2013-12-10 Nr. AB-9951-3-63-3-00098-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1902/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00098-2013-8 Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5; 14.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, atstovaujamam Klaipėdos teritorinio padalinio, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai V. M. (toliau – ir pareiškėjai; apeliantei) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 4.0600 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Šio žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijos, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Pareiškėja nori žemės sklypą padalinti į 26 sklypus, tam reikia parengti planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. A1-849 leido rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Palangos miesto savivaldybės administracija nurodė, kad naujai formuojami žemės sklypai patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją, todėl būtina nustatyti atitinkamus apribojimus šiems sklypams ir, prieš tvirtinant šį žemės sklypo planą, jį būtina derinti su KPD Klaipėdos teritoriniu padaliniu. KPD Klaipėdos teritorinis padalinys 2013 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 teritorijų planavimo dokumento nederino.

Pareiškėja skundu (b. l. 5-8) kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio (toliau – ir KPD Klaipėdos teritorinio padalinio) 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“, kuriuo nederintas teritorijų planavimo dokumentas; 2) įpareigoti KPD Klaipėdos teritorinį padalinį dar kartą apsvarstyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui ir jį suderinti arba pateikti motyvuotą atsisakymą suderinti.

Pažymėjo, jog KPD Klaipėdos teritorinis padalinys plano nederino ir pateikė pastabas, kurios yra nepagrįstos. KPD Klaipėdos teritorinis padalinys nederino pateikto plano vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu) (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu) 17 straipsnio 2 ir 3 dalimis bei pasiūlė žemės sklypo valdytojams sudaryti nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugos sutartį su KPD, užtikrinant, kad nebūtų pažeistos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio nuostatos ir Paveldo tvarkos reglamento 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ nuostatos.

Teigė, kad naujai formuojamuose sklypuose nesiruošia vykdyti jokios ūkinės veiklos, nei statyti naujų statinių. Pažymi, jog nori padalinti turimą žemės sklypą į 26 žemės sklypus ir juos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, ir ši teisė numatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatyme) bei Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos apraše, patvirtintame 2010 m. liepos 21 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1124. Pabrėžė, kad žemės sklypas iki šiol nėra registruotas kaip turtas, esantis nekilnojamos kultūros vertybės teritorijoje ir jam iki šiol nėra taikomi jokie apribojimai, susiję su kultūros vertybių registru. Taip pat atkreipė dėmesį, kad žemės sklypo planas naujai formuojamiems žemės sklypams nustatyti naujų specialiųjų sąlygų negali, jei toje teritorijoje nėra parengtas kitas teritorijų planavimo dokumentas, numatantis tam tikrus naujus apribojimus, o specialiojo plano, kuriame būtų numatyti tai teritorijai apribojimai, susiję su kultūros paveldo vertybių apsauga, nėra.

Nurodė, jog nors žemės sklypas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją, kuri yra apibrėžta Kultūros vertybių vertinimo tarybos, tačiau nėra nustatyta teritorijų planavimo dokumentais, todėl šiuo atveju negali būti taikomos atsakovo nurodytos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos ir tuo labiau sudaromos apsaugos sutartys. Be to, žemės sklype nenumatoma statyti naujų statinių net naujai formuojamose sklypuose bei nesiruošiama vykdyti jokios ūkinės veiklos. Pabrėžė, kad žemės sklypo planu teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas nekeičiamas, t. y. nekeičiama žemės sklypo paskirtis, būdas, pobūdis.

Atkreipė dėmesį, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius išdavė įsakymą, leidžiantį rengti planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir jame nustatė reikalavimus, tarp kurių nėra nustatyta atlikti veiksmus, nurodytus KPD Klaipėdos teritorinio padalinio.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KPD; atsakovas), atstovaujamas Klaipėdos teritorinio padalinio, atsiliepime (b. l. 23-25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje ginčas nevyksta dėl to, kad planuojami žemės sklypai patenka į nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės teritoriją. Nurodo, jog šis objektas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ yra pripažintas saugoti moksliniam pažinimui. Šventosios senovės gyvenvietė turi išskirtinę mokslinę vertę ir svarbi ne vien Klaipėdos regionui ar Lietuvai, kadangi Šventosios gyvenvietė yra didžiausia neolito amžiaus gyvenvietė visame Pabaltijyje. Šis objektas jau sovietmečiu buvo įtrauktas į Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašą, o pirmieji archeologiniai tyrinėjimai šioje vietoje prasidėjo 1966-1967 metais ir trunka iki šiol.

Pabrėžė, kad KPD Klaipėdos teritorinis padalinys sprendime vadovavosi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 3 dalimi, kuris numato, jog neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus. Teigė, jog pareiškėjos vykdomi teritorijų planavimo darbai Šventosios senovės gyvenvietėje yra draudžiami, kaip neatitinkantys sąvokų „priežiūra“ ir „konservavimas“ tol, kol pareiškėjos valdoma ir planuojama teritorija valstybės saugomo objekto dalis nebus ištirta.

Pažymi, kad nors skunde nurodyta, jog statybos ar kitokią ūkinę veiklą pareiškėja šiame etape vykdyti neketina, tačiau pareiškėja planuoja padalinti žemės sklypą į 26 vienodo ploto ir konfigūracijos mažesnius sklypus. Tai leidžia daryti prielaidą, jog vėliau kiekviename iš šių atskirų sklypų gali būti vykdomi statybos darbai. Atkreipė dėmesį, jog 26 sklypų ribos nustatomos neatsižvelgiant į Šventosios senovės gyvenvietės neištirtos dalies ypatumus. Todėl tuo atveju, jei archeologiniai tyrimai būtų atliekami padalinus 4.06 ha ploto sklypą į smulkesnius sklypus, archeologinių tyrimų eiga pasunkėtų, o mokslinė informacija, gauta tokių archeologinių tyrimų metu, būtų fragmentiška ir mažiau reikšminga. Be to, jei atskiri sklypai būtų parduoti skirtingiems savininkams, archeologiniai tyrimai vyktų tik kiekvieno atskiro sklypo ribose, todėl archeologiniai tyrimai būtų fragmentiški ne tik teritoriniu, bet ir laiko atžvilgiu. Pabrėžė, jog archeologams aptikus archeologinę struktūrą, pvz., nežinomą senovės gyvenvietės dalį, bus neįmanoma pilnai jos ištirti, ypač jei archeologinės struktūros paplitimas nebus apribotas vieno sklypo ribomis.

Nurodė, kad KPD Klaipėdos teritorinis padalinys administraciniame akte siūlė sudaryti apsaugos sutartį, kurios sudarymo galimybę numato Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio nuostatos, o skundžiamą administracinį aktą ruošė atsižvelgdamas į KPD komisijos kultūros paveldo klausimams nagrinėti 2012 m. gruodžio 20 d. posėdžio medžiagą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą dėl KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė kaip nepagrįstą.

Skundžiamu 2013 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 KPD Klaipėdos teritorinis padalinys, išnagrinėjęs pateiktą prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, suderinimo, prašymo netenkino. Sprendime nurodyta, jog planuojamas sklypas yra nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1813) – teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta saugoti moksliniam pažinimui, teritorijoje.

Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, jog miestų teritorijose Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams: žemės sklypų padalijimo, atidalijimo, sujungimo ar perdalijimo (amalgamacijos) planai, jei keitimai nesiejami su žemės sklypų ribų ir ploto pakeitimu laisvoje valstybinėje žemėje, taip pat nekeičiami užstatymo ir teritorijos naudojimo tipai ir privalomieji teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimai (leistinas pastatų aukštis, užstatymo tankumas ir intensyvumas), išskyrus atvejus, kai tai draudžia įstatymas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintame Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašo) 1 punkte nurodyta, kad šis Aprašas nustato žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo derinimo ir tvirtinimo tvarką gyvenamųjų vietovių, priskiriamų miestams pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 3 straipsnį, teritorijose, kai Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nustatytais atvejais parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Minėto Aprašo 2 punkte numatyta, kad žemės sklypo planas rengiamas vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu, Žemės įstatymu, kitais įstatymais ir jų įgyvendinamaisiais teisės aktais. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina Aprašo 6 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad kai žemės sklypai formuojami ar pertvarkomi kultūros paveldo objektų teritorijose, vadovaujamasi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja remiasi Teritorijų planavimo įstatymu bei prieš tai minėtu Aprašu ir teigia, jog Aprašo nuostatos leidžia rengti žemės sklypo planą sklypo padalijimui į mažesnius sklypus, tuo pačiu pareiškėja pripažįsta, kad žemės sklypas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją.

Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Šventosios senovės gyvenvietė (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1813, senasis kodas registre A1705) buvo pripažinta saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, saugotina moksliniam pažinimui (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo 1.1 punktas). Minėto įsakymo 1 punkte nustatyta, kad saugomomis nekilnojamosios kultūros vertybės, įregistruotos Kultūros vertybių registre KPD direktoriaus įsakymais nuo 1995 m. birželio 12 d. iki 2005 m. balandžio 19 d. bei paskelbtais „Valstybės žiniose“, pripažįstamos nuo jų įregistravimo dienos. Išrašas iš Kultūros vertybių registro (b. l. 26-27) bei Žemės sklypo plano medžiaga (b. l. 59-61) patvirtina, jog planuojamas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės – teritoriją, kuri Kultūros vertybių registre įregistruota 2003 m. balandžio 24 d., teritorijos plotas – 635,09 ha, statusas – valstybės saugoma. Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, kad žemės sklypų padalijimo, atidalijimo, sujungimo ar perdalijimo planai rengiami, kai tai nedraudžia įstatymas. Minėta, kad Aprašo 6 punktas tiesiogiai nukreipia į Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas, kai yra formuojamas ar pertvarkomas žemės sklypas, kuris yra kultūros paveldo objekto teritorijoje. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra taikomas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, kuriuo privaloma vadovautis bei kurio nuostatoms negali prieštarauti rengiamas žemės sklypo planas.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis taip apibrėžia šio įstatymo paskirtį – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. Šio įstatymo 19 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, jog siekiant, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima dalyti į atskiras dalis saugomą objektą ar jo teritorijoje esančius sklypus ir keisti jų ribas, išskyrus Saugomų teritorijų įstatymo nustatytus atvejus. Minėta nuostata yra nustatomas privalomas atsakingos institucijos sutikimas, norint padalinti žemės sklypus, esančius saugomo objekto teritorijoje. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalyje numatytos KPD funkcijos, inter alia: metodiškai vadovauti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai (5 straipsnio 10 dalies 1 punktas); sudaryti su valdytojais valstybės saugomų kultūros paveldo objektų apsaugos sutartis (5 straipsnio 10 dalies 7 punktas); teikti šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims, nagrinėti valdytojų skundus ir prašymus (5 straipsnio 10 dalies 10-11 punktai) bei atlikti kitas funkcijas, numatytas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalyje. Pagal minėtas nuostatas siekiant, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos – KPD – sutikimas, jeigu norima dalyti į atskiras dalis saugomą objektą ar jo teritorijoje esančius sklypus ir keisti jų ribas. Įvertinęs tai, kad KPD yra suteikta teisė duoti sutikimą, dalinant sklypą, esantį nekilnojamosios kultūros vertybės paveldo teritorijoje, į atskiras dalis, teismas sprendė, ar pagrįstai atsakovas šio sutikimo nedavė.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus. Šio įstatymo 19 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, jog siekiant, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima dalyti į atskiras dalis saugomą objektą ar jo teritorijoje esančius sklypus ir keisti jų ribas, išskyrus Saugomų teritorijų įstatymo nustatytus atvejus. Žemės sklypo planu planuojama teritorija šiuo metu dar nėra ištirta (nebuvo atlikti archeologiniai tyrimai).

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad Šventosios senovės gyvenvietė turi išskirtinę mokslinę vertę ir svarbi ne tik Klaipėdos regionui ar Lietuvai. Šventosios senovės gyvenvietė – tai didžiausias neolito (naujojo akmens amžiaus) V-III tūkst. prieš Kristų gyvenvietė visame Pabaltijyje. Šis objektas jau sovietmečiu buvo įtrauktas į Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašą. Pirmieji archeologiniai tyrinėjimai šioje vietovėje prasidėjo 1966-1967 metais ir iš esmės trunka iki šiol. Atsakovas pabrėžia, jog viešasis interesas, kuris šiuo atveju realizuojamas per instituciją, atsakingą už kultūros paveldo apsaugą – Kultūros paveldo departamentą – reikalauja, jog veikla šioje ypatingai svarbioje moksliniam pažinimui teritorijoje būtų vykdoma vadovaujantis teisės aktų reikalavimais ir nepadarytų žalos valstybės saugomam objektui.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad rengiamu žemės sklypo planu žemės sklypo naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis nekeičiamas, tačiau 4.0600 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), padalijamas į 26 žemės sklypus (b. l. 59-64). Įvertinusi faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjos vykdomi teritorijų planavimo darbai nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės teritorijoje, yra draudžiami kaip neatitinkantys Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme „priežiūra“ ir „konservavimas“ apibrėžtų sąvokų tol, kol pareiškėjos nuosavybės teise valdoma ir Žemės sklypo planu planuojama valstybės saugomo objekto dalis nebus ištirta.

Tai, kad pareiškėja rengiamu Žemės sklypo planu nenorėjo keisti žemės sklypo naudojimo paskirties, naudojimo būdo ir pobūdžio, nereiškia, kad atsakovas neturėjo teisės reikalauti sudaryti nekilnojamosios kultūros paveldo objekto apsaugos sutarties. Minėta, jog Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pareiga yra organizuoti ir koordinuoti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą (5 straipsnio 10 dalis). Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad saugomo objekto valdytojas turi teisę šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytomis sąlygomis sudaryti apsaugos sutartį, kurioje prisiimtų papildomus įsipareigojimus ir (ar) nurodytų kompensavimo už kultūros paveldo saugojimą būdus. Atsižvelgiant į paminėtas įstatymo nuostatas, akivaizdu, jog KPD privalo imtis teisės aktais numatytų priemonių, siekiant išsaugoti nekilnojamojo kultūros paveldo vertybę. Nepaisant to, kad pareiškėja ir neketina keisti žemės sklypo naudojimo pobūdžio, tačiau tai nereiškia, kad institucija negali pasiūlyti sudaryti nekilnojamojo kultūros objekto apsaugos sutartį, kuria gali būti nustatytos sąlygos nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės teritorijoje nevykdyti konkrečių veiksmų, kurie keistų vertingąsias savybes ar trukdytų visuomenei jas pažinti ir pan. Kadangi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus, vadinasi neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte visi kiti darbai yra draudžiami.

Atsižvelgiant į išdėstytą bei į tai, kad priimtas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymo) 8 straipsnyje nurodytus bendruosius individualaus administracinio akto reikalavimus, teisėjų kolegija sprendė, jog priimtas KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. sausio 14 d. sprendimas Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašymo dėl jo panaikinimo netenkintino.

III. Pareiškėja V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos reikalavimą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neteisingai nurodė, jog pareiškėja sutinka, kad žemės sklypas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją. Teismui buvo pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, kur nėra jokio įrašo, rodančio, kad žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis V. M., yra nekilnojamojo kultūros vertybių teritorijoje. Ginčo sklypas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją, kuri yra apibrėžta (bet nenustatyta) tik Kultūros vertybių vertinimo tarybos, bet nėra nustatyta teritorijų planavimo dokumentais, todėl ginčo sklypui apribojimai, susiję su kultūros paveldo vertybių apsauga, nėra taikyti ir tai atsispindi išraše iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko. Teismas neatsižvelgė į nekilnojamojo turto registre esančius duomenis ir neteisingai nustatė labai svarbias šiam ginčui faktines aplinkybes, kad ginčo sklypas yra nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijoje. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A502 -3102/2012 jei tokio įrašo nėra, nėra pareigos ir kreiptis į KPD.

Teigia, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) reglamentuoja ūkinę veiklą ir nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje. Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 32, 33 ir 38 dalyse yra apibrėžtos saugomos teritorijos, saugomų teritorijos apsaugos ir saugomų teritorijų planavimo dokumentų sąvokos. Šie apibrėžimai labai aiškiai ir konkrečiai nusako, kokios teritorijos gali būti laikomos saugomomis ir kaip jos nustatomos. Saugoma teritorija galima laikyti tik tokią sausumos ir (ar) vandens teritoriją, kurios: pirma, ribos yra labai aiškiai nustatytos, antra, turi tam tikrą išliekamąją vertę, trečia, teisės aktais yra nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). Iš 38 dalies matyti, kad saugomų teritorijų aiškias ribas gali nustatyti tik specialieji teritorijų planavimo dokumentai, kurie kartu nustato ar patikslina apribojimus, priemones kultūros paveldo teritoriniams kompleksams ir objektams išsaugoti, atkurti ir racionaliai naudoti, t. y. nustato specialų apsaugos ir naudojimo režimą. Ginčo atveju byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad tai teritorijai, kuri pagal Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. ĮV- 190, buvo pripažinta saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe kaip Šventosios senovės gyvenvietė, nėra parengtas joks specialusis planas, nėra aiškiai nustatytos tos teritorijos ribos ir specialus apsaugos ir naudojimo režimas. Šios aplinkybės rodo, kad ginčo sklypas nepatenka į teritoriją, kuri būtų Saugomų teritorijų įstatymo prasme apibrėžta kaip saugoma teritorija.

Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 12 dalyje numatyta, kad apie saugomų teritorijų steigimą ir su tuo susijusius veiklos apribojimus žemės savininkai, valdytojai ir naudotojai Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir svarstymo su visuomene tvarka informuojami rengiant šių teritorijų ribų planus. Saugomų teritorijų 26 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad saugomų teritorijų ir jų apsaugos zonų ribos Vyriausybės įgaliotų institucijų teikimu žymimos Žemės kadastro žemėlapiuose, taip pat teritorijų planavimo dokumentuose, o jų žymėjimo vietovėje tvarką nustato Vyriausybės įgaliotos institucijos. Viso šito nebuvo atlikta, todėl ginčo teritorija negali būti laikoma saugoma, bet svarbiausia tai, kad Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakyme Nr. ĮV-190 nėra jokio įrašo apie tai, kad kultūros vertybė, Kultūros vertybių registre registruota su unikaliu numeriu 1813, būtų paskelbta saugoma. Teismas prilygino šį kodą kitam kodui, kurio numeris yra Al705, tačiau nepaaiškino, kodėl tada nebuvo pataisytas Kultūros ministro įsakymas, jei jame buvo suklysta.

Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodyta, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima dalyti į atskiras dalis saugomą objektą ar jo teritorijoje esančius sklypus ir keisti jų ribas, išskyrus Saugomų teritorijų įstatymo nustatytus atvejus. Teismas buvo neteisus dėl to, kad ginčo teritorija nėra saugoma teritorija, todėl nėra ir privalomumo tokį sutikimą gauti.

Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 3 dalis kalba apie tai, kad neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus. Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymas mini fizinius darbus, tačiau pareiškėja jokių fizinių darbų nesiruošia vykdyti, ji tik ruošiasi atlikti teritorijų planavimo procesą, parengti planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Niekur nenumatyta, kad sklypų projektavimas būtų priskirtas prie veiklos vykdymo ar darbų vykdymo.

Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo bei Statybos įstatymų nuostatomis. Tai reiškia, kad teritorija negali būti pripažinta saugoma, kol Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka nėra parengtas bendrasis ar specialusis planas bei strateginio planavimo dokumentai, kuriuose ir yra numatomi teritorijos apsaugos ir naudojimo reglamentai. Šios nuostatos ginčo sklypo savininkei sukuria pareigą laikytis sklypo naudojimo apribojimų tik numatytų teritorijų planavimo dokumentuose ir nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų.

Atsakovas KPD Klaipėdos teritorinis padalinys 2013 m. gegužės 13 d. (pagal gavimo datą) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, jog pareiškėja savo 2013 m. sausio 25 d. skunde pirmosios instancijos teismui neginčija sklypo buvimo valstybės saugomo kultūros paveldo objektu Šventosios senovės gyvenvietės teritorijoje. Apeliantė savo 2013 m. sausio 25 d. skunde pati nurodo, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme Nr. Al -849, kuriuo buvo leista rengti žemės sklypo planą, yra nurodoma, jog teritorija patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją. Be to, pareiškėjas pats kreipėsi dėl sklypo suderinimo į KPD Klaipėdos teritorinį padalinį. Toks veiksmas būtų perteklinis ir nebūtinas, jei sklypas nepatektų į kultūros paveldo objekto teritoriją ar apsaugos zoną. Todėl pats kreipimosi faktas į instituciją, atsakingą už kultūros paveldo saugojimą, dėl sklypo plano suderinimo, įrodo, jog pareiškėja suprato, kad sklypas patenka į kultūros vertybių teritoriją ir neginčijo šio fakto. Be to, „Žemės sklypo, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, byloje" (parengta pareiškėjos atstovo uždarosios akcinės bendrovės „Almontus") yra Šventosios senovės gyvenvietės (A 1705) teritorijos ribų planas. Bylos aiškinamajame rašte, esamos būklės analizėje, 2.5 punkte rengėjas taip pat nurodo, jog: „Planuojama teritorija patenka į Šventosios gyvenvietės teritoriją, kuri yra įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (unikalus objekto kodas 1813). Darytina išvada, jog apeliantė dar 2012 metais, ruošiant „Žemės sklypo, kad. Nr. (duomenys neskelbtini), Palangos m., plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, bylą", žinojo, jog planuojamas sklypas patenka į valstybės saugomo kultūros paveldo objekto Šventosios senovės gyvenvietės teritoriją.

Pabrėžiama, kad apeliantė klaidina teismą, nurodydama jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nėra jokio įrašo, rodančio, kad žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis V. M., yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 7.1. punkte nurodomas juridinis faktas, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). Pažymėtina, jog šis įrašas galioja nuo 2012 m. gruodžio 18 dienos, dar iki pareiškėjai kreipiantis su skundu į pirmosios instancijos teismą.

Apeliantė svarbia aplinkybe laiko tai, jog nerado Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29d. įsakyme Nr. ĮV-190 įrašo apie tai, kad kultūros vertybė, Kultūros vertybių registre registruota su unikaliu numeriu 1813 būtų paskelbta saugoma. KPD Klaipėdos teritorinis padalinys, teikdamas atsiliepimą pirmosios instancijos teismui, nurodė, jog Šventosios senovės gyvenvietės unikalus kodas Kultūros vertybių registre yra 1813, senasis kodas registre iki 2005 m. balandžio 19 d. - A1705 bei pridėjo išrašą iš Kultūros vertybių registro dėl Šventosios senovės gyvenvietės (atsiliepimo Klaipėdos apygardos administraciniam teismui priedas Nr. 1), kuriame nurodomas tiek naujas unikalus kodas 1813, tiek senasis kodas A1705.

Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju be Saugomų teritorijų įstatymo, reikia taikyti specialiojo teisės akto – Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo – normas, nes ne Saugomų teritorijų įstatymas, o būtent minėtasis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas aptaria kultūros vertybių įregistravimo registre sąlygas. Iki 2005 m. balandžio 19 d. galiojusioje Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakcijoje nebuvo numatyta, jog įrašant objektą į kultūros vertybių registrą, turi būti parengtas specialusis teritorijų planavimo dokumentas ir tik toks dokumentas gali nustatyti kultūros paveldo objekto ribas.

Taip pat nesutinka su tuo, kaip apeliantė interpretuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnį. Priešingai nei teigia apeliantė, šis straipsnis neskirsto darbų į apelianto minimą „fizinį darbą" ir kitokius darbus. KPD Klaipėdos teritorinis padalinys palaiko savo argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjos skundą, susijusius su Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostata, jog neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus. Dar kartą akcentuoja, jog visa kita veikla, neatitinkanti sąvokų „priežiūra" ir „konservavimas", neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte yra draudžiama.

Pažymėtina, jog apeliantė, cituodamas Saugomų teritorijų įstatymo normas, jas interpretuoja neteisingai ir nelogiškai. Apeliantė ignoruoja Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnyje 9 dalies nurodytą sąlygą, jog savininkai privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Be to, teritorijų planavimo dokumentai tai ne vien specialieji planai, bet ir bendrieji planai, detalieji planai bei detaliesiems planams prilyginami žemės sklypų planai. Pažymėtina, jog Palangos miesto savivaldybės taryba 2008 m. gruodžio 30 d sprendimu Nr. T2-317 patvirtino Palangos miesto bendrąjį planą. Šio plano brėžinyje Nr. 2 „Kultūros vertybės švietimo, sveikatos ir kultūros infrastruktūra" dvyliktu numeriu yra pažymėta Šventosios gyvenvietės teritorija su ribomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58, kuriuo nederintas teritorijų planavimo dokumentas, teisėtumo.

Pareiškėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 4.0600 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nori žemės sklypą padalinti į 26 sklypus, tam reikia parengti planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui.

Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. A1-849 leido rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui.

Palangos miesto savivaldybės administracija nurodė, kad naujai formuojami žemės sklypai patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją, todėl būtina nustatyti atitinkamus apribojimus šiems sklypams, o atitinkamai, ir prieš tvirtinant šį žemės sklypo planą, jį būtina derinti su KPD Klaipėdos teritoriniu padaliniu. KPD Klaipėdos teritorinis padalinys 2013 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 teritorijų planavimo dokumento nederino.

Pareiškėja kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuris, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą dėl KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sprendžia, kad byla išnagrinėta pažeidžiant procesinės teisės normas.

Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, paaiškino, kad žemės sklypas, dėl kurio planavimo vyksta administracinis ginčas, priklauso pareiškėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Iš byloje esančių dokumentų (įgaliojimo turinio) suprastina, kad sklypas yra pareiškėjos ir V. M. bendroji jungtinė nuosavybė, nors nekilnojamojo turto registre turtas yra įregistruotas tik pareiškėjos vardu.

Viešojo administravimo subjektas skundžiamą sprendimą dėl atsisakymo suderinti žemės sklypo planą, prilygintą teritorijų planavimo dokumentui, išsiuntė ne tik pareiškėjai V. M., bet ir V. M.. Viešojo admisnitravimo subjektas teisingai sprendė, kad administracinis sprendimas yra susijęs ne tik su pareiškėjos interesais, bet ir su kito asmens interesais, t. y. iš esmės nustatė privalomą procesinį bendrininkavimą ne teismo administraciniame procese, ši išvada yra pagrįsta, jeigu yra konstatuojama, kad administraciniame procese yra prašoma priimti administracinį sprendimą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Privalomas procesinis bendrininkavimas atsiranda iš materialinės teisės normų, reglamentuojančių bendrosios nuosavybės santykius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.72 str.), priimtas administracinis sprendimas dėl vieno iš bendraturčių sklypo padalijimo, neišvengiamai yra susijęs taip pat ir su kito bendraturčio teisėmis į šį sklypą. Nustačius privalomo procesinio bendrininkavimo atvejį ne teismo administraciniame procese, privalomo procesinio bendrininkavimo santykiai turėtų būti konstatuojami ir administraciniam ginčui persikėlus nagrinėti į teismą. Tai, kad teismo administracinis procesas turėtų priklausyti nuo to, koks ginčas yra išnagrinėtas viešojo administravimo institucijoje, spręstina atsižvelgiant į tai, kad administracinis teismas, nagrinėdamas skundus dėl individualių administracinių aktų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (angl. a review) t. y. teismas kontrolės modelio bylose vykdo objektyvios teisinės tvarkos apsaugos (angl. recours objetif) funkcijas (ABTĮ 3 str.). Taigi bylose dėl administracinių aktų teisėtumo procesas administraciniame teisme turėtų būti nuoseklus administracinio ginčo ne teisme pratęsimas, o teisminės kontrolės dalykas turėtų apimti viešojo administravimo subjekto veiksmus tikrinant į subjektą besikreipusių asmenų reikalavimo teisę, sprendžiant klausimą, ar dalyvavo visi subjektai, kurie turėtų dalyvauti ne teismo administraciniame procese, sprendžiant, ar pagrįsti yra asmenų reikalavimai, ar viešojo adminstravimo subjektas pagal viešosios teisės normas gali priimti palankų administracinį sprendimą ir kt.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko viešojo administravimo subjekto kontrolę, nes išnagrinėjo bylą dėl asmenų, kurie dalyvavo ne teismo administraciniame procese, neįtraukdamas jų į teismo procesą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, įstatymo nustatyta tvarka turėjo spręsti klausimą dėl antrojo pareiškėjo įtraukimo į bylą arba dėl asmens, su kurio teisėmis ir pareigomis susijęs teismo sprendimas, įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu (ABTĮ 48, 54 str.). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir neįtraukęs į jos nagrinėjimą vieno iš žemės sklypo, dėl kurio buvo priimtas administracinis sprendimas, bendrasavininkų, pasisakė dėl asmens, neįtraukto į bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų. Šis proceso teisės normų pažeidimas sudaro sprendimo negaliojimo pagrindą, dėl kurio sprendimas turi būti naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p., 141 str. 1 d. 1 p.). Teismas, nagrinėdamas minėtus klausimus, turėtų išreikalauti dokumentus dėl bendrosios jungtinės nuosavybės į sklypą (santuokos liudijimą ar kitus dokumentus, patvirtinančius bendrosios jungtinės nuosavybės atsiradimo pagrindą).

Be to, byloje turėtų dalyvauti Palangos savivaldybės administracija, kuri priima sprendimus susijusius su sklypo planavimu. Nagrinėjamas ginčas dėl kultūros paveldo apsaugos yra sudėtinė teritorijos planavimo proceso dalis, todėl byloje turėtų dalyvauti ir institucija, kuri sprendžia dėl teritorijos planavimo (ABTĮ 48 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, atkreipia dėmesį taip pat dėl dalies pirmosios instancijos teismo nagrinėto ginčo esmės. Pirmiausia pažymėtina yra tai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo normų taikymo, kurių netaikė viešojo administravimo subjektas. Atsižvelgiant į minėtą administracinio teismo kontrolės funkcijų pobūdį, spręstina, kad materialinės teisės normas taiko ne teismas, o viešojo administravimo subjektas, kuris sprendžia klausimą dėl administracinio sprendimo priėmimo, o administracinis teismas tik sprendžia klausimą, ar viešojo administravimo subjektas teisingai taikė materialinės teisės normas. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo draudimus pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, kurių nebuvo konstatavęs viešojo administravimo subjektas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, nederinimo. Teritorijos planavimo dokumentas pradėtas rengti vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kuriame yra nustatyti atvejai, kuomet miestų teritorijose Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai yra prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Tokie planai yra rengiami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo reikalavimus. Šio Aprašo 34.4 punkte yra nustatyta, kad žemės sklypo planas derinamas su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritoriniu padaliniu, jeigu žemės sklypas formuojamas ar pertvarkomas kultūros paveldo objektų ar vietovių, kuriems taikoma pradinė teisinė apsauga arba kurie paskelbti saugomais valstybės, teritorijose ar jų apsaugos zonose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teisinis reglamentavimas nustatytas iki 2005 m. balandžio 20 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme (toliau – ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme) bei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, įsigaliojusiame 2005 m. balandžio 20 d.

Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 24 d. įsakymas Nr. Į-114, kuriuo Šventosios senovės gyvenvietė (į kurios teritoriją patenka ginčo sklypas) pripažinta saugoti moksliniam pažinimui, priimtas galiojant Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakcijai iki 2005 m. balandžio 20 d., kurios 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad nekilnojamosios kultūros vertybės dėl savo kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės turi specialų, jų vertę atitinkantį, šio įstatymo nustatytą valstybinės apsaugos režimą. To paties straipsnio 2 dalyje buvo išvardinti objektai, kurie turi kultūrinę vertę bei visuomeninę reikšmę ir yra registruojami kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Visus objektus į Registrą įrašo Kultūros vertybių apsaugos departamentas, o sprendimai dėl objektų įrašymo į Registrą skelbiami „Valstybės žiniose“ (Įstatymo redakcijos iki 2005 m. balandžio 20 d. 9 straipsnio 3 ir 4 dalys). Šie Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo redakcijos iki 2005 m. balandžio 20 d. reikalavimai buvo įgyvendinti priimant Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. Į-114.

Skundžiamame 2013 m. sausio 14 d. sprendime Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ nurodyta, kad planuojamas sklypas yra nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1813), kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta saugoti moksliniam pažinimui, teritorijoje. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ūkinę veiklą saugomų teritorijų teritorijoje reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas. Pareiškėjos teigimu, saugomos teritorijos ribos ir režimas turi būti nustatytos tik specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Šventosios senovės gyvenvietė buvo pripažinta saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, tačiau jai nebuvo parengtas specialusis planas, kuriame būtų aiškiai nustatytos ribos ir specialus apsaugos ir naudojimo režimas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus argumentus, pažymi, kad byloje esantis išrašas iš Kultūros vertybių registro (b. l. 26-27) ir žemės sklypo plano medžiaga (b. l. 59-61) aiškiai patvirtina, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės – teritoriją. Pareiškėja taip pat neginčija, kad jos turimas sklypas patenka į Šventosios senovės gyvenvietės teritoriją – ginčo nagrinėjamoje byloje dėl to nėra.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakyme Nr. ĮV-190 nurodyta, jog Šventosios senovės gyvenvietė pripažįstama saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe ir nustatė vertybės apsaugos tikslą – saugojimą moksliniam pažinimui. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos tikslus nustato Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2013 m. liepos 1 d.) 4 straipsnio 2 dalis (tarp kitų tikslų inter alia yra ir nagrinėjamoje byloje aktualus mokslinio pažinimo apsaugos tikslas). Kituose Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo straipsniuose yra detalizuojama konkretūs apribojimai, taikomi tam tikru tikslu saugomam kultūros paveldui. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnyje numatyta moksliniam pažinimui saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga. Šiame straipsnyje detalizuojama, kokius veiksmus moksliniam pažinimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama atlikti (1 d.). Pabrėžiama, kad neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus (3 d.). Taigi įstatyme yra nustatyti konkretūs ribojimai moksliniam pažinimui saugomo objekto naudojimui. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad jai nekyla klausimų dėl to, ar pareiškėjos turimas sklypas patenka į Šventosios senovės gyvenvietės teritoriją ir kad į Šventosios senovės gyvenvietės teritorijai taikomas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos, susijusios su apribojimais moksliniam pažinimui saugomo objekto naudojimui, dėl to pareiškėjos keliamas klausimas dėl specialaus plano buvimo nagrinėjamoje byloje nėra aktualus.

Pažymėtina, kad KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. sausio 14 d. sprendime Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ nurodoma, kad jis priimtas remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalimi ir 19 straipsnio 6 dalimi. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalyje aptariamos KPD funkcijos. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnis yra skirtas viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai, o šio straipsnio 6 dalies 1 punkte yra įtvirtinta, kad siekiant, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima dalyti į atskiras dalis saugomą objektą ar jo teritorijoje esančius sklypus ir keisti jų ribas, išskyrus Saugomų teritorijų įstatymo nustatytus atvejus. Tačiau šioje vietoje svarbu atkreipti dėmesį, kad aptariamas 19 straipsnis yra skirtas viešajam pažinimui ir naudojimui saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai, o nagrinėjamoje byloje aktualiam objektui – Šventosios senovės gyvenvietei – yra nustatytas visai kitas vertybės apsaugos tikslas – saugojimas moksliniam pažinimui. Moksliniam pažinimui saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai yra taikomas kitas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo straipsnis – 17 straipsnis. Jame nustatyta, ką moksliniam pažinimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama daryti (1 d.) ir kad neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus (3 d.). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes ir tai, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį yra išskirti atskiri apsaugos tikslai (viešajam pažinimui ir naudojimui ir moksliniam pažinimui) teisėjų kolegija daro išvadą, kad viešojo administravimo subjektas (KPD Klaipėdos teritorinis padalinys), priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi ne ta įstatymo norma, kuri turėjo būti taikoma nagrinėjamos bylos atveju moksliniam pažinimui saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugai, o pirmosios instancijos teismas to neįvertino ir nepasisakė, kokią reikšmę tai turi ginčijamo administracinio sprendimo galiojimui.

Pabrėžtina ir tai, kad KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 buvo nederintas žemės sklypo planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Sprendime yra cituojamos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo normos: Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 3 dalis, pagal kurią neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus; Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 2 dalis, pagal kurią apsaugos sutartimi gali būti nustatytos sąlygos saugomo objekto teritoriją ar vietovę ribotai naudoti žemės ūkio, miškų ūkio ar kitokia paskirtimi. Remiantis tuo, kad planuojamas sklypas yra nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės – teritorijoje, viešojo administravimo subjektas padarė išvadą, kad nėra pagrindo derinti žemės sklypo plano. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo klausimo, ar KPD Klaipėdos teritorinio skyriaus sprendime yra detalizuojama, kodėl žemės sklypo plano suderinimas prieštarautų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo normoms, ar sprendime yra nagrinėjama, kokių konkrečiai veiksmų negali atlikti pareiškėja sklype, kokie Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nustatyti draudimai būtų pažeisti suderinus planą.

Viešojo administravimo subjektai, vykdydami jiems priskirtas funkcijas, sprendžia klausimą dėl viešojo intereso. Nagrinėjamu atveju Kultūros paveldo departamentas sprendžia klausimą dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, t. y. dėl kultūros paveldo dalies, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija. Dėl viešojo intereso, būtent su juo siejamų vertybių apsaugos, gali būti ribojamos asmenų konstitucinės teisės – nuosavybės neliečiamumas ar ūkinės veiklos laisvė. Ginčijamas sprendimas, kuriuo KPD Klaipėdos teritorinis padalinys įgyvendino savo kompetenciją, skirtą tam tikrų vertybių saugojimui, yra kartu susijęs su pareiškėjos privačios nuosavybės teisės ribojimu, todėl toks ribojimas turi būti paremtas įstatymu ir proporcingas siekiamam tikslui.

Nors Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama konstitucinė privačios nuosavybės teisės apsaugos svarba. Pabrėžtina, kad privačios nuosavybės apsauga įtvirtinta ir tarptautiniuose teisės aktuose – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje, tad aktuali ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, kurioje nagrinėjami nuosavybės teisių ribojimo klausimai. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime Pyrantienė prieš Lietuvą (Nr. 45092/07) priminė, kad bet koks valstybės institucijos trukdymas asmeniui naudotis nuosavybės teise turi būti teisėtas, skirtas apsaugoti viešąjį interesą bei siekti teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios yra proporcingos šiam tikslui pasiekti (EŽTT 2006 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją, 27 punktas; EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją, 49-50 punktas).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuosavybės teisių ribojimas yra išimtis iš bendro nuosavybės neliečiamumo principo, o išimtys turi būti aiškinamos siaurai (lot. exceptiones non sunt extendae).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo turėtų svarstyti klausimą, ar viešojo administravimo subjektas tinkamai įgyvendino savo kompetenciją ir viešojo intereso apsaugos požiūriu. Teismas turėtų svarstyti, ar viešojo administravimo subjektas vadovavosi gero administravimo principu, kuris reikalauja, kad spręsdamas klausimą dėl viešojo intereso, susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir, svarbiausia, nuosekliai (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas Pyrantienė prieš Lietuvą (Nr. 45092/07)).

Pažymėtina, kad nagrinėjamas administracinis ginčas yra susijęs ne tik su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga, bet ir su teritorijų planavimo procesu, kurio dalimi yra plano derinimas su KPD Klaipėdos teritoriniu skyriumi. Teritorijų planavimo procesas taip pat yra susijęs su viešuoju interesu, o šio proceso metu turėtų būti suderinti visuomenės ir privatūs ineresai.

Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar KPD Klaipėdos teritorinis padalinys analizavo nagrinėjamu atveju aktualaus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio nustatytų draudimų taikymą, kaip ir apribojimą vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus, ir kaip konkrečiai šie apribojimai turėtų būti suprantami ir taikomi pareiškėjos planuojamo sklypo atžvilgiu (minėta, kad KPD Klaipėdos teritorinis padalinys sprendimo priėmimo pagrindu nurodė neteisingą Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo straipsnį, kuris nagrinėjamos bylos atveju nėra aktualus), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, pasisakydamas, jog KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. sausio 14 d. sprendimas yra motyvuotas ir atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus bendruosius individualaus administracinio akto reikalavimus, minėtą išvadą padarė neišnagrinėjęs byloje visų reikšmingų aplinkybių.

Be to, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo skundžiamo sprendimo tuo aspektu, ar pagrįsta ir motyvuota yra administracinio sprendimo dalis dėl būtinumo sudaryti apsaugos sutartį, ar viešojo administravimo subjektas nagrinėjo klausimą, kokią reikšmę nekilnojamo turto vertybės išsaugojimui turėtų siūloma sudaryti sutartis. Pažymėtina, kad byloje nėra sutarties, kurią siūlė pareiškėjai sudaryti viešojo administravimo subjektas, todėl tokia sutartis turi būti išreikalauta. Administracinio sprendimo teisėtumo patikrinimas yra negalimas viešojo administravimo subjektui nepateikus visų dokumentų, kuriuos turėjo subjektas, nagrinėdamas administracinę bylą (dokumentai, kurių pagrindu pradėta byla bei prašymo išnagrinėjimui viešojo administravimo subjekto surinkti dokumentai), priešingu atveju nebūtų galimybės patikrinti, ar neturėtų būti nustatytas vienas iš administracinio sprendimo negaliojimo pagrindų, t. y., ar administracinis sprendimas nėra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Viešojo administravimo subjektui ABTĮ tiesiogiai nenustato pareigos, kilus teisminiam ginčui dėl priimto administracinio sprendimo, pateikti visus priimant administracinį sprendimą turėtus dokumentus, tačiau būtent taip viešojo administravimo subjektas turėtų vertinti teismo reikalavimą pateikti kartu su atsiliepimu į skundą visus su ginčo dalyku susijusius dokumentus.

Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde yra pateikiami neteisingi argumentai, kurie negali būti laikytini pagrįstais. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė neteisingai nurodo, kad išraše iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko nėra jokio įrašo, rodančio, kad žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis V. M., yra nekilnojamojo kultūros vertybių teritorijoje. Pagal atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 116-118) 7.1. punktą yra nurodomas juridinis faktas, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). Pažymėtina, jog šis įrašas galioja nuo 2012 m. gruodžio 18 dienos, dar iki pareiškėjai kreipiantis su skundu į pirmosios instancijos teismą bei viešojo administravimo subjektui priimant ginčijamą 2013 m. sausio 14 d. sprendimą.

Nepagrįstas ir apeliantės argumentas, susijęs su tuo, kad Kultūros ministro įsakyme nurodytas ne tas kultūros vertybės numeris. Apeliantė svarbia aplinkybe laiko tai, jog nerado Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakyme Nr. ĮV-190 įrašo apie tai, kad kultūros vertybė, Kultūros vertybių registre registruota unikaliu numeriu 1813, būtų paskelbta saugoma. Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, jog Šventosios senovės gyvenvietės unikalus kodas Kultūros vertybių registre yra 1813, senasis kodas registre iki 2005 m. balandžio 19 d. – A1705. Tad priimant Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. ĮV-190 buvo nurodytas tik senasis kodas, kuris žymi tą pačią kultūros vertybę.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A7-2282/2006 buvo pripažinta, kad teisės aktas, kuriuo objektas įrašomas į Kultūros vertybių registrą, yra individualus teisės aktas (teisės taikymo aktas), todėl tokie įsakymai pagal Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 17 straipsnį skelbtini „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Šiuo atveju įsakymas paskelbtas 2005 m. gegužės 17 d. „Valstybės žiniose“ Nr. 62, VIII skyriuje „Ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų norminiai teisės aktai“; publikacijos Nr. 2222. Tačiau ne panaudota paskelbimo tvarka, o akto turinys lemia jo priskirtinumą norminiams ar individualiems teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje A7-2282/2006). Tad Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. ĮV-190 pagal minėtą praktiką laikytinas ne norminiu (kaip nurodo apeliantė apeliaciniame skunde), o individualiu administraciniu aktu, kuris įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas, tad jo teisėtumas, o kartu ir tai, kad Šventosios senovės gyvenvietė pripažinta saugoti moksliniam pažinimui, nagrinėjamoje byloje nekvestionuojamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas proceso teisės normas, todėl priimtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimas naikintinas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 1050 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 1) 50 Lt žyminį mokestį; 2) 1000 Lt už teisines paslaugas, t. y. 1000 Lt už apeliacinio skundo surašymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sistemiškai vertinant ABTĮ 44–45 straipsnių nuostatas ir vadovaujantis protingumo principu, sprendimas, kurio pagrindu proceso šalis įgyja teisę gauti patirtas bylinėjimosi išlaidas, laikytinas teismo baigiamuoju aktu, kuriuo individuali byla išsprendžiama iš esmės. Kiekviena administracine byla yra sprendžiamas konkretus su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis susijęs klausimas, šiuo klausimu teismas priima baigiamąjį aktą, galutinai nustatantį asmens teisių ir pareigų turinį, t. y. ir patenkintų bei atmestų skundo reikalavimų santykį. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, išsprendžiantis ginčą iš esmės, pareiškėjos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas paliekamas nenagrinėtas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius