2013-06-04 Nr. BB-1076-1-41-1-00361-2008-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–288/2013

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00361-2008-7 Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.2.2.14. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutarties.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams ir pagal 290 straipsnį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtąsias bausmes subendrinus apėmimo būdu, nustatyta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme (laisvės apribojimu penkiems mėnesiams) ir galutinė subendrinta bausmė R. P. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams penkiems mėnesiams.

Priteista iš R. P.: nukentėjusiajam T. F. 6002 Lt (6000 Lt neturtinės ir 2 Lt turtinės) žalos, Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui – 1555,63 Lt, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – 34 486,56 Lt ir Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos – 156,90 Lt turtinės žalos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,

n u s t a t ė :

R. P. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už pasipriešinimą valstybės tarnautojams – policijos pareigūnams, t. y. už tai, kad 2008 m. balandžio 16 d., apie 11.30 val., bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), su K. Č. (kuriam 2009 m. balandžio 15 d. priimtas teismo baudžiamasis įsakymas) bendrais tyčiniais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš savo pareigas atliekančius Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyresnįjį tyrėją D. B. ir tyrėją T. F. R. P., aktyviais veiksmais vengdamas sulaikymo, griebdamas už D. B. mobiliojo ryšio telefono ir neleisdamas iškviesti policijos pareigūnų, užsimodamas ranka prieš D. B., bet T. F. tai sutrukdžius, sudavė vieną smūgį kitos rankos kumščiu T. F. į kairę ausį, vieną kartą spyrė į dešinę koją ir taip padarė T. F. nesunkų sveikatos sutrikdymą; po to, D. B. ir T. F. parvertus R. P. ant lovos ir uždedant antrankius, priešinosi rankų judesiais ir taip padarė D. B. nubrozdinimus kairės plaštakos pirštuose.

R. P. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą už tai, kad, tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje suduodamas rankos kumščiu į kairę ausį bei vieną kartą spirdamas į dešinę koją tarnybos pareigas vykdančiam Šiaulių miesto (duomenys neskelbtini) tyrėjui T. F., padarė kairės ausies sumušimą, kairės ausies būgnelio perforaciją, nubrozdinimus dešinės blauzdos priekyje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą (dėl kairės ausies būgnelio perforacijos T. F. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui).

Be to, R. P. nuteistas pagal BK 290 straipsnį už tai, kad pirmiau nurodytomis aplinkybėmis įžeidė valstybės tarnautojus – policijos pareigūnus, t. y. išplūdo įžeidžiančiais žodžiais savo pareigas atliekančius Šiaulių miesto (duomenys neskelbtini) vyresnįjį tyrėją D. B. ir tyrėją T. F.: vadino juos „mentai“, „gaidžiai“, „piderastai“, o sulaikytas ir vedamas nuo (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini), esančio Šiauliuose, kiemo iki Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Pirmojo policijos komisariato, esančio Šiauliuose, Mickevičiaus g. 11, toliau vadino tais pačiais žodžiais, T. F. pasakė „užsiauginai ožio barzdą mente, ar nori būti į mane panašus“.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį ir bylą nutraukti arba sutrumpinti pagal BK 286 ir 290 straipsnį paskirtas laisvės atėmimo bausmes.

Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 286 ir 290 straipsnius, nes šių veikų nepadarė, teismo nuosprendžio išvados neatitinka tikrovės. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė viešumo principą, nes teismo posėdyje leido dalyvauti tik policijos atstovams, o liudytojams K. Č. ir V. M. nurodė palikti posėdžių salę. Nukentėjusysis T. F. dalyvavo tik viename teismo posėdyje, o bylą nagrinėjanti teisėja neinformavo, dėl kokių priežasčių jis procese daugiau nedalyvauja, taip kasatoriui buvo atimta galimybė užduoti T. F. papildomus klausimus. Be to, buvo pažeista nukentėjusiųjų apklausos tvarka; kasatorius prašęs leisti apklausti nukentėjusiuosius atskirai po vieną, kad jie negirdėtų vienas kito atsakymų (parodymų).

Kasatorius teigia, kad nukentėjusieji darė poveikį liudytojui K. Č., kurį apklausos metu užsipuolė, o teisėja į tai nereagavo, proceso metu demonstravo palaikymą nukentėjusiajam. Be to, 2012 m. rugpjūčio 7 d. teisėja kasatorių visam laikui pašalino iš teismo posėdžių salės nepaaiškinusi priežasties; kasatorius tokį teisėjos sprendimą suprato kaip jos reakciją į anksčiau pateiktus teisėtus jo prašymus (ištirti aplinkybes, kviesti liudytojus, specialistus), kuriuos ji ignoravo. Kasatorius nurodo pateikęs Šiaulių miesto apylinkės teismo pirmininkui prašymą skirti kitą teisėją, tačiau prašymas nebuvo patenkintas.

Kasatorius įsitikinęs, kad nukentėjusysis T. F. simuliavo traumą, teigia, jog jis T. F. nespyrė, jam sužalojimų nepadarė. Be to, pats T. F. pirmosios apklausos metu teigė, kad jam kasatorius sudavė į skruostą; iš to akivaizdu, kad taip negalėjo pažeisti ausies būgnelio. Teismas šių aplinkybių nevertino, neskyrė medicininio patikrinimo, neiškvietė atitinkamos srities (ausų) specialisto, tuo tarpu kaltinimas paremtas tik medicinine pažyma. Be to, pasak kasatoriaus, jokie liudytojai nepatvirtino, kad T. F. iš buto, kuriame įvyko konfliktas, išėjo sužalotas. Kasatoriaus manymu, pareigūnai į butą, kuris nepriklauso kasatoriui, pateko nesant būtinybės ir neteisėtai, jie neturėjo pagrindo prieš kasatorių naudoti prievartos, nes jis nebuvo padaręs teisės pažeidimo, be to, pareigūnai nerodė tarnybinių pažymėjimų ir nutarimo daryti kratą, nevilkėjo uniformų. Kasatorius teigia tik konflikto metu supratęs, kad atvyko policijos pareigūnai, ir buvo pasirengęs vykdyti jų reikalavimus. Priežasčių, dėl kurių kasatorius tariamai priešinosi pareigūnams, byloje nebandyta nustatyti. Taip pat kasatorius teigia, kad pareigūnų neįžeidinėjo, o jei taip ir pasielgė, tai nesąmoningai, reaguodamas į skausmą kai jam užlaužė rankas. Padarytos išvados dėl D. B. ir T. F. įžeidimo paremtos tik jų pačių parodymais, o kasatoriaus prašymas ištirti juos poligrafu atmestas. Skunde pažymima, kad konfliktą stebėjo kaimynė, gyvenanti 13 bute, kuri baisėjosi policijos pareigūnų elgesiu, tačiau kasatoriaus prašymas ją apklausti buvo ignoruotas.

Kasatorius pažymi, kad įžanginėje nuosprendžio dalyje klaidingai nurodyti jo teistumo duomenys, o šis pažeidimas, rodantis atmestiną teismo požiūrį į bylą, nebuvo pašalintas ir apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai dėl prašymų atlikti procesinius veiksmus, kuriuos atmetė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nenagrinėtini, nes kasacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatlieka, jų nevertina.

Be to, kasatorius skundą grindžia apeliacinio skundo argumentais, į kuriuos atsakė apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė, nešališkai ištyrė reikšmingas bylai aplinkybes, vertindamas įrodymus laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų ir teisingai kvalifikavo padarytas veikas. Taip pat byloje nenustatytas teismo šališkumas. Prokuroro manymu, kasatorius savaip interpretuoja bylos teisminio nagrinėjimo taisykles, tačiau iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad jų pažeidimų nepadaryta. Kasatorius, nesutikdamas su teismų sprendimais, skunde daugiausia komentuoja ir vertina savo naudai teismų nustatytas aplinkybes, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teismo šališkumo nereiškia skunde nurodomos aplinkybės, kad teismai atmetė kai kuriuos R. P. prašymus; motyvuotas prašymų atmetimas nereiškia ir įstatymų garantuotų kaltinamojo teisių suvaržymo.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad nors skunde teigiama, jog, nukentėjusiajam T. F. dalyvaujant ne visuose teismo posėdžiuose, R. P. negalėjo jam užduoti papildomų klausimų, tačiau, 2012 m. rugpjūčio 7 d. vykusiame apylinkės teismo posėdyje svarstant T. F. prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, R. P. su tuo sutiko. Be to, šiame teismo posėdyje iki R. P. pašalinimo iš posėdžių salės už teismo negerbimą jis nepareiškė norįs užduoti papildomus klausimus nukentėjusiajam ir neprašė jo iškviesti, todėl, prokuroro manymu, minėtas skundo argumentas yra deklaratyvus. Atsiliepime pažymima, kad, įvertinus už atskiras nusikalstamas veikas nuteistajam paskirtas bausmes, nėra pagrindo manyti, kad jos yra aiškiai neteisingos ir per griežtos.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 22 straipsnio 1, 3 dalys, 246 straipsnis, 272 straipsnio 1, 2 dalys, 259 straipsnio 1 dalis)

Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintos tiesioginio ir žodinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nuostatos, o laikytis kitokios įrodymų tyrimo tvarkos galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais (BPK 242 straipsnio 1, 3 dalys). Kaltinamasis, kaip numatyta BPK 22 straipsnio 1, 3 dalyse, 246 straipsnyje, yra nagrinėjimo teisme dalyvis, kuriam įstatymų garantuojamos teisės: dalyvauti tiriant įrodymus, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas aplinkybes, teikti prašymus, pareikšti nuomonę dėl kitų prašymų, kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu ir kt.

Kaltinamasis taip pat turi teisę duoti parodymus, atsakyti į klausimus arba atsisakyti tai daryti (BPK 272 straipsnio 1, 2 dalys). BPK 259 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis, kuris nepaisydamas teisiamojo posėdžio pirmininko įspėjimo vėl pažeidžia posėdžio tvarką ar parodo nepagarbą teismui, teismo nutartimi gali būti laikinai arba visam laikui pašalintas iš posėdžių salės; kai kaltinamajam įrodymų tyrimo metu leista grįžti į posėdžių salę, teisiamojo posėdžio pirmininkas praneša apie jo nedalyvavimo metu tirtus įrodymus ir suteikia teisę duoti paaiškinimus dėl jų.

Pažymėtina, kad pašalinimo iš teismo posėdžio salės visam laikui taikymas teisiamojo posėdžio tvarką pažeidusiam kaltinamajam iš esmės yra:

1) kraštutinė priemonė, kuri turi būti adekvati, proporcinga padarytam pažeidimui ir būtina jo pašalinimui;

2) tokios priemonės ir atitinkamai ją numatančios BPK normos taikymas turi būti aiškinamas sistemiškai, kitų su šiuo klausimu susijusių BPK nuostatų kontekste, nepažeidžiant esminių teisminį nagrinėjimą, kaltinamojo teisių įgyvendinimą reglamentuojančių nuostatų ir nepakenkti teisingam bylos išnagrinėjimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2012 šiuo klausimu pasisakyta ir, be kita ko, nurodyta, kad BPK 259 straipsnio 1 dalyje numatyta kaltinamojo teisė būti sugrąžintam į teismo posėdžių salę neturėtų būti ignoruojama, o posėdžio pirmininko pareiga – pranešti apie kaltinamojo nedalyvavimo metu tirtus įrodymus, suteikti teisę duoti paaiškinimus; teismas turi įsitikinti, ar neišnyko poveikio priemonės taikymo pagrindai, ar nereikia pašalintam kaltinamajam suteikti galimybės vėl dalyvauti nagrinėjant bylą.

Asmuo, pašalintas iš teismo salės, gali būti laikomas neabejotinai atsisakęs atitinkamų procesinių teisių tik tuo atveju, kai jis gali pagrįstai numatyti tokius savo netinkamo elgesio procesinius padarinius, taigi teismas privalo išaiškinti jam šiuos padarinius taip, kad jis juos suprastų ir turėtų galimybę atitinkamai pasirinkti tolesnio elgesio variantą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal teisminio bylos nagrinėjimo taisykles, jeigu baigiamąsias kalbas pasakę asmenys arba kaltinamasis paskutiniu žodžiu praneša apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, teismas nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva gali atnaujinti įrodymų tyrimą (BPK 295 straipsnio 1 dalis, 324 straipsnio 6 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiriant įrodymus kaltinamajam (kasatoriui) R. P. už teismo negerbimą – necenzūrinių žodžių vartojimą – buvo pritaikyta BPK 259 straipsnio 1 dalyje numatyta priemonė pašalinant jį iš teismo posėdžių salės visam laikui. Po to, kai bylą nagrinėjusi teisėja kelis kartus įspėjo R. P. už posėdžio tvarkos pažeidimus (t. y. iki pašalinimo), šis pareiškė atsisakantis duoti parodymus. R. P. nedalyvaujant teismas tęsė įrodymų tyrimą – perskaitė rašytinius bylos įrodymus, po to išklausė baigiamąsias kalbas (prokuroro, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, R. P. gynėjo); paskutinis kaltinamojo žodis neišklausytas, nes jis šiame teismo posėdyje nedalyvavo (buvo pašalintas). Pastebėtina, kad teisiamojo posėdžio protokole buvę tvarkos pažeidimo faktai iki R. P. pašalinimo neįrašyti (nors, vadovaujantis BPK 261 straipsnio 1 dalimi, tai turėjo būti padaryta), todėl spręsti apie taikytos priemonės proporcingumą bei būtinumą nėra galimybių.

Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo R. P., prašiusio jį išteisinti, apeliacinį skundą bylą išnagrinėjo jam dalyvaujant. Šio teismo proceso metu R. P. teikė prašymus (raštu ir žodžiu) dėl įrodymų tyrimo, jie buvo atmesti be jokių motyvų, tuo tarpu baudžiamąjį procesą teisme reglamentuojančiose normose nustatyta, kad atmesdamas proceso dalyvių prašymus teismas privalo priimti motyvuotą nutartį (BPK 324 straipsnio 2 dalis), juo labiau tai aktualu nagrinėjamoje teisinėje situacijoje. Tiesa, teismo posėdyje atliktas kitų įrodymų tyrimas – perskaityta dalis rašytinių bylos įrodymų, gautų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nuteistasis R. P. apklaustas nebuvo, nors apeliaciniame skunde jis aiškiai išreiškė tokį norą – prašė „sudaryti galimybę dalyvauti Šiaulių apygardos teisme, kuriame ketina duoti parodymus“, be to, atsisakymas duoti parodymus ar tokios galimybės suteikimas posėdžio protokole neužfiksuoti. Pažymėtina, kad nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde ginčijo veikos įrodytumą, be kita ko, aiškindamas esant kitokias aplinkybes nei nustatytos apkaltinamajame nuosprendyje; dėl įvykio aplinkybių jis pasisakė ir baigiamojoje kalboje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje šie paaiškinimai dėl faktų buvo aptariami ir vertinami.

Iš nurodytų aplinkybių apie teisminį bylos nagrinėjimą (abiejų instancijų teismuose) teisėjų kolegija daro šias išvadas. Pirma, apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas to, kad po nuteistojo (kaltinamojo) R. P. pašalinimo iš teismo posėdžio salės įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje metu, toliau teisme tiriant įrodymus jis nedalyvavo, jam nebuvo suteikta paskutinio žodžio teisė, šių įstatymų garantuotų kaltinamo asmens R. P. teisių iš esmės neįgyvendino ir apeliacinio proceso metu, neišklausė jo parodymų (iš esmės jam neatsisakius šios teisės ir netgi priešingai – pareiškus norą duoti parodymus), nepasiūlė duoti paaiškinimų dėl įrodymų, tirtų jam nedalyvaujant, ir motyvuotai nesprendė įrodymų tyrimo išsamumo klausimo. Antra, apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas, kad baigiamojoje kalboje, o ne tiriant įrodymus, R. P. pasisakė apie faktus, turinčius reikšmės bylai, šį pasisakymą vertino nutartyje kaip įrodymą, t. y. kaip parodymus, kurių jis iš tiesų, tiesioginio ir žodinio proceso teisme metu (BPK 320 straipsnio 6 dalis) nedavė, nes nebuvo apklaustas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų ir apeliacinio proceso metu pats padarė šioje nutartyje nurodytus pažeidimus, kurie yra esminiai, nes suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis

Dalia Bajerčiūtė