objektų“, kuri Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1998 m. liepos 1 d., tačiau ieÅ¡kovai jos, kaip teisinio pagrindo, nenurodė, pripažindami, kad Vokietijos Federacinė Respublika nėra prisijungusi prie Å¡ios Konvencijos taikymo.

Anot teismo, aplinkybėmis, kad paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ 1945 metais perkeltas saugojimui nuo bombardavimų į Potsdamo Sanssouci parko Naujuosius rūmus, esančius Potsdame, Vokietijoje, o 1945 metais Potsdamas ir Sanssouci kartu su parko Naujausiais rūmais priklausė Raudonosios armijos užėmimo zonai, kurios padaliniams pasitraukus ir buvo nustatytas šio paveikslo dingimas, netiesiogiai patvirtinama, kad minėtas kūrinys priklauso Vokietijos Federacinės Respublikos federaliniam turtui, kurį patikėjimo teisėmis valdo Prūsijos Rūmų ir sodų Berlyne ir Brandenburge Fondas pagal 1995 m. sausio 4 d.

įstatymÄ dėl pritarimo valstybinei sutarčiai dėl „PrÅ«sijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondo“ įsteigimo ir susitarimui dėl „PrÅ«sijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondo“ bendro finansavimo 2 str. Tačiau teismas pažymėjo, kad Lietuvos valstybė tiesiogiai prie Å¡io paveikslo neteisėto iÅ¡vežimo niekaip neprisidėjo, prieÅ¡ingai, tuo metu dar buvęs LTSR Vilniaus m. Vykdomasis komitetas jį perdavė pagal 1951 m. spalio 12 d. aktÄ Vilniaus valstybiniam dailės muziejui, vykdant teismo sprendimÄ dėl p. V.

S. turto konfiskavimo. Nesant duomenų, kad Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ Raudonosios armijos vyriausiosios trofėjų valdybos buvo konfiskuotas, teismo vertinimu, netiesiogiai patvirtinama ieÅ¡kovo Vokietijos Federacinės Respublikos nurodyta aplinkybė, kad paveikslas neteisėtai buvo iÅ¡vežtas iÅ¡ Vokietijos Federacinės Respublikos po antrojo pasaulinio karo.   Teismas, vadovaudamasis 1996 m. sausio 23 d. LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo (įst. red., galiojusi ieÅ¡kinio priėmimo metu) 24 straipsnio 13 punktu, numatančiu 75 metų terminÄ nuo objekto neteisėto iÅ¡vežimo iÅ¡ besikreipiančios Europos SÄ jungos valstybės narės teritorijos, konstatavo, jog ieÅ¡kovas Å¡io termino nepraleido.

Pažymėjo, kad su praÅ¡ymu dėl kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimo gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos SÄ jungos valstybė narė nustatė kultÅ«ros objektų buvimo vietÄ ir jų valdytojo ar naudotojo tapatybę. Vertindamas ieÅ¡kovo Vokietijos Federacinės Respublikos sužinojimo apie Å¡io paveikslo buvimo vietos aplinkybes, teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublika Å¡io paveikslo neslėpė, prieÅ¡ingai, jį publikavo ir teikė apie šį paveikslÄ informacijÄ vieÅ¡ai.

Ä®vertinęs Å¡iuos duomenis ir remdamasis tuo, kad tiek Lietuvos valstybę atstovaujančios LR Vyriausybės atstovė, tiek ir trečias asmuo atsakovo pusėje Lietuvos dailės muziejus praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ (CK 1.126 str. 2 d.), bei remiantis aukščiau nurodyto LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalimi, numatančia besikreipiančiai Å¡aliai trijų metų terminÄ nuo tos dienos, kai besikreipianti Å¡alis nustatė kultÅ«ros vertybių buvimo vietÄ ir jų valdytojo ar naudotojo tapatybę, kreiptis į KultÅ«ros ministerijÄ , tuo tarpu Å¡alių pasiraÅ¡yta tarptautinė sutartis nenustatė jokių kitų taisyklių, taikytinų iÅ¡vežtoms kultÅ«ros vertybėms sugrÄ Å¾inti, o pagal LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 6 straipsnį (įst. red., galiojusi ieÅ¡kinio pateikimo metu), tik jei tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias numato kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugÄ reguliuojantys teisės aktai, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės, teismas konstatavo, kad Vokietijos Federacinės Respublikos oficialios institucijos, Berlyno-Branderburgo PrÅ«sijos rÅ«mų ir sodų fondo muziejaus vadovui buvo žinoma Å¡io paveikslo buvimo vieta Lietuvos Respublikoje jau 1995 metais, Å¡ie duomenys pateikti Lietuvos dailės muziejaus direktoriui (taip pat oficialiam Lietuvos institucijos atstovui), todėl laikė, kad ieÅ¡kovas Vokietijos Federacinė Respublika pirmÄ kartÄ apie Å¡io paveikslo buvimo vietÄ sužinojo ne 2004 m. lapkričio 24 d., kaip teigiama, o ne vėliau, kaip 2000 m. kovo 3 d., kai Lietuvos dailės muziejaus direktorius R.

B. raÅ¡tu Nr. 62 patvirtino apie tai, kad vyko susiraÅ¡inėjimas dėl Å¡io paveikslo su Berlyno-Branderburgo PrÅ«sijos rÅ«mų ir sodų fondu jau daug anksčiau. Pasak teismo, laiÅ¡ko pagrindu nustatyta aplinkybė, kad jau 1995 metais muziejaus direktorius žinojo apie paveikslo buvimo vietÄ , yra pakankama, vertinant tokį sužinojimo bÅ«dÄ , kadangi pats ieÅ¡kovas 2007 m. sausio 3 d. Verbalinėje notoje patvirtino patikimų žinių apie kito paveikslo „Pelenų dienos rytas“ buvimo vietÄ gavimÄ iÅ¡ PrÅ«sijos kultÅ«ros vertybių fondo Berlyno valstybinių Vario raižinių kabineto direktoriaus ir Fondo „PrÅ«sijos rÅ«mai ir sodai, Berlynas, Branderburgas“ darbuotojo telefoninio pokalbio.

Todėl teismas sprendė, jog ieÅ¡kovas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ kreiptis į teismÄ dėl Å¡ios kultÅ«ros vertybės grÄ Å¾inimo, nes kreipėsi į oficialiÄ institucijÄ , t. y. LR KultÅ«ros ministerijÄ , tik 2005 metais. Taigi, atitinkamai atmetė ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl paveikslo grÄ Å¾inimo.Teismo vertinimu, nors 2004 m. rugpjūčio 20 d. Vario raižinių kabineto Berlyno valstybinio muziejaus raÅ¡te nurodomos aplinkybės apie paveikslo „Pelenų dienos rytas“ buvimo vietÄ M.

K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kaune, tačiau pagrįsta manyti apie galimas sužinojimo aplinkybes anksčiau, nei ieÅ¡kovas nurodė oficialiÄ tokio sužinojimo datÄ . Teismas nurodė, kad tokie duomenys nėra tikslÅ«s, todėl sprendė jų nevertinti, nustatant sužinojimo momentÄ , ir pripažino, kad ieÅ¡kovas apie Å¡io paveikslo buvimo vietÄ sužinojo jo nurodytu laiku, t. y. 2004 m. rugpjūčio 18 d., ir nėra praleidęs ieÅ¡kinio senaties termino.Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, jog tas faktas, kad minėtas paveikslas buvo neteisėtai iÅ¡vežtas po antrojo pasaulinio karo, buvo, nei, kad jo nebuvo, todėl konstatavo, kad paveikslas yra ieÅ¡kovo nuosavybė ir neteisėtai buvo iÅ¡vežtas po antrojo pasaulinio karo.

Pažymėjo, kad duomenų, kaip jį įsigijo Å¡io paveikslo pardavėjas M. R., teismui nepateikta. Atsižvelgęs į tai, kad Adolf Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ priklausė PrÅ«sijos valstybei, o Å¡iuo metu jis nuosavybės teise priklauso PrÅ«sijos KultÅ«ros Vertybių Fondui, kuriam, kaip teisės perėmėjui, priskirta likviduotos PrÅ«sijos valstybės turto dalis, vadovaudamasis 1957 m. liepos 25 d. Fondo „PrÅ«sijos kultÅ«ros vertybių fondas“ įsteigimo ir buvusios PrÅ«sijos žemės turto perdavimo fondui įstatymo 2 straipsniu ir 3 straipsnio 2 punktu, teismas sprendė neteisėtai iÅ¡vežtÄ iÅ¡ jos savininko kultÅ«ros objektÄ grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui PrÅ«sijos KultÅ«ros Vertybių Fondui.Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovÄ Lietuvos Valstybę atstovaujančios LR Vyriausybės atstovė palaikė valstybės pozicijÄ , jog nėra pagrindo grÄ Å¾inti kultÅ«ros vertybes, ir prieÅ¡ieÅ¡kinio ar reikalavimo kompensavimo klausimo nereiÅ¡kė, trečiojo asmens Lietuvos dailės muziejaus atstovė prašė ieÅ¡kinį atmesti, tačiau nurodė, kad tuo atveju, jei visgi teismas grÄ Å¾intų kultÅ«ros vertybes besikreipiančiai Å¡aliai, bÅ«tinas Lietuvos valstybei teisingas kompensavimas.

Be to, atstovė pripažino, kad Å¡iuo metu neturi duomenų dėl galimai patirtų Lietuvos dailės muziejaus Å¡io paveikslo restauravimui, saugojimui ar kitų iÅ¡laidų patvirtinančių šį faktÄ Ä¯rodymų, kaip ir duomenų apie tokių iÅ¡laidų dydį per visÄ Å¡io paveikslo buvimo Lietuvos dailės muziejuje laikotarpį. Sutiko su ieÅ¡kovų atstovu, kad byloje esantys duomenys apie Å¡io paveikslo vertę, t. y. Adolf Menzel paveikslas „Pelenų dienos rytas“ įvertintas 140 000 EUR (484 400 Lt), nereiÅ¡kia kompensacijos sumos, kadangi pripažinus, kad paveikslas yra ieÅ¡kovo nuosavybė ir jis buvo neteisėtai iÅ¡vežtas, reikÅ¡tų, jog jo savininkas jį turi iÅ¡pirkti (paveikslo verte).

Kadangi Å¡ioje byloje nėra pareikÅ¡tas reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo, teismas nusprendė Å¡iuo klausimu daugiau nepasisakyti.       III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerijos, apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ . Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nesant duomenų apie tai, jog Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvo konfiskuotas Raudonosios armijos vyriausiosios trofėjų valdybos, tai netiesiogiai patvirtina ieÅ¡kovo nurodytÄ aplinkybę, kad paveikslas neteisėtai buvo iÅ¡vežtas iÅ¡ Vokietijos Federacinės Respublikos po Antrojo pasaulinio karo.

Anot apelianto, tokių duomenų nebuvimas savaime nereiÅ¡kia paveikslo dingimo ar neteisėto iÅ¡vežimo, kadangi jis galėjo bÅ«ti parduotas ir perparduotas, o duomenų apie tai neiÅ¡liko bÅ«tent dėl tos aplinkybės, kad vyko karas. IeÅ¡kovas dokumentų, kuriais įrodytų paveikslo dingimÄ ar neteisėtÄ iÅ¡vežimÄ (teisėsaugos institucijų akto dėl vagystės ar dingimo ir pan.) nepateikė. Todėl paveikslo dingimo ar neteisėto iÅ¡vežimo faktas nėra įrodytas.Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika neturi raÅ¡ytinių įrodymų dėl paveikslo dingimo ar neteisėto iÅ¡vežimo, o Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-633/2011), kuri yra įsiteisėjusi, pripažino LTSR Vilniaus m.

Vykdomojo komiteto 1951 m. spalio 12 d. akte nurodytas muziejines vertybes V. K. S. nuosavybe, yra pagrindas konstatuoti, jog Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ Vokietijos Federacinei Respublikai nuosavybės teise nebepriklauso, o minėtas aktas, kaip nenuginčytas V. K. S. muziejinių vertybių teisėto įsigijimo įrodymas vienoje byloje, turėtų būti pripažintas analogišku įrodymu ir šioje byloje.Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti tuo, kad paveikslas „Pelenų dienos rytas“ buvo neteisėtai išvežtas po Antrojo pasaulinio karo, nei kad to nebuvo.

IeÅ¡kovas dokumentų, kuriais įrodytų paveikslo dingimÄ ar neteisėtÄ iÅ¡vežimÄ (teisėsaugos institucijų akto dėl vagystės ar dingimo ar pan.) nepateikė, tuo tarpu Lietuvos valstybė turi neginčijamÄ nuosavybės teisės į minėtÄ paveikslÄ Ä¯rodymÄ - 1948 m. gegužės mėnesio Meno reikalų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos paveikslo įsigijimo iÅ¡ M. R. už 4450 rublių grynais aktÄ . Ä®vertinus Å¡iÄ aplinkybę ir tai, kad valstybinio masto oficialus paveikslo įsigijimas negalėjo bÅ«ti vykdomas iÅ¡ įtartinų asmenų ar nelegalių savininkų, darytina iÅ¡vada, jog M.

R. paveikslo įsigijimo metu (1948 m. gegužės mėn.) buvo teisėtas paveikslo savininkas, o Lietuvos valstybė sÄ Å¾ininga įgijėja. IeÅ¡kovas Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama Vokietijos Federacijos Respublikos Ambasados, apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalį dėl ieÅ¡kovo Vokietijos Federacinės Respublikos ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui Vokietijos Federacinei Respublikai Antonio Campi paveikslÄ â€žTrys Marijos prie Kristaus kapo“.

Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:Teismas, taikydamas skirtingais laikotarpiais galiojusio LR kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių įstatymo nuostatas, paneigia 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartimi dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje pagrįstÄ ieÅ¡kovo teisę susigrÄ Å¾inti dingusias be žinios arba neteisėtai iÅ¡vežtas kultÅ«ros vertybes. LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių įstatymo nuostatos, įpareigojančios grÄ Å¾inti neteisėtai iÅ¡vežtas kultÅ«ros vertybes, yra tapačios 1993 m. liepos 21 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje 16 straipsniui, kuris įpareigoja grÄ Å¾inti savininkui arba jo teisių paveldėtojui, t. y. perėmėjui, dingusias be žinios ar neteisėtai iÅ¡vežtas kultÅ«ros vertybes, esančios jų teritorijoje. Å ios nuostatos pakanka tarptautiniam įsipareigojimui įvykdyti, realizavimo bÅ«dui užtenka priimto nacionalinio teismo sprendimo. Tačiau Vilniaus apygardos teismas nusprendė taikyti kultÅ«ros vertybių susigrÄ Å¾inimui specifinius terminus (trijų metų senaties terminÄ nuo sužinojimo apie paveikslo tiksliÄ buvimo vietÄ ir jo valdytojÄ ) ir netinkamai realizavo tarptautinį įsipareigojimÄ .Terminas, nuo kurio ieÅ¡kovas sužinojo apie paveikslo buvimo vietÄ , yra Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados kreipimasis į Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijÄ su 2005 m. gruodžio mėn. 13 d. verbaline nota dėl kultÅ«rinių vertybių sugrÄ Å¾inimo, ar nuo telefoninio pokalbio po gauto 2005 m. vasario 25 d.

Lietuvos Dailės Muziejaus direktoriaus atsakymo, bet tai bÅ«tų po 2005 m. vasario 25 d.Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad 1998 m. birželio 20 d. „Lietuvos Ryto“ publikacija „Vilnius gali atsidurti Bonos ir Maskvos ginčo sÅ«kuryje“, kaip ir          1999 m. liepos 12 d. „Ekstra“ leidinys yra reikÅ¡mingi, nustatant trejų metų terminÄ dėl kreipimosi į LR KultÅ«ros ministerijÄ , nes: 1) „Lietuvos Ryto“ publikacijoje dėstomos žurnalisto mintys pagal paimtÄ interviu.

Tačiau nei ieškovas, nei Prūsijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondas dėl to nėra padarę jokių oficialių pareiškimų. Publikacija buvo išspausdinta tik Lietuvos, o ne Vokietijos spaudoje. Taip pat publikacijoje pripažįstama, kad neginčijamų įrodymų dėl paveikslo buvimo Lietuvoje nėra;

2) Å¡ios publikacijos siejamos iÅ¡imtiniai su trečiojo asmens K. teisminiu reikalavimu susigrÄ Å¾inti tėvui priklausančiÄ kolekcijÄ . Vokietijos Federacinės Respublikos institucijos nedalyvavo Å¡ios civilinės bylos nagrinėjimo metu;

3) pats Vilniaus apygardos teismas Å¡ių publikacijų nepripažįsta tiesioginiais įrodymais.Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieÅ¡kovas praleido terminÄ kreiptis į LR KultÅ«ros ministerijÄ , rėmėsi 1995 m. gegužės 2 d. W. raÅ¡tu Lietuvos Dailės muziejui. PrÅ«sijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondas tokio raÅ¡to nesiuntė, nes W. niekada nedirbo PrÅ«sijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fonde. Taip pat jis nebuvo įgaliotas veikti ieÅ¡kovo Vokietijos Federalinės Respublikos vardu.

Dėl Å¡ių priežasčių raÅ¡tas ieÅ¡kovui negalėjo bÅ«ti žinomas. Apie jį ieÅ¡kovas sužinojo iÅ¡ Vilniaus apygardos teismo dokumentų. Pažymėtina, kad nurodytÄ dokumentÄ pateikė trečiasis asmuo A. V. K.. Be to, Å¡is raÅ¡tas pateiktas tik lietuvių kalba, jo autentiÅ¡ko varianto vokiečių kalba pateikta nebuvo. IÅ¡ pačio raÅ¡to aiÅ¡kiai matosi, kad kreipiasi asmuo privačiai, norėdamas gauti informacijos apie paveikslo buvimÄ , dėl kurio jis pats nėra tikras. Vilniaus apygardos teismas nurodo, kad informacija apie Antonio Campi paveikslÄ yra paskelbta 1973 m. kataloge, tačiau ieÅ¡kovas apie tai sužinojo iÅ¡ atsakovo ir trečiųjų asmenų dokumentų, kurie buvo pateikti teismui.

Pažymėtina, kad 1973 metais paskelbtas katalogas yra tik lietuvių kalba ir buvo platinamas TSRS viduje. Tai kelia pagristas abejonės, ar minėtas paveikslas po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. apskritai galėjo likti Lietuvos Respublikoje.Vilniaus apygardos teismo sprendime nurodyta, kad ieÅ¡kovas praleido trejų metų senaties terminÄ , kuris yra taikytinas reikalavimui dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ sugrÄ Å¾inimo. Anot apelianto, kreipimosi terminas į KultÅ«ros ministerijÄ (t. y. ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos SÄ jungos valstybė narė nustatė kultÅ«ros objektų buvimo vietÄ ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę) neturi bÅ«ti vertinamas kaip senaties terminas ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti, nes jis nustatytas 75 metams nuo objekto dingimo arba neteisėto iÅ¡vežimo momento ir turėtų baigtis 2020 metais. 3 metų terminas galėtų bÅ«ti vertinamas kaip procesinis terminas.Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai neįvertino aplinkybės, kad dėl trejų metų termino laikymosi sprendžia pati KultÅ«ros ministerija, kuri pagal tuo metu galiojusio LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 15 dalį turėjo teisę reikÅ¡ti teisminius ieÅ¡kinius dėl kultÅ«ros vertybių sugrÄ Å¾inimo (1996 m. sausio 23 d.

Lietuvos Respublikos kilnojamųjų vertybių apsaugos įstatymo Nr. 1-1179 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. lapkričio 4 d.). KultÅ«ros ministerijai, kaip vieÅ¡ojo administravimo subjektui, priklausė prerogatyva spręsti dėl trejų metų praleidimo. Kadangi pati KultÅ«ros ministerija pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį Vilniaus apygardos teismui, laikytina, kad trejų metų terminas kreiptis į KultÅ«ros ministerijÄ jos pačios sprendimu pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl kultÅ«ros vertybių sugrÄ Å¾inimo nebuvo praleistas.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas negalėjo nuspręsti vietoj LR KultÅ«ros ministerijos dėl trejų metų termino taikymo, nes tai priklauso LR KultÅ«ros ministerijos, kaip vieÅ¡o administravimo subjekto, kompetencijai.LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalies trijų metų procesinis terminas dėl kreipimosi į KultÅ«ros ministerijÄ galimas teisiniams santykiams, atsiradusiems po Å¡io įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2004 m. balandžio 30 d. Taigi, teismas, taikydamas Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 3 metų procesinį terminÄ , kuris galiojo nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. liepos 1 d., privalo šį terminÄ taikyti teisiniams santykiams, atsiradusiems bÅ«tent Å¡iame laikotarpyje.

Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju negalėjo taikyti trejų metų termino susižinojimui apie paveikslo tiksliÄ buvimo vietÄ ir jo valdytojÄ .Vilniaus apygardos teismas neturėjo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatyme nustatytų terminų, nes įstatymo nuostatos apima atvejus, kai kultÅ«ros vertybės buvo neteisėtai iÅ¡vežtos po 1993 m. sausio 1 d. Pagal civilinės bylos duomenis Antonio Campi paveikslas buvo LTSR teritorijoje jau 1951 m.LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 16 straipsnio teisės normos yra tapačios 1993 m. liepos 21 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje 16 straipsniui, todėl Vilniaus apygardos teismas papildomai taikė LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo nuostatas. Å ios teisės normos imperatyviai nepripažįsta kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių susigrÄ Å¾inimo atvejų, jų dabartiniam valdytojam sÄ Å¾iningo įgijimo, kuris pagristų jų nuosavybės teisę. Todėl, anot apelianto, Å¡iam atvejui neturėtų bÅ«ti taikomi LR CK 4.96 straipsnio 1 dalies reikalavimai bei jame numatyti terminai, taip pat LR CK 4.70 straipsnis.Nustačius, jog ieÅ¡kovas iÅ¡ tiesų praleido terminÄ kreiptis į teismÄ dėl kultÅ«ros vertybių susigrÄ Å¾inimo, yra pagrindas atnaujinti praleistÄ terminÄ , nes:

1) Lietuvos Respublikos įstatymai buvo kelis kartus keičiami, jame nurodomi galimai skirtingi pagal savo teisinę prigimtį terminai, todėl tai apsunkino teisės į teisminę gynybÄ realizavimÄ ;

2) asmenys bei įstaigos, kurie galimai galėjo žinoti apie paveikslo buvimo vietÄ Lietuvos Dailės muziejuje, neveikė ieÅ¡kovo vardu ir nepranešė ieÅ¡kovui apie jo buvimo vietÄ , todėl ieÅ¡kovo kompetentingi organai galėjo pavėluotai pateikti LR KultÅ«ros ministerijai kreipimÄ si dėl paveikslo sugrÄ Å¾inimo;

3) ieÅ¡kovo valstybinės institucijos, prieÅ¡ reikÅ¡damos reikalavimus dėl kultÅ«ros vertybių susigrÄ Å¾inimo, turėjo įsitikinti, kad kalbama apie dingusį be žinios iÅ¡ Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos paveikslÄ Antonio Campi „Trys Marijos prie Kristaus kapo“, o tam reikėjo papildomo laiko;

4) ieškovas įvykdė nuo 2004 m. balandžio 30 d. įsigaliojusio LR Kultūros vertybių įstatymo 16 straipsnio reikalavimus. Be to, ieškovo interesams atstovavo LR Kultūros ministerija, kuri, ieškovo nuomone, turėjo tinkamai pritaikyti tuomet galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus;

5) ieÅ¡kovas savo teisę į paveikslÄ realizavo sÄ Å¾iningai ir neaplaidžiai, vykdė visus LR valstybinių institucijų (Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Lietuos Respublikos kultÅ«ros ministerijos) nurodymus. Atsiliepimu į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerijos, praÅ¡o ieÅ¡kovo Vokietijos Federacijos Respublikos apeliacinį skundÄ atmesti, kaip nepagrįstÄ . AtsiliepimÄ grindžia tokiais argumentais:Vilniaus apygardos teismas teisingai iÅ¡aiÅ¡kino Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21d. sutarties dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje 16 straipsnio taikymÄ , nurodydamas, kad „sutartyje Å¡alys turėjo vieningÄ nuomonę, iÅ¡ esmės dingusias be žinios ar neteisėtai iÅ¡vežtas kultÅ«ros vertybes grÄ Å¾inti jos savininkui ar jo teisių paveldėtojui, tuo tarpu tokių vertybių grÄ Å¾inimo sÄ lygų ir tvarkos nenumatė, todėl bÅ«tina remtis ir kitais teisės aktais.“ Å ios sutarties 16 straipsnis yra bendro pobÅ«džio, todėl jo tiesioginis taikymas nėra įmanomas.Nagrinėjamu atveju turi bÅ«ti remiamasi Lietuvos Respublikos vidaus teisės aktais, reglamentuojančiais kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimÄ užsienio valstybėms, t. y.

Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo tokia redakcija, kuri galiojo ieÅ¡kinio padavimo metu. Kadangi ieÅ¡kinys paduotas 2006 m. gruodžio 12 d., jam taikomi minėto įstatymo 2004 m. lapkričio 26 d. redakcijos reikalavimai.PrieÅ¡ingai nei teigia ieÅ¡kovas, Vilniaus apygardos teismas teisingai įvertino ieÅ¡kovo sužinojimo apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimÄ Lietuvoje faktÄ , nurodant, kad ieÅ¡kovas pirmÄ kartÄ apie Å¡io paveikslo tiksliÄ buvimo vietÄ ir valdytojÄ sužinojo ne vėliau, kaip 2000 m. kovo 3 d.

Atsakovo nuomone, Vokietijos Federacinės Respublikos muziejaus direktoriaus pareigybė yra pakankamai atsakinga ir svarbi, kad asmuo, einantis Å¡ias pareigas, galėtų kompetentingai atstovauti savo valstybę kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimo klausimais. Tai, kad J. W., gavęs informacijÄ apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimÄ Lietuvoje, nesiėmė kitų veiksmų, Å¡iuo atveju yra jo atsakomybė prieÅ¡ Vokietijos Federacinę RespublikÄ .IeÅ¡kovas klaidingai aiÅ¡kina Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalį, teigdamas, kad senaties terminas ieÅ¡kiniui dėl kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimo pateikti yra 75 metai, o ne 3 metai.

Å ie terminai yra susiję, bet skirti skirtingiems atvejams nustatyti. 75 metų terminas nustato 3 metų senaties termino taikymo galiojimÄ , t. y. kol nesuėjo 75 metų terminas nuo kultÅ«ros vertybės neteisėto iÅ¡vežimo, užsienio valstybė gali kreiptis į teismÄ ne vėliau, kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai nustatė kultÅ«ros vertybių buvimo vietÄ ir jų valdytojÄ ar naudotojÄ .Vilniaus apygardos teismas netaikė terminų atgal, o pritaikė galiojančio teisės akto - Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo - reikalavimus ieÅ¡kinio pateikimo metu (2004 m. lapkričio 26 d.

įstatymo redakcija). Pirma, atskiros įstatymo nuostatos, kad Europos SÄ jungos valstybė narė dėl kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimo gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji valstybė nustatė kultÅ«ros objektų buvimo vietÄ ir jų valdytojo ar naudotojo tapatybę, nebėra jau nuo 2009 m.liepos 1 d. Antra, senaties terminas Europos SÄ jungos valstybei narei kreiptis dėl kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimo, po to kai sužinojo kultÅ«ros objektų buvimo vietÄ ir jų valdytojo ar naudotojo tapatybę, nustatytas 16 straipsnio 3 dalyje, t. y. nebeliko atskirų 1 ir 3 metų senaties terminų. 3 metų senaties terminas sutrumpintas iki 1 metų senaties termino, nebeiÅ¡skiriant, dėl kokios kultÅ«ros vertybės grÄ Å¾inimo kreipiamasi.Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 2004 m. lapkričio 26 d. redakcija, galiojusi ieÅ¡kinio pateikimo metu, kaip ir aktuali, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d., nenustato, kad grÄ Å¾inamos tik po 1993 m. sausio 1 d. neteisėtai iÅ¡vežtos kultÅ«ros vertybės. Taigi, Å¡is įstatymas taikomas praÅ¡ymams grÄ Å¾inti neteisėtai iÅ¡vežtas kultÅ«ros vertybes ir iki 1993 m. sausio 1 d.

Tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1107 patvirtino taisykles kultÅ«ros objektams, neteisėtai iÅ¡vežtiems iÅ¡ Europos SÄ jungos valstybės narės teritorijos po 1993 m. sausio 1 d., nereiÅ¡kia, kad iki to termino grÄ Å¾inimas neįmanomas, kadangi tai yra du atskiri atvejai, kurių vienas aptartas minėtu nutarimu, o kitas liko neiÅ¡spręstas. Taigi, tik Vyriausybės nutarimo pagrindu daryti iÅ¡vadÄ , kad įstatymas nustato grÄ Å¾inimÄ tik po 1993 metų neteisėtai iÅ¡vežtoms kultÅ«ros vertybėms, nėra teisingas.

IeÅ¡kovo argumentai dėl 3 metų senaties termino kreipimuisi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atnaujinimo nėra svarÅ«s. J. W., gavęs informacijÄ apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimÄ Lietuvoje, nesiėmė tolesnių veiksmų, todėl yra jo atsakomybė prieÅ¡ Vokietijos Federacinę RespublikÄ ir neturi sukelti neigiamas pasekmes Lietuvos valstybei. Be to, ieÅ¡kovas klaidingai teigia dėl 16 straipsnio reikalavimų pagal Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2004 m. balandžio 30 d., įgyvendinimo, kadangi Å¡ios redakcijos 16 straipsnyje numatyta, kad „įmonių, įstaigų ir organizacijų pagrindinių priemonių ir mažaverčio inventoriaus, turinčių kultÅ«rinę vertę, sÄ raÅ¡ai“ ir nereglamentuoja kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimÄ užsienio Å¡alims.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasados, praÅ¡o atsakovo apeliacinį skundÄ atmesti. AtsiliepimÄ grindžia tokiais argumentais:PrieÅ¡ingai nei teigia atsakovas, ieÅ¡kovų pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys turi teisinį pagrindÄ ir tai yra 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje 16 straipsnis.Nėra pagrindo sutikti su atsakovu, jog Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ dingimas be žinios arba jo neteisėtas iÅ¡vežimas iÅ¡ Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos nėra įrodytas.

IeÅ¡kovai teisei susigrÄ Å¾inti paveikslÄ grindė raÅ¡ytiniais įrodymais: Solly kolekcijos sÄ raÅ¡u, kuriame paveikslas pažymėtas numeriu A 117; Generaliniu PrÅ«sijos rÅ«mų paveikslų katalogu, kuriame paveikslas pažymėtas numeriu 2039; 1939 m. Valstybinių rÅ«mų ir sodų administracijos iÅ¡leistu „Vadovu po istorines Berlyno rÅ«mų gyvenamÄ sias patalpas“; 2012 m. rugsėjo 11 d. Berlin - Brandenburg PrÅ«sijos RÅ«mai ir sodai generalinio direktoriaus pažyma dėl nuosavybės teisių į Antonio Campi paveikslÄ â€žTrys Marijos prie Kristaus kapo“, skirta pateikti Lietuvos Respublikos Vilniaus apygardos teismui; 1995 m. sausio 4 d.

įstatymo dėl pritarimo valstybinei sutarčiai dėl „PrÅ«sijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondo“ įsteigimo ir susitarimui dėl „PrÅ«sijos pilių ir Berlyno - Brandenburgo sodų fondo“ bendro finansavimo 2 straipsniu. Be to, VFR valdžios institucijos neturi informacijos apie teisėtÄ paveikslo perleidimÄ bet kokiems tretiesiems asmenims, taip pat nėra duomenų apie paveikslo teisėtÄ konfiskavimÄ .LR KultÅ«ros ministerija netinkamai vertina Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. 2-39-560/2010 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-633/2011 dėl A.V.

K. nuosavybės teisių į kultÅ«ros vertybes atkÅ«rimo bei kompensacijos priteisimo. Å ie spendimai nesudaro pagrindo analogijos taikymui, nes Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ atvejis yra iÅ¡skirtas į dabar nagrinėjamÄ atskirÄ civilinę bylÄ Nr. 2-172-450/2013. Pažymėtina ir tai, kad LTSR Vilniaus m. Vykdomojo komiteto 1951 m. spalio 12 d. aktas įrodo, kad paveikslas buvo konfiskuotas iÅ¡ V. S., t. y. kad jis tarybiniais metais neteko turto. Dėl Å¡ios priežasties negalima sutikti su LR KultÅ«ros ministerijos nuostata, kad „turto nacionalizavimo“ aktas yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis buvusio savininko nuosavybės teisę.Nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad Adolfo Menzel paveikslo „Pelenų dienos rytas“ dingimas be žinios arba jo neteisėtas iÅ¡vežimas iÅ¡ Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos yra neįrodytas.

IeÅ¡kovas PrÅ«sijos KultÅ«ros Vertybių Fondas, grįsdamas savo teisę susigrÄ Å¾inti paveikslÄ , pateikė įrodymus: 1902 m. „KaraliÅ¡kosios nacionalinės galerijos ranka pieÅ¡tų pieÅ¡inių, akvarelių ir aliejiniais dažais tapytų paveikslų katalogÄ â€œ 1109; knygų iÅ¡traukas; Reicho banko I požeminiame rÅ«syje nuo oro antskrydžių saugomų pieÅ¡inių iÅ¡ parodos, originaliuose aplankuose A ir B, sÄ raÅ¡Ä ; 2012 m. rugsėjo 13 d. PrÅ«sijos KultÅ«ros vertybių fondo pažymÄ dėl nuosavybės teisių į Adolph von Menzel paveikslÄ â€žPelenų dienos rytas“, skirtÄ pateikti Lietuvos Respublikos Vilniaus apygardos teismui; 1957 m. liepos 25 d.

Fondo „Prūsijos kultūros vertybių fondas“ įsteigimo ir buvusios Prūsijos žemės turto perdavimo fondui įstatymo 2 straipsnį. Pažymėtina, kad šioje byloje buvo konstatuota, kad paveikslas nebuvo Raudonosios Armijos Vyriausiosios trofėjų valdybos teisėtai konfiskuotas, arba į jį kitu teisėtu būdu būtų buvę perleistos nuosavybės teisės. Jo transportavimui už Vokietijos ribų jokio oficialaus sutikimo išduota nebuvo.LR Kultūros ministerija bei trečiasis asmuo Lietuvos Dailės muziejus pripažino, kad M.

R. ir Meno reikalų valdyba prie LTSR Ministrų Tarybos buvo laikomi meno kÅ«rinių žinovais, todėl turėjo žinoti, kad įgyja paveikslÄ iÅ¡ asmenų, kurie neturėjo teisės jo perleisti, t. y. įgijo be nuosavybės dokumentų.Nepaisant to, kad paveikslas „Pelenų dienos rytas“ yra Lietuvos valstybės valdyme, Lietuvos Respublikos institucijos jo neįsigijo. Meno reikalų valdyba prie LTSR Ministrų Tarybos negalėjo veikti Lietuvos Respublikos vardu. Po nepriklausomybės atkÅ«rimo 1990 m. kovo 11 d.

Lietuvos Respublikai atiteko jos teritorijoje esantys LTSR turtas. Todėl Lietuvos Respublika nepatyrė jokių iÅ¡laidų dėl Å¡io paveikslo.M. R. negalėjo perleisti nuosavybės į minėtÄ paveikslÄ Meno reikalų valdybai prie LTSR Ministrų Tarybos, nes jos niekada nebuvo įgijęs. Pačioje pirkimo pardavimo sutartyje nėra jokios nuorodos apie buvusius turto savininkus. Trečiasis asmuo Lietuvos dailės muziejus prisidėjimu prie atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinio skundo prisidėjo prie Å¡io apeliacinio skundo, atsiliepimu į Vokietijos Federacijos Respublikos apeliacinį skundÄ praÅ¡o šį ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Vokietijos Federacijos Respublikos ieÅ¡kinio palikti nepakeistÄ .

AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartį dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje dingusias be žinios ar neteisėtai iÅ¡vežtas kultÅ«ros vertybes susitariančios Å¡alys įsipareigojo grÄ Å¾inti jų savininkui, tačiau tokiu vertybių gražinimo sÄ lygų ir tvarkos nenumatė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ne tik Å¡ia sutartimi, bet ir teisės aktais, sukonkretinančiais procedÅ«rÄ , kurios turi laikytis sutarties Å¡alys jÄ vykdant.Pagrįstai teismas, nagrinėdamas paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ grÄ Å¾inimo klausimÄ , taikė ieÅ¡kinio senaties terminÄ (CK 1.126 str. 2 d.), nustatytÄ LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalyje, numatančiai besikreipiančiai Å¡aliai trijų metų terminÄ nuo tos dienos, kai besikreipianti Å¡alis nustatė kultÅ«ros vertybių buvimo vietÄ ir jų valdytojo ar naudotojo tapatybę, kreiptis į KultÅ«ros ministerijÄ .Byloje nustatyta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos oficialios institucijos Berlyno-Branderburgo PrÅ«sijos rÅ«mų ir sodų fondo muziejaus vadovui buvo žinoma Å¡io paveikslo buvimo vieta Lietuvos Respublikoje jau 1995 metais, Å¡ie duomenys pateikti Lietuvos dailės muziejaus direktoriui, todėl laikytina, kad ieÅ¡kovas Vokietijos Federacinė Respublika pirmÄ kartÄ apie paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimo vietÄ sužinojo ne vėliau, kaip 2000 m. kovo 3 d., kai Lietuvos dailės muziejaus direktorius R.

B. raÅ¡tu Nr. 62 patvirtino apie tai, kad vyko susiraÅ¡inėjimas dėl Å¡io paveikslo su Berlyno-Branderburgo PrÅ«sijos rÅ«mų ir sodų fondu jau daug anksčiau.Apelianto teiginiai, kad duomenys apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimÄ Lietuvoje publikuoti oficialiame leidinyje 1973 metais Dailės muziejaus iÅ¡leistame kataloge bei spaudoje, yra nereikÅ¡mingi nustatant sužinojimo apie kÅ«rinio buvimo vietÄ , nes Lietuvos valstybė niekada neslėpė Å¡io kÅ«rinio, ieÅ¡kovas turėjo galimybę iÅ¡ oficialių Å¡altinių nustatyti jo buvimo vietÄ .Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tÄ aplinkybę, kad ieÅ¡kovas nesirÅ«pino paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ susigrÄ Å¾inimu pakankamai ilgÄ laikÄ , todėl praleido terminÄ reikalavimui dėl meno kÅ«rinio sugrÄ Å¾inimo paduoti.

Atsiliepimu į ieÅ¡kovo Vokietijos Federacijos Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacijos Respublikos ambasados, apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo A. V. K. praÅ¡o ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti. AtsiliepimÄ grindžia tokiais argumentais:Dokumentų, įrodančių 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje 18 straipsnio reikalavimo įvykdymÄ , teismui nepateikta. Todėl taikant Å¡iÄ sutartį Å¡iuo metu bÅ«tina remtis Å¡alių vidaus įstatymais, o jie yra kliÅ«timi Å¡ios sutarties įgyvendinimui.

Pažymėtina ir tai, kad laikinai taikoma neįsigaliojusi 1993 m. liepos 21 d. sutartis pagal Vienos konvencijos 25 straipsnį, 26 straipsnį ir 2 straipsnio 1 dalies e) punktÄ nėra įpareigojanti ir nėra privalomai vykdytina.Pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas pirmÄ kartÄ apie A. Campi paveikslÄ sužinojo ne vėliau, kaip 2003 m. kovo 3 d., kai Lietuvos dailės muziejaus direktorius R. B. raÅ¡tu Nr. 62 patvirtino apie tai, kad vyko susiraÅ¡inėjimas dėl Å¡io paveikslo su Berlyno-Brandenburgo rÅ«mų ir sodų fondu jau daug anksčiau.

Anot trečiojo asmens, šį teiginį patvirtina ne tik pagrindiniai įrodymai (34-36, 42-43 b. l., 2 t.), bet ir Bernburgo muziejaus direktoriaus 2005 m. gegužės 12 d. J. W. laiÅ¡ko R. B. vertimo kopija, kurios teiginiai sutampa su didelių apimčių straipsniais žiniasklaidoje ir su 2007 m. sausio 22 d. ieÅ¡kinio 2 psl. teiginiais. A. V. K. civilinė byla Nr. 2-1716-560/2012 dėl kompensacijos už A. Campi paveikslÄ yra sustabdyta iki įsigalios teismo sprendimas Å¡ioje byloje.Nėra pagrindo sutikti su ieÅ¡kovo pateiktu iÅ¡aiÅ¡kinimu dėl trejų metų termino taikymo, nurodant, „kad pati KultÅ«ros ministerija pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį Vilniaus apygardos teismui, laikytina, kad trijų metų terminas kreiptis į KultÅ«ros ministerijÄ jos pačios sprendimu pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl kultÅ«ros vertybių sugrÄ Å¾inimo nebuvo praleistas“.

Sprendimas dėl trejų metų termino pažeidimo, ar nepažeidimo, yra ne KultÅ«ros ministerijos prerogatyva. 3-jų metų terminas yra naikinamasis, nes LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatyme nenumatyta galimybė jį atnaujinti. Reikalavimas nepažeisti 75 metų termino, o taip pat 3-jų metų termino LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatyme visada buvo ir tebėra.IeÅ¡kovas anksčiau nepripažino, jog 3 metų terminas praleistas ir neprašė teismo atnaujinti praleista 3 metu terminÄ .

Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo A. V. K. praÅ¡o ieÅ¡kovo ieÅ¡kininius reikalavimus grÄ Å¾inti Antonio Campi paveikslÄ â€žTrys Marijos prie Kristaus kapo“ ir A. Menzelio paveikslÄ â€žPelenų dienso rytas“ ir palikti nepakeistÄ Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalį dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“, o ieÅ¡kinio dalį dėl A. Menzelio paveikslo „Pelenų dienos rytas“ atmesti ir priimti naujÄ sprendimÄ .

AtsiliepimÄ grindžia tokiais pačiais argumentais, nurodytais atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ , ir Å¡iais argumentais:Nėra pagrindo sutikti su atsakovu, jog vadovaujantis Muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, A. Campi paveikslas nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kalbama apie grÄ Å¾inimÄ , o teisė į nuosavybę neaptariama. Anot trečiojo asmens, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2013 m. sausio 18 d. raÅ¡te Nr. (22.3.8.2)-3-483 „Dėl iÅ¡vados byloje pateikimo“ netiksliai yra iÅ¡aiÅ¡kintas Vienos konvencijos 25 straipsnis.Senaties klausimui dėl A.

Menzelio paveikslo iÅ¡sprendimui buvo bÅ«tina pateikti teismui įrodymus, kada paveikslas buvo Kaune, taip pat buvo bÅ«tina nustatyti tiksliai, ar Kaune, ar Vilniuje 2004 m. rugpjÅ«tį buvo eksponuojamas A. Menzelio paveikslas.Tik 2013 m. sausio 28 d. teismo posėdžio metu buvo prabilta apie ieÅ¡kinio senatį dėl          A. Campi paveikslo. Atsakovo atstovė ir trečiojo asmens Dailės muziejaus atstovė net ir atnaujinus bylÄ savo 2012 m. spalio 5 d. ir 2012 m. spalio 8 d. atsiliepimuose į 2012 m. rugsėjo 20 d. patikslintÄ ieÅ¡kinį net neužsiminė apie galimai pažeista 3 metu senaties terminÄ ir tuo pačiu apie prarastÄ ieÅ¡kovu teisę kreiptis dėl A.

Campi paveikslo gražinimo, nepaisydamos to, kad atitinkamus įrodymus tretysis asmuo A. V. K. jau buvo teismui pateikusi. Teisėjų kolegija konstatuoja:Apeliaciniai skundai netenkintini. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal pagal ieÅ¡kovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados, ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo, konstatuoja, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų bÅ«ti naikinamas apeliaciniuose skunduose iÅ¡dėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių Å¡io sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl ieÅ¡kovo Vokietijos Federacinės Respublikos apeliacinio skundo argumentų Nesutikdamas su Å¡ia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, ieÅ¡kovas Vokietijos Federacinė Respublika apeliaciniu skundu praÅ¡o jÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui Vokietijos Federacinei Respublikai Antonio Campi paveikslÄ â€žTrys Marijos prie Kristaus kapo“. Skundžiamu 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas ieÅ¡kovo Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Vokietijos Federacinės Respublikos Ambasados, ieÅ¡kinį Lietuvos valstybei atmetė, padaręs iÅ¡vadÄ , kad Å¡is ieÅ¡kovas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ kreiptis į teismÄ dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ grÄ Å¾inimo.Ginčydamas pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ kreiptis į teismÄ dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ grÄ Å¾inimo, ieÅ¡kovas, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas skirtingais laikotarpiais galiojusio LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių įstatymo nuostatas, paneigia 1993 m. liepos 21 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartimi dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje pagrįstÄ jo teisę susigrÄ Å¾inti dingusias be žinios arba neteisėtai iÅ¡vežtas kultÅ«ros vertybes. Apelianto teigimu, Vilniaus apygardos teismas, nuspręsdamas taikyti kultÅ«ros vertybių susigrÄ Å¾inimui specifinius terminus (trijų metų senaties terminÄ nuo sužinojimo apie paveikslo tiksliÄ buvimo vietÄ ir jo valdytojÄ ), netinkamai realizavo tarptautinį įsipareigojimÄ .Atsižvelgdama į Å¡iuos ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo santykiams turi bÅ«ti taikomos 1993 m. liepos 21 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje nuostatos, nes Å¡i sutartis galioja jos 19 straipsnyje įtvirtintos nuostatos pagrindu, ir kad Å¡ia sutartimi Å¡alys iÅ¡reiÅ¡kė vieningÄ nuomonę iÅ¡ esmės dingusias be žinios ar neteisėtai iÅ¡vežtas kultÅ«ros vertybes grÄ Å¾inti jos savininkui ar jo teisių paveldėtojui, tačiau tokių vertybių grÄ Å¾inimo sÄ lygų ir tvarkos nenumatė, todėl bÅ«tina remtis ir kitais teisės aktais.

Dėl Å¡ių pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų iÅ¡ esmės ginčo nėra.Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos valstybinį reguliavimÄ , kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apskaitÄ , apsaugÄ , apsaugos finansavimÄ ir atsakomybę už Å¡io įstatymo pažeidimus, o taip pat ir neteisėtai iÅ¡ Europos SÄ jungos valstybės narės teritorijos iÅ¡vežtų kultÅ«ros objektų grÄ Å¾inimÄ reglamentuoja Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymas, pagal kurio redakcijos, galiojusios pirminio ieÅ¡kinio Å¡ioje byloje padavimo metu, 24 straipsnio 15 dalies nuostatÄ , užsienio valstybės įgaliota institucija su ieÅ¡kiniu dėl pavogtų kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių ir antikvarinių daiktų iÅ¡reikalavimo (grÄ Å¾inimo) arba su reikalavimu grÄ Å¾inti neteisėtai iÅ¡vežtas kilnojamÄ sias kultÅ«ros vertybes ir antikvarinius daiktus Å¡iame straipsnyje nustatytais terminais kreipiasi į Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerijÄ ;

Å¡i yra Lietuvos Respublikos institucija, priimanti ieÅ¡kinius dėl pavogtų kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių ir antikvarinių daiktų iÅ¡reikalavimo (grÄ Å¾inimo) arba reikalavimus grÄ Å¾inti kilnojamÄ sias kultÅ«ros vertybes ar antikvarinius daiktus ir pateikianti juos Lietuvos Respublikos teismams. Taigi, negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovai, kreipęsi į Lietuvos Respublikos KultÅ«ros ministerijÄ dėl ieÅ¡kinio pateikimo teismui Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių įstatymo pagrindu, iÅ¡ esmės pripažino, kad bÅ«tina vadovautis vidiniais teisės aktais, numatančiais kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimÄ bei tai, kad tokiam grÄ Å¾inimui bÅ«tinas teismo sprendimas.

Teisė kreiptis į teismÄ kiekvienu atveju turi bÅ«ti realizuojama įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.124 straipsnio, nustatančio ieÅ¡kinio senaties terminÄ , nuostatÄ , savo pažeistas teises asmuo gali ginti per įstatymų nustatytÄ terminÄ . Bendrasis senaties terminas yra deÅ¡imt metų, o atskirų rÅ«Å¡ių reikalavimams Civilinis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieÅ¡kinio senaties terminus (CK1.125 str. 1, 2 d.).             1993 m. liepos 21 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartimi dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje, kurios 16 straipsniu susitariančios Å¡alys įsipareigojo dingusias be žinios ar neteisėtai iÅ¡vežtas kultÅ«ros vertybes, esančias jų teritorijoje, grÄ Å¾inti savininkui arba jo teisių paveldėtojui, tokių vertybių grÄ Å¾inimo tvarkos ir sÄ lygų, taigi ir terminų, per kurį Å¡alis turi pareikÅ¡ti reikalavimÄ dėl tokių vertybių grÄ Å¾inimo, nenustačius, pagrįstai turi bÅ«ti taikomos jau minėto Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo nuostatos.

Pagal Å¡io įstatymo 24 straipsnio 13 dalies nuostatÄ , tais atvejais, kai Europos SÄ jungos valstybėse narėse kultÅ«ros objektai sudaro neatskiriamÄ valstybei, savivaldybėms, visuomeninėms organizacijoms nuosavybės teise priklausančių kolekcijų, įtrauktų į muziejų, archyvų arba bibliotekų saugomų kolekcijų inventorinius sÄ raÅ¡us, dalį, taip pat bažnytinėms kilnojamosioms kultÅ«ros vertybėms tose valstybėse narėse, kur joms taikomos ypatingos apsaugos nuostatos pagal atitinkamos valstybės įstatymus, byla dėl grÄ Å¾inimo gali bÅ«ti keliama praėjus ne daugiau kaip 75 metams nuo objekto neteisėto iÅ¡vežimo iÅ¡ besikreipiančios Europos SÄ jungos valstybės narės teritorijos, iÅ¡skyrus atvejus, kai tokioms byloms kai kuriose valstybėse narėse netaikomas joks laiko apribojimas, ir atvejus, kai tarp valstybių narių yra sudarytos dviÅ¡alės sutartys, nustatančios ilgesnį negu 75 metų laikÄ .

Europos SÄ jungos valstybės narės įgaliota institucija į KultÅ«ros ministerijÄ gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos SÄ jungos valstybė narė nustatė kultÅ«ros objektų buvimo vietÄ ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę. Taigi, pirmosios instancijos teismas Å¡ioje byloje pareikÅ¡tam ieÅ¡kiniui pagrįstai taikė Å¡ioje teisės normoje nustatytÄ 3 metų terminÄ , skaičiuojamÄ nuo tos dienos, kai ieÅ¡kovai nustatė kultÅ«ros objektų, nagrinėjamu atveju paveikslų, buvimo vietÄ ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę, šį terminÄ pripažindamas ieÅ¡kinio senaties terminu ir teigti, kad teismas netinkamai realizavo tarptautinį įsipareigojimÄ , nėra jokio pagrindo.

Taip pat nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ieÅ¡kinio senaties terminu Å¡iuo atveju turėtų bÅ«ti laikomas 75 metų terminas. Å is terminas, nustatytas minėtoje Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo normoje, yra terminas bylai dėl kultÅ«ros grÄ Å¾inimo iÅ¡kelti, t. y. nustatyta, kad praėjus Å¡iam terminui, tokia byla negali bÅ«ti keliama, o tai reiÅ¡kia, kad praėjus Å¡iam terminui, iÅ¡nyksta teisė tokį ieÅ¡kinį pareikÅ¡ti apskritai (naikinamasis terminas).

Tuo tarpu ieÅ¡kinio senaties termino praleidimo faktas negali bÅ«ti atsisakymo priimti ieÅ¡kinį pagrindu, nes toks terminas gali bÅ«ti atnaujinamas, jeigu teismas nustato, kad jis yra praleistas dėl svarbios priežasties.              IeÅ¡kovas Vokietijos Federacinė Respublika savo apeliaciniu skundu ginčija ir pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas dėl ieÅ¡kinio senaties termino pradžios skaičiavimo momento. Jo teigimu, terminas, nuo kurio jis sužinojo apie paveikslo buvimo vietÄ , yra Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados kreipimasis į Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijÄ su 2005 m. gruodžio mėn. 13 d. verbaline nota dėl kultÅ«rinių vertybių sugrÄ Å¾inimo, ar nuo telefoninio pokalbio po gauto 2005 m. vasario 25 d.

Lietuvos Dailės Muziejaus direktoriaus atsakymo, bet tai bÅ«tų po 2005 m. vasario 25 d.             Kaip jau minėta, pagal Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalies nuostatÄ , dėl nekilnojamųjų kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimo Europos SÄ jungos valstybės narės įgaliota institucija į KultÅ«ros ministerijÄ gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos SÄ jungos valstybė narė nustatė kultÅ«ros objektų buvimo vietÄ ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę.

Apelianto minimoje 2005 m. gruodžio mėn. 13 d. verbalinėje notoje dėl kultÅ«rinių vertybių sugrÄ Å¾inimo (13-14 b. l., 1 t.) yra iÅ¡dėstytos aplinkybės apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ priklausymÄ Â ieÅ¡kovui ir jo dingimo aplinkybes bei pažymima, kad paveikslas Å¡iuo metu (t. y. notos sudarymo metu) yra Lietuvos Dailės muziejaus fonduose Vilniuje. Taigi, ieÅ¡kovo minima verbalinė nota tik patvirtina aplinkybę, kad 2005 m. gruodžio mėn. 13 d. paveikslo vieta jam buvo žinoma, tačiau jokiu bÅ«du nepatvirtina faktinės aplinkybės, kad ieÅ¡kovas paveikslo buvimo vietÄ faktiÅ¡kai nustatė, t. y. kada paveikslo buvimo vieta jam faktiÅ¡kai tapo žinoma.              Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais raÅ¡ytiniais įrodymais – muziejaus direktoriaus J.

V. (J. W.) 1995 m. gegužės 12 d. laiÅ¡ku, adresuotu Lietuvos Dailės muziejaus direktoriui R. B., ir pastarojo 2000 m. kovo 3 d. raÅ¡tu Nr. 62 (36-37 b. l., 2 t.) padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo Vokietijos Federacinės Respublikos oficialios institucijos vadovui apie Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimo vietÄ tapo žinoma ne vėliau kaip 2000 m. kovo 3 d. Taigi, ieÅ¡kinio senaties termino pradžia teismas pripažino bÅ«tent minėtÄ datÄ ir, konstatavęs, kad ieÅ¡kovas į oficialiÄ Lietuvos Respublikos institucijÄ â€“ KultÅ«ros ministerijÄ â€“ kreipėsi tik 2005 m., padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ dėl Å¡ios kultÅ«ros vertybės gražinimo ir Å¡iuo pagrindu ieÅ¡kinį atmetė.

Pagrindo nesutikti su Å¡ia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada nėra.              Šioje nutartyje jau minėta, kad pagal Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 dalies nuostatÄ , Europos SÄ jungos valstybės narės įgaliota institucija į KultÅ«ros ministerijÄ gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos SÄ jungos valstybė narė nustatė kultÅ«ros objektų buvimo vietÄ ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę.

Minėti įrodymai, o taip pat ir kiti įrodymai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas Vokietijos Federacinė Respublika praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ ieÅ¡kiniui dėl paveikslo grÄ Å¾inimo pareikÅ¡ti, sudaro pakankamÄ pagrindÄ teigti, kad Å¡is ieÅ¡kovas Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvimo vietÄ ir jo valdytojo arba naudotojo tapatybę (Lietuvos dailės muziejus) iÅ¡ tiesų nustatė ne vėliau negu 2000 m. kovo 3 d., nes minėtas muziejaus direktoriaus J.

V. (J. W.) 1995 m. gegužės 12 d. laiÅ¡kas patvirtina, kad apie Å¡io paveikslo buvimÄ Lietuvos dailės muziejuje pastarajam buvo žinoma dar 1995 metais, neigti, kad Berlyno-Brandenburgo fondo PrÅ«sijos rÅ«mų ir fondų muziejus yra viena iÅ¡ Vokietijos Federacinės Respublikos oficialių institucijų, nėra pagrindo, o Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus R. B. 2000 m. kovo 3 d. raÅ¡to Nr. 62 turinys patvirtina, kad po 1995 m. gegužės 12 d. tarp Å¡io muziejaus ir Vokietijos Federacinės Respublikos institucijų vyko susiraÅ¡inėjimas Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ klausimu, taigi, tai reiÅ¡kia, kad paveikslo buvimo vietÄ ieÅ¡kovas iÅ¡ tiesų nustatė ne vėliau kaip 2000 metais, kÄ pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Pažymėtina, kad ir kiti pirmosios instancijos teismo paminėti raÅ¡ytiniai įrodymai iÅ¡ esmės patvirtina pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , jog terminÄ pareikÅ¡ti ieÅ¡kiniui dėl minėto paveikslo grÄ Å¾inimo ieÅ¡kovas iÅ¡ tiesų praleido, nes Å¡ių įrodymų pagrindu nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad ieÅ¡kovas turėjo pakankamai informacijos apie Å¡io paveikslo buvimo vietÄ Lietuvoje žymiai anksčiau. Kadangi pirmosios instancijos teismas vis tik konstatavo, kad apie šį paveikslÄ ieÅ¡kovas sužinojo ne vėliau kaip 2000 m. kovo 3 d., dėl minėtų įrodymų teisėjų kolegija atskirai nepasisako.

             Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog dėl trejų metų termino laikymosi sprendžia pati KultÅ«ros ministerija, kuri pagal tuo metu galiojusio LR Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 15 dalį turėjo teisę reikÅ¡ti teisminius ieÅ¡kinius dėl kultÅ«ros vertybių sugrÄ Å¾inimo. Pasak apelianto, kultÅ«ros ministerijai pareiÅ¡kus ieÅ¡kinį Vilniaus apygardos teisme, laikytina, kad trijų metų terminas kreiptis į KultÅ«ros ministerijÄ jos pačios sprendimu pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl kultÅ«ros vertybių sugrÄ Å¾inimo nebuvo praleistas.

           Sutikti su tokiu aiÅ¡kinimu dėl trejų metų termino taikymo nėra pagrindo. Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 d. nuostata, pagal kuriÄ Europos SÄ jungos valstybės narės įgaliota institucija į KultÅ«ros ministerijÄ gali kreiptis ne vėliau kaip per 3 metus nuo tos dienos, kai besikreipiančioji Europos SÄ jungos valstybė narė nustatė kultÅ«ros objektų buvimo vietÄ ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę, nesuteikia teisės KultÅ«ros ministerijai spręsti dėl Å¡io pažeidimo, o ieÅ¡kinio senaties termino taikymo klausimus sprendžia teismas.           Pirmosios instancijos teismas Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 13 d. nustatytÄ 3 metų terminÄ kreiptis į KultÅ«ros ministerijÄ dėl kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimo pripažino ieÅ¡kinio senaties terminu ir ieÅ¡kovo Vokietijos Federacinės Respublikos ieÅ¡kinį atmetė tuo pagrindu, kad šį terminÄ ieÅ¡kovas praleido.

           Savo apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 3 metų terminÄ , kuris galiojo nuo     2004 m. balandžio 30 d. iki 2010 m. liepos 1 d., galėjo taikyti tik teisiniams santykiams, atsiradusiems bÅ«tent Å¡iame laikotarpyje. Su tokiu apelianto aiÅ¡kinimu sutikti nėra pagrindo. Å ioje nutartyje jau nustatyta, kad 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutartimi dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje Å¡alys iÅ¡reiÅ¡kė vieningÄ nuomonę, kad dingę be žinios ar neteisėtai iÅ¡vežtos kultÅ«ros vertybės, esančios jų teritorijoje, bus grÄ Å¾inamos jos savininkui ar jo teisių paveldėtojui, tačiau tokių vertybių grÄ Å¾inimo sÄ lygų ir tvarkos nenustatė.

Tokia tvarka buvo nustatyta Kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių apsaugos įstatymo 24 straipsnio redakcijoje, priimtoje 2002 12 10 įstatymu Nr. IX-1286 ir įsigaliojusioje nuo 2002 m. gruodžio    12 d., kuria užsienio valstybės įgaliotai institucijai ir buvo nustatytas 3 metų terminas kreiptis į KultÅ«ros ministerijÄ dėl kilnojamųjų kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimo, skaičiuojamas nuo tos dienos, kuriÄ besikreipianti užsienio valstybė nustatė Å¡ių vertybių buvimo vietÄ ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę, kuris taip pat galiojo ir pirminio ieÅ¡kinio Å¡ioje byloje padavimo metu.

Taigi, nustačius dingusių be žinios ar neteisėtai iÅ¡vežtų kultÅ«ros vertybių grÄ Å¾inimo tvarkÄ , ieÅ¡kovas, nustatęs Å¡ių vertybių buvimo vietÄ ir jų valdytojo arba naudotojo tapatybę, įgijo teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka bei terminais kreiptis dėl jų grÄ Å¾inimo. Todėl šį terminÄ , galiojusį ieÅ¡kovo kreipimosi į Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerijÄ ir pirminio ieÅ¡kinio Å¡ioje byloje padavimo metu, pirmosios instancijos teismas taikė pagrįstai, o ieÅ¡kovo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai dėl termino praleidimo priežasčių nesudaro pakankamo pagrindo šį terminÄ atnaujinti, nes jame iÅ¡dėstytos aplinkybės negali bÅ«ti pagrindas pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis.

Dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerijos, apeliacinio skundo argumentų Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovo PrÅ«sijos KultÅ«ros Vertybių fondo ieÅ¡kinį patenkino ir nusprendė grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui Adolf Menzel paveikslÄ â€žPelenų dienos rytas“.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos kultÅ«ros ministerijos, nesutikdama su Å¡ia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, savo apeliaciniu skundu, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nesant duomenų apie tai, jog Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvo konfiskuotas, tai netiesiogiai patvirtina ieÅ¡kovo nurodytÄ aplinkybę, kad paveikslas neteisėtai buvo iÅ¡vežtas iÅ¡ Vokietijos Federacinės Respublikos.

Anot apelianto, tokių duomenų nebuvimas savaime nereiškia paveikslo dingimo ar neteisėto išvežimo. Todėl, pasak apelianto, paveikslo dingimo ar neteisėto išvežimo faktas nėra įrodytas, o nesant įrodymų dėl paveikslo dingimo ar neteisėto išvežimo, yra pagrindas konstatuoti, jog Antonio Campi paveikslas „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ Vokietijos Federacinei Respublikai nuosavybės teise nebepriklauso. Atsakovas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti tuo, kad paveikslas „Pelenų dienos rytas“ buvo neteisėtai išvežtas po Antrojo pasaulinio karo, nei kad to nebuvo.

Pasak apelianto, dokumentų, kuriais įrodytų paveikslo dingimÄ ar neteisėtÄ iÅ¡vežimÄ (teisėsaugos institucijų akto dėl vagystės ar dingimo ar pan.), ieÅ¡kovas nepateikė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Ä®rodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių buvimÄ tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis bei atitinkamus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, daro iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo PrÅ«sijos KultÅ«ros vertybių fondo ieÅ¡kinį dėl Adolfo Menzelio paveikslo „Pelenų dienos rytas“ grÄ Å¾inimo pirmosios instancijos teismas patenkino pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, Adolfo Menzelio paveikslas „Pelenų dienos rytas“, kurį Å¡iuo metu patikėjimo teise valdo Lietuvos Dailės muziejus, ir kuris buvo paskelbtas dingusiu nuo 1945/1946 m., priklausė Berlyno KaraliÅ¡kajai nacionalinei galerijai, kuriai priklausęs turtas, taigi ir kultÅ«ros vertybės, buvo perduotos įsteigtam PrÅ«sijos KultÅ«ros vertybių fondui.

Dėl Å¡ių aplinkybių byloje ginčo nėra.Bylos duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir Å¡io paveikslo dingimo aplinkybes: paveikslas buvo saugomas Reicho banko pirmajame požeminiame rÅ«syje Berlyne (Mitte), siekiant nuo oro antskrydžių ir bombardavimų. Å ias aplinkybes patvirtina byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai (195-200 b. l., 2 t.). Nesant tiesioginių įrodymų apie Å¡io paveikslo neteisėtÄ iÅ¡vežimÄ , tačiau nustačius tokias jo dingimo aplinkybes (buvo saugomas Berlyne 2-jo pasaulinio karom pabaigoje), pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡ esmės pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad Å¡is paveikslas buvo neteisėtai iÅ¡vežtas iÅ¡ Vokietijos teritorijos, yra ieÅ¡kovo PrÅ«sijos KultÅ«ros vertybių fondo nuosavybė.

Todėl Å¡ios iÅ¡vados pagrindu, vykdant 1993 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos Vyriausybės sutarties dėl bendradarbiavimo kultÅ«ros srityje 16 straipsniu prisiimtus įsipareigojimus, pagrįstai nusprendė grÄ Å¾inti jo savininkui. Aplinkybės, kad Lietuvos Valstybė prie Å¡io paveikslo dingimo niekaip neprisidėjo, o jį įsigijo pirkimo pardavimo sutarties pagrindu iÅ¡ privataus asmens, nesudaro pagrindo atsisakyti vykdyti šį tarptautine sutartimi prisiimtÄ Ä¯sipareigojimÄ ir Å¡ios bylos nagrinėjimui esminės reikÅ¡mės neturi.Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl Antonio Campi paveikslo „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ neteisėto iÅ¡vežimo iÅ¡ Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijos, tačiau atsižvelgdama į tai, kad ieÅ¡kovo Vokietijos Federacinės Respublikos ieÅ¡kinys dėl Å¡io paveikslo grÄ Å¾inimo buvo atmestas, pritaikius ieÅ¡kinio senatį, atskirai dėl aplinkybių, susijusių su Å¡ios iÅ¡vados pagrįstumu, nepasisako.  Šioje nutartyje iÅ¡dėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiÅ¡kino materialinės bei proceso normas ir padarė pagrįstas iÅ¡vadas bei bylÄ iÅ¡ esmės iÅ¡sprendė teisingai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :              Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                        Alė Bukavinienė                                                                                        Danguolė Martinavičienė                                                                                                   Donatas Å ernas