2024-06-19 Nr. AB-10037-3-61-3-02030-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-292-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02030-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.15

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kelmės vanduo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kelmės vanduo“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kelmės vanduo“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. AS-124 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) arba pakeisti Sprendimą sumažinant paskirtą ekonominę sankciją iki protingumo ir teisingumo kriterijus atitinkančio dydžio, kuris būtų proporcingas padaryto pažeidimo mastui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko Bendrovės mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius planinį patikrinimą (toliau – ir Patikrinimas) ir 2021 m. balandžio 1 d. pateikė Bendrovei 2021 m. kovo 31 d. patikrinimo aktą Nr. (7.3)-PA-967 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodė, kad mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos, forma KIT708, pateiktos laiku už: 2017 m. I–IV ketvirčius, 2018 m. I, II, IV ketvirčius, 2019 m. I, IV ketvirčius, tačiau už 2018 m. III ketvirtį, 2019 m. II–III ketvirčius pateiktos pavėluotai. Patikrinimo akte taip pat konstatuota, kad Bendrovė Janaučių, Verpenos, Kiaunorių, Pagražuvio, Šedbarų, Užvenčio, Dvarviečių, Pašilėnų, Labūnavėlės, Kolainių, Stulgių, Valpainių, Pakražančio, Žalpių, Šaukėnų, Lykšilio, Gaugarių, Laikšės, Kalniškių Vidsodžio, Vaiguvos, Pakėvio, Kražių, Butkiškės, Karklėnų, Pašilės, Petrališkės, Liolių, Gailių, Maironių, Paramočio, Budraičių, Vijurkų vandenvietėse (toliau – ir Ginčo vandenvietės) leidimo išgauti požeminį vandenį neturėjo.

3. Nurodė, kad Bendrovė tinkamai apskaitė išgauto vandens kiekius, tinkamai apskaičiavo ir sumokėjo mokestį už išgautą vandenį 2017–2019 m. mokestiniais laikotarpiais, tačiau atsakovas konstatavo, kad ji šį vandenį išgavo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos (toliau – ir LGT) leidimo, todėl paskaičiavo mokėtiną mokestį didesniu tarifu (taikant koeficientą 10) 471 148,00 Eur sumą.

4. Pareiškėjas teigė, kad 2021 m. balandžio 29 d. raštu Nr. S-69 pateikė atsakovui rašytines pastabas, kuriose nurodė, jog mokėtino mokesčio deklaracijos buvo užpildytos ir pateiktos laiku, visi mokesčiai taip pat buvo sumokėti laiku, o Ginčo vandenvietėse požeminį vandenį namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui bei vandenį kitoms reikmėms išgavo pagal TIPK leidimus, todėl gauti LGT leidimų naudoti vandenvietes nereikėjo. Prašė Departamento Patikrinimo akto netvirtinti.

5. Atsakovas 2021 m. birželio 2 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriame pakeitė Patikrinimo aktą ir perskaičiavo mokėtiną mokestį didesniu tarifu už be leidimo išgautą požeminį vandenį bei patvirtino 432 631,00 Eur ekonominę sankciją. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas Sprendimas priimtas neįvertinus faktinių aplinkybių ir neatsižvelgus į realius pareiškėjo veiksmus, o paskirta ekonominė sankcija neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, yra neproporcinga Bendrovės padarytam pažeidimui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas turėtų būti panaikintas arba pakeistas.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d., laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Pareiškėjos TIPK leidimuose buvo įtrauktos Kelmės miesto ir Tytuvėnų miesto vandenvietės. Visos kitos Ginčo vandenvietės leidimo išgauti požeminį vandenį neturėjo. Todėl 2017–2019 metais šiose vandenvietėse visas išgautas požeminis vanduo, laikytinas išgautas be leidimo.

8. Paaiškino, kad atsakovas, atlikęs patikrinimą ir priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas be leidimo išgavo tam tikrą gamtos išteklių kiekį, todėl neatsižvelgiant į tai, ar teisingai deklaravo visus sunaudotus vandens išteklius ir tinkamai sumokėjo mokėtinus mokesčius, ir, ar tai buvo tyčinis veiksmas ar ne, pakanka, jog būtų taikomas didesnis mokesčio tarifas dauginant iš koeficiento 10. Už be leidimo išgautą požeminį vandenį Bendrovei paskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma yra 471 148,00 Eur. Be to, mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos forma KIT708 Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikta pavėluotai: 2019 m. II ketvirčio mokestinio laikotarpio deklaracija pateikta 2019 m. spalio 10 d., III ketvirčio – 2020 m. vasario 7 d., 2018 m. III ketvirčio mokestinio laikotarpio deklaracija pateikta 2020 m. vasario 7 d.

9. Atsakovas pažymėjo, kad atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, Sprendimu pakeitė Patikrinimo akto dalį dėl Liolių ir Gailių vandenvietės išgauto požeminio vandens bei perskaičiavo mokestį didesniu tarifu už be leidimo išgautą požeminį vandenį ir patvirtino 432 631,00 Eur mokestį. Tvirtinant patikrinimo rezultatus, atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 6 straipsnio 2 dalyje.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog privalomas turėti leidimas gamybiniam požeminiam vandeniui išgauti jam buvo nereikalingas, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, o subjektyvios nuomonės pateikimas nereiškia, kad skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas. Be to, pareiškėjas, sužinojęs apie pareigą gauti reikiamus LGT leidimus, ėmėsi veiksmų tokiems leidimams gauti. Nors pareiškėjas teigia, jog Departamento pareigūnai ar kitos valstybinės institucijos neinformavo, kad reikalingas leidimas gamybiniam požeminiam vandeniui išgauti, tačiau šios aplinkybės pareiškėjas taip pat nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentui teisės aktai nenumato pareigos informuoti kiekvieną ūkio subjektą apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą.

11. Atsakovas teigė, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mažinimas yra išskirtinai teismų kompetencijos dalykas, ir galimas tik tada, kai yra nustatomos pagrįstos išskirtinės aplinkybės. Atsakovo nuomone, skunde pateikiamos aplinkybės nelaikytinos teisiškai reikšmingomis ar šalinančiomis padarytą pažeidimą ir nesudarančios pagrindo mažinti apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių apskaičiavimų ir pagrindimų dėl patirtų išlaidų, todėl plačiau nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo priteisi visas turėtas bylos nagrinėjimo išlaidas. Atsakovo nuomone, Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįstas bei teisingas, o pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu Sprendimas turėtų būti pakeistas.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir pakeitė Departamento 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. AS-124 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 432 631,00 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant jį iki 86 526,00 Eur.

13. Teismas nustatė, kad Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko UAB „Kelmės vanduo“ mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius planinį patikrinimą, kurio metu nustatė, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu turėjo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento išduotus TIPK leidimus Nr. K-13 ir Nr. K-14, kuriais jai buvo suteikta teisė naudoti geriamąjį gėlą ir požeminį vandenį Kelmės miesto ir Tytuvėnų vandenvietėse (TIPK leidimo Nr. 13 15 lentelėje „Vandens paėmimas ir vartojimas“ įtraukta Kelmės miesto vandenvietė, TIPK leidimo Nr. 14 15 lentelėje „Vandens paėmimas ir vartojimas“ įtraukta Tytuvėnų miesto vandenvietė). Visos kitos vandenvietės – Janaučiai, Verpena, Kiaunoriai, Pagryžuvys, Šedbarai, Užventis, Dvarviečiai, Pašilėnai, Labūnavėlė, Kolainiai, Stulgiai, Valpainiai, Pakražantis, Žalpiai, Šaukėnai, Lykšilis, Gaugariai, Laikšės, Kalniškiai, Vidsodis, Vaiguva, Pakėvis, Kražiai, Butkiškė, Karklėnai, Pašilė, Petrališkė, Lioliai, Gailiai, Maironiai, Paramotis, Budraičiai, Vijurkai leidimo išgauti požeminį vandenį laikotarpiu nuo 2017 iki 2019 metais neturėjo, todėl šiose vandenvietėse visas išgautas požeminis vanduo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalimi, laikytinas išgautas be leidimo. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalį ir MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalį.

14. Patikrinimo akte konstatuota, kad vandenvietėse Janaučiai, Verpena, Kiaunoriai, Pagryžuvys, Šedbarai, Užventis, Dvarviečiai, Pašilėnai, Labūnavėlė, Kolainiai, Stulgiai, Valpainiai, Pakražantis, Žalpiai, Šaukėnai, Lykšilis, Gaugariai, Laikšės, Kalniškiai, Vidsodis, Vaiguva, Pakėvis, Kražiai, Butkiškė, Karklėnai, Pašilė, Petrališkė, Lioliai, Gailiai, Maironiai, Paramotis, Budraičiai, Vijurkai išgauta vandens – 2017 metais: I ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 52 205 kub. m ir kito požeminio vandens 17 555 kub. m, II ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 51 989 kub. m ir kito požeminio vandens 17 181 kub. m, III ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 54 822 kub. m ir kito požeminio vandens 17 598 kub. m, IV ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 45 547 kub. m ir kito požeminio vandens 15 798 m; 2018 metais: I ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 59 164 kub. m ir kito požeminio vandens 19 066 kub. m, II ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 61 347 kub. m ir kito požeminio vandens 21 703 kub. m, III ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 65 056 kub. m ir kito požeminio vandens 19 694 kub. m, IV ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 59 642 kub. m ir kito požeminio vandens 18 498 kub. m; 2019 metais: I ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 56 717 kub. m ir kito požeminio vandens 21 803 kub. m, II ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 61 045 kub. m ir kito požeminio vandens 24 795 kub. m, III ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 70 602 kub. m ir kito požeminio vandens 21 447 kub. m, IV ketvirtis požeminio vandens namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui 56 343 kub. m ir kito požeminio vandens 17 217 kub. m.

15. Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad pareiškėjas mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2017 m. I–IV ketvirčius, 2018 m. I, II, IV ketvirčius, 2019 m. I, IV ketvirčius, forma KIT708, pateikė laiku, o už 2018 m. III ketvirtį, 2019 m. II–III ketvirčius pateikė pavėluotai (2019 metų II ketvirčio mokestinio laikotarpio deklaracija pateikta 2019 m. spalio 10 d., III ketvirčio – 2020 m. vasario 7 d., 2018 metų III ketvirčio mokestinio laikotarpio deklaracija pateikta 2020 m. vasario 7 d.). Todėl pareiškėjui buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu (taikant koeficientą 10) 471 148 Eur bei pasiūlyta pateikti pastabas dėl Patikrinimo akto.

16. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 29 d. raštu Nr. Nr. S-69 pateikė rašytines pastabas, kuriose nurodė, kad mokėtino mokesčio deklaracijos buvo užpildytos ir pateiktos laiku, visi mokesčiai buvo taip pat sumokėti laiku. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad vandenvietėse Kiaunoriai, Pagražuvys, Šedbarai, Šaukėnai, Lykšilis, Laikšė, Vaiguva, Pakėvis, Kražiai, Butkiškė, Karklėnai, Pašilė, Petrališkė, Lioliai, Gailiai požeminį vandenį namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui bei vandenį kitoms reikmėms išgavo pagal TIPK leidimus Nr. 17, Nr. 18, Nr. K-20, Nr. 29 ir Nr. 35, todėl ŽGĮ Pakeitimo įstatymo nuostatų buvo laikomasi, nes vandenvietės buvo nurodytos TIPK iki ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, dėl to LGT leidimų naudoti vandenvietes pareiškėjui nereikėjo.

17. Departamentas, įvertinęs Bendrovės pateiktas rašytines pastabas, 2021 m. birželio 2 d. Sprendimu nepatvirtino Patikrinimo akto dalies, kuria buvo priskaičiuota 471 148,00 Eur ir perskaičiavo mokėtiną padidintą mokestį. Departamentas, vadovaudamasis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, už be leidimo 2017–2019 m. (I–IV ketv.) mokestiniais laikotarpiais išgautą požeminio vandens kiekį perskaičiavo mokėtiną mokestį, taikant didesnį mokesčio tarifą: už 2017 m. –120 344,00 Eur; už 2018 m. – 146 538 Eur; už 2019 m. – 156 749 Eur, iš viso – 432 631 Eur.

18. Teismas vadovavosi ŽGĮ, MVGIĮ, Aplinkos apsaugos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 patvirtintų Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių nuostatomis.

19. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas yra mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojas. Pareiškėja teigia, kad Ginčo vandenvietėse požeminį vandenį išgavo pagal TIPK leidimus, todėl LGT leidimų naudoti vandenvietes nereikėjo.

20. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui išduoto TIPK leidimų Nr. 13 ir Nr. 14, 15 lentelėje „Vandens paėmimas ir vartojimas“ yra įtraukta Kelmės miesto vandenvietė ir Tytuvėnų miesto vandenvietė. Kitose pareiškėjo turimuose TIPK leidimuose Ginčo vandenvietės nėra įtrauktos, be to juose nėra 15 lentelės „Vandens paėmimas ir vartojimas“ su 3 grafoje nustatytu didžiausiu leidžiamu gauti/išgauti vandens kiekiu, kaip tai numatyta Taisyklių 4.1 punkte, todėl teismas pareiškėjo teiginius, jog Ginčo vandenvietėse 2017–2019 metais požeminis vanduo išgautas turint leidimą, atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad Ginčo vandenvietėse leidimas gamybiniam požeminiam vandeniui išgauti nebuvo reikalingas. Pareiškėjui, kaip ir kitiems ūkio subjektams, imperatyvus įstatymo reikalavimas taikomas vienodai. Pareiškėjas privalėjo veiklą organizuoti taip, kad valstybei prievolės būtų įvykdytos tinkamai. Teismas akcentavo, kad tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys vykdantys veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Taigi pareiškėjas, vykdydamas ūkinę veiklą, prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą, privalėjo gauti Leidimą, suteikiantį teisę išgauti valstybinius gamtos išteklius, juos teisingai ir laiku registruoti, deklaruoti, sumokėti mokesčius.

21. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Sprendimu paskirtos sankcijos proporcingumo ir teisingumo teismas pažymėjo, kad proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, jog pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes.

22. Teismas pažymėjo, kad MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais. Sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į padaryto pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes, į pareiškėjo finansinę situaciją, galimybę sumokėti finansinę sankciją ir galimas to pasekmes.

23. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėjas Patikrinimo akte konstatuotus pažeidimus būtų padaręs tyčia ar turėdamas tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus ar, kad jam anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Be to, pareiškėjas bendradarbiavo su Departamentu, t. y. pateikė prašomą informaciją. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, kad pareiškėja būtų siekusi ar trukdžiusi Departamentui atlikti patikrinimus ir (ar) nustatyti svarbias bei reikalingas aplinkybes. Taip pat nustatyta, jog pareiškėja, nors ir pavėluotai, tačiau, iki patikrinimo pateikė Deklaracijas už 2017–2019 m. I–IV ketv. ir sumokėjo mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Todėl, teismo vertinimu, pažeidimo pavojingumas šiuo atveju nebuvo didelis, o paskirta ekonominė sankcija Bendrovės finansinei padėčiai yra reikšminga. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl sprendė, kad yra pagrindas apskaičiuotą mokesčio sumą sumažinti.

24. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus. Pažymėjo, kad 2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“, kuris numato, jog asmeniui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) kiekį būtų taikomas 2 kartus didesnis mokesčio tarifas vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio mokesčio tarifo. Taip pat 2021 m. kovo 16 d. yra registruotas iš esmės analogiškas Seimo narių grupės parengtas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr. XIVP-145(2), kuris 2 kartus didesnį tarifą vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio tarifo, numato taikyti būtent požeminio vandens naudojimo pažeidimams.

25. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendė, jog Sprendimu patvirtintas 432 631,00 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui atlyginti bei MVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį dėl be leidimo išgautų ir laiku nedeklaruotų gamtos išteklių kiekio už 2017–2019 m. I–IV ketv. laikotarpį padidinti 2 kartus. Teismas ginčijamu Sprendimu apskaičiuotą 432 631,00 Eur mokestį didesniu tarifu sumažino iki 86 526 Eur (43 263 Eur x 2).

26. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

27. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo ginčyto Sprendimo pakeitimą nulėmė ne atsakovo neteisėti veiksmai (byloje nebuvo konstatuotas skundžiamo Sprendimo neatitikimas teisės aktų reikalavimams), o teismo pasinaudojimas jam teisės aktų nustatyta diskrecijos teise, įvertinus reikšmingas aplinkybes, skirti mažesnę, nei įstatyme nustatyta, sankciją ar šios sankcijos neskirti visai. Šiuo atveju atsakovas neturėjo teisės skirti mažesnės sankcijos nei buvo paskyręs, todėl teismas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė.

III

28. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti arba sprendimą pakeisti sumažinant Sprendimu paskirtą ekonominę sankciją iki protingumo ir teisingumo kriterijus atitinkančio dydžio, kuris būtų proporcingas padaryto pažeidimo mastui.

29. Pareiškėjas nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes teismas faktinei ginčo situacijai netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareiškėjas leidimus naudoti gręžinius turėjo, todėl mokesčio padidintu tarifu atsakovas skaičiuoti ir tvirtinti negalėjo. Be to, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad atsakovo patvirtintas mokestis padidintu tarifu yra neproporcingas pareiškėjo padarytam pažeidimui ir šį mokestį ženkliai sumažino, tačiau pareiškėjo nuomone, net ir pirmosios instancijos teismo paskirta sankcija yra neproporcinga pažeidimui (jei visgi jis būtų nustatytas) bei neatitinka suformuotos praktikos beveik identiškoje byloje, todėl skirta sankcija turėtų būti sumažinta.

30. Pirmosios instancijos teismas nevertino ŽGĮ Pakeitimo įstatyme nurodytos išlygos, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti <...> požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos, kontekste. Kaip nepasisakė ir dėl teisinio reglamentavimo, galiojusio tuo metu, kai TIPK leidimai naudoti ginčo vandenvietes pareiškėjui buvo išduoti. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kadangi pareiškėjo pateiktuose TIPK leidimuose ginčo gręžiniai ir iš jų išgaunamo požeminio vandens kiekiai nenurodyti, tai Bendrovė neva neturi leidimo naudoti požeminį vandenį ir todėl sankcija mokėti mokestį padidintu tarifu yra skirta pagrįstai.

31. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pirmiausia turėjo įvertinti aplinkybes, kad gręžinių naudojimo sąlygos per visą laikotarpį nesikeitė (ką įrodo ir atsakovo patvirtintas Sprendimas, kuriame nurodyti iš visų vandenviečių išgauti vandens kiekiai iš kurių matyti, kad per parą viena vandenvietė vidutiniškai išgauna 51 kub. m požeminio vandens), todėl išduotuose TIPK leidimuose ir nebuvo nurodyti nei gręžiniai, nei iš jų išgaunamo požeminio vandens kiekiai. Pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad pareiškėjo turimuose TIPK leidimuose ginčo gręžiniai nenurodyti ne dėl to, kad jų nenorėta deklaruoti ar parodyti, o dėl to, jog tuo metu kai buvo gauti TIPK leidimai, šių leidimų išdavimo taisyklės nurodė, kad nereikia nurodyti gręžinių, iš kurių išgaunamas požeminio vandens kiekis yra iki 100 kub. m per parą. Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių neįvertino.

32. Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog Ginčo vandenvietėse leidimas gamybiniam požeminiam vandeniui išgauti nebuvo reikalingas. Tačiau kokius objektyvius įrodymus pareiškėjas teismui gali pateikti, jeigu skunde teismui pats pareiškėjas nurodo TIPK leidimų išdavimo taisyklių reikalavimus, pagal kuriuos tuo metu kai leidimas buvo išduotas, ginčo vandenviečių tiesiog nereikėjo nurodyti, o ir atsakovas savo Sprendime net ir nenurodė jokių aplinkybių, kad ginčo vandenvietėse išgaunamo požeminio vandens sąlygos neatitinka TIPK leidimo ar pan. Šiuo atveju ginčo dėl to, kad ginčo vandenvietėse požeminio vandens sąlygos nesikeitė, nėra, todėl nesant ginčo, jog vandenviečių naudojimo sąlygos nesikeitė, pareiškėjas net ir nežino kokius įrodymus reikia pateikti teismui įrodyti, kad vandenviečių naudojimo sąlygos, kurios TIPK leidžiamos ir dėl ko net nėra ginčo, nepasikeitė.

33. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, kad į bylą buvo pateiktos pareiškėjo paraiškos TIPK leidimams gauti, kuriose buvo nurodyti ginčo gręžiniai ir iš jų išgaunamo požeminio vandens kiekiai. Taigi teismas nevertino visumos dokumentų, o įvertino tik vieną dokumentą. Bet juk tik visuma duomenų ir dokumentų rodo, kad realiai pareiškėjo turimi TIPK leidimai dar iki ŽGĮ Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo leido pareiškėjui naudoti ginčo vandenvietes ir iš jų išgauti požeminį vandenį, todėl įsigaliojus ŽGĮ Pakeitimo įstatymui papildomo leidimo iš LGT pareiškėjas neprivalėjo gauti, nes vandenviečių naudojimo sąlygoms nesikeičiant tokį leidimą jis turėjo neterminuotai (kaip tai ir nurodoma ŽGĮ Pakeitimo įstatymo išlygoje).

34. Nagrinėjamu atveju ginčo vandenvietės buvo naudojamos keliolika metų iki ŽGĮ Pakeitimo įstatymo atsiradimo ir jos buvo nurodytos paraiškose TIPK leidimui gauti; pagal tuo metu galiojusias taisykles buvo gauti TIPK leidimai ir šios vandenvietės buvo eksploatuojamos nuo seno, o ne kaip naujos. Pareiškėjas sutinka, kad prieš pradedant eksploatuoti naują vandenvietę reikia gauti visus leidimus, tačiau nagrinėjamu atveju ginčas yra ne apie sankciją, skirtą už naujos vandenvietės eksploataciją neturint leidimų, o apie tai, jog nuo seno eksploatuojamos vandenvietės, turinčios TIPK leidimą, atsakovo buvo laikomos neturinčiomis dar vieno papildomo leidimo ŽGĮ Pakeitimo įstatymo prasme, nors tas pats įstatymas leido ginčo vandenvietes eksploatuoti neturint LGT leidimo, nes vandenvietės turėjo TIPK leidimus ir jų naudojimo sąlygos nesikeitė visą laiką ir yra tokios pačios ir šiuo metu.

35. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, neištyrė šias aplinkybes įrodančių dokumentų, ginčui pritaikė netinkamas teisės normas, o sprendimą priėmė formaliai vadovaudamasis tik vienu rašytiniu įrodymu (TIPK leidimu), todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovo paskirta sankcija neva yra skirta teisėtai.

36. Pareiškėjas dėl sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui nurodo, kad neginčija motyvų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog paskirta sankcija yra neproporcinga pažeidimui, tačiau nesutinka su teismo nustatyta mokėtino mokesčio suma. Pareiškėjo vertinimu, net ir sprendimu sumažinta mokėtina mokesčio suma yra per didelė, neproporcinga pažeidimui, neteisinga pareiškėjo atžvelgiu ir, remiantis pirmosios instancijos teismo panašiose bylose priimtais sprendimais, galėtų būti mažintina bent iki 1 karto, t. y. iki 43 263 Eur.

37. Pareiškėjas teigia, kad skunde pirmosios instancijos teismui nurodė visas aplinkybes, dėl kurių paskirta sankcija neproporcinga padarytam pažeidimui. Pareiškėjo nuomone, tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad pareiškėjas yra padaręs pažeidimą, t. y. požeminį vandenį yra išgavęs be leidimo, tuomet apeliacinės instancijos teismas, turėtų pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimu paskirtą ekonominę sankciją, ją skiriant pagal pirmosios instancijose teismo jau nagrinėtose labai panašių faktinių aplinkybių bylose suformuotą praktiką, skirtos sankcijos dydį sumažinant iki 1,5 karto, t. y. vietoje pirmosios instancijos teismo paskirtos sankcijos – 86 526 Eur, skirti 43 263 Eur sankciją.

38. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, skundžiamame sprendime nurodė, jog pareiškėjo nurodyti skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir nedarantys įtakos Departamento sprendimo pagrįstumui. Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu išgauti požeminį vandenį visų reikalingų leidimų pareiškėjas neturėjo. Todėl teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei nurodytus argumentus, konstatavo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ginčo teisinius santykius reguliuojančiu reglamentavimu, kuris yra imperatyvus, t. y. konstatavus pažeidimą, taikoma konkreti nustatyta sankcija – apskaičiuotą mokėtiną mokestį dauginant iš koeficiento 10 (MUVGIĮ 2 priedas). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad šioje dalyje naikinti skundžiamo Sprendimo pareiškėjo nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, atsakė į pareiškėjo skundo argumentus, tinkamai taikė ir aiškino aktualias įstatymų nuostatas, priimtas sprendimas yra išsamiai motyvuotas, Departamentas sutinka su šia motyvacija.

39. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, jog atsakovo patvirtintas mokestis padidintu tarifu yra neproporcingas pareiškėjo padarytam pažeidimui ir šį mokestį ženkliai sumažino, tačiau pareiškėjo nuomone, net ir pirmosios instancijos teismo paskirta sankcija yra neproporcinga pažeidimui (jei visgi jis būtų nustatytas) bei neatitinka pirmosios instancijos teismo suformuotos praktikos beveik identiškoje byloje, todėl skirta sankcija turėtų būti sumažinta. Teigia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas vertino nustatytas ir byloje esančias faktines aplinkybes bei atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose.

40. Pareiškėja nenurodė kitų aplinkybių, dėl kurių skirta sankcija turėtų būti dar labiau sumažinta ir kurių teismas nevertino priimdamas skundžiamą sprendimą. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendė, jog Departamento sprendimu patvirtintas 432 631,00 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui atlyginti bei MVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį dėl be leidimo išgautų ir laiku nedeklaruotų gamtos išteklių kiekio už 2017–2019 m. I–IV ketv. laikotarpį padidinti 2 kartus. Departamentas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams. Be to, Departamento nuomone, kad vien tik simbolinės, pareiškėjos pageidavimus tenkinančios sankcijos, paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų sankcijai keliamų tikslų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 41. Bendrovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. nutarties 12 p.), prašo jį panaikinti (žr. nutarties 28 p.), kadangi, mano, jog pagal teisinį reguliavimą išduoti leidimai naudoti požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos, o tai reiškia netinkamą faktinių bylos aplinkybių įvertinimą bei apskųsto sprendimo naikinimą (žr. nutarties 30 – 35 p.).

42. Kitas apeliacinio skundo argumentas – palikus pažeidimo patvirtinimą, sankcija turėtų būti keičiama (žr. nutarties 37 p.).

43. Dėl pirmojo apeliacinio skundo argumento Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui poveikio priemonė taikyta dėl to, kad buvo nesilaikyta ŽGĮ 12 straipsnio 1 dalies ir Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalies.

44. Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. liepos 1 d.), kurio nepaisymu ir buvo apkaltinta Bendrovė, buvo numatyta, jog Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

45. Įstatymų leidėjas didesnį mokesčio tarifo taikymą numatė, kai 1) yra nedeklaruojamas išgautas gamtos išteklių kiekis, 2) deklaruojamas mažesnis negu išgautas gamtos išteklių kiekis ar 3) be leidimo išgaunamas atitinkamas gamtos išteklių kiekis – atsakovas būtent šį pagrindą, lėmusį Sprendimo priėmimą, konstatavo bei inkriminavo pareiškėjui, su kuo pastarasis (Bendrovė) nesutinka.

46. Žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 12 ir 13 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos.

47. Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes (ŽGĮ 12 str. 4 d., redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d.).

48. Šios nutarties 47 ir 48 punktuose nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimas buvo galimas turint leidimą, kuriame (leidime) apibrėžiamas žemės gelmių išteklių naudojimo laikotarpis.

49. Vadovaudamasi ŽGĮo 13 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė patvirtinti Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisykles (2002 m. vasario 11 d. nutarimas Nr. 198).

50. Taisyklių 4.1 punkte buvo nurodyta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes – fiziniam ar juridiniam asmeniui ar šių asmenų grupei, veikiančiai pagal jungtinės veiklos sutartį, išduodamas dokumentas, kuriuo suteikiama teisė konkrečiame objekte pagal sutartyje nustatytas sąlygas (žemės gelmių šiluminės energijos naudojimo sutartis nesudaroma) naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.

51. Taisyklių 34 punkte išdėstyta, jog leidime nurodoma: leidimą išdavusi įstaiga (34.1 p.); leidimo numeris (34.2 p.); leidimo turėtojo fizinio asmens vardas, pavardė, juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas, buveinė ir registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, arba leidimo turėtojo fizinių ir (ar) juridinių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartį, jungtinės veiklos sutarties data ir numeris, buveinė, arba leidimo turėtojo Lietuvos Respublikoje įsteigto Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsisteigusio įmonių filialo pavadinimas, įmonės teisinė forma, kodas ir buveinė (34. 3 p.); leidžiamo (-ų) naudoti (ir atlikti žvalgybą, paiešką) objekto (-ų) duomenys (nurodoma apskritis, savivaldybė, objektas (-ai), naudingųjų iškasenų, požeminio vandens išteklių, žemės gelmių ertmių rūšys; 34.4 p.);

52. Leidimas suteikia jo turėtojui teisę naudoti sutarties (-čių) nustatytomis sąlygomis nurodytų objektų išteklius ir žemės gelmių ertmes (ir atlikti žvalgybą, paiešką; Taisyklių 51 p).

53. Nutarties 51–53 punktuose pateiktas teisinis reguliavimas, kuris taikytinas ginčo laikotarpiu (2017–2019), leidžia prieiti prie išvados, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius (žemės gelmių ištekliai – gamtos išteklių dalis, apimanti žemės gelmių sandaros ir sudėties elementus – kietus kūnus, skysčius, dujas ar energetinius laukus, kuriuos žmogus gali naudoti ir kurių kiekis ar kokybė dėl to keičiasi; ŽGĮ 3 str. 13 d.) – dokumentas savyje talpinantis daug informacijos, o kas teisiškai aktualiausia ir dėl ko iš esmės yra ginčijamasi, tai būtinumas konkrečiai apibrėžti objektą, t. y. nurodyti apskritį, savivaldybę, objektą (us), požeminio vandens išteklius (požeminis vanduo – žemės gelmėse natūraliai susikaupęs ar dirbtinai infiltruotas šių rūšių vanduo: 1) geriamasis gėlas – vanduo, kuris atitinka Lietuvos Respublikos geriamojo vandens standartą arba kuris tinka tokios rūšies vandeniui paruošti; 2) mineralinis – vanduo, turintis įvairesnių mineralinių medžiagų negu įprastas geriamasis gėlas vanduo ir (arba) pasižymintis tam tikru fiziologiniu poveikiu; 3) pramoninis – sūrymai ir mineralizuoti vandenys, iš kurių įmanoma ir ekonomiškai naudinga išgauti cheminius elementus ar jų junginius; 4) gamybinis – vanduo, nepriskirtas aukščiau išvardytoms rūšims ir tinkamas naudoti pramonėje, žemės ūkio, gyvulininkystės, žuvininkystės ar kitoms reikmėms; –Taisyklių 8 p.), žemės gelmių ertmių rūšys, todėl apeliacija dėstoma šios nutarties 30–31 punktuose yra atmestina. Bendrovė nenurodo jokio teisinio reguliavimo, galinčio patvirtinti dėstomą argumentaciją, todėl atsakovo pozicija dėl ginčo vandenvietėse 2017–2019 išgauto požeminio vandens neturint leidimo pripažintina visiškai pagrįsta.

54. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

55. Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas dėl Sprendimu nustatytos mokėtinos sumos, atsižvelgė į šios konkrečios bylos aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, paisydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio administracinėse bylose, ženkliai sumažino priskaičiuotą mokesčio sumą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacija dėl neproporcingumo yra atmestina (žr. nutarties 22–25 p.).

56. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sutinka, kad ūkio subjektai neturėtų būti baudžiami už pažeidimus, kurie yra nekeliantys jokios grėsmės aplinkai, visuomenei, žmonėms, kitaip tariant – mažareikšmiai (formalūs).

57. Aplinkos ministras, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 38 straipsnio 2 dalimi, patvirtino Mažareikšmių pažeidimų aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje kriterijų aprašą (2015 m. balandžio 20 d. Nr. D1-322; toliau – ir Aprašas). Aprašo II skyriuje „Mažareikšmių pažeidimų kriterijai“ yra pateiktas kriterijų sąrašas, kada pažeidimas priskiriamas prie mažareikšmio. Vienas iš privalomų kriterijų – pažeidimas pašalinamas patikrinimo metu patikrinimą atliekančio pareigūno akivaizdoje arba per rašytiniame nurodyme nustatytą terminą, arba patikrinimo metu nustatytas pažeidimas jau iki patikrinimo buvo nutrauktas ar pašalintas – nenustatytas, todėl ir aptariama pareiškėjo apeliacinio skundo dalis negali lemti kitokio nei priimtasis pirmosios instancijos teismo sprendimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-714-556/2023).

58. Kita vertus, pastebėtina, kad per švelnios sankcijos nustatymas nedarys poveikio teisės pažeidėjui, neįspės kitų asmenų dėl galimos atsakomybės už teisei priešingą veiką, todėl turi būti balansas tarp padarytos veikos, kuri nesuderinama su teisiniu reguliavimu ir taikytos poveikio priemonės – Vilniaus apygardos administracinio teismo pakeistas mokėtinos sumos dydis adekvatus padarytam teisės pažeidimui ir dėl to yra laikytinas teisingu.

59. Atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą. Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, jį pateikęs pareiškėjas neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu,148 straipsnio 1 dalimi

60. nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kelmės vanduo“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius