2015-10-14 Nr. AB-20002-3-62-3-00749-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1170-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00749-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija: 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui (duomenys neskelbtini) pataisos namams, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga, dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. 2014 m. gegužės 22 d. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2014 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 21/08-63 „Dėl nuobaudos skyrimo direktoriaus budinčiajam padėjėjui V. C. ir Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniajam prižiūrėtojui A. B.“ (toliau – ir Įsakymas, ginčijamas įsakymas) 2 ir 3.2 dalis (b. l. 5-13).

Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2014 m. vasario 6 d. yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos (toliau – ir profesinė sąjunga) narys. A. B. paaiškino, kad 2014 m. balandžio 8 d. buvo surašyta tarnybinio tyrimo išvada (toliau – ir Išvada), kuria vadovaujantis pareiškėjui tos pačios dienos įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 5 d. apie 16.15 val. paliko kontrolės ir praleidimo postą Nr. 6, kuriame vykdė tarnybą. Išvadoje taip pat teigiama, kad pareiškėjas, palikęs postą Nr. 6, neinformavo direktoriaus budinčiojo padėjėjo V.

C., ar pareiškėją poste pakeitė kitas prižiūrėtojas, kaip tai yra nustatyta taisyklėse, tuo pažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Statutas) 19 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus. Išvadoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas nesilaikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 24 d.

įsakymu Nr. 4/07-16 (toliau – ir Pareigybės aprašymas), 15.9 punkte numatytų funkcijų, t. y. vykdyti tarnybą paskirtame poste, savavališkai nepalikti posto, budriai vykdyti tarnybą. Su paskirta tarnybine nuobauda pareiškėjas nesutinka ir mano, jog ji paskirta nepagrįstai ir neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, be to, prieš skiriant nuobaudą, nebuvo kreiptasi į Profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą. Paaiškino, kad pareiškėjas 2014 m. vasario mėn. 5 d. ėjo tarnybą Kontrolės priežiūros poste (toliau – ir KPP-6) su prižiūrėtoju M.

N.. Minėtą dieną apie 13.30 val., pasibaigus nuteistųjų pietų metui, pareiškėjas pasinaudojo jam suteikiama pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Ilsėjosi apie 10-15 min. Pasinaudojo ne visa pertrauka, nes turėjo vienas likti KPP-6 poste iki S. M. kartu su prižiūrėtoju M. N. apie 13:40 val. atliks 21-ojo būrio gyvenamųjų patalpų kratą. Nei (duomenys neskelbtini) pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėse, nei pareiškėjo darbo grafike konkretus laikas, skirtas pailsėti ir pavalgyti, nėra nurodytas, tokia pertrauka pagal nusistovėjusią praktiką pareiškėjas visuomet pasinaudodavo bet kuriuo pamainos metu iki 17 val.

Likusia pertraukos dalimi pareiškėjas pageidavo pasinaudoti maždaug nuo 16.25 val. Atsižvelgiant į tai bei į nusistovėjusią praktiką, konkretų laiką žodžiu pareiškėjas suderino su direktoriaus budinčiuoju padėjėju V. C. ir, gavęs jo leidimą, išėjo. Pareiškėjas posto savavališkai nepaliko, nes gavo direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimą pasinaudoti pertrauka, o tarnybą, prieš gaunant leidimą pasinaudoti pertrauka, vykdė numatytame poste. Per radijo stotį išgirdęs apie neramumus, išsiaiškino situaciją ir iš karto grįžo į KPP-6.

Po M. N. sužalojimo liko dirbti KPP-6. Pareiškėjas tvirtina budriai vykdęs tarnybą, t. y. vos tik išgirdęs apie įvykį grįžo į KPP-6, o po to ten liko vykdyti tarnybą. Pažymėjo, kad remiantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. 4/07-130 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ 59 punktu už apsaugą ir priežiūrą yra atsakingas pataisos įstaigos, areštinės direktoriaus pavaduotojas arba jo pavedimu apsaugos ir priežiūros tarnybos viršininkas budinčiosios pamainos prižiūrėtojus paskirsto į konkrečius priežiūros postus.

Siekiant užtikrinti prižiūrėtojų, kurie savo pareigas atlieka stacionariuosiuose arba mobiliuosiuose postuose (maršrutuose), saugumą į postus jie skiriami grupėmis (po du ir daugiau prižiūrėtojų). O pagal direktoriaus budinčiojo padėjėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 4/07-16, 15.9 punktą, direktoriaus budintysis padėjėjas privalo vadovauti budinčiajai pamainai, kontroliuoti jos veiksmus ir duoti konkrečius nurodymus priežiūros užduotims vykdyti.

Tai pasak pareiškėjo leidžia daryti išvadą, jog pareiga pasirūpinti, kad stacionariame poste būtų ne vienas prižiūrėtojas, yra numatyta ne vyresniajam prižiūrėtojui, o direktoriaus budinčiajam padėjėjui. Vyresnysis prižiūrėtojas, norėdamas pasinaudoti pertrauka pailsėti ir pavalgyti, privalo informuoti direktoriaus budintįjį padėjėją ir gauti iš jo leidimą, ką šiuo atveju pareiškėjas ir atliko. Konkrečių nurodymų davimas ir prižiūrėtojų saugumo užtikrinimas nėra numatytas kaip vyresniojo prižiūrėtojo pareiga.

Tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikęs pareigūnas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas negali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn už pareigų, kurias privalo atlikti kitas asmuo, neatlikimą. Be to, paskirta tarnybinė nuobauda yra aiškiai per griežta. Mano, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigos profesinės sąjungos narys, (duomenys neskelbtini) pataisos namai privalėjo kreiptis į profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti pareiškėjui nuobaudą. Atsakovas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą paskyrė nesikreipęs į Profesinę sąjungą ir nesulaukęs jos renkamojo organo atsakymo dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, todėl skundžiamas įsakymas dėl esminio procedūrinio pažeidimo negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu ir turi būti panaikintas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 33-36).

Atsakovas nurodė, jog 2014 m. vasario 6 d. Kalėjimų departamentas buvo informuotas, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namuose pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įvykio, kai 2014 m. vasario 5 d. apie 16.30 val. į kontrolės ir praleidimo postą Nr. 6 užėjęs nuteistasis sudavė smūgius šiame poste tarnybą vykdžiusiam Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojui M. N. į galvos sritį, kuris nuo smūgiu atsidūrė komos būsenoje. Tuo pagrindu Kalėjimų departamento pareigūnai atliko tarnybinį tyrimą ir 2014 m. kovo 17 d. surašė tarnybinio tyrimo išvadą Nr. LV-523.

Šios išvados pagrindu (duomenys neskelbtini) pataisos namuose buvo atliktas tarnybinis tyrimas dėl Apsaugos ir priežiūros skyriaus tyresniojo prižiūrėtojo A. B. veiksmų įvertinimo. Tarnybinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2014 m. vasario 5 d. pagal (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2014 m. vasario 5 d. patvirtintą Priežiūros paros žiniaraštį Nr. 61/05-99, priežiūros poste Nr. 6 tarnybą vykdyti paskirtas Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas A. B., o priežiūros poste drausmės grupėje paskirtas prižiūrėtojas M.

N.. Kadangi postas Nr. 6 ribojasi su abiejų drausmės grupės būrių bei 22 būrio teritorijomis, todėl abu pareigūnai būna poste Nr. 6 ir kontroliuoja nurodytuose būriuose bausmę atliekančių nuteistųjų judėjimą per šį postą. Apie 16.30 val. šiame poste įvyko prižiūrėtojo M. N. užpuolimas, kuris tuo metu poste tarnybą vykdė vienas, t. y. vyresniojo prižiūrėtojo A. B. tuo metu poste nebuvo. A. B. savo 2014 m. balandžio 4 d. rašytiniame paaiškinime Nr. 14/07-1177 nurodė, kad 2014 m. vasario 5 d. pasinaudojo apie puse laiko, skirto pavalgyti ir pailsėti, o likusia pertraukos dalimi pageidavo pasinaudoti paskambinimui.

Skambinimo laiką suderino su budinčiuoju direktoriaus padėjėju V. C. budėtojų dalyje, t. y. jau palikęs postą (savo skunde vyresnysis prižiūrėtojas A. B. mini, kad postą paliko suderinęs su budinčiuoju direktoriaus padėjėju). A. B. apie tai, ar jį poste pakeitė kitas prižiūrėtojas neinformavo V. C., ką patvirtina ir V. C. paaiškinimas. A. B. paaiškinime minima kažkokia nusistovėjusi nerašyta praktika yra ydingas reiškinys, kadangi ji neatitinka teisės aktuose nustatytos tvarkos, ir pataisos namų administracijos nėra toleruotina, todėl tai negali būti pateisinama aplinkybė veiksmų, kurie neatitinka teisės aktuose bei pareigybės aprašyme nustatytos tvarkos, atlikimui.

Pažymėjo, kad Pareigybės aprašymo 15.9 punkte yra numatyta, kad vyresnysis prižiūrėtojas privalo vykdyti tarnybą paskirtame poste, savavališkai nepalikti posto, budriai vykdyti tarnybą paskirtame poste. A. B. žinojo, kad jis negali savavališkai palikti posto, tačiau tikėdamasis, kad niekas neįvyks jam palikus postą, t. y. dėl tokio pasitikėjimo jis savavališkai paliko postą, o tuo pačiu ir vieną prižiūrėtoją M. N. šiame poste, kuris buvo užpultas nuteistojo ir sunkiai sužalotas. Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo M.

N. užpuolimas yra galimai Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo A. B. minėto pasitikėjimo pasekmė, kadangi tikėtina, kad poste esant dviem pareigūnams nuteistasis nebūtų ryžęsis užpulti vieną iš jų. Tvirtino, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje numatyta, jog darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo.

Kadangi A. B. yra eilinis profesinės sąjungos narys, todėl jam nėra taikomos papildomos garantijos, numatytos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje. Nurodė, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pataisos namuose dirba nuo 1997 m. gruodžio 30 d., per visą tarnybos laiką už gerą tarnybinių pareigų atlikimą skatintas buvo du kartus, 3 kartus baustas už tarnybinius nusižengimus. Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. vasario 5 d. įvykio metu, kai buvo sunkiai sužalotas pareigūnas, kuris apie 3 mėnesius buvo komos būklėje ir dabar yra sunkioje padėtyje, ir viena prielaidų šiam įvykiui buvo vyresniojo prižiūrėtojo A.

B. savavališkas pasišalinimas iš jam paskirto posto, įvertinant pareiškėjo teigiamą tarnybos vertinimą, nebuvo skirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, o buvo apsiribota griežto papeikimo pareiškimu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino (b. l. 104-113).

Teismas, įvertinęs Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą konstatavo, kad minėta Išvada atitinka Teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116 patvirtintų Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 74 punkte įtvirtintus reikalavimus, tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo A. B. padaryto tarnybinio nusižengimo atliktas išsamiai, visapusiškai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingos aplinkybės bei tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje konstatuotas tarnybinis nusižengimas pagrįstas įrodymais, nurodant visas Taisyklių 74 punkte įtvirtintas aplinkybes.

Teismas pripažino, jog teisės aktuose detaliai numatytos vyresniojo prižiūrėtojo funkcijos bei draudžiami veiksmai, garantuojantys šių funkcijų įgyvendinimą. Todėl konstatuota, jog pareiškėjas tarnybinėn atsakomybėn buvo traukiamas už tinkamai nustatytą pažeidimą – Pareigybės aprašymo 15.9 punkte numatytos pareigos vykdyti tarnybą paskirtame poste, savavališkai nepalikti posto, budriai vykdyti tarnybą poste, nevykdymą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo veiksmų neteisėtumas (objektyvioji pažeidimo pusė) pasireiškė tuo, kad vykdant Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimu departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d.

įsakymu Nr. 4/07-130 (Žin., 2005, Nr. 89-3361) (toliau – ir Priežiūros instrukcija), 59 punktą, kuriame numatyta, kad siekiant užtikrinti prižiūrėtojų, kurie savo pareigas atlieka stacionariuose arba mobiliuose postuose (maršrutuose), saugumą į postus jie skiriami grupėmis (po du ir daugiau prižiūrėtojų) pagal (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2014 m. vasario 5 d. (klaidingai įrašyta 4 diena) patvirtintą Priežiūros paros žiniaraštį Nr. 61/05-99, priežiūros poste Nr. 6 tarnybą vykdyti buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas A.

B., o priežiūros poste drausmės grupėje paskirtas prižiūrėtojas M. N., tačiau galimos nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. apie 16.30 val. poste tarnybą vykdė vienas M. N., A. B. poste nebuvo (b. l. 85-90). Teismas pripažino, kad A. B. paliko priežiūros postą savavališkai, be direktoriaus budinčiojo padėjėjo V. C. žinios, t. y. nevykdė Pareigybės aprašymo 15.9 punkto reikalavimų (vykdyti tarnybą paskirtame poste, savavališkai nepalikti posto, budriai vykdyti tarnybą paskirtame poste). Įvertinęs išdėstytas aplinkybes teismas konstatavo, jog pareiškėjas neveikė taip, kaip teisės aktais jis buvo įpareigotas veikti, todėl jo veikoje yra tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė, nes 2014 m. vasario 5 d. apie 16.15 val. savavališkai paliko kontrolės ir praleidimo postą Nr. 6, kuriame privalėjo vykdyti tarnybą, ir tuo pačiu neįvykdė pareigos budriai vykdyti tarnybą ir pažeidė Pareigybės aprašymo 15.9 punkto reikalavimus vykdyti tarnybą paskirtame poste, savavališkai nepalikti posto, budriai vykdyti tarnybą poste.

Pareiškėjo skundo argumentus, jog pareiga pasirūpinti, kad stacionariame poste būtų ne vienas prižiūrėtojas, yra numatyta ne vyresniajam prižiūrėtojui, o direktoriaus budinčiajam padėjėjui, taigi konkrečių nurodymų davimas ir prižiūrėtojų saugumo užtikrinimas nėra numatytas kaip vyresniojo prižiūrėtojo pareiga, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas vertino, kad kaltės forma yra atskleista ir nurodyta tarnybinio tyrimo Išvadoje. Išvadoje nurodyta, jog pareigūno A. B. kaltė pasireiškė tuo, kad jis žinojo teisės aktų, reglamentuojančių jo vykdomą tarnybinę veiklą, reikalavimus, tačiau dėl neatsargumo (pasitikėjimo) jų nesilaikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas turėjo visas galimybes atlikti savo pareigas tinkamai, tačiau jų neatliko dėl neatsargumo, o kitų objektyvių aplinkybių, trukdžiusių vykdyti pareigas, pareiškėjas nenurodė (ABTĮ 57 str. 1 d.). Esant šioms aplinkybėms konstatuota, jog pareiškėjo veikoje buvo jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo sudėtis, todėl jis pagrįstai bei teisėtai buvo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn.

Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 26 straipsnio 10 dalyje nėra įtvirtinta garantija profesinės sąjungos nariui, nustatanti reikalavimą darbdaviui prieš skiriant tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui, gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimą. Kita vertus, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta garantija – gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimą prieš skiriant tarnybinę nuobaudą, yra numatyta tik tiems asmenims, kurie yra atitinkamoje organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariai. Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad pareiškėjas A. B. 2014 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos tarybai pateikė prašymą priimti pareiškėją į Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinę sąjungą ir nuo 2014 m. vasario 6 d. tapo jos nariu. Apie tai, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narys, pareiškėjas nurodė ir 2014 m. balandžio 3 d. paaiškinime dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo. Nustačius, kad pareiškėjas nėra organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo narys pripažinta, jog pareiškėjui paskirtoji tarnybinė nuobauda yra teisėta, nes ir nebuvo būtina gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimą tarnybinės nuobaudos skyrimo klausimu.

Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis, jog A. B. (duomenys neskelbtini) pataisos namuose dirba nuo 1997 m. gruodžio 30 d., ir per visą tarnybos laiką A. B. už gerą tarnybinių pareigų atlikimą buvo du kartus paskatintas - 2003 m. ir 2007 m., bei 3 kartus baustas už tarnybinius nusižengimus (įskaitant ir skundžiamą nuobaudą) – 2005 m. rugsėjo 23 d. pareikštas papeikimas, 2010 m. rugsėjo 28 d. pareikšta pastaba ir 2014 m. balandžio 8 d. pareikštas griežtas papeikimas, atsakovo nurodymu pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo metu (2014-01-10 Nr. 14/07-188) jo veikla buvo įvertinta gerai, ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą padarė dėl neatsargumo (pasitikėjimo), dėl kurio 2014 m. vasario 5 d. įvykio metu buvo sunkiai sužalotas pareigūnas M. N., kuris apie 3 mėnesius buvo komos būklėje, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. kovo 17 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. LV-523 išvadas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo priežasčių (dėl darbo organizavimo), pripažino, kad pareiškėjui A. B. paskirta tarnybinė nuobauda nėra pernelyg griežta.

Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų pripažinta, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra išsami ir motyvuota, tarnybinio nusižengimo sudėtis pareiškėjo veiksmuose atskleista, nuobaudos skyrimo terminai ir tvarka atitinka Taisyklių nuostatas, todėl (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2014 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 21/08-63 „Dėl nuobaudos skyrimo direktoriaus budinčiajam padėjėjui V. C. ir Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniajam prižiūrėtojui A. B.“ 2 ir 3.2 dalys yra teisėtos ir pagrįstos ir panaikinti jas skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 118-124), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas mano, kad Statutas numato garantijas visiems profesinės sąjungos nariams, ne tik profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo nariams. Nors Statutas nereglamentuoja nustatytos garantijos įgyvendinimo tvarkos, tačiau tokia garantija neturi būti formali, realiai neįgyvendinama. Egzistuojanti teisės spraga šalintina taikant teisės analogiją, t. y. vadovaujant Vidaus tarnybos statuto nuostatomis, reglamentuojančiomis tarnybinių nuobaudų skyrimą. Vertina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1179/2013, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nukrypo nuo analogiškose bylose suformuotos praktikos ir nepateikė argumentų dėl objektyvaus būtinumo sukurti naują precedentą, todėl mano, kad šiuo atveju reikėtų vadovautis teismo precedentais, suformuotais ankstesnėse šio teismo nutartyse, t. y. 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1232/2009, 2013 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-296/2013.

Apeliantas nurodo, kad 2014 m. vasario 5 d. nebuvo pasinaudojęs visa jam priklausančia pertrauka pavalgyti ir pailsėti. Kadangi nei (duomenys neskelbtini) pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėse, nei pareiškėjo darbo grafike konkretus laikas, skirtas pailsėti ir pavalgyti nėra nurodytas, tokia pertrauka, pagal nusistovėjusią praktiką būdavo pasinaudojama bet kuriuo pamainos metu iki 17 val. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savo pertraukos dalimi pasinaudojo 16.25 val., konkretų laiką žodžiu suderino su direktoriaus budinčiuoju padėjėju ir gavęs leidimą išėjo, pareiškėjas mano, kad nėra teisinga išvada, kad postą jis paliko savavališkai. Pažymi budriai vykdęs tarnybą, į postą grįžo vos išgirdęs per radijo stotį apie neramumus. Tvirtina, kad pareiga rūpintis, kad stacionariame poste būtų ne vienas prižiūrėtojas, yra numatyta ne prižiūrėtojui, o direktoriaus budinčiajam padėjėjui, todėl pareiškėjo kaltės šiuo atveju nebuvo, nes jis informavo direktoriaus budintįjį padėjėją apie ketinimą pasiimti pertrauką.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 129-130), prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi argumentais, nurodytais atsiliepime į skundą. Papildomai pažymi, kad pareiškėjo nurodoma LVAT 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1232/2009 buvo priimta galiojant senos redakcijos Statutui, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi teismo precedentu, suformuotu galiojant naujai Statuto redakcijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 132-137), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga iš esmės nurodo analogiškus argumentus, kaip ir apeliantas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo esmė

Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjui statutiniam Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos pareigūnui paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumas.

Pareiškėjas A. B. ginčija (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2014 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 21/08-63, kurio, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 24 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 7 dalimi, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116, 80.1 punktu bei atsižvelgiant į direktoriaus pavaduotojo R. K. 2014 m. balandžio 8 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 14/07-1200 „Tarnybinio tyrimo išvada dėl direktoriaus budinčiojo padėjėjo V. C. ir Apsaugos ir priežiūros (toliau - APS) skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo A. B. tarnybinių nusižengimų“ 2 punktu pripažinta, kad Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas A. B. padarė tarnybinį nusižengimą ir pažeidė Tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 19 straipsnio 2 dalį, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus ir nesilaikė APS vyresniojo prižiūrėtojo pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 4/07-16, 15.9 punkte numatytų funkcijų, t. y. vykdyti tarnybą paskirtame poste, savavališkai nepalikti posto, budriai vykdyti tarnybą, nes 2014 m. vasario 5 d. apie 16.15 val. paliko kontrolės ir praleidimo postą Nr. 6, kuriame vykdė tarnybą ir budinčiojo V. C. neinformavo ar jį poste pakeitė kitas prižiūrėtojas, kaip tai yra numatyta taisyklėse, bei 3.2. punktu Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniajam prižiūrėtojui A. B. paskirta tarnybinė nuobauda - griežtas papeikimas (b. l. 25).

Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budintysis padėjėjas V. C. 2014 m. vasario 5 d. apie 16.25 val. sutikęs Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnįjį prižiūrėtoją A. B., kuris pagal (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2014 m. vasario 4 d. patvirtintą Priežiūros paros žiniaraštį Nr. 61/05-99 tarnybai buvo paskirtas į 6 Kontrolės ir praleidimo postą, pastarojo nepasiteiravo, kodėl jis paliko savo postą ir ar kas nors jį pakeitė tame poste.

Pareiškėjas A. B. savo 2014 m. balandžio 4 d. rašytiniame paaiškinime Nr.14/07-1177 nurodė, kad 2014 m. vasario 5 d. dėl darbų gausos nepilnai pasinaudojo pietų pertrauka, t. y. pasinaudojo apie puse laiko, skirto pavalgyti ir pailsėti, o likusia pertraukos dalimi pageidavo pasinaudoti paskambinimui. Skambinimo laiką suderino su budinčiuoju direktoriaus padėjėju V. C. budėtojų dalyje, t. y. jau palikęs postą. A. B. apie tai, ar jį poste pakeitė kitas prižiūrėtojas neinformavo V. C.. Remiantis nustatytais faktais buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas dėl pasitikėjimo netinkamai atliko Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 24 d.

įsakymu Nr. 4/07-16, 15.9 punkte numatytas funkcijas, t. y. vykdyti tarnybą paskirtame poste, savavališkai nepalikti posto, budriai vykdyti tarnybą paskirtame poste. Pareiškėjo veiksmų neteisėtumas (objektyvioji pažeidimo pusė) pasireiškė tuo, kad vykdant Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimu departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 (Žin., 2005, Nr. 89-3361), 59 punktą, kuriame numatyta, kad siekiant užtikrinti prižiūrėtojų, kurie savo pareigas atlieka stacionariuose arba mobiliuose postuose (maršrutuose), saugumą į postus jie skiriami grupėmis (po du ir daugiau prižiūrėtojų) pagal (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2014 m. vasario 5 d. (klaidingai įrašyta 4 diena) patvirtintą Priežiūros paros žiniaraštį Nr. 61/05-99, priežiūros poste Nr. 6 tarnybą vykdyti buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas A.

B., o priežiūros poste drausmės grupėje paskirtas prižiūrėtojas M. N., tačiau galimos nusikalstamos veikos nusikaltimo padarymo metu poste tarnybą vykdė vienas, t. y. apie 16.30 val. (įvykio metu) priežiūros poste drausmės grupėje tarnybą vykdyti paskirtas Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas M. N. poste buvo vienas, kuriam apie 16.30 val. į kontrolės ir praleidimo postą Nr. 6 užėjęs nuteistasis sudavė smūgius į galvos sritį, nuo smūgių jis atsidūrė komos būsenoje, ir dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr.03-1-00304-14 (b. l. 91), dėl sveikatos būklės jis negali būti apklausiamas liudytoju šioje byloje.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ginčijamas įsakymas buvo paliktas galioti, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą nesikreipė sutikimo į profesinę sąjungą ir pažeidė Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 26 straipsnyje įtvirtintas garantijas profesinės sąjungos nariams, netinkamai įvertino aplinkybes byloje, nenustatė visų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatliko pareigų, kurias turėjo atlikti kitas asmuo – direktoriaus budintis padėjėjas, teigė, kad byloje nėra įrodyta pareiškėjo kaltė.

Dėl profesinės sąjungos sutikimo

Pareiškėjas A. B. nuo 2014 m. vasario 6 d. yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narys, jis tai nurodė savo 2014 m. balandžio 3 d. paaiškinime dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo (b. l. 40).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad jis yra profesinės sąjungos narys, netinkamai taikė įstatymą – Kalėjimų departamento statuto 26 straipsnio 10 dalį, nesivadovavo ginčui aktualia Vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A-662-1232/2009, A-261-296/2013, nepagrįstai rėmėsi nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1179/2013, kuria buvo nukrypta nuo susiklosčiusios teismų praktikos.

Pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, teismų precedentais gali būti teisingai pasiremta tik tais atvejais, kai bylų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, o sprendžiant ginčą taikytinos atitinkamos tos pačios (atitinkamo teisės akto tos pačios redakcijos) normos.

Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo preambulės 3 dalyje (2003 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. IX-1803 redakcija) nustatyta, kad „Šis įstatymas nustato profesinių sąjungų veiklos pagrindus, jų teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybinės valdžios ir valdymo organais, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus“, o šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (2003 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. IX-1803 redakcija) taip pat nustatyta, jog „Šio įstatymo taikymo ypatumai krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti nustatyti šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.“

Byloje nagrinėjamu atveju tokia specialia teisės norma yra Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas, kurio 26 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad „Profesinių sąjungų nariams negali būti skiriamos tarnybinės nuobaudos, įskaitant atleidimą iš tarnybos, dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose.“

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuri formuojama atsižvelgiant į naujos redakcijos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutą (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. X-1791) ir jo 26 straipsnio 10 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1418-261/2015 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-02843-2013-7), be kita ko, pažymėjo, kad Kalėjimų departamento statuto 26 straipsnio 10 dalyje reikalavimas prieš skiriant tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui ir / arba renkamojo organo nariui, gauti išankstinį profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą tiesiogiai nėra įtvirtintas. TKD statuto 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja šis statutas, o darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas.

Nurodyta teisės norma, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, suponuoja reikalavimą nustatyti, ar Kalėjimų departamento pareigūnų statusą ir socialines garantijas aptariamu aspektu reglamentuoja kiti teisės aktai. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymo redakcija) situacija, kai tarnybinė nuobauda skiriama profesinės sąjungos (renkamojo organo) nariui, nėra aptarta ir pareiga iš anksto gauti profesinės sąjungos sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo expressis verbis neįtvirtinta.

Todėl, atsižvelgiant į minėtą TKD 8 straipsnio 2 dalies nuostatą, šiuo atveju taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 240 straipsnio 2 dalyje reikalaujama įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant drausminę nuobaudą gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą. Šis reikalavimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatyme (2013 m. birželio 13 d. įstatymo redakcija), nustatančiame profesinių sąjungų veiklos pagrindus, jų teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais, valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis, profesinėms sąjungoms ginant savo narių interesus.

Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbuotojui, išrinktam į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas. Kaip matyti, šia teisės norma reikalaujama gauti išankstinį profesinės sąjungos rankamojo organo sutikimą tais atvejais, kai nuobauda skiriama darbuotojui, išrinktam į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą (renkamąjį organą).

Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog šio įstatymo taikymo ypatumai krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti nustatyti šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad TKD statute nesant tiesioginės normos, reglamentuojančios institucijos pareigą prieš skiriant tarnybinę nuobaudą Kalėjimų departamento pareigūnui, gauti dėl to profesinės sąjungos sutikimą, ir nesant kitų teisinio reguliavimo ypatumų minėtame teisės akte, byloje susiklosčiusį teisinį santykį reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai, darant išvadą, jog aptariamu atveju taikomos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalys.

Toks teisinis reguliavimas lemia, kad pagal Kalėjimų departamento statutą (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija), Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnams, išrinktiems į profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas. Atkreiptas dėmesys, kad pirmiau minėtas TKD (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) normų aiškinimas nepaneigia institucijos pareigos paisyti šio statuto 26 straipsnio 10 dalies, draudžiančios profesinių sąjungų nariams, neišskiriant ir profesinės sąjungos narių, nesančių renkamojo organo nariais, skirti tarnybines nuobaudas, įskaitant atleidimą iš tarnybos, dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose.

Taigi, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1418-261/2015 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-02843-2013-7) išaiškino, kad skiriant tarnybines nuobaudas pagal TKD statutą (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija), išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas reikalingas tik dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo profesinės sąjungos nariui, išrinktam į renkamuosius organus. Pareiškėjas nėra išrinktas į profesinės sąjungos renkamuosius organus, tarnybinė nuobauda jam nėra taikoma dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje.

Vertinant aptariamo profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimą prasmę, yra reikšmingos ir Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimo nuostatos. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių normos reguliuoja tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Šios garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Konstitucinis Teismas išskyrė pagrindinį atsisakymo duoti sutikimą skirti nuobaudą pagrindą – tai asmens diskriminavimo faktą dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje (LVAT administracinė byla Nr. A-1101-756/2015).

Dėl tarnybinio nusižengimo objektyviosios pusės ir pareiškėjo kaltės

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai susiję su pirmosios instancijos teismo išvadų dėl aplinkybių, patvirtinančių pažeidimo faktą (t. y. jo objektyvios pusės elementus) bei pareiškėjo kaltę, vertinimu.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta už Tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 19 straipsnio 2 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų pažeidimą bei APS vyresniojo prižiūrėtojo pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 4/07-16, 15.9 punkte numatytų funkcijų, t. y. vykdyti tarnybą paskirtame poste, savavališkai nepalikti posto, budriai vykdyti tarnybą, netinkamą atlikimą, nes 2014 m. vasario 5 d. apie 16.15 val. paliko kontrolės ir praleidimo postą Nr. 6, kuriame vykdė tarnybą ir direktoriaus budinčiojo padėjėjo V. C. neinformavo ar jį poste pakeitė kitas prižiūrėtojas, kaip tai yra numatyta taisyklėse.

Tarnybinio tyrimo 2014 m. balandžio 8 d. išvadoje Nr. 14/07-1200 nurodyta, kad Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas A. B. dėl pasitikėjimo netinkamai atliko Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 4/07-16, 15.9 punkte numatytas funkcijas, t. y. vykdyti tarnybą paskirtame poste, savavališkai nepalikti posto, budriai vykdyti tarnybą paskirtame poste, o tuo pačiu nesivadovavo Tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 19 straipsnio 2 dalimi, t. y. atlikdamas tarnybines pareigas vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, nesilaikė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, t. y. reikalavimo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų bei tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (b. l. 37-74).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, atsižvelgė į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant ginčus dėl pareigūnų padarytų tarnybinių nusižengimų, vertino tai kaip vieną iš teisinės atsakomybės formų, nagrinėjo būtinus nusižengimo kaip teisės pažeidimo sudėties būtinus elementus, patikrino tarnybinės atsakomybės taikymo procedūros tinkamą atlikimą, rėmėsi tarnybinio tyrimo išvada kaip neatsiejama atsakomybės taikymo akto dalimi (LVAT sprendimas administracinėje byloje A-520-2635/2012, nutartys administracinėse bylose A-149-577/2013, A-146-1368/2010, kt.).

Teismo sprendime išvada dėl pareiškėjo veiksmų neteisėtumo (pažeidimo objektyviosios pusės) buvo padaryta išanalizavus teisės aktuose nustatytas vyresniojo prižiūrėtojo funkcijas, atsižvelgta į draudimus, užtikrinančius šių funkcijų įgyvendinimą bei atlikus byloje nustatytų faktinių aplinkybių, galinčių patvirtinti, ar savo pareigines funkcijas pareiškėjas vykdė tinkamai, vertinimą.

Pareiškėjo pareigybės aprašymo 15.9 punkte numatyta pareiga vykdyti tarnybą paskirtame poste, savavališkai nepalikti posto, budriai vykdyti tarnybą poste. Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimu departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 (Žin., 2005, Nr. 89-3361), 59 punkte numatyta, kad siekiant užtikrinti prižiūrėtojų, kurie savo pareigas atlieka stacionariuose arba mobiliuose postuose (maršrutuose), saugumą į postus jie skiriami grupėmis (po du ir daugiau prižiūrėtojų) pagal (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2014 m. vasario 5 d. (klaidingai įrašyta 4 diena) patvirtintą Priežiūros paros žiniaraštį Nr. 61/05-99, priežiūros poste Nr. 6 tarnybą vykdyti buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas A.

B., o priežiūros poste drausmės grupėje paskirtas prižiūrėtojas M. N., tačiau galimos nusikalstamos veikos nusikaltimo padarymo metu poste tarnybą vykdė vienas pareigūnas, t. y. apie 16.30 val. (įvykio metu) priežiūros poste drausmės grupėje tarnybą vykdyti paskirtas Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas M. N. poste buvo vienas, o apie 16.30 val. (įvykio metu) kontrolės ir praleidimo punkte Nr. 6 tarnybą vykdyti paskirto Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo A. B. poste nebuvo (b.l. 85-90).

Pirmosios instancijos teismas išvadą apie tai, kad pareiškėjas postą paliko savavališkai, grindė byloje nustatytais faktais, kad pareiškėjas pertraukos laiką su budinčiuoju direktoriaus padėjėju V. C. suderino budėtojų dalyje po to, kai paliko postą. Teisėjų kolegija šias teismo padarytas išvadas pripažįsta įrodytomis ir pagrįstomis, jas patvirtina tarnybinio tyrimo metu pateikti V. C. paaiškinimai, jo parodymai bylos nagrinėjimo metu, paties pareiškėjo 2014 m. vasari 24 d., 2014 m. balandžio 3 d. paaiškinimai raštu bei paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu.

Pažymėtina, kad pareiškėjui teisinės pasekmės kilo – buvo pritaikyta tarnybinė atsakomybė už posto savavališką palikimą, ir tokiam faktui konstatuoti aplinkybė, kad budėtojų dalyje netrukus buvo suderintas pertraukos laikas, nedaro įtakos, neturi teisinės reikšmės, nepanaikina pareiškėjo atsakomybės už pareigybės aprašymo 15.9 punkte užfiksuotos nuostatos netinkamą vykdymą.

Nustatyto pažeidimo kaltės forma pagrįstai yra įvardyta kaip neatsargumas (žinojo teisės aktų, reglamentuojančių jo vykdomą tarnybinę veiklą, reikalavimus, tačiau jų nesilaikė, nemanė, kad atsiras neigiamos pasekmės).

Pareiškėjas įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo nurodytą aplinkybę, kad jis budinčiojo V. C. neinformavo, ar jį poste pakeitė kitas prižiūrėtojas, kaip tai yra numatyta taisyklėse, nepagrįstai nurodo kaip jam taikytos tarnybinės atsakomybės pagrindą už kito pareigūno (direktoriaus budinčiojo padėjėjo) netinkamai atliktas funkcijas. Pažymėtina, kad to paties ginčijamo 2014 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 21/08-63 1 punktu yra pripažinta, kad direktoriaus budintysis padėjėjas V. C. dėl nerūpestingumo netinkamai atliko direktoriaus budinčiojo padėjėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 4/07-16, 15.9 punkte numatytas funkcijas, t. y. vadovauti priežiūros pareigūnų budinčiajai pamainai, nuolat kontroliuoti jos veiksmus bei duoti konkrečius nurodymu priežiūros užduotims vykdyti, nes 2014 m. vasario 5 d. apie 16.20 val. sutikęs budinčioje dalyje vyresnįjį prižiūrėtoją A. B. jo nepasiteiravo ar kontrolės ir praleidimo poste Nr. 6 yra du pareigūnai, kaip tai nurodyta taisyklėse, minėtam pareigūnui taip pat paskirtas griežtas papeikimas. Taigi tarnybinė atsakomybė už netinkamą vadovavimą priežiūros pareigūnų pamainai, jos veiksmų netinkamą kontrolę yra pritaikyta už tai atsakingam subjektui, pareiškėjui skiriant tarnybinę nuobaudą šie nurodyti veiksmai, kad neinformavo, ar jį poste pakeitė kitas prižiūrėtojas, yra svarbūs tik kaip patvirtinantys inkriminuojamo pažeidimo – savavališkai paliko postą – objektyviosios pusės reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjui tarnybinė atsakomybė pritaikyta pagrįstai, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, parinkta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumo laipsnį. Pažeidimo sunkumo laipsnį nulemia ne tik tai, kad konkrečiu atveju kilo sunkios pasekmės, bet, atsižvelgiant į laisvės atėmimo vietų pareigūnų tarnybos specifiką, potenciali jų grėsmė kiekvienu atveju.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų jį tenkinti. Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ištyrė visas ginčui teisingai išspręsti reikmingas aplinkybes ir objektyviai jas įvertino, teisingai aiškino ir taikė Tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatas, reglamentuojančias pareigūnų tarnybinę atsakomybę, bei kitus ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, aktualią teismų praktiką, išsamiai motyvavo išvadas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė