2017-01-31 Nr. AB-2701-3-61-3-04131-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-527-143/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04131-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Č. M. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas nuo 2008 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d. kamerose, kurios yra rūsyje. Kamerose šalta, drėgna, ant sienų grybeliai, blogas apšvietimas. Beveik visą laiką buvo kalinamas vienas, nors nėra nuteistas iki gyvos galvos, teismo sprendimu nėra paskirta bausmę atlikti vienutės kameroje. Vienatvės jausmas dažnai priversdavo susimąstyti apie savižudybę, sukeldavo depresiją. Papildomai pagrįsdamas skundo pagrindą pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra prie pat durų, todėl per langelį, esantį kameros duryse, prižiūrėtojai gali jį matyti besinaudojantį tualetu. Teigė, kad kalinimas tokiomis sąlygomis žemina žmogaus orumą, jis tapo nervingas, irzlus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 11–17) prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas pateikė pareiškėjo judėjimo grafiką. Nurodė, jog maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų reikalavimų. Atkreipė dėmesį į tai, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, yra išduodami į kameras.

Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Dėl kamerų remonto paaiškino, kad jis atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, taip pat griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms laikyti. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 6 d. sprendimu (b. l. 42–45) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiais nuo 2008 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d.

Teismas pažymėjo, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.124 straipsnį ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 1, 5 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2015 m. rugpjūčio 14 d., todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d.

Šiuo atveju pareiškėjas dalį reikalavimo dėl žalos atlyginimo reiškė už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 25 d., todėl teismas padarė išvadą, kad senaties terminas yra praleistas. Pažymėjo, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų taip pat nenustatė. Tuo remdamasis teismas laikė, kad yra pagrindas patenkinti prašymą ir pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą ir už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. skundo dalį atmesti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).

Taigi teismas šiuo atveju sprendė, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d., kai pareiškėjas buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246– 6.249 straipsniuose:

žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009), taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas nustatė, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje Nr. 94 (plotas 7,94 m2) kartu su dar 1 asmeniu, 2012 m. rugpjūčio 31 d. išvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Taigi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtinta nuostata paminėtu laikotarpiu buvo užtikrinta, pareiškėjui teko 3,97 m2. Šiuo aspektu Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas veikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo vieno laikymo kameroje kaip nepagrįstus, nes nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d. jis buvo kalinamas su dar vienu asmeniu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat argumentavo, jog pagrindas neturtinei žalai kilti atsirado ir dėl netinkamai įrengtų kamerų – kamerose šalta, drėgna, ant sienų grybeliai, blogas apšvietimas. Teismas vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 22, 23, 24, 26 punktais. Įvertinęs pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas pažymėjo, jog apšvietimo, temperatūros, drėgmės reikalavimų pažeidimų pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje Nr. 94 laikotarpiu nebuvo nustatyta. Tuo remdamasis teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus pareiškėjo argumentus šiuo aspektu.

Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus teigė, kad sanitarinis mazgas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes jis atitvertas tik sienele, yra prie pat kameros durų, kalėjimo prižiūrėtojai per durų akutę gali stebėti, kai jis atlieka gamtinius reikalus. Teismas atsižvelgė į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktą, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (2011 m. birželio 14 d. redakcija) patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.5 punktą. Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, ir kt.). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.

Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į trumpą laikotarpio trukmę (12 parų), kuomet pareiškėjui Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo tinkamai užtikrinamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimas, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudarė faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 3 000 Eur. Teismo vertinimu, prašoma priteisti suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisė 100 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 52) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimu ir prašo visiškai patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas nuo 2008 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d. Pagal Europos teisę, nuteistajam ar suimtajam tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Temperatūra negali būti žemesnė kaip 18°C. Ant sienų negali būti jokių grybų. Lietuvoje kalinamajam turi tekti ne mažiau 3,6 kv. m ploto. Tai yra teisės normų kolizija, kuomet Europos Sąjungos teisės aktai turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos teisės aktus. Pažymi, jog nuo 2008 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. gegužės 11 d. pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ jam priklausė 5 kv. m, o nuo 2010 m. gegužės 11 d. iki dabar – 3,6 kv. m ploto. Sumažintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas yra bausmės griežtinimas ir stiprinimas. Pabrėžia, kad jo teisių pažeidimas yra tęstinis, o neturtinė žala turi būti skaičiuojama nuo 2008 m. gegužės mėn., o ne 12 parų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Sprendžiant iš esmės Institucijos (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2008 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d. Į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 14 d. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, be kita ko, prašė taikyti šioje administracinėje byloje ieškinio senatį, t. y. pateikė teismui CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia svarstytinas CK nuostatų dėl ieškinio senaties taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų (tarp jų ir Konvencijos) reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas, teigdamas, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2008 m. gegužės mėn., iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 14 d., teisėjų kolegija konstatuoja, jog jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimų daliai taip pat nenustatė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo dalį (CK 1.131 str. 1 d.).

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo šiuo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas (minimalios gyvenamojo ploto kamerose normos užtikrinimas, higienos ir sanitarinių normų laikymasis). Teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą.

Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl teisės aktų viršenybės, kolegija pirmiausia pažymi, jog Konvencijos ir paminėtos nacionalinės teisės normos negali būti tarpusavyje supriešinamos ta prasme, kad formalus nacionalinių teisės normų laikymasis savaime paneigtų galimybę taikyti Konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų prieita prie išvados, kad tam tikras elgesys su žmogumi (šiuo atveju pareiškėju) turi Konvencijos 3 straipsnio draudžiamo elgesio požymius. Tačiau kartu pažymėtina, kad, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, teismas pirmiausia turi įvertinti tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Tai yra būtina padaryti suponuojant, kad nacionalinės teisės leidėjai, priimdami tam tikrus teisės aktus, laikosi (privalo paisyti) šalyje būtinų taikyti tarptautinės teisės (kartu ir Konvencijos) pagrindinių nuostatų ir reikalavimų. Todėl teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamai laikomasi tam tikrų (byloje taikytinų) specialiųjų nacionalinės teisės normų, preziumuojama, kad buvo laikomasi ir tą teisės sritį reglamentuojančių tarptautinės teisės (Konvencijos) normų. Ir, priešingai, teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeistos byloje taikytinos specialiosios nacionalinės teisės normos, galima preziumuoti, o, atsižvelgus į tokių pažeidimų mastą ir itin neigiamą pobūdį, – konstatuoti tam tikrų Konvencijos nuostatų pažeidimus.

Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, sutinka su teismo konstatavimu dėl aptariamu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 25 d. (12 parų), minimalios gyvenamojo ploto normos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje Nr. 94 užtikrinimo (šioje kameroje, kurios plotas 7,94 kv. m, pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu) (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.), higienos pažeidimų (dėl apšvietimo, temperatūros, drėgmės) (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23, 24, 26 p.) nenustatymo, taip pat sutinka su teismo išvada dėl sanitarinių reikalavimų (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p.) nesilaikymo.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į pirmosios instancijos teismo konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 100 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Č. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė