2016-05-11 Nr. AB-10617-3-61-3-01064-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1127-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01064-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. K. ir J. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai R. K. ir J. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) priteisti pareiškėjui R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija), 3 231,74 Eur (11 158,56 Lt) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; panaikinti Ministerijos 2014 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 12-01-232;

2) įpareigoti atsakovą Ministeriją išmokėti J. M. 2 723,91 Eur (9 405,12 Lt) neišmokėtos pensijos už laikotarpį 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nurodė, kad paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo neteisėtai sumažinta taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Apie skundžiamą pensijos sumažinimą pareiškėjams niekaip nebuvo pranešta, todėl buvo apsunkintos galimybės jį apskųsti greičiau. Teisė į paskirtą ir mokamą pensiją, sietina su asmens nuosavybės teisių apsauga. Atsakovų veiksmais buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, pagarbos žmogaus teisėms, teisėtų lūkesčių apsaugos principai. Ginčo laikotarpiu buvo neteisėtai neišmokėta dalis pensijos.

Atsakovas ir atsakovo atstovas Ministerija su skundu nesutiko.

Nurodė, kad pensijos ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Ši nuostata atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl Ministerija pensijas perskaičiavo teisėtai. Pensijos pareiškėjams buvo mokamos tinkamai taikant galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjų R. K. ir J. M. skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje (2009 m. gruodžio 24 d. redakcija), inter alia nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Šio straipsnio 2009 m. gruodžio 9 d. ir 2012 m. birželio 30 d. įstatymo redakcijose įtvirtinta iš esmės analogiška norma.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 9 d. redakcijos taikymo terminas buvo numatytas šio įstatymo 15 straipsnyje – iki 2011 m. gruodžio 31 d. Šios nuostatos buvo pakeistos 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821, kuriuo minėtas 4 straipsnio taikymo terminas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Šių Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatų konstitucingumo klausimas buvo išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, kuriuose teismas atkreipė dėmesį į ne kartą minėtą išaiškinimą, kad dėl valstybėje susidariusios ypatingos padėties (ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ir pan.), kai neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina išmokoms mokėti, laikinai, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga padėtis, išmokos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina gyvybiškai svarbiems visuomenės interesams užtikrinti ir kitoms konstitucinėms vertybėms apsaugoti.

Taip pat teismas nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės, invalidumo pensijų ir, esant itin sunkiai ekonominei padėčiai, įstatymų leidėjas gali koreguoti tokių skirtingos prigimties pensijų teisinį reguliavimą mažindamas šias pensijas didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Atsižvelgdamas į šiuos ir kitus susijusius argumentus, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatos, kurias taikant susidarė ginčo pensijų nepriemokos, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovas nagrinėjamu laikotarpiu mokėdamas ginčo pensijas, būtų netinkamai taikęs tuo metu galiojusius įstatymus. Kadangi nustatyta, kad šios Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, konstatuota, kad atsakovas veikė teisėtai ir nėra pagrindo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusių pareigūnų ir karių pensijų nepriemokų.

Išanalizavęs teisinį reglamentavimą, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašiose bylose bei bylos faktines aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjų prašymai dėl pareigūnų ir karių pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas išmokėjimo nepagrįsti, nes šios nuostatos Konstitucijai neprieštarauja, atsakovas jas taikė tinkamai ir nėra pagrindo naikinti skundžiamų Ministerijos sprendimų, kuriais buvo atsisakyta išmokėti šias pensijų nepriemokas, todėl pareiškėjų skundas atmestas.

III. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui R. K. iš atsakovo 3 231,74 Eur (11 158,56 Lt) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. imtinai. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pažymi, kad pensininkui, gaunančiam mažą pensiją, bet koks praradimas, net ir 1 procento, yra žymus. Valstybė nevykdo Konstitucinio Teismo nutarimų, iki šiol nėra sprendimų dėl valstybinių pensijų gavėjų pensijų nepriemokų grąžinimo mechanizmo priėmimo. Skundas nepagrįstai atmestas motyvuojant tuo, kad ekonominio sunkmečio metu toks sumažinimas neprieštarauja Konstitucijai, nes sunkmetis pasibaigė, situacija pasikeitė. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 12 d. nutarimą. Remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmuoju protokolu, Jungtinių tautų organizacijos Generalinės asamblėjos Pirmuoju protokolu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka tikrinamoje bylos dalyje ginčas kilo dėl pareiškėjui R. K. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kitas pareiškėjas – J. M. – pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija, neprisidėjo prie apeliacinio skundo. Bylą patikrinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendimo neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo jo atžvilgiu nenustatė, todėl dėl jo teisių ir pareigų atskirai nepasisako.

Kaip nustatyta remiantis bylos medžiaga, pareiškėjui R. K. Ministerijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. VP-114 nuo 2009 m. liepos 18 d. iki gyvos galvos paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. mokama pensijos suma per mėnesį buvo 1 320,88 Lt. Nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio (imtinai) pareiškėjui paskira valstybinė pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį per mėnesį mokant 1 088,40 Lt dydžio pensiją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai, pareiškėjui R. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. – taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pasisakant dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl pareiškėjo argumentų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo R. K. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, jog iki šiol nėra sprendimų dėl valstybinių pensijų gavėjų pensijų nepriemokų grąžinimo mechanizmo priėmimo, teisėjų kolegija nurodo, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinti pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pasisakė tik dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos patvirtinimo, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime apie pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą iš viso nebuvo pasisakyta. Minėta, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo pensija buvo sumažinta dideliu mastu, nes ji buvo sumažinta ne daugiau nei 20 procentų.

Kitaip sakant, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi ir tarptautinių teisės aktų nuostatomis. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikant tarptautinių teisės aktų nuostatas nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Kartu pažymėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po 2015 m. gegužės 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1099-520/2016; 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1090-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016; 2016 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-993-525/2016 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui R. K. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas