Legislator Case Law & Legislation
9027d9a9-73dc-44fc-9ba2-006e337a6d7d AI generated

9027d9a9-73dc-44fc-9ba2-006e337a6d7d · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 9027d9a9-73dc-44fc-9ba2-006e337a6d7d
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

atstovei advokatei Evai Jankovskai,trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos bei L. V. ir T. B. (T. B. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2631-431/2009 pagal ieÅ¡kovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , ieÅ¡kinį atsakovams Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijai, L.

Legislator headnote

AI generated

9027d9a9-73dc-44fc-9ba2-006e337a6d7d · Lietuvos apeliacinis teismas: Be to, AtkÅ«rimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti nuosavybės teisių į miÅ¡kus ir vandens telkinius atkÅ«rimo sÄ lygas ir tvarkÄ , nustato, kad miÅ¡kas grÄ Å¾inamas natÅ«ra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, iÅ¡skyrus miÅ¡kus, pagal Å¡io įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės iÅ¡perkamiems. Å io AtkÅ«rimo įstatymo statymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai nustato, kad miÅ¡kai iÅ¡ Å¡io įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių iÅ¡perkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Å¡io įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miÅ¡kams.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-385/2010Procesinio sprendimo kategorijos: LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. gegužės 24 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Konstantino Gurino ir Nijolės Piškinaitės (pranešėja), sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Jonui Rinkevičiui,atsakovų L. V. ir T.

B. atstovei advokatei Evai Jankovskai,trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos bei L. V. ir T. B. (T. B. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2631-431/2009 pagal ieÅ¡kovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio vieÅ¡Ä jį interesÄ , ieÅ¡kinį atsakovams Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijai, L.

V. ir T. B. , dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Vilniaus m. 28-ojo notarų biuro notarei S. B. , dėl Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ n u s t a t ė : IeÅ¡kovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovams Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijai, L. V. ir T. B. , kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimÄ Nr. 2.4-01-2659 Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo Vilniaus mieste piliečiui P. S. dalyje dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo natÅ«ra į 2,50 ha žemės sklypÄ miÅ¡kų Å«kio veiklai, panaikinti 2005 m. gruodžio 21 d.

Vilniaus m. 28-ojo notarų biuro notarės S. B. patvirtintÄ paveldėjimo teisės liudijimÄ Nr. 10520 dalyje dėl 2,5000 ha žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0417-4969, kadastrinis Nr. 0101/0115:90, esančio Vilniaus m. savivaldybėje, Kryžiokų kaime paveldėjimo, taikyti restitucijÄ natÅ«ra – įpareigoti L. V. ir T. B. grÄ Å¾inti valstybei bendrosios nuosavybės teise valdomÄ Å¾emės sklypÄ , unikalus Nr. 4400-0417-4969, kadastrinis Nr. 0101/0115:90, esantį Vilniaus m. savivaldybėje, Kryžiokų kaime.

IeÅ¡kovas nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra priimtas pažeidžiant imperatyvias MiÅ¡kų įstatymo ir Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo nuostatas. Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (toliau – AtkÅ«rimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad miÅ¡kas grÄ Å¾inamas natÅ«ra turėtoje vietoje, iÅ¡skyrus miÅ¡kÄ , kuris yra priskiriamas valstybės iÅ¡perkamam miÅ¡kui.

Prie valstybės iÅ¡perkamų miÅ¡kų minėtu įstatymu yra priskirti miestų miÅ¡kai. Pagal MiÅ¡kų įstatymÄ miestų miÅ¡kai yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktÄ , iÅ¡nyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų bÅ«ti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, bei taikytina restitucija.Atsakovas Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracija (toliau – VAVA) nesutiko su ieÅ¡kiniu, nurodė, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimas buvo vykdomas pagal galiojusių įstatymų reikalavimus.

AtkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis įpareigoja nuosavybės teises į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Å iaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir BirÅ¡tono miestų savivaldybių teritorijose esančiÄ Å¾emę, Å¡ių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtÄ po 1995 m. birželio 1 d., atkurti Å¡io įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka jÄ grÄ Å¾inant natÅ«ra, todėl nuosavybės teisių atkÅ«rimas ir buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, įskaitant ir nuosavybės teisėmis valdytÄ miÅ¡kÄ .

Atsakovas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso metu atliekama eilė veiksmų, t. y. parengiama nuosavybės teisų atkÅ«rimo byla, rengiamas žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame pažymėti suformuoti žemės sklypai, jų plotai, ribos, nustatytos specialiosios žemės ir miÅ¡ko naudojimo sÄ lygos. Neįrodžius, kad ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų aktų pagrindu, nėra jokio teisinio pagrindo jo naikinti. Akcentavo, kad miÅ¡kas užima ne visÄ sklypo dalį, todėl nėra pagrindo naikinti sprendimÄ toje dalyje, kurioje miÅ¡ko nėra.

Atsakovas, priimdamas ginčijamÄ sprendimÄ , negalėjo vadovautis nepaskelbta valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų schema. Prašė ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsakovai L. V. ir T. B. su ieÅ¡kiniu taip pat nesutiko, nurodė, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje pagal nustatyta tvarka suderintÄ ir patvirtintÄ projektÄ , kuris nėra ginčijamas. Be to, pagrindinė tikslinė sklypo naudojimo paskirtis yra žemės Å«kio, todėl abejotinas vieÅ¡o intereso pažeidimo faktas.

Atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesÄ vykdė įgaliota valstybinė institucija, todėl teisinėje valstybėje turi bÅ«ti užtikrintas teisinio saugumo principas, kai tuo tarpu ieÅ¡kovas, gindamas vieÅ¡Ä interesÄ , pažeidžia grupės asmenų kitÄ interesÄ , o bÅ«tent civilinių santykių stabilumo principÄ , nors atsakovai neturėjo jokios įtakos nuosavybės teisių atkÅ«rimui.Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 21 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino, panaikino Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimÄ Nr. 2.4-01-2659 Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo Vilniaus mieste piliečiui P. S. dalyje dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo natÅ«ra į 2,50 ha žemės sklypÄ miÅ¡kų Å«kio veiklai, panaikino 2005 m. gruodžio 21 d.

Vilniaus m. 28-ojo notarų biuro notarės S. B. patvirtintÄ paveldėjimo teisės liudijimÄ registro Nr. 10520 dalyje dėl 2,5000 ha ploto miÅ¡kų Å«kio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0417-4969, kadastrinis Nr. 0101/0115:90, esančio Vilniaus m. savivaldybėje, Kryžiokų kaime, paveldėjimo, taikė restitucijÄ natÅ«ra, grÄ Å¾ino valstybei 2,5000 ha žemės sklypÄ , unikalus Nr. 4400-0417-4969, kadastrinis Nr. 0101/0115:90, esantį Vilniaus m. savivaldybėje, Kryžiokų kaime. Taip pat priteisė iÅ¡ VAVA į valstybės biudžetÄ 7 567 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Teismas darė iÅ¡vadÄ , kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, nes pagal MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikai iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai, o miestų miÅ¡kai priskiriami valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalį Lietuvos valstybei iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams ir parkams, o Å¡io straipsnio 2 dalis nustato, kad Lietuvos valstybei iÅ¡imtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.

Be to, AtkÅ«rimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti nuosavybės teisių į miÅ¡kus ir vandens telkinius atkÅ«rimo sÄ lygas ir tvarkÄ , nustato, kad miÅ¡kas grÄ Å¾inamas natÅ«ra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, iÅ¡skyrus miÅ¡kus, pagal Å¡io įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės iÅ¡perkamiems. Å io AtkÅ«rimo įstatymo statymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai nustato, kad miÅ¡kai iÅ¡ Å¡io įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių iÅ¡perkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Å¡io įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miÅ¡kams.

Teismo nuomone, nors AtkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnis, nustatantis nuosavybės teisių į miesto žemę atkÅ«rimo sÄ lygas ir tvarkÄ , nustatė, kad nuosavybės teisės į Vilniaus ir kitų iÅ¡vardintų miestų savivaldybių teritorijose esančiÄ Å¾emę, Å¡ių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtÄ po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos Å¡io Ä®statymo 4 straipsnio nurodyta tvarka jÄ grÄ Å¾inant natÅ«ra, tačiau taip pat toje pačioje dalyje numatė, kad tuo atveju, jei Å¡i žemė pagal Ä®statymo 12 straipsnį priskirta valstybės iÅ¡perkamai žemei, už jÄ valstybė atlygina pagal Å¡io įstatymo 16 straipsnį.

Todėl teismas sprendė, kad minėtos įstatymo normos nesudarė pagrindo atsakovui atkurti nuosavybę į miesto miÅ¡kÄ , kuris sprendimo priėmimo momentui taip pat buvo nustatyta tvarka priskirtas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams. Teismas pažymėjo, kad institucijos, kurioms AtkÅ«rimo įstatymas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo (17 str.), priimdamos Å¡iuos sprendimus turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sÄ lygos nuosavybės teisių atkÅ«rimui.

Teismas akcentavo, kad VAVA apie valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotus ir atitinkamai plotų schemas buvo informuota pagal atskirai numatytÄ tvarkÄ . Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad žemės sklypas suformuotas pagal žemėtvarkos projektÄ , kuris buvo privalomas atsakovui priimant ginčijamÄ sprendimÄ , o esant nepanaikintam ir neginčijamam projektui, nėra teisėto pagrindo pripažinti sprendimÄ neteisėtu, pažymėdamas, kad žemėtvarkos projektas yra tik viena iÅ¡ nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo procedÅ«ros sÄ lygų, kuriÄ galima keisti, tačiau tai nereiÅ¡kia, jog yra visuma įstatymų reikalavimus atitinkančios sÄ lygų priimti sprendimui dėl žemės grÄ Å¾inimo natÅ«ra.

Akcentavo, kad priimti administracinį aktÄ dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto pakeitimo gali tas pats vieÅ¡ojo administravimo subjektas, kuriam įstatymų suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į žemę. Pasisakydamas dėl atsakovų nurodyto argumento, kad pretendentų teisės atkurti nuosavybę natÅ«ra neturėtų bÅ«ti ribojamos dėl teritorijos priskyrimo miesto teritorijai, lyginant su pretendentais, kuriems nuosavybė buvo atkurta iki minėto teritorijos priskyrimo, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas, iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiÅ¡kinti kaip esÄ apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ vienomis sÄ lygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti Å¡ių sÄ lygų, inter alia nustatyti naujų sÄ lygų, kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms bÅ«tų daroma žala arba bÅ«tų sudarytos prielaidos tokiai žalai atsirasti, jeigu anksčiau nustatytos nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo sÄ lygos nebÅ«tų pakeistos.

Tokiu atveju įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo sÄ lygas ir tvarkÄ . Dėl to teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimas Nr. 2.4-01-2659 Dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo Vilniaus mieste piliečiui P. S. dalyje dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo natÅ«ra į 2,50 ha žemės sklypÄ miÅ¡kų Å«kio veiklai naikintinas, kaip prieÅ¡taraujantis iÅ¡vardintoms imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 str. 1d.).

Pažymėjo, kad pripažinus negaliojančiu administracinį aktÄ , iÅ¡nyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl naikintinos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija (CK 1.80 str., 4.96 str. 3 d.). Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio paduodant ieÅ¡kinį pagal įstatymÄ (CPK 83 str. 1 d. 5 p.), tačiau pagal CPK 96 straipsnio nuostatas, bylinėjimosi iÅ¡laidos, nuo kurių mokėjimo ieÅ¡kovas buvo atleistas, iÅ¡ieÅ¡komos iÅ¡ atsakovo į valstybės biudžetÄ proporcingai patenkintai ieÅ¡kinio reikalavimų daliai.

Teismas, įvertindamas, kad ieÅ¡kinys buvo pareikÅ¡tas ginant vieÅ¡Ä jį interesÄ dėl neteisėtų atsakovo VAVA veiksmų, kuriais ji pažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principu, bylinėjimosi iÅ¡laidas į valstybės biudžetÄ priteisė iÅ¡ VAVA. Apeliaciniu skundu VAVA praÅ¡o šį teismo sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. SkundÄ apeliantas grindžia tokiais argumentais:Teismas nepagrįstai teigia, kad visa miÅ¡ko žemė, esanti miesto teritorijoje, savaime yra priskiriama miestų miÅ¡kams.

Ä®statymo rengėjas numatė specialiÄ nuosavybės teisių atkÅ«rimo tvarkÄ tose teritorijose, kurios Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui. AtkÅ«rimo įstatymas aiÅ¡kiai nustato, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimas Å¡iose teritorijose yra vykdomas pagal tokius pat reikalavimus, kokie AtkÅ«rimo įstatymo nustatyti atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančiÄ Å¾emę. Teismas neįvertino, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo priėmimas yra tęstinio, iÅ¡ keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkÅ«rimo proceso rezultatas.

Ginčijamas žemės sklypas buvo suformuotas bÅ«tent žemės reformos žemėtvarkos projektu, o ne ginčijamu Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos sprendimu. Žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėjus žemės sklypÄ , atlikus kitus numatytus veiksmus gali bÅ«ti atkuriamos nuosavybės teisės, priimant pagrįstÄ teritorijų planavimo dokumentais sprendimÄ . Todėl teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, kadangi netyrė visų pateiktų įrodymų, argumentuotai nenurodė, kodėl atmetami Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos argumentai, todėl sprendimas negali bÅ«ti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Teismo iÅ¡vada, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimo sprendimas negali prieÅ¡tarauti aukÅ¡tesnės galios imperatyvioms teisės normoms, jį analizuojant, atsietai nuo teritorijų planavimo dokumentų, palieka neiÅ¡spęstÄ problemÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo sprendimu suformuoto ir privačiam asmeniui perduoto sklypo ribų, o dar svarbiau, dėl ieÅ¡kovų nurodomo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko ribų. Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 28 d. pažymoje nurodyta, kad 2,5 ha ploto žemės sklype kadastriniu Nr. 0101/0115:90, yra 2,37 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko.

Teismas nepagrįstai neanalizavo Å¡ios aplinkybės ir nustatė, kad visas 2,5 ha žemės sklypas pažeidžia imperatyvias teisės normas, nors įrodymų apie 0,13 ha priskyrimÄ valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams nėra pateikta.Apeliaciniu skundu atsakovai L. V. ir T. B. taip pat praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliantų nuomone, skundas tenkintinas dėl tokių motyvų:Teismas nusprendė panaikinti ginčo sprendimÄ , kuris buvo priimtas atsižvelgiant į dar 2000 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintÄ Å½emės reformos žemėtvarkos projektÄ ; ginčijamas žemės sklypas, į kurį patenka valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko plotas, buvo suformuotas (jo ribos nustatytos) bÅ«tent Žemės reformos žemėtvarkos projektu, juo nustatytos ir ginčijamo žemės sklypo ribos, kurios buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre.

Ä®sakymo, kuriuo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas, 3 punktu Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius įpareigojamas pagal patvirtintas žemės sklypų ribas parengti piliečiams sprendimus dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo natÅ«ra. Taigi Å¡is apskrities virÅ¡ininko įsakymas sukėlė teisines pasekmes po jo einančiam nuosavybės teisių atkÅ«rimo etapui, sukÅ«rė teises ir pareigas pretendentui į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ (Å¡ios teisinės pasekmės, teisės ir pareigos galioja, kol Å¡is administracinis aktas nėra panaikintas).

Sprendime pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Å¡ių nurodytų aplinkybių, dėl pateiktų į bylÄ minėtų administracinių aktų, nenurodė motyvų, kodėl nevertino pirmiau paminėtus argumentus, todėl sprendimas yra neiÅ¡samus ir nepagrįstas.Teismas visiÅ¡kai nepasisakė dėl esminio atsakovų argumento, kad nuosavybės teisių atkÅ«rimas teritorijoje, prijungtoje prie Vilniaus miesto po 1995 metų, buvo vykdomas pagal specialiÄ jÄ tvarkÄ , numatytÄ AtkÅ«rimo įstatyme.

AtkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tik už žemę, numatytÄ 12 straipsnyje piliečiams atlyginama 16 straipsnyje nustatyta tvarka. Ä®statymų leidėjas minėto įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nenurodė ir 13 straipsnio, kuriame pasisakyta apie valstybės iÅ¡perkamÄ Å¾emę-apie miestų miÅ¡kus. SistemiÅ¡ka žemės reformos įstatymuose vartojamų sÄ vokų analizė patvirtina, kad AtkÅ«rimo įstatymo sÄ voka „prijungta prie miestų savivaldybių teritorijose esanti žemė“ apima miÅ¡kus ir vandens telkinius.

Teikiant prioritetÄ loginiam normų teisės normų aiÅ¡kinimui, teigtina, kad nuosavybės teisės į žemę (tame tarpe vandens telkinius, miÅ¡kus), prijungtÄ prie Vilniaus ir kitų miestų savivaldybių po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos Å¡io įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka.Analizuojant su Lietuvos Respublikos 1996 m. įstatymu Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ susijusiÄ vieÅ¡ai prieinamÄ medžiagÄ pažymėtina, kad Seimo nariai deklaravo garantijas, kad plečiant teritorijÄ Å¾emė grÄ Å¾inama savininkams ta pačia tvarka kaip ir kaimo vietovėje.

Be to, net keliuose Seimo nutarimuose aptarti VAVA, Nacionalinės žemės tarnybos, Aplinkos ir Žemės Å«kio ministerijų darbuotojų galimai neteisėti veiksmai atkuriant nuosavybės teises ir formuojant žemės ir miÅ¡kų sklypus bei vandenų valdas. Ä®statymų aiÅ¡kinimas, kurį atliko kompetentingos institucijos, patvirtina, kad valstybė vykdė nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ grÄ Å¾inant sklypus, kuriuose yra miÅ¡ko, teritorijose, prijungtose prie Vilniaus miesto 1996 m. balandžio 24 d.

įstatymu. Teismo sprendimu grubiai pažeistas nuosavybės teisės neliečiamumo principas. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartÄ konstatavęs, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, iÅ¡skyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtÄ ir lemti jo likimÄ bet kokiu bÅ«du, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Tokiu bÅ«du Konstitucija, garantuodama nuosavybės teisių apsaugÄ , įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja Å¡ios teisės apsaugÄ .

Be kita ko, Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime pažymėjo, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų principų ir jokios aplinkybėmis negali veikti ultra vires. Pagrindinė tikslinė sklypo naudojimo paskirtis yra žemės Å«kio, yra nustatytos naudojimosi sklypu sÄ lygos. Todėl spręstinas klausimas, ar vieÅ¡as interesas iÅ¡ tikrųjų yra pažeistas.Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieÅ¡kovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , praÅ¡o apeliacinius skundus atmesti, o skundžiamÄ teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Atsiliepime nurodomi tokie nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:Kreipiantis į teismÄ dėl ginčijamų neteisėtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotÄ ir perduotÄ Å¾emės sklypÄ . Atsakovų nuomone, ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais.

Å is atsakovų argumentas negali sudaryti pagrindo atmesti ieÅ¡kinį, nes jis nenaikina ieÅ¡kinyje nurodytose teisės normose įtvirtinto draudimo bet kokiu bÅ«du, tarp jų nuosavybės teisių atkÅ«rimo, perleisti privačion nuosavybėn miestų miÅ¡kus, kurie visais atvejais pagal Lietuvos Respublikos miÅ¡kų įstatymÄ laikomi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kais, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos formaliai tokiems yra priskyrusi. Kadangi vieta, kurioje yra ginčo sklypas, tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, derinimo, patvirtinimo metu, tiek ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto teritorijoje, jį įsigyti privačion nuosavybėn draudžiama.

Ginčo sklypas (yra suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip vienas kadastrinis vienetas. Be to, skirtumas tarp sklype esančio valstybinė reikÅ¡mės miÅ¡ko užimamo ploto (2,37 ha) ir viso sklypo ploto (2,5 ha) yra labai nedidelis, jis netgi grafiÅ¡kai neatsispindi.Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis asmuo Aplinkos ministerija taip pat praÅ¡o apeliacinius skundus atmesti, o skundžiamÄ teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nurodo, kad Konstitucinis Teismas, kuris 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu konstatavo, kad „nuostata, kad Lietuvos Respublikai iÅ¡imtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miÅ¡kams, MiÅ¡kų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymÄ )“.

Žemės įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai iÅ¡imtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. AtkÅ«rimo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad miÅ¡kai yra iÅ¡perkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės, neatkuriamos, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, taip pat jeigu jie yra miesto miÅ¡kai. Ginčijamu sprendimu nuosavybės teisės atkurtos Vilniaus miesto teritorijoje, t. y. sprendimu dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo privačion nuosavybėn perleistas miÅ¡ko plotas, priskiriamas valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kui, todėl Vilniaus apskrities virÅ¡ininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko plotÄ , pažeidė imperatyvias teisės aktų normas.

Pažymi, kad žmės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas žemės sklypas nepanaikina fakto, kad ginčo sprendimas prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Apeliaciniai skundai netenkintini.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).Byloje nustatyta, kad 2004 m. rugsėjo 28 d.

VAVA sprendimu Nr. 2.4-01-2659 Dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo Vilniaus mieste piliečiui P. S. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkantį buvusio savininko A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytÄ nekilnojamÄ jį turtÄ . Nuosavybės teisės atkurtos grÄ Å¾inant natÅ«ra 5,67 ha ploto žemės sklypÄ Å¾emės Å«kio veiklai ir 2,50 ha žemės sklypÄ miÅ¡kų Å«kio veiklai Kryžiokų kaime, Vilniaus mieste. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje yra kilęs dėl 2,50 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. 0101/0115:90, unikalus Nr. 4400-0417-4969 (toliau – ginčo sklypas).

Dėl miesto teritorijoje esančios miÅ¡ko žemės priskyrimo miestų miÅ¡kams. Apeliantas VAVA skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad visa miÅ¡ko žemė, esanti miesto teritorijoje, savaime yra priskiriama miestų miÅ¡kams.Pagal Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastre yra įregistruoti Vilniaus miÅ¡kų urėdijos Verkių girininkijos 90 kvartalo taksaciniai sklypai Nr. 16, 17, 19 ir 445 kvartalo taksaciniai sklypai Nr. 40 ir 41, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – nutarimas Nr. 2013) yra priskirti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams ir dalis jų patenka į ginčo sklypÄ .

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikti į bylÄ Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos 2008 m. gegužės 28 d. pažyma Nr. 16055, 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastro valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų schemos fragmentas Nr. P0805-0019 bei Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. gegužės 28 d. aktas Nr. 190 patvirtina, kad į žemės sklypÄ , patenka 2,37 ha valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡ko.

Pažymėtina, kad žemės sklypo nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2659, t. y. po nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas turėjo būti vykdomas pagal Vilniaus apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu galiojusius teisės aktus.Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamu 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2659 administracijos viršininkas pažeidė Konstitucijos 47 straipsnį;

MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio, kurio 4 dalyje nurodyta, kad miestų miÅ¡kai yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai, o valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reikalavimus; AtkÅ«rimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių reikalavimus (Å¡io įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miÅ¡kas grÄ Å¾inamas natÅ«ra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, iÅ¡skyrus miÅ¡kus, pagal Å¡io įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės iÅ¡perkamiems;

Å¡io įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad miÅ¡kai iÅ¡ Å¡io įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių iÅ¡perkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Å¡io įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams; iÅ¡vardintų miÅ¡kų sÄ raÅ¡us su juose nurodytais miÅ¡kų plotais tvirtina Vyriausybė); Žemės įstatymo 6 straipsnį, kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, ir kad Lietuvos valstybei iÅ¡imtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.Be to, AtkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtÄ Å¾emę nuosavybės teisės turi bÅ«ti atkuriamos laikantis tų pačių procedÅ«rų, kaip ir kaimiÅ¡kose vietovėse, turi bÅ«ti aiÅ¡kinama visų AtkÅ«rimo įstatymo nuostatų sistemoje ir negali bÅ«ti aiÅ¡kinama taip, kad bÅ«tų pažeisti minėti imperatyvÅ«s Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai.

Šie draudimai galioja nuo minėtų įstatymų priėmimo, todėl ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklypuose esant valstybinės reikšmės (miesto) miško, šio Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dalis dėl ginčo sklypo, kuriame auga valstybinės reikšmės miškas, yra neteisėta. Ginčo teritorija, to neginčija ir patys apeliantai L. V. ir T. B. , Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui.

Minėto Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas nustato, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Tokios praktikos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010). Dėl tokių pačių argumentų atmestini ir atsakovo VAVA apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, ginčo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje bei apeliantų L.

V. ir T. B. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog įstatymo leidėjo valia pasireiÅ¡kė tuo, kad nuosavybės teisės į žemę (taip pat į vandens telkinius, miÅ¡kus), prijungtÄ prie Vilniaus ir kitų miestų savivaldybių po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos AtkÅ«rimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Tokia iÅ¡vada darytina dar ir todėl, kad Konstitucijos 47 straipsnyje, MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, AtkÅ«rimo įstatymo 6, 13 straipsniuose, įtvirtinto draudimo bet kokiu bÅ«du, tarp jų nuosavybės teisių atkÅ«rimo, perleisti privačion nuosavybėn miestų miÅ¡kus, kurie visais atvejais pagal MiÅ¡kų įstatymÄ laikomi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kais, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos formaliai tokiems yra priskyrusi.

Kadangi vieta, kurioje yra ginčo sklypas, tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, derinimo, patvirtinimo metu, tiek ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto teritorijoje, o miÅ¡kas, patekantis į ginčo sklypÄ , laikomas miesto miÅ¡ku (MiÅ¡kų įstatymo 2 str. 5 d.), kurį įsigyti privačion nuosavybėn draudžiama. AtkÅ«rimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatoje teigiama, kad nuosavybės teisė į žemę, priskirtÄ miestams (nurodomi po 1995 m. birželio 1 dienos, atkuriama Å¡io įstatymo 4 straipsnio tvarka.

Pastarasis straipsnis nustato nuosavybės teisų į kaimo vietovėje esančiÄ Å¾emę atkÅ«rimo sÄ lygas ir tvarkÄ . IÅ¡ AtkÅ«rimo įstatymo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 pavirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 23, 106 punktų, Žemės ir miÅ¡kų Å«kio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos bei jos 3 punkto nuostatos leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad miesto žemei taikytino nuosavybės teisių atkÅ«rimo kaip kaimo vietovėje režimas sietinas su Å¡ioje teritorijoje iki 1995 m. birželio 1 dienos buvusia rėžių sistema, o atkuriant nuosavybės teises į tokioje teritorijoje esančiÄ Å¾emę – bÅ«tinas žemės reformos žemėtvarkos projektas.

Jei tokia (miesto žemė) nepatenka į rėžių sistemÄ , nuosavybės teisės į jÄ (žemę) atkuriamos pagal atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus. Visais atvejais atkuriant nuosavybės teises į žemę, miÅ¡kus, formuojant gražintinus sklypus, privaloma paisyti nuostatų, draudžiančių grÄ Å¾inti valstybės iÅ¡perkamÄ nekilnojamÄ jį turtÄ (AtkÅ«rimo įstatymo 12, 13 str.). Už tokį turtÄ valstybė įsipareigojo atlyginti piliečiams įstatymų nustatyta tvarka (AtkÅ«rimo įstatymo 16 str.).

Å ios nuostatos paneigia apeliantų L. V. ir T. B. teiginį, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, priskirtÄ miestams po 1996 m. birželio 1 d., neturi bÅ«ti paisoma žemės vietos, pobÅ«džio ir paskirties.Apeliantų L. V. ir T. B. atstovė advokatė E. Jankovska teismo posėdyje apeliacinėje instancijoje teigė, jog Kryžiokų kaimas, kuriame ginčo sprendimu grÄ Å¾inta miÅ¡ko žemė – kaimo gyvenamoji vietovė, o ne Vilniaus miestas. Taip pat teigė, kad miesto riba nesutampa su Vilniaus miesto savivaldybės riba.

Tokiems teiginiams pagrįsti atsakovų atstovė apeliacinės instancijos teismui pateikė VÄ® Registrų centro Vilniaus filialo raÅ¡tÄ , kuriame nurodyta, jog Vilniaus miesto gyvenamosios teritorijos riba ir Vilniaus miesto savivaldybės riba yra ne ta pati riba. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų atstovė neteisingai traktuoja miesto teritorijÄ ir jos priskyrimÄ tam tikram administraciniam vienetui, nagrinėjamu atveju – Vilniaus miesto savivaldybei. Visų pirma pažymėtina, kad pati apeliantų atstovė į bylÄ nepateikė jokių įrodymų apie konkrečias miesto ribas.

Taip pat pažymėtina, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo raštas nepagrįstas nei įstatymu, nei faktiniais duomenimis (planais, schemomis, kita grafine medžiaga) bei prieštarauja teisės aktams.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atskiro Vilniaus miesto ribas nustatančio teisės akto nėra, tačiau Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987 m. kovo 27 d. įsaku Nr. XI-1551 dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo tam tikras teritorijas priskyrė Vilniaus miestui, nustatė Vilniaus miesto ribas.

Å is norminis aktas neteko galios priėmus 1996 m. balandžio 24 d. įstatymÄ Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“. Å io įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Kryžiokų gyvenamoji vietovė priskiriama Vilniaus miesto savivaldybei. To paties įstatymo 2 straipsnio, nustatančio Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas, 1 punktas apibrėžia miesto Å¡iaurinę ribÄ , kuri apima ir ginčo žemės sklypÄ .

Å is įstatymas neteko galios priėmus 1999 m. gruodžio 21 d. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymÄ Nr. VIII-1493. Pastarajame įstatyme iÅ¡ esmės jau yra kalbama apie savivaldybes. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Å¡ie trys sekÄ Â sudarantys norminiai aktai nagrinėjamu atveju aiÅ¡kintini atsižvelgiant į Å¡ių norminių aktų tikslÄ (teleologinis teisės aiÅ¡kinimo metodas), istorinę raidÄ (istorinis teisės aiÅ¡kinimo metodas) bei įstatymų leidėjo valiÄ (įstatymo leidėjo ketinimo metodas).

Be to, kaip matyti iš Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos aiškinamojo rašto dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Vilniaus miesto, Vilniaus ir trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ projekto, šio įstatymo tikslas – pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas taip, kad būtų įteisinta faktinė dabar užstatyta ir pagal detaliuosius planus suprojektuota užstatyti miesto teritorija. Aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, kad Vilniaus miesto administracinėje teritorijoje esantiems juridiniams ir fiziniams asmenims taikomos miestui numatytos teisinės ribos.

Nagrinėjamoje byloje analizuojant istorines įstatymo, nustatančio Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės ribas, akivaizdu, jog įstatymų leidėjas turėjo tikslÄ Å¡ias ribas sutapatinti ir tokiu bÅ«du iÅ¡vengti spekuliavimo gyvenamosios vietovės ir administracinio vieneto (savivaldybės) teritorijos sÄ vokomis. Atkreiptinas dėmesys, kad Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad Vilniaus miesto savivaldybę sudaro Å¡ios kadastro vietovės:

Vilnius Nr. 0101 ir GrigiÅ¡kės Nr. 7937 bei KariotiÅ¡kių Nr. 7940 kadastro vietovėje esantys Neravų kaimas, Salų kaimas ir sodininkų bendrijos „Vokė“ teritorija. Kadastro vietovė – pagrindinis nekilnojamojo turto kadastro teritorinis vienetas, skirtas nekilnojamųjų daiktų apskaitai ir žymėjimui, turintis nustatytas ribas, plotÄ , pavadinimÄ ir unikalų skaitmeninį kodÄ . Kadastro vietovė skaidoma į kadastro blokus, kurie turi ribas ir unikalius skaitmeninius kodus. Vilniaus kadastro vietovės numeris, kaip nurodyta anksčiau minėtoje įstatymo nuostatoje – 0101.

Ginčo sprendimu P. S. atkurtos nuosavybės teisės į 2,50 ha žemės sklypÄ , kurio kadastrinis Nr. 0101/0115:90. IÅ¡ginčo sklypo kadastrinio numerio akivaizdu, kad ginčo sklypas priklauso Vilniaus kadastrinei vietovei.Be to, kaip jau minėta, Vilniaus miÅ¡kų urėdijos Verkių girininkijos 90 kvartalo taksaciniai sklypai Nr. 16, 17, 19 ir 445 kvartalo taksaciniai sklypai Nr. 40 ir 41 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 jau yra priskirti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, todėl, nepriklausomai nuo to, miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje jie yra, nuosavybės teisių į tokius žemės sklypus atkÅ«rimas yra draudžiamas.

Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto įtakos priimant ginčo sprendimÄ . Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas VAVA apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamÄ VAVA sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo P. S. , nes to negalima daryti neįrodžius, kad ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, o ieÅ¡kovas neginčijo ginčo sklypo suformavimo dokumentų (taip pat ir žemės reformos žemėtvarkos projekto).

Å is argumentas yra nepagrįstas, nes teisinį pagrindÄ naikinti neteisėtus VAVA sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkÅ«rimo sudaro tokių sprendimų prieÅ¡taravimas imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kus. Kreipiantis į teismÄ dėl ginčijamo neteisėto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo panaikinimo, ginčyti žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų ginčo sklypo formavimo dokumentų neprivaloma, nes tik apskrities virÅ¡ininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotÄ ir perduotÄ Å¾emės sklypÄ .

Tuo tarpu žemės reformos žemėtvarkos projektas bei kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukelia tokių teisinių pasekmių kaip apskrities virÅ¡ininko sprendimas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, t. y. nesukuria pretendentams į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ konkrečių teisių ir pareigų į dar nesugrÄ Å¾intÄ ar nesuteiktÄ konkretų žemės sklypÄ , todėl jie gali bÅ«ti keičiami ar tikslinami administracine tvarka. Tokios praktikos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).Be to, žemės reformos žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria apskrities virÅ¡ininkui pareigos priimti sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, jeigu tai prieÅ¡tarauja imperatyvioms įstatymų normoms.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuosavybės teisių atkÅ«rimas, kaip pagrįstai teigia apeliantai, yra tam tikrÄ laikÄ trunkantis procesas, tačiau tai nesudaro pagrindo priimti administracinius aktus, prieÅ¡taraujančius jų priėmimo metu galiojusioms teisės normoms. Lietuvos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisės į žemę atkÅ«rimas paprastai turėtų vykti pagal atitinkamų sprendimų priėmimo metu galiojančius įstatymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-438/2004, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1257/2007).

Akivaizdu, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčo žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str., Žemės įstatymo 6 str., Atkūrimo įstatymo 6, 13 str.). Taigi, imperatyviomis teisės aktų nuostatomis buvo įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu, tarp jų ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės (miestų) miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei.

Įvardyti draudimai galiojo nuo minėtų įstatymų priėmimo, jie galiojo ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu, kai ginčo žemės sklype jau buvo valstybinės reikšmės miškas. Pažymėtina, kad atitinkami draudimai teisės aktuose buvo įtvirtinti ir atsakovo VAVA nurodyto žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo bei tvirtinimo metu, o tai tik papildomai patvirtina, kad minėtų draudimų nepaisymas atsakovo nurodytomis aplinkybėmis negali būti pateisintas.

Dėl dalies ginčo žemės sklypo nepriskyrimo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kui. Apeliantas VAVA skunde nurodė, jog teismas nepagrįstai neanalizavo aplinkybės, kad byloje nėra įrodymų apie 0,13 ha dalies ginčo žemės sklypo priskyrimÄ valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams.Pažymėtina, kad 2004 m. rugsėjo 28 d. VAVA sprendimo Nr. 2.4-01-2659 pagrindu 2,50 ha suformuotame miÅ¡kų Å«kio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 0101/0115:90, unikalus Nr. 4400-0417-4969, pagal Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pažymÄ yra 2,37 ha miÅ¡ko žemės.Teisėjų kolegijos nuomone, pateiktais į bylÄ raÅ¡ytiniais įrodymais, t. y.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, ginčijamu VAVA sprendimu, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. gegužės 28 d. pažyma Nr. 16055 apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas, 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo aktu Nr. 190 su priedais, 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentu Nr. P0806-0019, neabejotinai įrodyta, kad ieškiniu ginčijamų VAVA sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo miško, šis miškas įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, pažymėtas valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje, patikrintas vietoje 2008 m. gegužės mėnesį ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus.

Pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009 konstatavo, kad CK 1.109 straipsnyje nustatytas reikalavimas miško plotams – kad jie būtų apibrėžti; taigi miškui apibrėžti kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis.

Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo sklype yra nustatytas tik miÅ¡ko žemės plotas, tačiau jokie Valstybinės miÅ¡kotvarkos tarnybos pateikti dokumentai nesudaro galimybės identifikuoti konkrečios ginčo sklype esančio miÅ¡ko teritorijos. PrieÅ¡ingai, tiek iÅ¡ 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastro Valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotų schemos fragmento Nr. P0806-0019 (t. 1, b. l. 8), tiek iÅ¡ iÅ¡traukos iÅ¡ Lietuvos Respublikos miÅ¡kų valstybės kadastro priedo prie 2008 m. gegužės 28 d. duomenų patikrinimo akto Nr. 190 matyti, kad visÄ Å¾emės sklypÄ , kurio kadastrinis Nr. 0101/0115:90, apima valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kų plotai.

Tuo labiau, kad Valstybinė miÅ¡kotvarkos tarnyba Aplinkos ministerijai adresuotame 2008 m. gegužės 30 d. raÅ¡tu informavo, kad kai kurių taksacinių sklypų ribos yra tikslintinos, o miÅ¡kui keliamų reikalavimų neatitinka tik toks taksacinis sklypas, kuris nepatenka į ginčo sklypo ribas (t. 1, b. l. 7). Teisėjų kolegijos nuomone, iÅ¡dėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo remiantis minėtu VAVA skundo argumentu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , nes nesant galimybių nustatyti miÅ¡ko konkretizavimo kriterijus, neįmanoma ginčo sklype atskirti 0,13 ha ne miÅ¡ko žemės plotÄ , tokių įrodymų nepateikė ir pats apeliantas (CPK 185 str.).Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo sprendimu nuosavybės teisės atkurtos į 2,50 ha miÅ¡ko, į tokio ploto miÅ¡kÄ jos ir įregistruotos.

Ginčo sklype konstatavus 2,37 ha miÅ¡ko plotÄ ir panaikinus ginčo sprendimÄ tik toje dalyje, paliekant sprendimÄ galioti tik dėl 0,13 ha ploto, iÅ¡liktų neaiÅ¡kumas dėl Å¡io žemės sklypo pobÅ«džio. Tokia iÅ¡vada darytina todėl, kad teismui nepriskirta keisti tikslinę žemės naudojimo paskirtį (iÅ¡ miÅ¡ko į žemės Å«kio), ir, kaip jau minėta, 0,13 ha ploto žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre liktų kaip miÅ¡ko žemė. Be to, panaikinus ieÅ¡kiniu ginčijamÄ sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, asmenims, kuriems Å¡iuo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, iÅ¡lieka teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ AtkÅ«rimo įstatymo nustatyta tvarka visa apimtimi.

Todėl ginčo sprendimas turi bÅ«ti naikinamas visa apimtimi dėl 2,50 ha miÅ¡ko žemės sklypo., kÄ pagrįstai pirmosios instancijos teismas ir padarė. Dėl nuosavybės teisės apsaugos. Apeliantai L. V. ir T. B. skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu pažeistas nuosavybės teisės neliečiamumo principas. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliantų teiginiais.Konstitucinis teismas ne kartÄ aiÅ¡kino Konstitucijos 23 ir 47 straipsnių nuostatas, jų tarpusavio sÄ veikas, akcentavo valstybės iÅ¡imtinių teisių į žemės gelmes, valstybinės reikÅ¡mės vidaus vandenis, miÅ¡kus, parkus, kelius reikÅ¡mę, taip pat nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo procesÄ , jo reikÅ¡mę, apsaugÄ ir santykį su iÅ¡imtine valstybės nuosavybe. (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad nuosavybės neliečiamybė – nėra absoliuti teisinė kategorija - įstatymai ne tik saugo nuosavybę, bet ir nustato tam tikrus nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimus. Ä®statymų nustatyti apribojimai kartu reiÅ¡kia draudimÄ tam tikrose srityse įgyvendinti nuosavybės teises į tam tikrus objektus. AtkÅ«rimo įstatymas įtvirtino ribotÄ restitucijÄ , t. y. valstybė neįsipareigojo grÄ Å¾inti visÄ nekilnojamÄ jį turtÄ natÅ«ra, valstybė įsipareigojo grÄ Å¾inti natÅ«ra tik tai, kas iÅ¡liko, o už neiÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ ar negrÄ Å¾intinÄ (valstybės iÅ¡perkamÄ ) turtÄ Ä¯sipareigojo teisingai atlyginti.

Nuosavybės teisės grÄ Å¾inamas siejamas su vieÅ¡u interesu, todėl Å¡is procesas turi bÅ«ti skaidrus ir vykdomas laikantis įstatymų - tik teisėtai atkurta nuosavybė gali bÅ«ti ginama.Nagrinėjamu atveju taip pat neturi teisinės reikÅ¡mės atsakovų L. V. ir T. B. sÄ Å¾iningumas, nes dėl anksčiau paminėtų aplinkybių ginčo sprendimas negali bÅ«ti laikomas teisėtu. Kaip jau minėta, panaikinus ieÅ¡kiniu ginčijamÄ sprendimÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, asmenims, kuriems Å¡iuo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, iÅ¡lieka teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ Ä¯statymų nustatyta tvarka.

Dėl vieÅ¡o intereso gynimo. Atsakovai L. V. ir T. B. apeliaciniame skunde iÅ¡reiÅ¡kė abejonę, ar vieÅ¡as interesas yra iÅ¡ viso pažeistas, nes ginčo sklypo tikslinė naudojimo paskirtis yra žemės Å«kio, yra nustatytos naudojimosi sklypu sÄ lygos.Teisėjų kolegijos nuomone, tokie apeliantų teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl atmestini. Akivaizdu, kad ginčo sprendimu P. S. grÄ Å¾intas natÅ«ra bendras 2,50 ha žemės sklypas miÅ¡ko Å«kio veiklai (t. 1, b. l. 17), atsakovai (fiziniai asmenys), kaip matyti iÅ¡ paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo, paveldėjo 2,5 ha ploto miÅ¡kų Å«kio paskirties žemės sklypÄ , nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡as patvirtina, kad pagrindinė tikslinė ginčo sklypo naudojimo paskirtis – miÅ¡kų Å«kio, jam taikomi miÅ¡ko naudojimo apribojimai (t. 1, b. l. 19).

Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. liepos 4 d. nutarimu ,,Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, miÅ¡kÄ ir vandens telkinius atkÅ«rimu, sprendimo“ įpareigojo prokuratÅ«rÄ ginant vieÅ¡uosius interesus imtis priemonių, kad priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, miÅ¡kÄ ir vandens telkinius atkÅ«rimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka bÅ«tų panaikinti. Å ios aplinkybės sudarė sÄ lygas Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui, ginančiam vieÅ¡Ä jį interesÄ , kreiptis į teismÄ .

Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo panaikinti ar pakeisti minėtÄ teismo sprendimÄ . Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 93, 96 straipsniais, sprendžia, kad priteistina iÅ¡ atsakovo (apelianto) VAVA į valstybės biudžetÄ 3 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punkte, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ atsakovo Vilniaus apskrities virÅ¡ininko administracijos į valstybės biudžetÄ 3 Lt (tris litus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidų atlyginimo. Teisėjai                                                                 ArtÅ«ras Driukas                                                                  Konstantinas Gurinas                                                                  Nijolė PiÅ¡kinaitė