2016-10-24 Nr. AB-20128-3-61-3-03787-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1584-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03787-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo dalies panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD, atsakovas) 2014 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. (75)-18-1816 dalį, kuria VSD atsisakė išmokėti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, neišmokėtą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį - 7 942,74 Lt, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad VSD nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam mokėjo ne visą 2010 m. spalio 8 d. sprendimu Nr.(67)-18-499 paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija), nes ją perskaičiuodavo vadovaudamasis Laikinojo įstatymo, įsigaliojusio 2010 m. sausio 1 d., 4 straipsnio nuostatomis. Atsakovas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (75)-18-1816 atsisakė tenkinti pareiškėjo 2014 m. liepos 17 d. prašymą dėl šios valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Pareiškėjas skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, kurioje nagrinėti asmenų teisės į socialinę apsaugą ir nuosavybę aspektai. Teigė, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir jai neprieštaraujančių teisės aktų asmenims kyla teisė reikalauti, kad būtų įvykdyti valstybės turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, taip pat Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendime Nr.KT8-S5/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ pateiktais Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo III skyriaus 6.5 punkto ir V skyriaus 5.5 bei 19.5 punktų išaiškinimais, teigė, kad valstybė turėjo kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo taikymo kilusius turtinius pradavimus pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad nebelikus valstybėje ypatingos situacijos turi būti nustatytas visų rūšių sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas. Įstatymų leidėjas 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu Nr. XII-886 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas Nr. XII-886) nustatė kompensavimo tvarką valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų gavėjams, tačiau nenustatė kompensavimo asmenims, gaunantiems valstybinės pensijas, kurios buvo mažinamos dideliu mastu. Dėl Laikinuoju įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo pareiškėjas negavo dalies jam paskirtos ir teisėtai įgytos valstybinės pensijos, jos kompensavimas įstatymu nenustatytas. Taip buvo pažeisti pareiškėjo (pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjo) teisėti lūkesčiai, kad valstybė jam kompensuos turtinius praradimus ir grąžins neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Todėl, pareiškėjo teigimu, valstybinės pensijos nepriemoka jam turi būti priteista iš atsakovo.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas šioje byloje pateiktu skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinąjį įstatymą, kreipiasi į teismą antrą kartą. Pirmą kartą kreipėsi 2013 m. rugsėjo 2 d. skundu, prašydamas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Vykdant minėtoje administracinėje byloje priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimą, pareiškėjui buvo išmokėta teismo priteista valstybinės pensijos dalis už 2010 m. spalio-2012 m. rugsėjo mėn. laikotarpį, t.y. valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. 2014 m. rugpjūčio 12 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti valstybinės pensijos dalį, neišmoktą pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Šį skundą pareiškėjas pateikė teismui praleidęs 3 metų procesinį terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo pirmos perskaičiuotos valstybinės pensijos gavimo dienos, t.y. nuo 2010 m. lapkričio mėn. Atsižvelgdamnas į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų, taip pat į tai, kad nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai šio straipsnio galiojimo pratęsimas 2012–2013 metams, atsakovas teigė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui pensijos dalį, neišmokėtą pritaikius šią įstatymo normą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo S. S. skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, neišmokėtą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, apskaičiuotą pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, apskaičiuotos pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nagrinėdamas bylą teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą, numatytą Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, skaičiuojant nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos. Analogiškos pozicijos LVAT išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimas buvo pratęstas du kartus – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (LVAT 2015 m. sausio 14 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-66/2015, Nr. AS502-59/2015, Nr. AS502-56/2015, Nr. AS556-195/2015, Nr. AS556-193/2015, Nr. AS556-192/2015). Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punkte nustatyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Teismas iš pareiškėjo skundo turinio ir pateiktų dokumentų nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. lapkričio mėnesį. Pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. pensijos dalies teismui pateikė 2014 m. rugpjūčio 12 d., t. y. praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti jam praleistą skundo padavimo terminą, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktu, nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2012–2013 m. teismas pažymėjo, kad šis skundo reikalavimas paduotas nepraleidus trejų metų kreipimosi į teismą termino, skaičiuotino nuo 2012 m. vasario mėnesio, kai buvo išmokėta pensija už 2012 m. sausio mėnesį, ir nuo 2013 m. vasario mėnesio, kai buvo išmokėta pensija už 2013 m. sausio mėnesį.

Teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Ši išvada reiškia, kad minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama valstybinių pensijų dydį, valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. Aplinkybę, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai priėmimo, teismas vertino kaip nepaneigiančią pareiškėjo teisės į neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimą, tačiau pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurios pagrindu pareiškėjui buvo perskaičiuojama pensija, Konstitucinio Teismo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Be to, Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu 2012 ir 2013 metams neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti VSD 2014 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. (75)-18-1816 dalį, kuria atsakovas atsisakė išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, ir pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir apeliantas) 2015 m. rugsėjo 18 d. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti jam skundo padavimo terminą bei priteisti iš atsakovo visą neišmokėtą ir 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu Nr. XII-886 pripažintą nekompensuojama valstybinės pensijos dalį – 2 370,28 Eur (8 184,11 Lt).

Minėtą 2015 m. rugsėjo 18 d. procesinį dokumentą, pateiktą teisminiame procese Nr.3-61-3-03787-2014-5, pareiškėjas pavadino atskiruoju skundu, nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendime (adm. byla Nr.eI-4574-244/2015, teisminis procesas Nr.3-61-3-03787-2014-5) (šį procesinį dokumentą pareiškėjas pavadino nutartimi) išaiškinta, kad teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi priimant minėtą pareiškėjo pateiktą 2015 m. rugsėjo 18 d. procesinį dokumentą, atsižvelgiant į dokumento turinį ir pateikimo procesinę paskirtį, iš esmės pagrįstai vertinta, kad šis pareiškėjo pateiktas procesinis dokumentas ABTĮ prasme yra apeliacinis skundas ir teismas priėmė pareiškėjo apeliacinį skundą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tik priėmus Kompensavimo įstatymą paaiškėjo, jog įstatymų leidėjas atsisakė nustatyti kompensavimo tvarką grupei asmenų, gaunančių valstybines pensijas, kurios buvo mažinamos dideliu mastu. Būtent šio įstatymo priėmimas ir įstatymų leidėjo atsisakymas kompensuoti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį buvo pagrindas pareiškėjui kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybės nusavintos pensijos dalies, nepažeidžiant 3 metų termino. Teismas (jei jam kilo abejonių) nesiaiškino, ar pareiškėjas pageidauja teikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų. Konstatavo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nebuvo įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas teigė, kad 2011 m. lapkričio 5 d. gavęs pirmąją sumažintą pensiją, jis neturėjo realių galimybių orientuoti savo elgesį pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje teismo jurisprudencijoje, t.y. LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas teigia, kad teismo sprendimas nutraukti bylos dalį yra neteisingas ir neobjektyvus.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė jo skundą. Apelianto teigimu, teismas netinkamai vertino jo skunde nurodytas aplinkybes. Pasak apelianto, įstatymų leidėjas, nenustatydamas valstybinių pensijų gavėjams susidariusių praradimų kompensavimo tvarkos, pažeidė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir 2014 m. kovo 7 d. sprendimo Nr.KT8-S5/52014, kuriame pateikti 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimai, nuostatas pagal kurias pensijų sumažinimas yra neteisėtas ir sumažinta pensijų dalis turi būti grąžinta pensijų gavėjams. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo 6.5 punktu, kuriame nurodyta, jog įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Įstatymų leidėjas Kompensavimo įstatymu Nr.XII-886 atsisakė nustatyti kompensavimo tvarką valstybinių pensijų, kurios buvo mažinamos dideliu mastu, gavėjams. Teismas nevertino aplinkybės, kad VSD 2011 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. (75)18-1836 pritarė vienodai visų rūšių pensijų kompensavimo tvarkai. Be to, priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nesivadovavo Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2002-2003 m. nutarimais, kuriuose asmens teisė gauti paskirtą pensiją siejama su asmens teise į nuosavybę.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teismui 2016 m. rugsėjo 27 d. atsiuntė dokumentą, pavadintą atskirojo skundo papildymu ir patikslinimu. Šis dokumentas pagal jo turinį ir pateikimo aplinkybes, laikytinas 2015 m. rugsėjo 18 d. pateikto apeliacinio skundo papildymu ir patikslinimu. Šis dokumentas į bylą nebuvo priimtas, nes ABTĮ numato tik apeliacinio skundo padavimą per įstatymo nustatytą 14 dienų terminą, skaičiuojamą nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos (ABTĮ 127 straipsnis) ir nenumato, kad gali būti teikiami šio procesinio dokumento papildymai ir patikslinimai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovo nuomone pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje administracinėje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo valstybinės pensijos dalį. Pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinės pensijos dalies, apskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taip pat dėl VSD 2014 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. (75)-18-1816 panaikinimo, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas, netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai nutraukė bylos dalį, net nesiaiškindamas, ar pareiškėjas pageidauja teikti prašymą dėl termino kreiptis į teismą atnaujinimo, o atmesdamas kitą skundo dalį nepagrįstai nesivadovavo Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais, neatsižvelgė į tai, kad Kompensavimo įstatymu Nr.XII-886 nenumatytas valstybių pensijų, kurios buvo mažinamos dideliu mastu, gavėjams susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą praradimų kompensavimo mechanizmas.

Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pirmiausia nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste yra aktualūs kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, apskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, procesiniai terminai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, plėtodama administracinių teismų praktiką bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, be kita ko konstatavo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta VSD 2010 m. spalio 8 d. sprendimu Nr.(67)-18-499, t.y. galiojant Laikinajam įstatymui. Paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinąjį įstatymą buvo pradėtas nuo pirmojo paskirtos pensijos išmokėjimo mėnesio. Taigi pareiškėjas apie pirmą sumažintą taikant Laikinąjį įstatymą valstybinę pensiją sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. lapkričio mėnesį.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad pareiškėjas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtos dalies taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi pateikdamas du atskirus skundus, dėl kurių buvo pradėti atskiri teisminiai procesai. Pirmą kartą pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013 m. rugsėjo 3 d., prašydamas priteisti jam nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtą pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybinės pensijos dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-5515-596/2013 (teisminis procesas Nr.3-61-03454-2013-5) šį pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, neišmokėtą nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (5465,66 Lt), apskaičiuotą pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šiame įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinis teismo sprendime pažymėta, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. spalio 1 d. buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o nuo 2011 m. spalio 1 d. mažinama taikant ir kitą šio įstatymo normą - Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Minėtame teismo sprendime taip pat pažymėta, kad ginčo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo šioje byloje nėra.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad antrąjį skundą Vilniaus apygardos teismui pareiškėjas elektroninių ryšių priemonėmis pateikė 2014 m. rugpjūčio 12 d. (teisminis procesas 3-61-3-03787-2014-5 šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje administracinėje byloje), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSD, neišmokėtą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (7 942,74 Lt), apskaičiuotą pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, taip pat panaikinti VSD 2014 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (75)-18-1816, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl šios nepriemokos išmokėjimo.

Iš minėtų teisminių procesų matyti, kad pirmajame, t.y. 2013 m. rugsėjo 3 d. pateiktame teismui skunde pareiškėjas nekėlė ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. spalio 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kurio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o kėlė ginčą tik dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios tuo pačiu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie paskirtos valstybinės pensijos mažinimą taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. lapkričio mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. spalio mėnesį, o į teismą dėl laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusios taikant šį Laikinojo įstatymo 4 straipsnį valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 12 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą už 2010-2011 m. laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, formuojamą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, sprendime pagrįstai nurodė, kad procesinių terminų kreiptis į teismą prasme yra reikšminga ta aplinkybė, kad šio straipsnio taikymą 2012-2013 metais lėmė kiti teisiniai pagrindai, t.y. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirmąją Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją galimas pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu (nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais teisiniais pagrindais atsiradusių teisinių santykių visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą aspektu kiekvienas laikotarpis analizuotinas atskirai. Pažymėtina, kad vadovaujantis pirmuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji valstybinės pensijos išmoka buvo atlikta 2012 m. vasario mėnesį, vadovaujantis antruoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), pirmoji valstybinės pensijos išmoka buvo atlikta 2013 m. vasario mėnesį. Pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė, kad pareiškėjas dėl 2012–2013 m. susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris buvo taikomas kartu su Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. rugpjūčio 12 d. skundu kreipėsi į teismą nepraleisdamas procesinio termino paduoti skundą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015).

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas neišaiškino pareiškėjui, jog jis gali pateikti teismui prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šis pareiškėjo iškeltas klausimas yra susijęs su procesinės teisės normų taikymu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šią aplinkybę vertina ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies reikalavimų kontekste.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Pagal ABTĮ nuostatas administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas. ABTĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 2 dalies reikalavimus prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.

Taigi, įstatymas numato šias būtinas prielaidas praleisto skundo padavimo termino atnaujinimui, t. y.: pareiškėjas turi pareikšti teismui prašymą atnaujinti jam praleistą terminą skundui paduoti ir termino praleidimo priežastis pagrindžiančius įrodymus; teismas gali atnaujinti skundo padavimo terminą tik tuo atveju, jei nustato pagrindą pripažinti, kad termino praleidimo priežastys yra svarbios. Teismų praktikoje teismo diskrecija vertinti ar termino paduoti skundą praleidimo priežastys yra svarbios siejama su objektyviomis, nuo asmens valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, kurios sukliudė asmeniui laiku kreiptis į teismą, taip pat su asmens atidaus, rūpestingo elgesio standartais siekti galimai savo pažeistų teisių gynimo per protingą terminą.

Apelianto nurodytą aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas jam neišaiškino teisės paduoti prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo vertinti kaip aplinkybę dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla ta apimtimi, kuria teismas nutraukė bylos dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl kurio pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių individualių objektyvių priežasčių, kurios jam sutrukdė kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, anksčiau nei 2014 m. rugpjūčio 12 d. Apeliantas kreipimąsi į teismą 2014 m. rugpjūčio 12 d. skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. spalio – 2013 m. gruodžio laikotarpį, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, sieja iš esmės su tuo, kad įstatymų leidėjas 2014 m. gegužės 15 d.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymu Nr. XII-886 nenumatė kompensavimo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, kuriems valstybinės pensijos buvo mažinamos taikant Laikinąjį įstatymą, taip pat atitinkamai interpretuodamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą bei Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą Nr.KT8-S5/52014, kuriame pateikti atitinkami Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimai.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytas Kompensavimo įstatymas Nr. XII-886 skundo padavimo termino kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, terminui neturi jokios įtakos. Minėta, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 3 d. pateiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui skunde (teisminis procesas Nr.3-61-03454-2013-5) kėlė ginčą tik dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau šioje byloje nekėlė ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. spalio 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, t.y.

Laikinojo įstatymo normą, kuri tuo pačiu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendime (teisminis procesas Nr.3-61-03454-2013-5), priimtame išnagrinėjus pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 3 d. skundą, atsižvelgta į minėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išvadas, pateiktas dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių atitikties Konstitucijai, taip pat atsižvelgta į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Nors ši LVAT nutartis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendime paminėta ne procesinio 3 metų termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, o kitu aspektu, tačiau pažymėtina, kad iš minėto pirmosios instancijos teismo sprendimo pareiškėjas gavo informaciją apie teismų praktiką, formuojamą pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, sumažintų taikant Laikinąjį įstatymą, bylose, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.

Taigi apeliantas apie 2014 m. rugpjūčio 12 d. skunde teismui ir apeliaciniame skunde nurodytą LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje išaiškinta per kokį terminą turi būti kreipiamasi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, sužinojo (turėjo sužinoti) susipažinęs su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimu (teisminis procesas Nr.3-61-03454-2013-5). Pažymėtina, kad su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta LVAT nutartimi pareiškėjas, kaip ir bet kuris kitas suinteresuotas susipažinti su teismų praktika asmuo, galėjo susipažinti (jei nebuvo susipažinęs iki 2013 m. rugsėjo 3 d. skundo teismui pateikimo) per viešą teismų sprendimų informacinę sistemą LITEKO (žr.http://liteko.teismai.lt).

Apeliantas, atsižvelgdamas į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisingai nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ne kartą yra pažymėjęs, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų procesinis terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį (t.y. pirmąjį mėnesį, kurį buvo išmokėta sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareigūnų ir karių valstybinė pensija asmenims, kuriems ši pensija buvo paskirta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo 2010 m. sausio 1 d.) gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.).

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo išvadoms, kad pareiškėjas termino kreiptis į teismą prasme buvo patekęs į teisinio neapibrėžtumo situaciją, nes, kaip jau buvo minėta pirmą kartą į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinąjį įstatymą, kreipėsi 2013 m. rugsėjo 3 d., t.y. po to, kai buvo priimta LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. VSD 2010 m. spalio 8 d. sprendimu Nr.(67)-18-499 paskirtos pareiškėjui valstybinės pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius aplinkybės buvo išnagrinėtos įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendime (teisminis procesas Nr.3-61-03454-2013-5), priimtame pagal pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 3 d. skundą, ir nustatyta, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. spalio 1 d. buvo mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nurodyta kokia suma pareiškėjui nebuvo išmokėta šiuo pagrindu už 2010 m. spalio -2013 m. rugsėjo mėn. laikotarpį, taip pat nurodyta, kad pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2011 m. spalio mėnesio buvo mažinta ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad jis pirmąją sumažintą valstybinę pensiją gavo 2011 m. lapkričio 5 d. (ši apelianto nurodyta data pagal bylos aplinkybes gali būti siejama tik su data, kai apeliantas gavo pirmą sumažintą pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį valstybinę pensiją, kurios mažinimas išnagrinėtas teisminiame procese Nr.3-61-03454-2013-5). Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėjas, paduodamas 2013 m. rugsėjo 3 d. skundą teismui procesinių terminų prasme nebuvo susipažinęs su LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, ši informacija pagal rūpestingo elgesio standartus, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendime (teisminis procesas Nr.3-61-03454-2013-5) nurodytą LVAT praktiką, pareiškėjui turėjo būti žinoma nuo šios teismo nutarties gavimo.

Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 12 d. skundą pirmosios instancijos teismui pateikė praėjus beveik metams po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimo, kuriame yra nuoroda į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, įsiteisėjimo ir praėjus beveik pusantrų metų po minėtos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties įsiteisėjimo, kai teismų praktika procesinio termino dėl valstybinės pensijos nepriemokos prasme teismų praktika buvo aiški.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad vien tai, jog dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant labai panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad net ir tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 12 d. skundą dėl neišmokėtos nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, formaliąja procesine prasme pagal ABTĮ 10 straipsnio nuostatas būtų atlikęs aktyvaus teismo funkciją ir pasiūlęs pareiškėjui dėl šio laikotarpio pateikti prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, tai pagal šios konkrečios bylos aplinkybes negalėjo turėti įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai, kuria teismas nutraukė bylą. Tai, kad pareiškėjas, kuris apeliaciniame skunde, be kita ko prašydamas apeliacinės instancijos teismo atnaujinti skundo padavimo terminą, nenurodė jokių individualių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad jam iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. buvo objektyvių kliūčių (svarbių priežasčių) paduoti skundą teismui dėl laikotarpio nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teisėjų kolegijai yra pakankamas pagrindas išvadoms, jog tokios aplinkybės ir įrodymai ABTĮ 34 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų prasme neegzistavo ir tuo laiku, kai pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą ir priėmė 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą prieš tai nepasiūlęs pareiškėjui dėl 2010-2011 m. laikotarpio pateikti prašymą dėl praleisto termino paduoti skundą atnaujinimo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nutraukė bylą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylos dalį dėl šio laikotarpio, ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą taikė pagrįstai ir teisingai. Nutraukęs šią bylos dalį, teismas pagrįstai nagrinėjo iš esmės pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią 2012-2013 metais taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Minėta, kad pagal pirmąją Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr.XI-537), šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams tvarka turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (Laikinojo įstatymo 15 straipsnis), tačiau Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais šios Laikinojo įstatymo normos galiojimas valstybinėms pensijoms, paskirtoms pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), po to nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime Nr.KT8-S5/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ aiškindamas minėto Konstitucinio Teismo nutarimą motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto nuostatą „praradimai, atsiradę dėl senatvės <...> pensijų mažinimo, <...> nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka“ pabrėžė, jog siekdamas užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka. Taigi šiame Konstitucinio Teismo sprendime pateiktame išaiškinime, kaip ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, dėl praradimų, atsiradusių dėl pensijų mažinimo, kompensavimo tvarkos nustatymo nebelikus valstybėje ypatingos situacijos valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymas siejamas su valstybinių pensijų mažinimu dideliu mastu. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų kontekste valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo prasme nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, paskirtos valstybinės pensijos sumažinimas šiuo teisiniu pagrindu nesiekė 20 procentų (sudarė 16,99 proc.), t.y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta pensija taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, 2014-2015 m. priėmė atitinkamus kompensavimo įstatymus, t.y. apelianto nurodytą 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886, taip pat 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr.XII-1923 (toliau - ir Kompensavimo įstatymas Nr.XII-1923). Abiejų kompensavimo įstatymų preambulėse nurodyta, kad jie priimti įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.

Kompensavimo įstatymo Nr. XII-886 preambulėje nurodyta ne tik tai, kad šis įstatymas priimtas įgyvendinat Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, o ir tai, kad įstatymų leidėjas įvertino didėjantį valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų gavėjų, ypač tų, kuriems šios pensijos yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, socialinį pažeidžiamumą ir siekdamas apsaugoti šiuos asmenis. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1-4,6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1,2,4,5 ir 6 dalių nuostatų kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Nurodyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, kuriems valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, išankstinės senatvės pensijos ar valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo (invalidumo) pensijos buvo mokamos sumažintos dėl įgyvendinant Laikinąjį įstatymą taikyto Vyriausybės patvirtinto einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžio.

Kompensavimo įstatymo Nr.XII-1923, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensavimo įstatymo Nr.XII-1923 4 straipsnio, kuris nustato valstybinių pensijų kompensavimo dydžius ir terminus, 1 dalyje nurodyta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, šiuo įstatymu nustatė tų pensijų gavėjų praradimų, kurie buvo patirti taikant Laikinojo įstatymo straipsnių nuostatas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, kompensavimo tvarką. Pirmiau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Taigi, priešingai nė teigia apeliantas, įstatymų leidėjas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nustatė atitinkamą valstybinių pensijų praradimų, susidariusių dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kompensavimo mechanizmą ir valstybinių pensijų gavėjams. Tai, kad apeliantas norėtų valstybinės pensijos praradimų nustatymo mechanizmo platesne apimtimi, nesuteikia pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, pabrėžiant, kad pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas ginčui aktualiu 2012-2013 m. laikotarpiu buvo atliktas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, t.y. taikant įstatymų normas dėl kurių yra Konstitucinio Teismo išvados, kad šios įstatymų normos neprieštaravo Konstitucijai. Taikant Kompensavimo įstatymą Nr.XII-1923 pareiškėjui galėjo būti kompensuoti valstybinės pensijos praradimai, patirti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, tačiau pareiškėjo pažeistos teisės neišmokant nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. valstybinės pensijos dalies taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo apgintos teismo iki Kompensavimo įstatymo Nr.XII-1923 įsigaliojimo, t.y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-5515-596/2013 (teisminis procesas Nr.3-61-03454-2013-5) priteisinat šios įstatymo normos pagrindu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Pabrėždama šį įstatymu nustatytą imperatyvą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš naujo kelia klausimus (dėl valstybinių pensijų mažinimo kompensavimo mechanizmo nustatymo, skirtingo valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų traktavimo) į kuriuos pagal kompetenciją atsakė Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose, kurių nuostatos šiam ginčui aktualiais aspektais išdėstytos pirmiau. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisako (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo, matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012–2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir priteisti jam dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą 2012-2013 m. valstybinės pensijos dalį.

Su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalimi, kuria teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti VSD 2014 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (75)-18-1816, teisėjų kolegija sutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nepadarė. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas