2021-04-28 Nr. AB-9119-3-61-3-01325-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1199-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01325-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovams Laisvės atėmimo vietų ligoninei, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) 2019 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. NB-83 (toliau – ir Nutarimas), panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2S-1212 (toliau – ir Sprendimas), priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL ir Departamento, po 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad LAVL Nutarimu jam buvo paskirta nuobauda, o Departamento Sprendimu netinkamai išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl LAVL Nutarimo. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. vasario 12 d. apie 15 val. buvo paskirtas į 12 korpuso 204 palatą, kurioje buvo laikomas kitas asmuo, su kuriuo pareiškėjas konfliktuoja. Pareiškėjas teigė, kad šias aplinkybes nurodė LAVL administracijai, tačiau nebuvo priimtas sprendimas pareiškėją perkelti į kitą palatą. Pareiškėjas išėjo pasivaikščioti į lauką ir grįžęs vėl reikalavo jį perkelti į kitą palatą. Pareiškėjas akcentavo, kad savo valia išėjo iš palatos, tačiau jam buvo uždėti antrankiai, pareiškėją sumušė LAVL pareigūnai. Pareiškėjas tvirtino, kad jis negalėjo būti laikomas vienoje kameroje su nurodytu asmeniu, todėl LAVL pažeidė jo teises.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. LAVL nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 12 d. apie 15 val. 10 min. 12 korpuso antrame aukšte grįžęs po pasivaikščiojimo atsisakė eiti į paskirtą palatą, o pareigūnui nurodžius vykdyti teisėtus reikalavimus, pareiškėjas tai daryti atsisakė. Pareiškėjui pakartotinai buvo nurodyta vykdyti teisėtus reikalavimus, jis buvo įspėtas, jog bus panaudota fizinė prievarta ir specialiosios priemonės (antrankiai), tai išgirdęs, pareiškėjas bandė priešintis, todėl buvo iškviestas pastiprinimas, nuteistasis paguldytas ant žemės bei uždėti antrankiai iki nusiraminimo. LAVL pabrėžė, kad, pareiškėją nuvedus į palatą, antrankiai buvo nuimti.

5. LAVL nurodė, jog savo elgesiu pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatas, įpareigojančias nuteistuosius laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, todėl LAVL Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo atstovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Departamentas atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip LAVL. Papildomai Departamentas paaiškino, kad nenustatė, jog skiriant nuobaudą pareigūnai būtų viršiję įgaliojimus ar netinkamai įvertinę pažeidimo padarymo aplinkybes, taip pat Departamentas pažymėjo, kad tik pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, nesant įrodymų, kad LAVL pareigūnai naudojo fizinį smurtą, nepatvirtina Departamento darbuotojų neteisėtų veiksmų.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą atmetė.

9. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

10. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL, bei trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo atstovas Departamentas atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

12. Teisėjų kolegija 2020 m. gruodžio 22 d. nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 14 punktą pacientai, pristatyti į LAVL planine tvarka, priimami esant paciento asmens bylai, gydytojo siuntimui, asmens sveikatos istorijai, individualaus darbo su nuteistuoju knygelei, individualaus socialinės reabilitacijos planui, paciento pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda apskaitos kortelei, telefoninių pokalbių apskaitos kortelei, suimtojo (nuteistojo) materialinio buitinio aprūpinimo kortelei. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 21.1 punktą LAVL administracijos darbo valandomis gydomuosiuose skyriuose pacientus į konkrečias gyvenamąsias patalpas skirsto gydomųjų skyrių vedėjai (gydytojai), suderinę su Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir KŽS) pareigūnais (nesant jų – su Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnais). Vidaus tvarkos taisyklių 22 punktas nustato, kad, atsižvelgiant į bausmių vykdymą ir suėmimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, pacientų perkėlimas iš to pačio gydomojo skyriaus vienos gyvenamosios patalpos į kitą, taip pat iš vieno gydomojo skyriaus gyvenamosios patalpos į kito gydomojo skyriaus gyvenamąją patalpą, turi būti suderintas su KŽS pareigūnais. Pažymėta ir tai, jog pagal Vidaus tvarkos taisyklių 23 punktą nusikalimų ar kitų teisės pažeidimų prevencijos tikslais, o taip pat siekiant stabilizuoti ai gerinti įstaigos kriminogeninę būklę, KŽS pareigūnai, turėdami faktinių duomenų ir iš anksto suderinę su gydančiu gydytoju bei LAVL vadovybe, turi teisę perkelti pacientą iš gydomojo skyriaus vienos gyvenamosios patalpos į kitą. Iš nurodyto teisinio reguliavimo teisėjų kolegija nustatė, kad asmeniui atvykus į LAVL, jo patalpinimas į konkrečias patalpas privalo būti derinamas su KŽS pareigūnais, o nustačius faktines aplinkybes, kurios neleistų asmeniui būti patalpintoje patalpoje, KŽS pareigūnai turi teisę asmenį perkelti į kitas patalpas.

13. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, ar pareiškėjo patalpinimas į patalpą jam atvykus buvo derinamas su LAVL KŽS pareigūnais kaip tai imperatyviai numatė Vidaus tvarkos taisyklių 21 punktas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Todėl tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negalėjo būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Vilniaus apyardos administraciniame teisme 2021 m. vasario 8 d. gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis nurodė, kad žvalgybos pareigūnas su juo susitikęs LAVL nebuvo.

15. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas LAVL 2021 m. sausio 21 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad 2019 m. vasario 12 d. LAVL Priimamojo skyriaus gydytojo pareiškėjas buvo nukreiptas į LAVL Konsultacijų ir diagnostikos skyrių (12 korpusą) ir paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 204 pagal Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialisto nurodymą. Tai patvirtina pareiškėjo LAVL asmens kortelė.

16. LAVL 2021 m. vasario 11 d. pateikė paaiškinimus, kad LAVL nuteistieji skirstomi ir laikomi laikantis BVK nuostatų (BVK 70 str. 5 d.). Taip pat vadovaujamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012), kuri nurodo, kad nuteistieji skirstomi ir laikomi atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę (V-VI skyrius). Paaiškino, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialistas nurodymą priėmė atsižvelgdamas į LAVL Priimamojo skyriaus gydytojo nukreipimą bei BVK nuostatas. Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialistas skirdamas į kamerų tipo patalpą suimtąjį / nuteistąjį su kiekvienu asmeniškai nebendrauja, nes to teisės aktai nereikalauja.

17. LAVL 2021 m. vasario 23 d. (gavimo Vilniaus apyardos administraciniame teisme diena) pateikė paaiškinimus, kad pareiškėjas raštu ginčo metu nesikreipė į administraciją ir nėra duomenų, jog žodiniai prašymai neįvykdyti.

18. Departamentas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2021 m. sausio 25 d. rašte nurodė, kad pritaria LAVL pateiktai informacijai.

III. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 24 d. sprendimu M. Š. skundą atmetė.

20. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl LAVL Nutarimo ir Departamento Sprendimo, kuriais pareiškėjui paskirta nuobauda, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl žalos, kuri kildinama iš galimai neteisėtų LAVL ir Departamento veiksmų, skiriant pareiškėjui nuobaudą

21. Teismas, remdamasis BVK (redakcija galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. balandžio 3 d.) nuostatomis, pabrėžė, kad reikalavimai paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog BVK normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad, pagal minėtą BVK reglamentavimą, nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti, jo manymu, neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymais nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-273/2012).

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teigimu, jis nepadarė pažeidimo, todėl nuobauda jam paskirta nepagrįstai. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutiko. Byloje nustatyta, kad LAVL saugumo valdymo skyriaus jaunesnysis specialistas 2019 m. vasario 12 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 49-99(2), kuriame nurodyta, kad 2019 m. vasario 12 d. apie 15 val. 10 min. pareiškėjui buvo nurodyta eiti į paskirtą palatą Nr. 204, tačiau pareiškėjas atsisakė eiti į paskirtą palatą. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas buvo nuvestas į palatą Nr. 204 panaudojus specialias priemones. Byloje pateiktas LAVL saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto 2019 m. vasario 12 d. tarnybinis pranešimas Nr. 49-99(1), kuriame nurodyta, kad 2019 m. vasario 12 d. apie 15 val. 10 min. pareiškėjas priešinosi vedamas į palatą Nr. 204. Iš byloje pateiktų tarnybinių pranešimų ir Nutarimo, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda buvo matyti, kad pareiškėjas atsisakė eiti ir būti jam skirtoje palatoje. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas pareiškėjo 2019 m. vasario 18 d. pasiaiškinimas Nr. 72(5-6)-191 bei skundo argumentai patvirtino, jog pareiškėjas neneigė, jog atsisakė vykdyti pareigūno nurodymus ir nesutiko eiti į jam paskirtą patalpą. Skiriant nuobaudas turi būti atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į suimtojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį (BVK 143 str. 2 d.). Teismo vertinimu, iš skundžiamo Nutarimo ir Sprendimo buvo matyti, jog skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į pareiškėjo pateiktą paaiškinimą ir padarytą pažeidimą.

23. Teismas nustatė, kad LAVL 2021 m. sausio 22 d. rašte Nr. S-280 ir pareiškėjo LAVL laikomo asmens kameros kortelėje nurodyta, jog Vidaus tvarkos taisyklių buvo laikomasi, t. y. pareiškėjui atvykus į LAVL, pareiškėjas Priimamojo skyriaus gydytojo buvo nukreiptas į LAVL Konsultacijų ir diagnostikos skyrių (12 korpusą) ir paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 204 pagal Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialisto nurodymą.

24. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis BVK 110 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertinant ginčo situaciją nėra reikšmingos priežastys, dėl kurių pareiškėjas atsisakė vykdyti pareigūnų reikalavimus, kadangi pareiškėjas pareigūnų reikalavimus turėjo vykdyti pagal galiojantį BVK reglamentavimą. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas LAVL administracijai teikė rašytinį ar žodinį prašymą jį perkelti į kitą palatą, o LAVL būtų atsisakiusi išnagrinėti ar neišnagrinėjo tokio pareiškėjo prašymo. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad LAVL administracijos veiksmai šiuo atveju atitiko teisės aktų reikalavimus.

25. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė aplinkybių dėl paskirtos nuobaudos dydžio, pareiškėjas iš esmės nesutiko su aplinkybe, jog jis padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo argumentus, sprendė, kad minėti nuobaudos skyrimo tvarkos reikalavimai nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti. Nuobauda paskirta LAVL direktoriaus nutarimu, t. y. įgalioto pareigūno ir įforminta tinkamai, skiriant nuobaudą tinkamai įvertintos pažeidimo padarymo aplinkybės. Teismo nuomone, nuobauda atitiko padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, ji buvo paskirta nepažeidžiant nustatytų terminų, todėl nebuvo pagrindo jos naikinti. Ginčijamame Nutarime aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai.

26. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į nustatytas ir iš esmės neginčijamas faktines bylos aplinkybes, ginčijami administraciniai aktai yra teisėti, pagrįsti, neprieštaraujantys galiojančių teisės aktų nuostatoms, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo juos naikinti, todėl skundas dėl LAVL direktoriaus 2019 m. vasario 21 d. nutarimo Nr. NB-83 panaikinimo ir Departamento 2019 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 2S-1212 panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas.

27. Pareiškėjas taip pat prašė teismo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL ir Departamento, po 350 Eur neturtinei žalai atlyginti. Neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas kildino iš neva neteisėtai paskirtos nuobaudos, kuri sukėlė dvasinius išgyvenimus ir depresiją.

28. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų institucijų (LAVL ir Departamento) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų valstybei ar savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK 6.271) straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

29. Teismas šioje byloje nenustatė Lietuvos valstybės atstovų LAVL ir Departamento neteisėtų veiksmų skiriant pareiškėjui nuobaudą ir patvirtino paskirtos nuobaudos teisėtumą bei pagrįstumą. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad LAVL ir Departamentas veikė įstatymų nustatytose ribose, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, patvirtinančių žalos pareiškėjui atsiradimą. Dėl nurodytų aplinkybių, teismui nenustačius atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, nėra ir jų atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, o nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

30. Teismas darė išvadą, kad ginčo atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

IV. 31. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

32. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas objektyviai ir nešališkai neįvertinus bylos aplinkybių, remiantis tik atsakovo motyvais. Pareiškėjo nuomone, atsakovo veiksmai, jėga tempiant jį į kamerą, kurioje buvo pareiškėjo priešas ir jam grėsė realus pavojus, teismo nepagrįstai buvo pripažinti teisėtais. Taip pat pareiškėjas nesutinka, kad neteikė jokių prašymų žodžiu ar raštu, kadangi žodžiu prašė jį perkelti arba nuvesti pasikalbėti su KŽS pareigūnu, bet administracija į tai nereagavo.

33. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vertino ir citavo tik atsakovo pateiktą informaciją, kas įrodo teismo šališkumą. Teismas visiškai nevertino atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), tai, kad pareigūnai nieko nedarė, jog išvengti konflikto, perkelti pareiškėją ar leisti jam pasikalbėti su KŽS pareigūnu, tačiau tik prievarta stūmė į palatą. Pareiškėjo teigimu, jis buvo išprovokuotas daryti pažeidimą, kad apsaugotų save, savo sveikatą ir gyvybę.

34. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepagrįstai stojo į atsakovo pusę, visiškai ignoruodamas pareiškėjo pažeistas teises į sveikatą, nebūti kankinamam ir, kad nebūtų su juo žiauriai, nežmoniškai elgiamasi.

35. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

36. LAVL sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė skundą, todėl plačiau dėl pareiškėjo skundo teiginių nepasisako.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

38. Departamentas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes konstatavo, jog iš esmės ginčijami administraciniai aktai yra teisėti, pagrįsti, neprieštaraujantys galiojančių teisės aktų nuostatoms, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo juos naikinti, todėl skundas dėl nuobaudos paskyrimo atmestinas, kaip nepagrįstas. Šiuo atveju, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Departamentas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl plačiau dėl pareiškėjo skundo teiginių nepasisako, kadangi vertina juos absurdiškai ir teisiškai nepagrįstais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. 39. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl LAVL Nutarimo ir Departamento Sprendimo, kuriais pareiškėjui paskirta nuobauda, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš galimai neteisėtų LAVL ir Departamento veiksmų, skiriant pareiškėjui nuobaudą.

40. Byloje nustatyta, kad LAVL Saugumo valdymo skyriaus jaunesnieji specialistai 2019 m. vasario 12 d. surašė Tarnybinius pranešimus „Dėl nurodymų nevykdymo“ Nr. 49-99(1) ir Nr. 49-99(2), kuriuose nurodė, kad 2019 m. vasario 12 d. apie 15 val. 10 min. pareiškėjas buvo palydėtas iš pasivaikščiojimo kiemelio prie palatos Nr. 204. Nurodžius pareiškėjui eiti į paskirtą palatą, jis atsisakė vykdyti nurodymus teigdamas, kad neis į paskirtą palatą. Pareiškėjui dar kartą buvo nurodyta vykdyti teisėtus administracijos reikalavimus ir jis buvo įspėtas, jog priešingu atveju bus panaudota fizinė prievarta ir specialiosios priemonės. Pareiškėjas nepakluso ir bandė priešintis, todėl buvo iškviestas kitas pareigūnas, kuriam atbėgus pareiškėjas buvo paguldytas ant žemės, jam uždėti antrankiai ir nuteistasis grąžintas į palatą Nr. 204. Palatoje antrankiai buvo nuimti. Pareiškėjas 2019 m. vasario 18 d. pateikė pasiaiškinimą Nr. 72(5-6)-191, kuriame nurodė, kad į paskirtą palatą nėjo, siekdamas išvengti konflikto.

41. LAVL Drausmės komisija, išnagrinėjusi Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistės pateiktą dokumentinę medžiagą dėl pareiškėjo padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo, 2019 m. vasario 21 d. teikimu „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pasiūlė pataisos įstaigos direktoriui pareiškėjui skirti nuobaudą – perkėlimą į drausmės grupę 8 mėnesiams. LAVL direktoriaus Nutarimu pareiškėjui skirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę 8 mėnesiams dėl to, kad pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas.

42. Pareiškėjas, nesutikdamas su LAVL Nutarimu, pateikė Departamentui skundą dėl LAVL Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde dėstomas aplinkybes, Sprendimu konstatavo, kad LAVL administracijos veiksmai buvo teisėti.

43. Pareiškėjas, nesutikdamas su LAVL Nutarimu ir Departamento Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.

44. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi buvo patenkintas iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, ar pareiškėjo patalpinimas į patalpą jam atvykus buvo derinamas su LAVL KŽS pareigūnais, kaip tai imperatyviai numatė Vidaus tvarkos taisyklių 21 punktas.

45. Vilniaus apygardos administracinis teismas pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2019 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo M. Š. skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad LAVL 2021 m. sausio 22 d. rašte Nr. S-280 ir pareiškėjo LAVL laikomo asmens kameros kortelėje nurodyta, jog Vidaus tvarkos taisyklių buvo laikomasi, t. y. pareiškėjui atvykus į LAVL, pareiškėjas Priimamojo skyriaus gydytojo buvo nukreiptas į LAVL Konsultacijų ir diagnostikos skyrių (12 korpusą) ir paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 204 pagal Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialisto nurodymą. Teismas sprendė, kad nuobaudos skyrimo tvarkos reikalavimai nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijami administraciniai aktai yra teisėti, pagrįsti, neprieštaraujantys galiojančių teisės aktų nuostatoms, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo juos naikinti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas nepriteistinas, nenustačius pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

46. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismas vertino ir citavo tik atsakovo pateiktą poziciją dėl nuteistųjų pareigų ir ignoravo pareigūnų pareigas ir elgesį, kas įrodo šališkumą. Teismas visiškai nevertino pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo). Pareiškėjas teigia, kad buvo išprovokuotas daryti pažeidimą (neiti į kamerą) ir pasinaudoti būtinąją gintimi, nes galimai būtų nužudytas priešų.

47. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

49. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

50. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

51. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ar neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus.

52. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad LAVL atliko neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, vertino visus su šiuo klausimu susijusius įrodymus.

53. Kaip pagrįstai įvertinęs byloje esančius įrodymus nustatė pirmosios instancijos teismas, LAVL 2021 m. sausio 22 d. rašte Nr. S-280 ir pareiškėjo LAVL laikomo asmens kameros kortelėje (I t., b. l. 153) nurodyta, kad Vidaus tvarkos taisyklių buvo laikomasi, t. y. pareiškėjui atvykus į LAVL, pareiškėjas Priimamojo skyriaus gydytojo buvo nukreiptas į LAVL Konsultacijų ir diagnostikos skyrių (12 korpusą) ir paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 204 pagal Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialisto nurodymą (I t., b. l. 152, 153).

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu nurodytu aspektu, kad, vadovaujantis BVK 110 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertinant ginčo situaciją nėra reikšmingos priežastys, dėl kurių pareiškėjas atsisakė vykdyti pareigūnų reikalavimus, kadangi pareiškėjas pareigūnų reikalavimus turėjo vykdyti pagal galiojantį BVK reglamentavimą. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas LAVL administracijai teikė rašytinį ar žodinį prašymą jį perkelti į kitą palatą, o LAVL būtų atsisakiusi išnagrinėti ar neišnagrinėjo tokio pareiškėjo prašymo. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad LAVL administracijos veiksmai šiuo atveju atitiko teisės aktų reikalavimus.

55. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo nurodytais aspektais konstatuoti LAVL neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.

56. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šioje byloje nenustačius vienos iš būtinų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti – neteisėtų Lietuvos valstybės atstovų LAVL ir Departamento veiksmų (neveikimo) pareiškėjo atžvilgiu, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

57. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su teismo šališkumu nagrinėjant bylą, pažymi, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi, ar buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu keltų abejonių dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1187-442/2020; 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1319-629/2021, kt.).

58. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išskirtinį atsakovų atstovų pozicijos palaikymą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra visiškai nepagrįsti, nes tai, kad teismas kitaip nei kuri nors iš ginčo šalių įvertino įrodymus ar padarė vienos iš ginčo šalių netenkinančias išvadas, negali būti laikoma šališkumo ar tendencingumo požymiais.

59. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Veslava Ruskan Milda Vainienė