2016-01-26 Nr. AB-1860-3-62-3-00631-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-164-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00631-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 72.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl įsakymo dalies panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. P. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 6, 12–14, 63–66), prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 02-06-7596 „Dėl fizinių asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį sąrašų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria pareiškėjas įrašytas į Fizinių asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį Krakių sen., Kėdainių r., sąrašą (Nr. 32); 2) priteisti iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 1 500 000 Lt turtinei žalai atlyginti; 3) priteisti iš atsakovų NŽT ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 1 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, jog prašo atnaujinti terminą skundui paduoti, kuris praleistas dėl svarbių priežasčių, nes apie Įsakymą pareiškėjui nebuvo žinoma iki 2014 m. kovo 20 d., kuomet pareiškėjas iš Panevėžio centrinio pašto atsiėmė registruotą laišką – Panevėžio apygardos administracinio teismo persiųstą NŽT Kėdainių skyriaus atsiliepimą į jo skundą. Su Įsakymu pareiškėjas susipažino 2014 m. gegužės 19 d., gavęs patvirtintą jo kopiją. Nors voko pareiškėjas neišsaugojo, tačiau įrašas apie korespondencijos atsiėmimą, kuriame pažymėta, jog laiškas pareiškėjui įteiktas 2014 m. kovo 20 d., yra pašte.

Paaiškino, jog 1989 m. spalio 30 d. nusipirko gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus pagal pirkimo-pardavimo sutartį, kuri tą pačią dieną buvo įregistruota notarinių veiksmų ir ūkinėje knygoje. Dar 1989 m. spalio 21 d. Pajieslio kolūkis susirinkime nutarė pareiškėjui išskirti 0,15 arų žemės prie perkamos namų valdos. Sodybos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – ir LTSR) civilinį kodeksą (toliau – ir LTSR CK) ir LTSR valstybinio notariato įstatymą. Nuo 1992 m. lapkričio 5 d. iki šiol pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). 1992 m. pareiškėjui leista pirkti 1,93 ha privačių namų valdos žemės sklypą, už kurį avansiniu mokėjimu sumokėjo visą įkainojimo akte nurodytą sumą su privalomais nustatytais mokesčiais. Vėliau iš to 1,93 ha sodybos užimamo ploto 1993 m. kovo 8 d. Krakių apylinkės Tarybos sprendimu pareiškėjui buvo išskirta ir suteikta, o tos pačios Tarybos 1994 m. sausio 17 d. sprendimu patvirtinta dėl žemės asmeniniam naudojimui nuomos, asmeninio ūkio žemės plotas 1,00 ha, iš kurio buvo išskirta 0,39 ha namų valda.

Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. spalio 5 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas, jog pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis jis savo vardu nėra įregistravęs pastatų (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į šį raštą, Pajieslio kadastro vietovės projekto autorė D. B. parengė žemėtvarkos projekto papildymą, kuriame nustatė, kad pareiškėjo sodyba su pastatais patenka į laisvo valstybinio fondo žemės sklypus, o Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. 02-06-534 1 priede (duomenys neskelbtini) pareiškėjo ir kaimynų J. ir V. S. sodybos buvo pažymėtos melsvai, jos plane pateko į laisvos valstybinės žemės fondo sklypo 22,5 ha plotą; 2 priede – A. J. projekto plane Nr. 233 buvo suprojektuotas 9,98 ha žemės sklypas.

Mirus kaimynui V. S., 2002 m. jo žmona, kaip paveldėtoja, ėmėsi tvarkyti sodybai priklausančius dokumentus. Iš 2003 m. kovo 27 d. sklypo plano matyti, kad J. S. suformuotas sklypas projekto plane Nr. 124, o A. J., atsisakius suprojektuoto 9,98 ha sklypo, jau pakako tik 4,08 ha, užimant tik pareiškėjo sodybos privačių namų valdos 1,93 ha išpirktą sklypą su naudojimui suteikta asmeninio ūkio žeme užimančia 1,00 ha su sodyboje esančiais pastatais, kurių išdėstymas aiškiai matyti sodybą žyminčiuose asmeniniam naudojimui suteiktos 0,61 ha ir 0,39 ha namų valdos žemės sklypuose. Pažymėjo, jog pastatų išsidėstymas aiškiai matomas aerofotografinėje nuotraukoje, perkant 1,93 ha žemės sklypą plane-schemoje, taip pat ir plano dviejuose kvadratuose.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 33 straipsniu, pažymėjęs, jog 2002 m. ginčo žemė neteisėtai buvo pervesta į laisvą valstybinės žemės fondą, pareiškėjas teigė, kad ir jo sodybos atidavimas A. J. atkuriant nuosavybės teises prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtiems nutarimams. Manė, jog buvo pažeisti galiojantys teisės aktai, reglamentavę asmeninio ūkio paskirties žemės paėmimą į laisvos valstybinės žemės fondą (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 dalies, Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, Žemės įstatymo 33 straipsnio, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje nuostatos), todėl, dėl neteisėtų valdininkų veiksmų ir neveikimo, buvo priimtas Įsakymas, sunaikinta senovinė autentiška sodyba su priklausiniais. Tokiu būdu, neteisėtai atėmus teisę naudotis turtu, įregistravus į tą patį daiktą kelių asmenų teises, pareiškėjui buvo padaryta ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala, kuri pasireiškė jo gniuždymu, fizinio skausmo patyrimu, sveikatos pablogėjimu, didžiuliu stresu, nemiga. Pareiškėjo dukros taip pat patyrė stresą ir sunkius dvasinius išgyvenimus, nes kaip ir pats pareiškėjas, svajojo ūkininkauti, gauti pajamas.

Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog fizinių asmenų naudojami žemės plotai nustatomi pagal žemės nuomos mokesčių mokėtojų sąrašus, kuriuose įrašyta ir pareiškėjo pavardė. Iš žemės nuomos mokesčio deklaracijos matyti, jog jis moka mokesčius ir nėra skolingas, taip pat moka už komunalinių atliekų tvarkymą, nors šiuo metu ir suvaržytos naudojimosi sodyba teisės. Teigė, jog visa tai leidžia spręsti, kad Įsakymas yra neteisėtas, juo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjo teisės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, pateikė atsiliepimą į jį (b. l. 69–73), prašydamas pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ (toliau – ir Nutarimas) nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintos Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1–3 punktų nuostatomis, galiojusiomis asmeninio ūkio žemės suteikimo pareiškėjui metu. Taip pat vadovavosi Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 12 dalimis bei šį įstatymą įgyvendinančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 3.2 punktu, pažymėjo, jog pareiškėjas patikrinimų metu nepateikė duomenų apie asmeninio ūkio naudojimą (nemokėjo žemės nuomos mokesčio, nedeklaravo pasėlių, negyveno toje teritorijoje), todėl, pareiškėjui nenaudojant jam asmeniniam ūkiui skirtos 1,00 ha žemės, Įsakymu jis buvo įrašytas į Fizinių asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės pagal paskirtį Krakių sen., Kėdainių r., sąrašą (eil. Nr. 32). Nurodė, jog įtraukimas į sąrašą nenutraukia naudojimosi teisės asmeninio ūkio žeme, piliečiui pageidaujant žemės sklypas gali būti suteiktas iš laisvos žemės fondo bei pažymėjo, jog pareiškėjas nebuvo ir nėra pateikęs prašymo dėl asmeninio ūkio žemės įteisinimo. Teigė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra susijusios su namų valdos žemės sklypo išpirkimu, o ne su asmeninio ūkio žeme, bei yra nagrinėjamos Panevėžio apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-737-320/2014. Nurodė manąs, jog Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Taip pat atsiliepime atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl žalos, kilusios iš valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nesutiko su pareiškėjo reikalavimu atlyginti jam patirtas turtinę ir neturtinę žalas, kurias pareiškėjas įvertino po 1 500 000 Lt. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie jam suteiktos asmeninio ūkio žemės naudojimą teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat jokių reikalavimą dėl turtinės žalos pagrindžiančių įrodymų, nenurodė kokie pareiškėjo patirti nuostoliai sudaro jo prašomą priteisti sumą, be to, nepateikė teismui jokių reikalavimą dėl neturtinės žalos pagrindžiančių įrodymų, savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis, vadovavosi vien abstrakčiais teiginiais. Atsižvelgdamas į visa tai, pareiškėjo skundą laikė nepagrįstu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 154–161) pareiškėjo V. P. skundą tenkino iš dalies: panaikino Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 02-06-7596 „Dėl fizinių asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį, sąrašų patvirtinimo (Kėdainių r.)“ dalį, kuria buvo patvirtintas Fizinių asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį Krakių sen., Kėdainių r. (Pajieslio kadastro vietovė), sąrašas, kuriame Nr. 32, kaip nenaudojantis jam suteikto 1,00 ha žemės ūkio naudmenų, buvo įrašytas pareiškėjas V. P., o kitos skundo dalies netenkino.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teismas nustatė, jog ginčas byloje yra kilęs dėl Įsakymo dalies, kuria buvo patvirtintas Fizinių asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį Krakių sen., Kėdainių r. (Pajieslio kadastro vietovė), sąrašas ir Nr. 32 į jį buvo įrašytas pareiškėjas V. P., pagrįstumo ir teisėtumo, t. y. ar pareiškėjas faktiškai naudojo asmeninio ūkio žemę (mokėjo žemės nuomos mokestį, deklaravo pasėlius, gyveno toje teritorijoje). Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. balandžio 15 d. iki 2006 m. spalio 31 d.) 15 straipsnio 1 ir 12 dalimis, Nutarimo (redakcija, galiojanti nuo 2004 m. liepos 21 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“, kuriuo patvirtintas Žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašas (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. gegužės 27 d. iki 2006 m. rugsėjo 17 d.) (toliau – ir Aprašas) 3.2, 8 punktais.

Nustatė, jog nagrinėjamu atveju vertinant Įsakymo dalies dėl pareiškėjo V. P. teisėtumą ir pagrįstumą, esminė bylos aplinkybė yra tai, ar asmeninio ūkio žemės naudojimą tikrinusi komisija, sudaryta Kauno apskrities viršininko 2006 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. VĮ-1474 „Dėl komisijos sudarymo“, teisingai nustatė, jog pareiškėjas V. P., kurio gyvenamoji vieta nežinoma, nenaudoja (yra išvykęs gyventi į kitą vietovę, ir ši žemė yra apleista ir nedirbama) jam suteikto 1,00 ha žemės ūkio naudmenų, esančių Pajieslio kadastro vietovėje (duomenys neskelbtini).

Remdamasis CK 2.12 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. rugpjūčio 4 d.) nuostatomis, teismas pažymėjo, kad Kauno apskrities viršininko 2006 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. V-1474 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarytos patikrinimo komisijos asmeninio ūkio žemės naudojimui pagal paskirtį patikrinimo fizinių asmenų sąrašas, esantis sudedamąja Įsakymo dalimi ir sudaręs pagrindą Kauno apskrities viršininkui nurodyti pareiškėjo pavardę sąraše asmenų, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį, turėjo patvirtinti pareiškėjo gyvenamosios vietos faktą. Pažymėjo, jog paties pareiškėjo kaip liudytojo duoti parodymai patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) jis gyveno iki 2003 m., vėliau išvyko į užsienį, kur dirbo, o į sodybą atvyko tik 2011 m. rugpjūčio mėn., taigi CK 2.12 straipsnio 1 dalies prasme 2006 m. gegužės mėn. vykusio patikrinimo metu (duomenys neskelbtini) nebuvo pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta ir ši teritorijos dalis nebuvo jo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, t. y. pareiškėjas šioje teritorijoje daugiausia negyveno ir jam paskirta asmeninio ūkio žemė nebuvo naudojama pagal paskirtį. Aplinkybę, jog patikrinimo metu pareiškėjas nesinaudojo jam suteiktomis 1,00 ha žemės ūkio naudmenomis patvirtina ir byloje esanti 2011 m. žemės nuomos mokesčio deklaracija apie pareiškėjo sumokėtą nuomos mokestį už 2003–2010 m. patvirtina, kad žemės nuomos mokestis buvo sumokėtas tik 2011 m. rugpjūčio 22 d. pavedimu Nr. 902077, o pareiškėjo pateikti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimo pranešimai už 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpius taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjas 2006 m. naudojosi jam suteiktomis 1,00 ha žemės ūkio naudmenomis asmeniniam ūkiui.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 12 dalies nuostatas, nepagrįstu pripažino atsakovo atsiliepimo argumentą, jog Įsakymas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių. Vadovaudamasis gero administravimo principu, įvertinęs liudytojo G. A., 2006 m. dirbusio Kėdainių rajono žemėtvarkos skyriaus vyresniuoju specialistu, parodymus, jog pareiškėjui jo gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini), buvo siunčiami registruoti laiškai dėl žemės nuomos ar privatizavimo, tačiau jie sugrįžo neįteikti, taip pat, kad pareiškėjo žemė nebuvo dirbama, žemės sklype augo žolė, pripažino, kad administravimo institucija suteikė pareiškėjui galimybę pasisakyti. Vadovaudamasis Nutarimo 1 punktu, atsižvelgęs į tai, kad Kėdainių r. Krakių apylinkės savivaldybės Tarybos 1994 m. sausio 17 d. sprendimu „Dėl žemės asmeniniam naudojimui nuomos“, nuspręsta išnuomoti žemę apylinkės gyventojams pagal priedėlius, t. y. (duomenys neskelbtini) V. P. (Nr. 137) buvo išnuomotas 0,39 ha namų valdos žemės sklypas ir 0,61 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, iš viso – 1,00 ha, teismas Įsakymo dalį, kuria buvo patvirtintas Fizinių asmenų, nenaudojančių jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį Krakių sen., Kėdainių r. (Pajieslio kadastro vietovė), sąrašas ir kuria Nr. 32, kaip nenaudojantis jam suteikto 1,00 ha žemės ūkio naudmenų, buvo įrašytas pareiškėjas pripažino neteisėta, todėl naikintina.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimus priteisti iš atsakovo 1 500 000 Lt turtinės žalos ir 1 500 000 Lt neturtinės žalos, pasireiškusių tuo, kad pareiškėjas yra paliktas be asmeninės nuosavybės (jo išpirktos 1,93 ha ploto namų valdos žemės), jam yra suvaržyta teisė ir laisvė gyventi ir tvarkytis savo sodyboje, nes turi planų užsiimti ūkininkavimu, tačiau tai neįmanoma dėl suniokotų pastatų bei besitęsiančių teisminių ginčų, kurie sekina pareiškėjo sveikatą tiek moraliai, tiek fiziškai, atlyginimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.250, 6.271 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl žalos atlyginimo. Vertino atsakovo atstovo – Nacionalinės žemės tarnybos, kuri yra Kauno apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėja, minėtus veiksmus atitikimo Aprašo 8 punkto nuostatoms prasme bei CK 6.271 straipsnio prasme ir pripažino, kad NŽT, įgyvendindama teisės akto nustatytą pareigą nustatyti, kurie fiziniai asmenys patys nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės ir pareiškėjo V. P. 0,39 ha namų valdos žemę priskirdami asmeninio ūkio žemei, nesielgė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl sprendė, kad yra būtinoji sąlyga valstybės civilinei atsakomybei atsirasti – valdžios institucijos neteisėti veiksmai. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl patirtos žalos, priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos turtinės ir neturtinės žalos (pasekmės), pirmosios instancijos teismas juos laikė abstrakčiais ir deklaratyviais bei pripažino, jog pareiškėjas neįrodė, kad atsakovo neteisėtais veiksmais jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala CK 6.249–6.250 straipsnių prasme. Nenustatęs visų būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei atsirasti (nustačius tik NŽT neteisėtus veiksmus), pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą netenkino kaip nepagrįsto.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 165–168), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį dėl Įsakymo dalies panaikinimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį prašo palikti nepakeistą.

Be argumentų, nurodytų atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog CK 2.12 straipsnio 1 dalies prasme 2006 m. gegužės mėn. vykusio patikrinimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) nebuvo pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jam paskirta asmeninio ūkio žemė nebuvo naudojama pagal paskirtį. Taip pat teismas tinkamai nustatė, jog aplinkybę, kad pareiškėjas nesinaudojo jam suteiktomis žemės ūkio naudmenomis patvirtina ir 2011 m. žemės nuomos mokesčio deklaracija apie pareiškėjo sumokėtą mokestį už 2003–2010 m., iš kurios matyti, kad žemės nuomos mokestis buvo sumokėtas tik 2011 m. rugpjūčio 22 d. pavedimu.

2. Nepaisant to, kad visi teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstyti argumentai patvirtina, jog teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiamo Įsakymo priėmimo metu negyveno (duomenys neskelbtini) ir asmeninio ūkio žeme nesinaudojo, teismas nepagrįstai nusprendė Įsakymą panaikinti.

3. Kėdainių rajono Krakių apylinkės savivaldybės tarybos 1994 m. sausio 17 d. sprendime nurodyta, jog pareiškėjui išnuomotas 0,39 ha namų valdos žemės sklypas ir 0,61 ha likusi asmeninio ūkio žemė, iš viso skirtas 1,00 ha asmeninio ūkio žemės plotas. Remiasi Nutarimo 1 punktu, Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendino metodikos 75 punktu bei teigia, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas.

Nesutikdamas su apeliaciniu skundu, pareiškėjas pateikė atsiliepimą į jį (b. l. 172–174), kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti galioti, pakeičiant nebent jo priėmimo motyvus.

Be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas nurodo, kad:

1. Teismas pagrįstai panaikino Įsakymą, todėl pareiškėjas teismo sprendimo neskundė, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nesivadovavo visais pareiškėjo pateiktais įrodymais ir argumentais. Teigia, jog 2003 m. gruodžio 19 d. neatlygintinai privačion nuosavybėn A. J. perdavus valstybinės žemės sklypą, kuriame buvo pareiškėjo sodyba ir jam naudojimui suteikta asmeninio ūkio žemė, t. y. atkūrus nuosavybės teises, tokia žemė nebėra valstybinė ir netgi apskrities viršininkas negali joje vykdyti valstybinės žemės savininko funkcijų, įgyvendinti jos valdymo, naudojimo, kadangi tai – teisinis valstybinės žemės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, po trejų metų priimtas Įsakymas yra neteisėtas, nes žemę perdavus privačion nuosavybėn, akivaizdu, jog pareiškėjas negalėjo turėti galimybės ja naudotis. Pažymi, jog tokia situacija susidarė dėl dar 2002 m. vasario 12 d. apskrities viršininko įsakymo, kuriuo, nenutraukus pareiškėjo naudojimosi teisės, jam priskirta asmeninio ūkio žemė (kartu su kaimyno sodyba) buvo neteisėtai paimta į valstybinės žemės fondą. Pabrėžia, jog egzistuojant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo pavardė niekaip negalėjo būti įrašyta į Įsakymu patvirtintą sąrašą. Pareiškėjo manymu, nekreipdamas dėmesio į nurodytus pareiškėjo argumentus, pirmosios instancijos teismas aiškiai palaikė atsakovą.

2. Teismas neteisėtai nesiaiškino kodėl nebuvo pateiktas prašytas žemėtvarkos skyriaus vedėjo ir seniūno pasirašytas sąrašo projektas bei to, kad sąrašas buvo pasirašytas tik vėliau į komisiją įtraukto asmens. Dėl netinkamo pasirašymo sąrašas negalėjo būti teisėtai įtvirtintas.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 385 Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje įpareigojo apskrities viršininkus pavesti patikrinimus dėl nenaudojamos asmeninio ūkio žemės atlikti iki 1998 m. balandžio 30 d., vėliau turėjo būti patikrinta iki 2002 m. gegužės 31 d. ir taip kasmet. Iki 2006 m. pareiškėjas į asmeninio ūkio žeme nesunaudojančių asmenų sąrašus nepateko. Pažymi, kad patikrinimai galėjo būti atliekami kol žemė buvo valstybinė, o ne ją perdavus privačion nuosavybėn. Paimant pareiškėjui – valstybinės žemės panaudotojui, priskirtą žemę, buvo aiškiai pažeistas Žemės įstatymo 33 straipsnis. Atkreipia dėmesį, jog A. J. perduotas žemės sklypas (4,08 ha) šiuo metu yra sumažėjęs (3,8272 ha), apima visą pareiškėjui suteiktą naudotis 1 ha asmeninio ūkio žemę ir jo išpirktą 1,93 ha namų valdą ir akcentuoja, jog teismas, nustatęs, kad 2006 m. pareiškėjas negyveno (duomenys neskelbtini) ir asmeninio ūkio žeme nesinaudojo, neatsižvelgė į tai, kad tuo metu, kaip jau minėta, pareiškėjas tokios teisės nebeturėjo, nes žemė buvo perduota A. J..

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas skundžia Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 02-06-7596 „Dėl fizinių asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį sąrašų patvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjas įrašytas į Fizinių asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį Krakių sen., Kėdainių r., sąrašą (Nr. 32).

Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šio straipsnio 4 dalimi nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taikytina ir pareiškėjo ginčijamam įsakymui, nes procesinės teisės normos ginčui taikomos galiojančios procesinio veiksmo atlikimo metu.

Pareiškėjo skundas administraciniame teisme gautas 2014 m. balandžio 24 d., tačiau nėra duomenų, kad prieš teikiant skundą teismui pareiškėjas pasinaudojo privaloma neteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, todėl pareiškėjo skundas negalėjo būti priimtas nagrinėti teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Esant šiai aplinkybei, pareiškėjo skundas turi būti paliktas nenagrinėtu, kadangi jis nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos privalomos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar gali pasinaudoti nustatyta tvarka.

Nustačius pagrindą palikti skundo dalį dėl Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 02-06-7596 panaikinimo nenagrinėtą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas visas, kadangi tik įvertinus skundžiamo įsakymo teisėtumą, gali būti išspręstas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuris kildinamas iš skundžiamo akto teisėtumo.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo V. P. skundą palikti nenagrinėtą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė