2021-02-24 Nr. AB-3955-3-64-3-01510-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-629-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01510-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. V. ir E. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. V. ir E. T. prašymą dėl termino pateikti dokumentus atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai V. V. ir E. T. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė teismui 2019 m. birželio 28 prašymą, kuriuo prašė atnaujinti terminą pateikti dokumentus dėl M. J. nuosavybės teise valdyto 21,84 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas).

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie yra (duomenys neskelbtini) mirusio tėvo A. T. vieninteliai jo turėto turto ir teisių paveldėtojai. Pareiškėja, 2019 m. sausio mėn. tvarkydama tėvui priklausiusio gyvenamojo buto rūsio patalpas, atsitiktinai vienoje iš dėžių rado šiuos dokumentus: 1998 m. kovo 25 d. Radviliškio rajono (miesto) komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams pateikti pasiūlymą, 2003 m. kovo 3 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus pranešimo Nr. 315 kopiją.

Iš rastų dokumentų matyti, kad tėvas A. T. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. J. valdytą 21,84 ha Žemės sklypą. Radę šiuos dokumentus, pradėjo domėtis, į kokių nuosavybės teisių atkūrimą tėvas buvo pateikęs prašymą ir kodėl jos nebuvo atkurtos. Pareiškėja kartu su broliu E. T. nuvyko į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Radviliškio skyrių, kad jie suteiktų informaciją.

Tačiau pareiškėjams informaciją atsisakė pateikti ir nurodė, kad informacija bus pateikta tik pagal advokato paklausimą. 2019 m. vasario 11 d. sudarė susitarimą su advokatu, kuris pateikė paklausimą dėl dokumentų kopijų pateikimo. NŽT Radviliškio skyrius, atsakydamas į 2019 m. vasario 13 d. prašymą Nr. S-27, 2019 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 30SD-364-14.30.7 atsiuntė bylos Nr. P-154-14 dokumentų kopijas. Iš gautų dokumentų buvo matyti, kad pareiškėjų tėvas A. T. 1996 m. lapkričio 16 d. pateikė prašymą Nr. 165 grąžinti žemę, priklausiusią J.

M., Z., 21,84 ha ploto ir prie prašymo buvo pateikęs dokumentus, tarp kurių buvo Šiaulių apygardos archyvo 1977 m. vasario 23 d. A. J. testamento kopija, iš kurios matyti, kad buvusio Žemes sklypo savininko M. J. sutuoktinė A. J. visą savo turtą paliko A. T.. Pareiškėjai per advokatą pradėjo rinkti papildomus dokumentus, per tą laiką 2019 m. balandžio 9 d. buvo gautas atsakymas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo Nr. S-48, o iš Šiaulių regiono valstybės archyvo 2019 m. kovo 25 d. gauta Radviliškio rajono Pakalniškių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1978 m. birželio 27 d. pažymėjimo Nr. 23 kopija.

Paskutinis atsakymas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautas 2019 m. birželio 5 d.

3. Pareiškėjai, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad jie yra mirusio A. T. vaikai ir paveldėjo jo turėtą visą turtą, taip pat ir jo turtines teises, o jis testamentu buvo paveldėjęs turtą iš A. J., kuri buvo paveldėjusi visą turtą iš savo buvusio vyro M. J., turi teisę į nuosavybės atkūrimą į M. J. priklausiusio Žemės sklypo 21,84 ha plotą.

4. Pareiškėjai pažymėjo, kad gautų dokumentų negali pateikti NŽT Radviliškio skyriui vertinimui, nes yra pasibaigęs Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas papildomiems dokumentas pateikti.

5. Pareiškėjai Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų dėl praleisto termino ir jo atnaujinimo galimybių kontekste teigė, kad jų tėvas A. T. ir jie terminą dokumentams pateikti yra praleidę dėl svarbių priežasčių ir jis turi būti atnaujintas. Paaiškino, kad jų tėvas A. T. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. kovo 3 d. pranešimą Nr. 315, kad negali būti atstatyta nuosavybės teisė ir galima kreiptis dėl juridinio fakto nustatymo, gavo tik 2003 m. kovo mėn. Pateiktame pranešime nenurodyta, dėl kokio juridinio fakto nustatymo jam reikėtų kreiptis į teismą, nenurodytas joks motyvas. Iš pateikiamų medicininių dokumentų matyti, kad jis turėjo sveikatos problemų ir buvo ligotas dar nuo 2000 metų, po 2003 m. kovo 3 d. pranešimo 2003 m. balandžio 28 d. buvo paguldytas į ligoninę ir jam buvo atlikta operacija, sveikata vis blogėjo, 2007 m. gegužės mėn. nustatytas (duomenys neskelbtini) ir nuo jo (duomenys neskelbtini) mirė. Akivaizdu, kad žmogus dėl sveikatos problemų galėjo praleisti įstatymo nustatytą terminą papildomiems dokumentams pateikti, kuris baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjai, kaip paveldėtojai, taip pat negalėjo nei surinkti papildomų dokumentų, nei jų pateikti, nes jiems nebuvo žinoma apie tai, kad jų tėvas buvo pateikęs prašymą dėl žemės atsiėmimo ir kad jo prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjai apie tai sužinojo jau po jų tėvo mirties, 2019 m. sausio mėn. tvarkydami gyvenamojo buto rūsio patalpas, kai jau įstatyme nustatytas terminas buvo pasibaigęs, ir sužinoję, ėmėsi aktyvių veiksmų dokumentams surinkti. Pareiškėjai neturėjo jokių objektyvių galimybių iki įstatymo nustatyto termino pateikti papildomų dokumentų.

6. Pareiškėjas E. T. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad tėvas jau 2000 m. sirgo, ir mama sirgo. Žinojo apie tėvui paliktą palikimą, bet nežinojo apie sklypą. Pareiškėja V. V. nurodė, kad tėvui pirma operacija buvo atlikta 2003 metais, jis visada buvo silpnos sveikatos, 2006 m. buvo labai bloga sveikata, 2007 metais nebevaikščiojo. Pareiškėjų atstovas papildomai nurodė, kad pareiškėjų tėvo sveikata po 2003 m. kovo mėn. akivaizdžiai pablogėjo, 2003 m. buvo atlikta operacija, liga progresavo nuo 2000 m. Iš atsakovo 2003 m. kovo mėn. atsakymo nebuvo aišku, dėl kokio juridinio fakto nustatymo reikėtų kreiptis. Nurodė, kad A. J. turtą paveldėjo kaip sutuoktinė.

7. Suinteresuotas asmuo NŽT Radviliškio skyrius atsiliepime su pareiškėjų prašymu dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo nesutiko.

8. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad A. T. 1996 m. lapkričio 18 d. pateikė prašymą Radviliškio rajono Pakalniškių agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. M., Z., nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 21,84 ha Žemės sklypą. Kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai. Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 3 d. pranešimu informavo A. T. apie tai, kad nepakanka dokumentų nuosavybės teisėms į žemę atkurti ir kad pretendentas gali kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo. Tačiau iki įstatymo nustatyto termino A. T. nepateikė Radviliškio žemėtvarkos skyriui papildomų dokumentų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis ir nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Todėl nuosavybės teisės į M. J. žemę jam nebuvo atkurtos. Šiuo metu ši žemė nėra laisva ir nuosavybės teisės natūra buvusioje vietoje negali būti atkurtos.

9. Suinteresuotas asmuo, akcentuodamas nagrinėjamai situacijai aktualias Įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, nuostatas, pabrėžė, kad A. T. iki nustatyto termino nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta tvarka ir nepateikė Radviliškio žemėtvarkos skyriui teismo sprendimo. Tokiu būdu jis praleido įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėjai teismui nepateikė dokumento (teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo), kurio pagrindu A. T. galima būtų atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę. Todėl šiuo metu pareiškėjai, prašydami atnaujinti įstatymo praleistą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams (šiuo atveju – teismo sprendimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo) pateikti, turėtų kreiptis į teismą ir dėl atitinkamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Įstatymo nustatyto termino atnaujinimas, nesant teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, neturės juridinės reikšmės – nesukels teisinių pasekmių, nes nepateikus tokio teismo sprendimo, nuosavybės teisės A. T. į nurodytą žemę nebus atkurtos.

10. Suinteresuotas asmuo akcentavo, kad teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleistas nustatytas terminas, turėjo egzistuoti iki termino pasibaigimo, o priežastys, atsiradusios po termino pabaigos, neturi juridinės reikšmės. A. T. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. po Įstatymo nustatyto termino pasibaigimo. Todėl svarbios priežastys, dėl kurių jis praleido Įstatymo nustatytą terminą, turėjo egzistuoti dar jam būnant gyvam. A. T. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1996 m., 1998 m. Radviliškio komisija nusprendė, kad esamų dokumentų nuosavybės teisėms atkurti nepakanka, Radviliškio žemėtvarkos skyrius 2003 m. pranešė, kad negali patenkinti jo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir informavo apie galimybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Iš teismui pateiktų išrašų iš medicininių dokumentų matyti, kad A. T. sunkesnių sveikatos sutrikimų turėjo tik nuo 2007 m. Todėl jis turėjo galimybę iki Įstatymo nustatyto termino pabaigos pats arba per savo atstovus rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu ir kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tačiau jis to nepadarė, todėl Įstatymo nustatytą terminą jis praleido be svarbių priežasčių.

11. Suinteresuoto asmens atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje papildomai nurodė, kad dokumentai įpėdinių pateikti tik 2019 m. Pagal testamentą nuosavybės teisės negali būti atkurtos tiesiogiai. A. J. buvo perėmėja, fakto, kad M. J. valdė, neužtektų. Nuo 1998 m. neigiamo atsakymo praėjo daug metų.

II. 12. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjų prašymą atmetė.

13. Teismas, akcentuodamas Įstatymo (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490) 10 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo, nustatė, kad pareiškėjai pretenduoja į M. J. (Z.) priklausiusį 21,84 ha Žemės sklypą. M. J. mirė (duomenys neskelbtini), jo sutuoktinė A. J. mirė (duomenys neskelbtini). A. J. 1977 m. vasario 23 d. testamento kopijoje nurodoma, kad „visą savo turtą, kuris mirties dienai priklausys, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, tame tarpe gyvenamąjį namą, du tvartai, klėtis, esančius (duomenys neskelbtini) palieku T. A., A., kuris mane išlaiko.“ A. T. (pareiškėjų tėvas) su prašymu dėl nuosavybės teisės atkūrimo į M. J. priklausiusį 21,84 ha Žemės sklypą kreipėsi 1996 m. lapkričio mėn. (prašymas 1996 m. lapkričio 16 d. gautas Radviliškio rajono Pakalniškių agrarinės reformos tarnyboje).

14. Teismas, įvertinęs prašymo padavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo (nuo 1995 m. birželio 16 d. galiojusi straipsnio redakcija) 2 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad prašymo padavimo metu nebuvo numatyta galimybė atkurti nuosavybės teises piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Taip pat ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) (nuo 1995 m. gruodžio 23 d. galiojusioje redakcijoje) 2 punkte nenumatyta galimybė atkurti nuosavybės teises piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

15. Teismas taip pat įvertinęs nuo 1999 m. birželio 2 d. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad A. T. iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas imperatyviai įpareigojo pareiškėjų tėvą (kaip pilietį, kuriam nuosavybės teisių perėmėjas testamentu paliko turtą) kreiptis dėl juridinio fakto nustatymo.

16. Teismas nustatė, kad prie 1996 m. lapkričio 16 d. prašymo nebuvo pridėti jokie dokumentai. Radviliškio rajono (miesto) komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. kovo 25 d. pasiūlyme nurodoma, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms atkurti ir pažymima, kad dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo gali kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. kovo 3 d. rašte Nr. 315 nurodoma, kad negalima patenkinti 1996 m. lapkričio 18 d. gauto A. T. prašymo dėl buvusio savininko M. J. 21,84 ha žemės ir jog dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo galima kreiptis į teismą.

17. Teismas sutiko su pareiškėjų atstovo argumentu, jog Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. kovo 3 d. rašte pareiškėjų tėvui A. T. nebuvo konkrečiai nurodyta, su kokiomis aplinkybėmis sietinas žemės valdymo nuosavybės teisėms fakto nustatymas teisme. Tačiau net ir tuo atveju, jei pasiūlyme ir (ar) Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. kovo 3 d. rašte Nr. 315 buvo nepakankami aiškiai nurodyti galimi / būtini veiksmai dėl trūkstamų dokumentų pateikimo, pats A. T. nesiėmė jokių kitų aktyvių veiksmų, susijusių su prašomų dokumentų pateikimu, išsamesnės informacijos gavimu, dėl kreipimosi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų pateikti jų tėvo A. T. sveikatos istorijos, medicininiai išrašai negali patvirtinti, kad pareiškėjų tėvas po 1998 m. kovo 25 d. pasiūlymo pateikti žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančius dokumentus ir po 2003 m. kovo 3 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus rašto būtų aktyviai domėjęsis savo 1996 metų lapkričio 16 d. pateikto prašymo tolimesne nagrinėjimo eiga, trūkstamų dokumentų gavimu.

19. Teismas vertino pateiktų medicininių įrašų kopijų turinį bei pažymėjo, kad pareiškėjų pateikti medicininiai dokumentai ir dokumentai, susiję su specialiųjų poreikių nustatymu, apima laikotarpį nuo 2005 m. sausio 5 d. iki 2013 m. gegužės 14 d., todėl dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakytina.

20. Teismas, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl asmens ligos kaip svarbios termino praleidimo priežasties vertinimo, sprendė, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, patvirtinančių jų tėvo sunkią sveikatos būklę iki Įstatymu nustatyto termino pasirūpinti dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pateikimu. Teismas pažymėjo, kad pateikti dokumentai liudija pareiškėjų tėvui taikytą gydymą, kreipimąsi dėl sveikatos negalavimų, 2003 m. operacijos atlikimą. Nors sveikatos sutrikimai nustatyti dar nepasibaigus įstatyme nustatytam 2003 m. gruodžio 31 d. terminui, tačiau jie negali būti laikomi pakankamais įrodymais teigti, kad dėl pateiktuose dokumentuose nurodytų ligų, negalavimų iki 2003 m. gruodžio 31 d. (terminas dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti) neturėjo realios galimybės pats ar per atstovus pasirūpinti dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. J. žemę pateikimu. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju pareiškėjų tėvo sveikatos būklė negali būti pripažįstama svarbia termino praleidimo priežastimi.

21. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjų tėvui A. T. objektyvių kliūčių iki 2003 m. gruodžio 31 d. paduoti dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į M. J. valdytą 21,84 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kreiptis į teismą dėl juridinio fakto atkūrimo (atsižvelgiant į tai, jog jeigu piliečiai iki 2003 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o teismo sprendimas, nustatantis juridinę reikšmę turintį faktą, priimtas po nurodytos datos, laikoma, kad piliečiai nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus pateikė laiku) nebuvo. Pareiškėjų nurodyta termino praleidimo priežastis iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis.

III. 22. Pareiškėjai V. V. ir E. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų prašymą tenkinti.

23. Pareiškėjai, vadovaudamiesi nagrinėjamam atvejui aktualiu teisiniu reglamentavimu, akcentuodami iš esmės analogiškas pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines aplinkybes, pažymi, kad ginčo, kad M. J. nebūtų buvęs Žemės sklypo savininku nėra ir teismas nenustatė, kad A. T. nepatektų į sąrašą asmenų, kuriems negali būti atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

24. Pareiškėjai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų dėl praleisto termino ir jo atnaujinimo galimybių kontekste nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino svarbia aplinkybe, kad A. T. terminą papildomiems dokumentams pateikti praleido ne dėl ligos ir dėl to, kad jam nebuvo išaiškinta ir nurodyta, kokius dar turi pateikti dokumentus, ir kokias faktines aplinkybes reikalaujami dokumentai turi pagrįsti. A. T. ligos istorijos analizė patvirtina, kad jis, turėdamas judėjimo problemų ir kęsdamas skausmą, laikotarpyje iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo susikoncentravęs į gydymąsi, o ne į dokumentų rinkimą, dėl ko praleido Įstatyme numatyta terminą dokumentams pateikti.

25. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai įvertino pateiktus dokumentus, dėl ko ligos nepripažino svarbia aplinkybe dėl termino dokumentams paduoti atnaujinimo. Atsižvelgiant į Įstatymo preambulėje išsakytą poziciją, jog Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, bei įvertinus, kad NŽT Radviliškio rajono skyriui nepateikti tik papildomi dokumentai, ir dar neaišku kokias faktines aplinkybes šie dokumentai turi patvirtinti, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad teismas turėjo atnaujinti praleistą terminą dokumentams paduoti. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, o būtent Įstatymo 10 straipsnio 4 dalį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Šioje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimo.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo atnaujinti terminą pateikti dokumentus dėl M. J. valdyto 21,84 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dėl nuosavybės teisių į kurį atkūrimo Radviliškio rajono Pakalniškių agrarinės reformos tarnybai 1996 m. lapkričio 18 d. padavė prašymą pareiškėjų tėvas A. T.. A. T. pateiktų dokumentų nepakako, todėl 1998 m. kovo 25 d. A. T. buvo pasiūlyta dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo kreiptis į teismą arba pateikti papildomus dokumentus. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Radviliškio rajono žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 3 d. rašte Nr. 315 nurodė, kad negalima patenkinti A. T. prašymo ir dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo galima kreiptis į teismą. A. T. nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir iki Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino nepateikė Radviliškio žemėtvarkos skyriui teismo sprendimo. Tokiu būdu praleido Įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

28. Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

29. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad pareiškėjų tėvas praleido Įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą dėl svarbių priežasčių, pareiškėjų prašymą atmetė.

30. Pareiškėjai, nesutikdami su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų tėvo sveikatos būklės nepripažino svarbia aplinkybe atnaujinti terminą dokumentams paduoti.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog sprendžiant Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė per laikotarpį nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą ir dokumentus pabaigos, ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis (2008 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-233/2008; 2008 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-75/2008).

32. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sveikatos būklė gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jeigu paties pretendento liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1102-261/2015).

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų tėvo A. T. sveikatos būklė iki 2003 m. gruodžio 31 d. negali būti vertinama kaip iš esmės apribojusi jo galimybes po prašymo pateikimo ir toliau domėtis savo individualiomis teisėmis į nuosavybės teisių atkūrimą ir kreiptis į kompetentingas institucijas dėl duomenų patikslinimo ir juridinio fakto nustatymo. Pažymėtina, kad pareiškėjų tėvui dar 1998 m. kovo 25 d. buvo pasiūlyta pateikti papildomus duomenis jo prašymui išspręsti. Pareiškėjai akcentuoja jų tėvo pablogėjusią sveikatos būklę nuo 2000 metų. Pareiškėjai jokių duomenų, kad iki 2000 metų jų tėvo sveikatos būklė buvo kliūtimi rinkti ir teikti dokumentus pagal pateiktą prašymą ir kompetentingos institucijos nustatytus prašymo trūkumus, nepateikė. Taip pat įvertinusi pareiškėjų tėvo sveikatos būklę nuo 2000 metų iki 2003 m. gruodžio 31 d., teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjų tėvo sveikatos būklė nelaikytina ta priežastimi, kuri jam objektyviai sukliudė realizuoti turimas teises nuosavybės teisių atkūrimo procese. Atsižvelgus į tai, terminas pareiškėjų prašymui paduoti pagrįstai pirmosios instancijos teismo neatnaujintas.

34. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį suformuotą teismų praktiką, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. V. ir E. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius