2023-02-08 Nr. AB-3364-3-61-3-07602-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-72-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07602-2022-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2023 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Lietuvos transporto saugos administracijai dėl neteisėtų veiksmų pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami pripažinti Turistinių burlaivių savininkų asociacijai (toliau – ir Asociacija) priklausančios nekomercinės mažųjų, pramoginių laivų ir sportinių laivų prieplaukos (toliau – ir Prieplauka) 2007 m. birželio 6 d. registraciją Valstybinėje vidaus vandenų laivybos inspekcijoje (toliau – ir Inspekcija) neteisėta ir netekusia galios ab initio (nuo sudarymo momento) ir pripažinti Inspekcijos 2007 m. birželio 6 d. išduotą Prieplaukos registravimo pažymėjimą Nr. 00125 (toliau – ir Pažymėjimas) neteisėtu ir netekusiu galios ab initio (nuo sudarymo momento).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą bei išaiškino jų teisę kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3, 17, 18 straipsniais, 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo konstatuoti tam tikras juridinę reikšmę turinčias aplinkybes ar faktus aiškinimo aspektu bei sprendė, kad pareiškėjų keliamas ginčas susijęs su CK nuostatų įgyvendinimu, tokio pobūdžio ginčas negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjai Kauno miesto savivaldybė ir Kauno miesto savivaldybės administracija atskirajame skunde prašo jį tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartį ir perduoti pareiškėjų skundo priėmimo klausimą teismui išspręsti iš naujo.

Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje neįvertino, jog ginčas keliamas ne dėl faktų, o dėl administracinio sprendimo neteisėtumo, kurio galiojimas užkerta kelią pareiškėjams ginti savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Kauno apygardos teismas 2022 m. spalio 27 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-1056-775/2022 (toliau – ir Sprendimas), kuriame Prieplaukos teisinę registraciją ir jos pagrindu išduotą Pažymėjimą įvertino kaip teisinius padarinius sukeliantį administracinį sprendimą. Bendrosios kompetencijos teismas aiškiai nurodė pirmiausiai nuginčyti Prieplaukos teisinę registraciją, atsisakydamas net vertinti pareiškėjų argumentus dėl Prieplaukos neteisėtumo. Šis Kauno apygardos teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjai nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog būtent administraciniai teismai nagrinėja bylas, kuriose keliamas teisinės registracijos teisėtumo klausimas (žr., pvz., 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-748/2014; 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-697-662/2017). Pareiškėjai nurodo, kad ginčas dėl objekto teisinės registracijos yra ginčas dėl viešojo administravimo subjekto administraciniu sprendimu išreikštos vienkartinės viešojo administravimo subjekto valios dėl teisės taikymo, privalomos ir skirtos konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 str. 5 d.), toks ginčas patenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą bylų kategoriją. Pareiškėjai akcentuoja, jog šią normą aiškinant priešingai, neteisėti viešojo administravimo subjekto veiksmai (Prieplaukos teisinė registracija) nulemtų Prieplaukos veiklos teisėtumą ir būtų pažeistas kertinis teisės principas ex iniuria ius non oritur (iš neteisės nekyla teisė) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-620/2013).

Pareiškėjai teigia, kad skundžiamoje nutartyje nevertinta, kad ginčijamas administracinis sprendimas ir jo priėmimo procedūra sukelia pareiškėjams neigiamus teisinius padarinius. Civilinėje byloje teismas išaiškino, kad Prieplaukos teisinė registracija yra Valstybinės vidaus vandenų laivybos inspekcijos administracinis sprendimas, lemiantis Prieplaukos veiklos teisėtumą ir, atitinkamai, užkertantis kelią pareiškėjams įgyvendinti savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Pareiškėjų interesas ginčyti Prieplaukos teisinę registraciją kyla iš Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso (toliau – ir Kodeksas) 12 straipsnio 2 dalies, nes Prieplaukos savininkas Asociacija niekada nederino Prieplaukos įrengimo kranto juostoje su valstybinės žemės patikėtiniu, Kodekso 13 straipsnio 5 dalies, nes Asociacija nors ir privalėjo nustatyti Prieplaukos teritorijos ir akvatorijos ribas bei jas suderinti, tačiau to niekuomet nedarė. Pareiškėjai akcentuoja, kad Prieplauka riboja jų galimybes teikti viešąsias paslaugas.

Pareiškėjai nurodo, kad skundžiamoje nutartyje neatsižvelgta į tai, kad jų prašymo teismui formuluotę (pripažinti) lėmė ginčijamas administracinis sprendimas ir jo priėmimo kontekstas. Siekdami panaikinti Prieplaukos registraciją nuo neteisėto administracinio sprendimo priėmimo momento, pareiškėjai vadovavosi VAĮ 16 straipsnio 2 dalies formuluote, leidžiančia viešojo administravimo subjekto motyvuotu sprendimu administracinį sprendimą pripažinti netekusiu galios nuo jo priėmimo momento (ab initio). Pareiškėjai iš esmės siekia panaikinti Prieplaukos registraciją ir tai patvirtinantį Pažymėjimą nuo išdavimo momento, todėl turi būti sudaryta galimybė reikalavimo formuluotes pakoreguoti, jeigu jos vis dėlto būtų laikomos netinkamomis. Teismas šiuo aspektu galėjo pasinaudoti trūkumų šalinimo institutu.

Pareiškėjai nurodo, kad skundžiamoje nutartyje cituota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika skiriasi nuo pareiškėjų situacijos.

Pareiškėjai nesutinka su teismo išaiškinimu ginti savo teises bendrosios kompetencijos teisme, nes kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą, esant įsiteisėjusiam Sprendimui, nulemtų pagrindą atsisakyti priimti ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu – esant įsiteisėjusiam Sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą, nes jis nenagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atsisakė priimti, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nes reikalavimas, kuriuo siekiama ne išspręsti administracinį ginčą, o tik konstatuoti tam tikras juridinę reikšmę turinčias aplinkybes ar faktus, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku ir ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą, nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą.

Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), bylos priskirtinumas tam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p). Taigi, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą.

Pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, <...> priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal VAĮ 2 straipsnio 18 dalį viešasis administravimas yra suprantamas kaip teisės aktais reglamentuota viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teisės aktams įgyvendinti: administracinis reglamentavimas, administracinių sprendimų priėmimas, teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo priežiūra, administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas. Aptartas teisinis reguliavimas patvirtina, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai yra kilęs viešojo administravimo srities ginčas, todėl pareiškėjas, paduodamas skundą, turi pareigą pagrįsti, kad ginčas yra kilęs būtent iš administracinių teisinių santykių, kurį turėtų nagrinėti administracinis teismas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nemotyvavo, kodėl sprendė, kad ginčas kilęs iš civilinių teisinių santykių. Kadangi ši nutarties dalis yra nemotyvuota, todėl negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismui nėra suteikta teisė pripažinti tam tikrų faktų ar juos nustatyti (žr., pvz., 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-651-1062/2021). Teiginiai dėl tam tikrų faktų pripažinimo ar nepripažinimo gali būti vertinami kaip pareiškėjo skundo motyvuojamoji dalis, tačiau negali būti nagrinėjami kaip savarankiškas reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-359/2011; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-226-143/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-117-520/2017). Todėl atmestini pareiškėjų atskirojo skundo argumentai, jog reikalavimo formuluotė yra tik techninis klausimas, nes trūkumų šalinimo institutas šiuo atveju neišspręstų pareiškėjų nurodytų aktų apskundimo terminų praleidimo. Administraciniams aktams skųsti yra nustatyti terminai. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra skundo teismui padavimas teismui per teisės aktuose nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Taigi pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje įvertinami realiai skunde nurodyti pareiškėjų suformuluoti reikalavimai dėl faktų pripažinimo, yra teisėta ir pagrįsta, atitinkanti ABTĮ nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su VAĮ 16 straipsnio 2 dalies taikymu, nes nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai kreipėsi į viešojo administravimo subjektą bei nori skųsti jo neveikimą ar atsakymą pareiškėjams.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl likusių pareiškėjų atskirajame skunde nurodytų argumentų, pažymi, jog jie nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytų aplinkybių bei niekaip nekeičia padarytų išvadų, todėl detaliau dėl jų nepasisakoma.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą, tačiau atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, šalinami pirmosios instancijos teismo motyvai dėl atsisakymo priimti skundą kaip teismingą bendrosios kompetencijos teismams, paliekami pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais atsisakoma priimti skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė