2022-12-21 Nr. AB-31106-3-61-3-00544-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-651-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00544-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5; 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą, prašydamas (priimtoje skundo dalyje) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2021 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. RE-42 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo / nepratęsimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas 2019 m. rugpjūčio 26 d. surašė privalomuosius nurodymus, kuriais įpareigojo jį nugriauti valstybinėje žemėje neteisėtai pastatytas tvoras bei lauko baseiną. Pareiškėjas siekė, kad šių privalomųjų nurodymų įvykdymo terminas būtų pratęstas iki 2021 m. gruodžio 31 d. Teigė, jog atlikti statybos darbai yra galimi, t. y. neprieštarauja teritorijų planavimo dokumentams, sklypo paskirčiai ar žemės naudojimo sąlygoms. Statinių pastatymo priežastis yra žemės reformos klaida ir netiksliai nustatytos pareiškėjo žemės sklypo ribos, tarp žemės sklypo ir kelio paliekant nedideles įsiterpusias valstybinės žemės juostas, kuriose ir yra minėti statiniai. Tokias teritorijas galima suprojektuoti ir parduoti besiribojančių žemės sklypų savininkams. Ginčo valstybinė žemė jau yra formuojama į įsiterpusį žemės sklypą (Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. liepos 28 d. įsakymas Nr. KAD-1059), kurį numatoma sujungti su besiribojančiu pareiškėjui priklausančiu žemės sklypu. Parengus ir įgyvendinus šio projekto sprendinius, ginčo statiniai, kurių statybai nereikalingas statybą leidžiantis dokumentas, taptų teisėtais. Pareiškėjas apžvelgė teisinį reglamentavimą, reguliuojantį privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą, savavališkos statybos įteisinimą, įsiterpusių žemės sklypų pardavimo tvarką ir pan., taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl teisingumo, teisinės valstybės principų ir kt.

3. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas apžvelgė aktualų teisinį reglamentavimą, ginčo aplinkybes. Pabrėžė, kad pareiškėjas 2020 m. gruodžio 20 d. prašymą „Dėl privalomojo nurodymo vykdymo atidėjimo / panaikinimo“ (toliau – ir Prašymas) pateikė suėjus 2019 m. rugpjūčio 26 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-720 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminui (iki 2020 m. sausio 26 d.), o teisės aktai nenumato praleisto termino atnaujinimo galimybės, todėl atsakovas Sprendimu pagrįstai atsisakė pratęsti šį terminą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo atliktų veiksmų, siekiant įteisinti valstybinėje žemėje pastatytą tvorą, galėtų būti vertinamos tik tuo atveju, jei pareiškėjas būtų kreipęsis dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo iki šio termino pabaigos, bet šiuo atveju faktinės aplinkybės susiklostė kitaip, tokias pasekmes lėmė paties pareiškėjo elgesys. Be to, Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pasibaigimas šiuo metu yra sukėlęs kitas pasekmes, t. y. antstolis atlieka veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0177/20/01501, todėl nebegalima grįžti į pradinę padėtį, t. y. neteisėtos statybos padarinių šalinimo procedūrą iki priverstinio Privalomojo nurodymo vykdymo. Atsakovas pastebėjo ir tai, kad pareiškėjas skunde neįvardijo priežasčių, dėl kurių Sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. L. skundą.

6. Teismas nustatė, kad Inspekcija, atlikusi patikrinimą pareiškėjui priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), surašė 2016 m. sausio 18 d. statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą Nr. (23.2)-SPA-64, kuriame užfiksuota, kad valstybinėje žemėje pastatyta tvora, lauko baseinas, tvora su varteliais. Atitinkamai, pareiškėjui surašytas 2019 m. rugpjūčio 26 d. privalomasis nurodymas pašalinti pažeidimus Nr. (23.29)-PN-720, kuriuo jis įpareigotas iki 2020 m. sausio 26 d. „Nugriauti, atskiru sklypu nesuformuotoje valstybinėje žemėje šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus (toliau – NŽT) 2015-09-11 raštu Nr. 48SD-10191-(14.48.7.) pateiktą Žemės naudojimo patikrinimo 2015-07-22 aktą Nr. 48ŽN-202-(14.48.73.) (reg. Nr. 1D-12234 ) su priedais ir NŽT 2015-11-27 raštu Nr. 48SD-13583-(14.48.7.) pateiktą Žemės naudojimo patikrinimo 2015-07-22 akto Nr. 48ŽN-202-(14.48.73.) priedo Nr. 2 paaiškinimą su detalizavimu (reg. Nr. 1D-16505), neteisėtai pastatytą (naudojamą) kitos paskirties inžinerinį statinį – tvorą su vartais ir varteliais (pridedamoje schemoje tarp taškų: 2-3-4-5), kurios aukštis – 1,43 m, ilgis – 54,16+18,66=72,82 m, o konstrukcija: metalo strypų su lauko akmenų (riedulių) mūro stulpeliais (fotonuotrauka pridedama). Sutvarkyti statybvietę.“

7. Privalomasis nurodymas 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo išsiųstas pareiškėjui el. paštu ir registruota siunta (įteikta 2019 m. rugpjūčio 28 d.).

8. Inspekcija 2020 m. sausio 28 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo patikrinimo akte Nr. (23.29)-RE-37 konstatavo, kad Privalomasis nurodymas per jame nustatytą terminą neįvykdytas, dėl ko šis vykdomasis dokumentas perduotas antstoliui, priverstiniam jo vykdymui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

9. Antstolis 2020 m. gruodžio 3 d. patvarkymu nurodė pareiškėjui iki 2021 m. vasario 19 d. pateikti jam informaciją apie Privalomojo nurodymo įvykdymą ir įvykdymo dokumentus.

10. Inspekcija 2021 m. sausio 6 d. gavo pareiškėjo Prašymą, kuriame jis nurodė siekiantis išpirkti valstybinę žemę, kuri ribojasi su jam priklausančiu žemės sklypu ir kurioje pastatyta Privalomajame nurodyme nurodyta griautina tvora su vartais ir varteliais, informavo apie antstolio 2020 m. lapkričio 18 d. ir gruodžio 3 d. patvarkymus, prašė „atidėti arba panaikinti terminą (privalomąjį nurodymą) dėl šiuo metu nesuformuotame žemės sklype esančių statinių nugriovimo atsiradus naujoms aplinkybėms (išduotas leidimas suformuoti minėtą įsiterpusį valstybinės žemės plotą (su jame esančiais statiniais) ir sujungti jį su besiribojančiu žemės sklypu)“.

11. Inspekcija ginčijamu 2021 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. RE-42 atsisakė pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tokį sprendimą motyvuodama tuo, kad Privalomasis nurodymas surašytas 2019 m. rugpjūčio 26 d., nustatant jo įvykdymo terminą – iki 2020 m. sausio 26 d., o prašymas pratęsti terminą registruotas 2021 m. sausio 6 d. raštu.

12. Teismas, apžvelgęs aktualų teisinį reglamentavimą, be kita ko, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas; teisės akto redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) nuostatas, bei teismų praktiką, pažymėjo, kad asmuo, kuriam buvo nustatytas konkretus terminas privalomajam nurodymui įvykdyti, turi kreiptis į teismą arba Inspekciją su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau tik iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo kreipėsi jau po to, kai šis terminas buvo pasibaigęs, todėl termino pratęsimo galimybė jau buvo išnykusi ir atsakovas nebegalėjo pratęsti šio termino. Aptartas teisinis reglamentavimas bei teismų praktika nenumato Privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo, kad ir kokios svarbios būtų pareiškėjo nurodytos priežastys. Teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių šioje byloje neturėtų būti vadovaujamasi teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su savavališkos statybos įteisinimu, nevertintinos, nes teisės aktai nenumato Privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės jam pasibaigus.

III. 13. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

14. Pareiškėjas, apžvelgęs Įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas, tvirtina, kad, sistemiškai aiškinant paminėtą teisinį reguliavimą, galima daryti prielaidą, jog jame kalbama apie termino pratęsimo aplinkybes (priežastis), kurios buvo (egzistavo) surašant privalomąjį nurodymą, t. y. statytojas apie tokias aplinkybes turi informuoti per įstatyme nustatytą 6 mėnesių terminą. Akivaizdu, kad statytojas iki termino pabaigos objektyviai negalėjo informuoti atsakovo apie juridinius faktus, su kuriais statytojas sieja savavališkos statybos darbų įteisinimą ir termino pratęsimą (Nacionalinės žemės tarnybos išduotą leidimą rengti įsiterpusios valstybinės žemės, kurioje yra privalomajame nurodyme minimi statiniai, suformavimo projektą, siekiant išpirkti tą žemę), kurie savavališkos statybos konstatavimo ir Privalomojo nurodymo įvykdymo termino laikotarpiu neegzistavo.

Vadovaujantis paminėtu teisiniu reguliavimu ir skundžiamame teismo sprendime pateiktu jo išaiškinimu, nepaisant fakto, kad atsirado naujos aplinkybės, kurios leidžia įteisinti savavališkos statybos padarinius, tai negali būti padaryta, nes pasibaigė privalomojo nurodymo įvykdymo terminas ir niekas nebegali to termino pratęsti. Terminas šiuo atveju tampa didžiausia teisinių santykių vertybe, kas nėra nei logiška, nei teisinga, nes joks terminas pats savaime nėra vertybė, o jo nustatymas negali būti savitikslis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas atsisakė priimti skundo reikalavimus pratęsti privalomųjų nurodymų įvykdymo terminus, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, jog teismas negali pats spręsti dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo.

Tačiau teisė vertinti aplinkybes, atsiradusias po tokio termino pasibaigimo, Įstatyme nenumatyta ir Inspekcijai (šiame kontekste pareiškėjas akcentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 4 p. įtvirtintą įstatymo viršenybės principą). Pareiškėjo nuomone, situacija, kai savavališkos statybos įteisinimo pagrindai atsirado po termino pašalinti savavališkos statybos padarinius pabaigos ir savavališkas statinys galėtų tapti teisėtu objektu, nepažeidžiant viešojo intereso ar kitų asmenų teisių, bet tokį statinį vis tiek reikia nugriauti, nes yra suėjęs privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, kurio negali pratęsti net teismas, neatitinka teisingumo ir protingumo principų, taip pat Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarime padarytų išvadų.

Pareiškėjas tvirtina, kad šiuo atveju saugomas teisinis gėris yra viešasis interesas, susijęs su valstybinės žemės naudojimu, laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir principų (efektyvumo, naudos ir kitų principų). Viešasis interesas lemia pagrindą parduoti ginčo valstybinę žemę pareiškėjui, nes niekas kitas objektyviai negali naudotis ta žeme ir jos nepirks. Tačiau, jeigu pareiškėjas turėtų nugriauti minėtus statinius, perspektyva susimokėti valstybei už žemę ir iš naujo statyti tuos pačius statinius jo nedomintų, todėl valstybė negautų pinigų į biudžetą, negalėtų naudoti aptariamos žemės ir negautų iš jos jokios naudos.

15. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

16. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Mano, kad pareiškėjo pozicija, jog teismas turėjo vertinti jo nurodytas Privalomojo nurodymo įvykdymo termino praleidimo priežastis, niekuo nepagrįsta ir neatitinka teismų praktikos, nes šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos bylos baigčiai (pasibaigusio termino pratęsimas negalimas, o Įstatymas nenumato aptariamo termino atnaujinimo galimybės); kita vertus, pareiškėjas realiai neįvardijo priežasčių, dėl kurių jis neįvykdė Privalomojo nurodymo per jame nustatytą terminą, laiku nesikreipė dėl šio termino pratęsimo. Atsakovas pažymi, kad įstatymų leidėjo nustatyti terminai yra skirti tam, kad būtų užtikrintas kuo operatyvesnis neteisėtos statybos padarinių šalinimas. Inspekcija, surašiusi Privalomąjį nurodymą, įgijo teisėtą ir pagrįstą lūkestį, jog neteisėtos statybos padariniai bus pašalinti per kuo trumpesnį terminą. Apeliacinio skundo teiginiai dėl terminų vertinimo ir priskyrimo įstatymo saugomoms vertybėms yra tik subjektyvi pareiškėjo nuomonė.

17. Atsakovas 2022 m. kovo 30 d. pateikė teismui papildomą dokumentą – 2021 m. gruodžio 17 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo patikrinimo aktą Nr. RE-550, prašydamas pridėti jį prie bylos. Atsakovas tvirtina, kad Privalomasis nurodymas buvo įvykdytas, todėl klausimas dėl šio privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nebeaktualus.

18. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 7 d. (9.14 val.) pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento 2021 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. RE–42, kuriuo privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nepratęstas, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

20. Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nagrinėjamu atveju nepagrindė prašomų pridėti prie bylos medžiagos naujų įrodymų atsiradimo būtinybės apeliaciniame procese, taip pat, jų aktualumo (sąsajumo) su nagrinėjamo ginčo dalyku, todėl Inspekcijos prašymas pridėti prie bylos medžiagos papildomus įrodymus, netenkinamas.

21. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

22. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2020 m. gruodžio 20 d. Inspekcijai pateikė prašymą (gautas 2021 m. sausio 6 d.), kuriuo prašė atidėti arba panaikinti terminą (privalomąjį nurodymą) dėl šiuo metu nesuformuotame žemės sklype esančių statinių nugriovimo atsiradus naujoms aplinkybėms (išduotas leidimas suformuoti minėtą įsiterpusį valstybinės žemės plotą (su jame esančiais statiniais) ir sujungti jį su besiribojančiu žemės sklypu). Atsakovas 2021 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. RE-42 privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsė, kadangi A. L. dėl jo pratęsimo kreipėsi jau pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui (įvykdymo terminas iki 2020 m. sausio 26 d., o pareiškėjo prašymas pratęsti terminą registruotas 2021 m. sausio 6 d.). Taigi Inspekcija A. L. prašymo netenkino, motyvuodama tuo, kad jis į atsakovą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo kreipėsi jau po to, kai buvo pasibaigęs anksčiau minėtas jo įvykdymo terminas.

23. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2578 redakcija) numatyta, kad jeigu dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, šio straipsnio 6 dalyje nurodytas asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą.

24. Taigi pagal aptartas Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas, kai dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, o tokio termino atnaujinimo galimybė nėra numatyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3576-624/2020).

25. <...> akcentuotina, kad pagal Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalį bei 14 straipsnio 4 dalį Inspekcijos nustatyti terminai gali būti pratęsti, kai dėl jų patęsimo kreipiamasi iki nustatyto termino pasibaigimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2567-520/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatų taikymu, aiškinama, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016, 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1962-415/2020, 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-140-415/2022 ir kt.).

26. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. L. duotas privalomasis nurodymas turėjo būti įvykdytas iki 2020 m. sausio 26 d., o pareiškėjas prašymą pratęsti minėto nurodymo įvykdymo terminą Inspekcijai pateikė tik 2021 m. sausio 6 d., t. y. praleidęs privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, susijusius su prašymo Inspekcijai pateikimu ir teigia, kad iki termino pabaigos Inspekcijos informuoti apie pasikeitusias/naujai paaiškėjusias aplinkybes objektyviai negalėjo, tačiau byloje nustatyta ir pareiškėjas šios aplinkybės neneigia, jog prašymą Inspekcijai pateikė pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui (praėjus beveik metams po Inspekcijos nustatyto privalomojo nurodymo įvykdymo termino pasibaigimo).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Inspekcija skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė pratęsti pareiškėjui terminą savavališkos statybos padarinių pašalinimui, šis sprendimas yra motyvuotas, jame išdėstytos faktinės atsisakymo pratęsti terminą aplinkybės (prašymą pareiškėjas pateikė privalomojo nurodymo įvykdymo terminui pasibaigus ir teisės aktai nenustato galimybės jį pratęsti), nurodytas teisinis pagrindas (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalis), t. y. atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas. Taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių neturėtų būtų vadovaujamasi minėtomis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose.

29. A. L. prašo priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas iš esmės priimtas ne pareiškėjo naudai, tai jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, susiję su valstybinės žemės pardavimu (valstybės ekonominės naudos gavimu) pareiškėjui.

31. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis