2018-04-04 Nr. AB-6917-3-65-3-00345-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3756-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00345-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. D. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriui

dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Panevėžio skyriaus 2017 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-17-NT-2625-19774 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas, atsisakydamas teikti antrinę teisinę pagalbą, Sprendime rėmėsi tik Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti. Tačiau pagal Įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į turtą ir pajamas, turi asmenys, kurie turi teisę į socialinę pašalpą pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą.

3. Pareiškėja, jog teigimu, yra socialiai remtina, bet Tarnybos Panevėžio skyrius į šią aplinkybę tinkamai neatsižvelgė. Be to, vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 5 punktu teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas turi asmenys, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. Pareiškėjai yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, todėl šiuo atveju turi būti taikoma ir pastaroji Įstatymo nuostata.

4. Pareiškėja nurodė, kad Tarnybos Panevėžio skyrius neteisingai apskaičiavo I ir II turto lygius, taip pat neteisingai nustatė jai priklausančio namo vertę. Pareiškėjos skaičiavimais, I turto lygį sudaro 29 010 Eur, o II turto lygį – 43 515 Eur, pareiškėjos namo vertė yra 20 646, o ne 22 200 Eur. Pabrėžė, kad jos neįgaliojo pažymėjime yra nurodytas vidutinis darbingumo lygis, o ne vidutinis specialiųjų poreikių lygis, kaip teigia atsakovas. Neįgaliojo pažymėjimas buvo surašytas 2017 m. sausio 11 d., t. y. išduotas prieš nustatant specialiųjų poreikių lygį. Specialiųjų poreikių lygis buvo nustatytas 2017 m. sausio 24 d. sprendimu, tačiau teikdama prašymą Tarnybai pareiškėjo šio sprendimo nepridėjo.

5. Atsakovas Tarnybos Panevėžio skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. spalio 16 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje. Pareiškėjos turimo turto vertė (29 123 Eur) viršijo II turto lygį, todėl Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą.

7. Iš pareiškėjos pateiktos pažymos, atsakovo nuomone, matyti, kad pareiškėjai paskirta ne socialinė pašalpa, o priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija, todėl pareiškėja negali būti priskirta asmenims, turintiems teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas (Įstatymo 12 str. 3 p.). Prie prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėja nepridėjo jokio dokumento, pagrindžiančio aplinkybę, kad jai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. Kartu su ankstesniu prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėja buvo pateikusi neįgaliojo pažymėjimo kopiją, kuris patvirtina, kad pareiškėjai nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Taigi minėtas dokumentas neįrodo pareiškėjos teisės gauti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 12 straipsnio 5 punktą.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjos S. D. skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus.

10. Vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo deklaracija antrinei teisinei pagalbai gauti. Turto ir pajamų lygius antrinei teisinei pagalbai gauti nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimas Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas).

11. Pareiškėjos prašymo pateikimu metu (2017 m. spalio 16 d.) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimas Nr. 644 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“, kuriuo buvo patvirtinta 380 Eur dydžio minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Kadangi S. D. pateikė prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti 2017 m. spalio 16 d., Tarnyba, vadovaudamasi Metinės pajamų ir turto deklaracijos antrinei teisinei pagalbai gauti pildymo taisyklių, esančių Metinės pajamų ir turto deklaracijos antrinei teisinei pagalbai gauti formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-300, priedu (toliau – ir Taisyklės) 3 punktu, teismo įsitikinimu, pagrįstai vertino nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjos gautas pajamas ir turimą turtą. Pareiškėja savo deklaracijoje nurodė, kad minėtu ataskaitiniu laikotarpius jos pajamos yra 1 128,82 Eur, kitas turtas (išmoka už žemę) – 206,02 Eur. Tarnyba, vertindama S. D. pajamų lygį, nustatė, kad jos gautos pajamos neviršija I (pirmojo) pajamų lygio, kuris yra 3 800 Eur (10 x 380 MMA).

12. Tarnyba analizavo ir pareiškėjos deklaruotą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini) Biržuose; žemės sklypą, esantį Biržų r., (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį Biržų r., (duomenys neskelbtini). Deklaracijoje pareiškėja nekilnojamojo turto vertės nenurodė, bet pridėjo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus. Pagal Taisyklių 10 punktą, nekilnojamo turto vertę Tarnyba nustato pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę rinkos vertę. Tarnyba, remdamasi pareiškėjos pateiktų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. sausio 23 d. išrašų duomenimis ir pačios 2017 m. gruodžio 8 d. gautais duomenimis iš valstybės įmonės Registrų centro, nustatė, kad pareiškėjos turimo nekilnojamojo turto vertė yra 29 123 Eur (žemės sklypo, esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini) (kitos paskirties, naudojimo būdo – gyvenamosios teritorijos), vidutinė rinkos vertė – 4 320 Eur; pastato – gyvenamojo namo, esančio tuo pačiu adresu, vidutinė rinkos vertė – 22 200 Eur; kitų inžinierinių statinių – kiemo statinių, vidutinė rinkos vertė – 108 Eur; žemės sklypo, esančio Biržų r., (duomenys neskelbtini) (miškų ūkio paskirties) vidutinė rinkos vertė yra 795 Eur; žemės sklypo, esančio Biržų r., (duomenys neskelbtini) (žemės ūkio paskirties), vidutinė rinkos vertė yra 1 700 Eur). Tarnyba pripažino, kad pareiškėjai turto vertės normatyvas, nustatytas pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 16 straipsnį, viršija I (pirmąjį) ir II (antrąjį) turto lygį, kadangi pareiškėjos turimo turto vertė yra 29 123 Eur, o pareiškėjai nustatytas I turto lygis yra 17 130 Eur, II turto lygis – 25 695 Eur.

13. Teismas nurodė, kad turto vertės normatyvas skaičiuotinas pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 15 ir 16 straipsnių nuostatas. Nekilnojamojo turto ploto vieneto normatyvinės vertės yra patvirtintos valstybės įmonės Registrų centro direktoriaus 2016 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. v-387 „Dėl nekilnojamojo turto normatyvinių verčių nustatymo 2017 metams piniginei socialinei paramai nepasiturintiems gyventojams gauti“. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja neturi išlaikytinių, teismas sprendė, kad pareiškėjai būsto vertės normatyvas yra 10 800 Eur (60 (pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos, t. y. gyvenamojo namo ploto normatyvas) x 180 (to paties gyvenamojo ploto vieneto normatyvinė vertė) = 10 800). Žemės ploto normatyvas yra 2 760 Eur (6 (žemės sklypo, esančio Biržuose, ploto normatyvas) x 460 (to paties žemės sklypo ploto vieneto normatyvinė vertė) = 2 760). Kadangi pareiškėja turi tris ne tos pačios paskirties žemės sklypus, teismo nuomone, skaičiuotinas tas žemės sklypas, kurio ploto normatyvas yra didžiausios vertės – žemės sklypas, esantis Biržuose, o kiti sklypai neskaičiuoti. Kilnojamojo turto, vertybinių popierių ir pajų vertės normatyvas yra 2 040 Eur (102 (valstybės remiamos pajamos) x 20 = 2 040). Piniginių lėšų normatyvas yra 1 530 Eur (102 (valstybės remiamos pajamos, kurių dydis patvirtintas 2014 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 923) x 15 = 1 530). Todėl turto normatyvas pareiškėjai yra 17 130 Eur (10 800 + 2 760 + 2 040 + 1 530 = 17 130). Tai patvirtina, kad pareiškėjos turimo turto vertė (29 123 Eur) viršija jai nustatytą pirmąjį turto lygį, t. y. 17 130 Eur, taip pat viršija antrąjį turto lygį, t. y. 25 695 Eur (17 130 x 1,5 = 25 695) (Nutarimo 1.1, 1.2 p.), todėl Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

14. Vadovaudamasis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 5 straipsniu teismas sprendė, kad pareiškėjai paskirta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija nėra socialinės pašalpos rūšis. Priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija mokama ne pagal Piniginės socialinės paramos įstatymą, o pagal Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymą, ir skiriama asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (4 str. 2 d.). Kadangi pareiškėja nepateikė Tarnybai duomenų, jog jai yra paskirta socialinė pašalpa pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba neturėjo pagrindo ginčo atveju taikyti Įstatymo 12 dalies 1 dalies 3 punktą.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja kartu su prašymu Tarnybai pateikė Biržų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. sausio 11 d. išduoto neįgaliojo pažymėjimo NP Nr. 006159 kopiją, kuriame nurodytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, o prie skundo administraciniam teismui ji pridėjo Biržų rajono savivaldybės 2017 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. PN-16 dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo kopiją. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjai nuo 2016 m. gruodžio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. nustatomas didelių specialiųjų poreikių lygis.

16. Esant nurodytiems neatitikimams, teismas įpareigojo Biržų rajono savivaldybę pateikti rašytinius paaiškinimus dėl skirtingo specialiųjų poreikių lygio nurodymo minėtuose dokumentuose tuo pačiu laikotarpiu. Atsakydama į tai, Biržų rajono savivaldybės administracija nurodė, kad pareiškėjai Biržų rajono savivaldybės asmens specialiųjų poreikių lygio nustatymo ir tenkinimo komisijos 2017 m. sausio 16 d. posėdžio sprendimu buvo nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis nuo 2016 m. gruodžio 19 d. iki 2018 m. gruodžio 13 d. Biržų rajono savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 24 d. sprendime Nr. PN-16 klaidingai buvo įrašytas „didelių“ specialiųjų poreikių lygis. Paaiškino, kad artimiausiu metu minėta klaida bus ištaisyta.

17. Teismas, vertindamas bylos medžiagą, pripažino, kad Biržų rajono savivaldybės 2017 m. sausio 24 d. sprendime Nr. PN-16 yra nurodyta, kad pareiškėjai nustatomas didelių specialiųjų poreikių lygis. Tačiau iš Specialiosios pagalbos priemonių, kuriomis tenkinami specialieji poreikiai, ir specialiųjų poreikių lygio nustatymo aprašo (užpildyto Biržų rajono savivaldybės 2016 m. gruodžio 28 d.), kurį teismui pateikė Biržų rajono savivaldybės administracija kartu su paaiškinimu, matyti, kad S. D. buvo nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis iki 2018 m. gruodžio 13 d. Biržų rajono asmens specialiųjų poreikių lygio nustatymo ir tenkinimo komisijos 2017 m. sausio 16 d. posėdžio protokolo Nr. SPN-1 išrašas rodo, kad komisijos posėdyje buvo pritarta tam, kad S. D. būtų nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis iki 2018 m. gruodžio 13 d. Šie dokumentai, teismo įsitikinimu, patvirtina, kad Biržų rajono savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 24 d. sprendime Nr.PN-16 buvo padarytas klaidingas įrašas dėl pareiškėjai nustatyto specialiųjų poreikių lygio, ir ši klaida buvo ištaisyta 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. PN-16. Į bylą pateiktu Biržų rajono savivaldybės administracijos 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. PN-16 S. D. nuo 2016 m. gruodžio 19 d iki 2018 m. gruodžio 13 d. nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Taigi pareiškėjai nustatytas vidutinių, o ne didelių specialiųjų poreikių lygis, todėl pareiškėjai nėra pagrindo teikti antrinę teisinę pagalbą vadovaujantis Įstatymo 12 dalies 1 dalies 5 punktu.

III. 18. Pareiškėja S. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19. Pareiškėjai priklausančio gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė buvo nustatyta 2010 m., o tai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad nekilnojamojo turto vertinimas atliekamas ne rečiau kaip kas 5 metai, reiškia, jog 2010 m. namo vertinimas nebegalioja.

20. Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad būsto ploto normatyvas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui yra 60 kvadratinių metrų naudingojo būsto ploto vienam iš jame gyvenamąją vietą deklaravusių arba būstą nuomojančių bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui, pridedant po 15 kvadratinių metrų kiekvienam kitam bendrai gyvenančiam asmeniui. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį laikoma, kad bendrai gyvenantys asmenys nebūtinai turi būti įregistravę santuoką, bet turi vesti bendrą ūkį. Tuo laiku, kai pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, name buvo deklaruoti 3 asmenys, todėl vietoje teismo nurodyto 60 kvadratinių metrų ploto turi būti imamas 90 kvadratinių metrų ploto normatyvas, pasidaugintas iš 180, atitinkamai tai sudarytų ne 10 800 Eur, o 16 200 Eur.

21. Teismo nurodoma pareiškėjos turimo turto vertė 29 123 Eur šiek tiek viršytų nustatytą pirmąjį turto lygį, t. y. 29 010 Eur, bet neviršija antrojo turto lygio, t. y. 43 515 Eur (29 010 x 1,5 = 43 010).

22. Teismo išvada, kad S. D. buvo nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis iki 2018 m. gruodžio 13 d., prieštarauja tuo metu galiojusiam dokumentui, kuris nurodo, kad pareiškėjai yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis.

23. Pareiškėja prašė pirmosios instancijos teismą iš gydimo įstaigos išreikalauti medžiagą apie tikrąją jos sveikatos būklę, bet teismas šio prašymo netenkino, nesiekė tinkamai išnagrinėti bylą.

24. Atsakovas Tarnybos Panevėžio skyrius atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovas nurodo, kad palaiko savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-17-NT-2625-19774, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai administracinio teisės pažeidimo byloje. Priimdama Sprendimą, Tarnyba vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 1, 3 dalimis, 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 13 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 2, 5, 7, 8 dalimis, 18 straipsnio 2, 4 dalimis, 20 straipsnio 1, 2 dalimis, Nutarimo 1.1 ir 1.2 punktais.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Teismas pripažino, kad Tarnyba tinkamai įvertino pareiškėjos turtinę padėtį (gaunamas pajamas ir turimą nekilnojamąjį turtą) ir nustatė, kad pareiškėjos turimo turto vertė viršijo pirmąjį ir antrąjį turto lygius, todėl atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą.

28. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad: atsakovas, spręsdamas dėl jos turimo nekilnojamo turto vertės, nepagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registre nurodyta atitinkamų objektų vidutine rinkos verte, nustatyta 2010 m. atlikto masinio nekilnojamojo turto vertinimo būdu; apskaičiuodama nekilnojamojo turto vertės normatyvą, Tarnyba neatsižvelgė į su pareiškėja bendrai gyvenančių asmenų skaičių; Sprendimo priėmimo metu galiojo (nebuvo kvestionuojamas) Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. PN-16 dėl didelių specialiųjų poreikių lygio pareiškėjai nustatymo, todėl Tarnybai buvo privalu juo vadovautis.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2192/2014, 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-791/2014, 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4402-624/2017).

30. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka antrinės teisinės pagalbos išlaidų: 100 procentų, – jeigu nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis (1 p.); 50 procentų, – jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis (2 p.).

31. Nagrinėjamu atveju atsakovas pripažino, kad pareiškėjos metinės pajamos, atsižvelgiant į objektyvias negalėjimo disponuoti savo pajamomis priežastis (jei tokios yra), neviršija I pajamų lygio, ir byloje ginčas iš esmės vyksta dėl to, ar Tarnyba bei pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas teisminę šio viešojo administravimo subjekto veiklos teisėtumo kontrolę, tinkamai apskaičiavo pareiškėjai taikytiną turto lygį.

32. Pagal Nutarimo 1.2 punktą, antrasis asmenų turto ir pajamų lygis antrinei teisinei pagalbai pagal Įstatymą gauti yra kai asmens turto vertė neviršija 1,5 turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 15 MMA, pridedant po 5,5 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio.

33. Vadovaujantis Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi būsto ploto normatyvas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui yra 60 kvadratinių metrų naudingojo būsto ploto vienam iš jame gyvenamąją vietą deklaravusių arba būstą nuomojančių bendrai gyvenančių asmenų arba vienam gyvenančiam asmeniui, pridedant po 15 kvadratinių metrų kiekvienam kitam bendrai gyvenančiam asmeniui.

34. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad 2017 m. spalio 16 d. prašymo pateikimo atsakovui metu ginčo bute gyvenamąją vietą buvo deklaravę trys asmenys, todėl jos būsto ploto normatyvas bendrai gyvenantiems asmenims iš tikrųjų yra 90 (60 + 15 + 15) kvadratinių metrų naudingojo būsto ploto. Remiantis VĮ Registrų centro direktoriaus 2016 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. v-387 patvirtintos 1 lentelės „Nekilnojamojo turto normatyvinės vertės 2017 metams miestuose“ eilutės Nr. 6.1 6 skilties duomenimis tai šiuo atveju lemtų, jog pareiškėjos būsto normatyvinė vertė trims bendrai gyvenantiems asmenims sudarytų 16 200 Eur (90 kv.m x 180 Eur), o atsakovas pareiškėjai kaip vienam gyvenančiam asmeniui apskaičiavo tik 10 800 Eur būsto normatyvinę vertę.

35. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą dėl bendrai gyvenančių asmenų (Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 15 ir 16 straipsnių prasme) faktinio skaičiaus, atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) 56 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 1 ir 2 d.).

36. Vadovaujantis ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 25 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 4 dalies reguliavimu šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1365-261/2017, 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-10-415/2018).

37. Taikydama pirmiau aptartas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei neperžengdama ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka apimties, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei atsakovui, nei administracinę bylą nagrinėjančiam teismui pareiškėja nepateikė jokios informacijos apie su ja bendrai gyvenančius asmenis. Iš Biržų rajono savivaldybės administracijos Biržų miesto seniūnijos 2017 m. sausio 16 d. pažymos Nr. (2017-93-PD)-37 matyti tik tai, kad (duomenys neskelbtini) Biržuose, gyvenamąją vietą yra deklaravusi pati pareiškėja. Kitų dviejų asmenų, su kuriais galbūt tvarko bendrą ūkį, S. D. neįvardijo ir apeliacinės instancijos teismui, todėl jos apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingai nustatytos vienam gyvenančiam asmeniui būsto normatyvinės vertės atmetami kaip visiškai nepagrįsti. Vadovaujantis tais pačiais motyvais pareiškėjai tenka neįrodytų aplinkybių, kad atsakovas rėmėsi neaktualia nekilnojamo turto objektų, esančių (duomenys neskelbtini), Biržuose, ir Biržų r. sav., (duomenys neskelbtini), vidutine rinkos verte, našta.

38. Taisyklių 10 punkte įtvirtinta, kad nekilnojamo turto vertę Tarnyba nustato pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę rinkos vertę. Pareiškėjas, manantis, kad vidutinė rinkos vertė neatitinka nekilnojamojo turto tikrosios rinkos vertės, gali kaip turto vertę nurodyti jo faktinę įsigijimo kainą arba ataskaitinio laikotarpio pabaigoje buvusią tikrąją rinkos vertę. Šie duomenys turi būti pagrįsti teisinę galią turinčiais dokumentais (pavyzdžiui, turto vertinimo ataskaita ar kt.) arba įstatymų nustatyta tvarka įformintais sandoriais.

39. Taigi cituota nuostata nesuponuoja išvados, kad savo skaičiavimams atlikti imdamas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose nurodytą pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę, atsakovas veikė ne taip, kaip jį įpareigoja įstatymai (bendrąja prasme). Pareiškėja, manydama, kad 2010 m. vykdyto nekilnojamojo turto masinio vertinimo rezultatai neatspindi 2017 m. padėties, juos galėjo paneigti pateikdama nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaitą ar kitą dokumentą, tačiau tokia teise nepasinaudojo.

40. Pažymėtina, jog argumentai, susiję su Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytu turto vertinimo duomenų atnaujinimo periodiškumu, nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, apibrėžtas pirmosios instancijos teismo nutartimi priimtu S. D. skundu. Be to, nurodyta funkcija nėra priskirta atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos kompetencijos sričiai, todėl minėtas klausimas nedaro įtakos teisingam pareiškėjos ir Tarnybos ginčo išsprendimui.

41. Administracinės bylos duomenys be kita ko rodo, kad pirmosios instancijos teismas aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime ir ėmėsi būtinų priemonių prieštaravimams tarp neįgaliojo pažymėjime Nr. 006159 ir Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. sausio 24 d. sprendime Nr. PN-16 nurodytos informacijos dėl pareiškėjai nustatyto specialiųjų poreikių lygio pašalinti.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors aplinkybė, kad Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. sausio 24 d. sprendime Nr. PN-16 buvo padaryta techninė klaida, t. y. vietoje vidutinio specialiųjų poreikių lygio įrašytas didelių specialiųjų poreikių lygis, paaiškėjo tik teisminio administracinės bylos nagrinėjimo metu, tačiau ji nekeičia tikrovės fakto, kad pareiškėjos specialiosios pagalbos reikmė (specialusis poreikis) Sprendimo priėmimo metu nebuvo didelė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Biržų rajono savivaldybės administracijos techninio apsirikimo pagrindu pareiškėja negalėjo įgyti jokių teisėtų lūkesčių ir jie šioje byloje pareiškėjos prašomu būdu (Įstatymo 12 d. 1 d. 5 p. taikymo požiūriu) negali būti ginami.

43. Dėl pirmosios instancijos teismo pareigos išreikalauti pareiškėjos medicininius dokumentus, pabrėžtina, kad administracinio teismo aktyvus vaidmuo byloje (ABTĮ 12, 80 str.) nereiškia, jog teismas turi tenkinti visus pareiškėjo ar kitų bylos proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo bei išreikalavimo. Pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma liečiamumo, leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie tiesiogiai susiję su ginčo konkrečioje byloje dalyku (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-211-624/2018).

44. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan