9020ec24-b2ff-429c-ba36-b22ff8136cd1 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2A-578-186/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00098-2016-1Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.39.2.8 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. spalio 10 d.VilniusLietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovės UAB ,,BÅ«sto paskolų draudimas“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės akcinės bendrovės SEB banko ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BÅ«sto paskolų draudimas“ dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo.

Tretieji asmenys byloje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.Teisėjų kolegijan u s t a t ė :Ginčo esmėIeškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas (toliau – ir Bankas, Ieškovė) 2016 m. sausio 15 d. pareiškė teisme ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Būsto paskolų draudimas“ (toliau – ir Bendrovė, Atsakovė, Apeliantė).

Prašė priteisti iÅ¡ Atsakovės 45 280,02 Eur draudimo iÅ¡mokÄ , 5 procentų dydžio procesines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kovė nurodė, kad pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. kredito sutartį AB SEB bankas kredito gavėjui M. M. suteikė 79 263,69 Eur kreditÄ bÅ«stui pirkti. Ä®sipareigojimų, kylančių iÅ¡ Å¡ios sutarties, įvykdymui užtikrinti, hipotekos lakÅ¡tu buvo įkeistos 109/1418 dalys žemės sklypo ir 70/1000 dalių pastato – gyvenamo namo, esantys (duomenys neskelbtini).

Atsakovė UAB „BÅ«sto paskolų draudimas” (draudikas) apdraudė IeÅ¡kovės (kreditorės, naudos gavėjos) turtinius interesus, susijusius su draudėjo M. M. prievole grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , sumokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Draudimo suma 79 263,69 Eur. Kredito gavėjas M. M. 2011 m. gegužės 20 d. mirė, dėl to IeÅ¡kovė nuo 2011 m. gegužės 30 d. sustabdė palÅ«kanų ir delspinigių skaičiavimÄ . Palikimas perėjo valstybei.

IeÅ¡kovė 2014 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Atsakovę UAB „BÅ«sto paskolų draudimas” dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo, t. y. 77 073,27 Eur negrÄ Å¾into kredito ir 188,38 Eur už 3 mėn. laikotarpį nesumokėtų palÅ«kanų. Atsakovė 2015 m. sausio 15 d. priėmė sprendimÄ neiÅ¡mokėti IeÅ¡kovės praÅ¡omos draudimo iÅ¡mokos. Valstybė paveldėjo mirusio kredito gavėjo turtÄ bei skolinius įsipareigojimus, tačiau už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. 2015 m. rugsėjo 22 d. mirusio kredito gavėjo hipoteka įkeistas turtas buvo parduotas už 32 400 Eur, atskaičius turto pardavimo iÅ¡laidas, IeÅ¡kovei buvo pervesta 31 981,63 Eur suma.

Ieškovės prašoma priteisti 45 280,02 Eur dydžio draudimo išmoka yra skirtumas tarp apskaičiuotos draudimo išmokos ir sumos, gautos iš turto realizavimo. Sprendimas nemokėti draudimo išmokos neteisėtas, nes Atsakovė nenumatė draudėjo (kredito gavėjo) mirties situacijai taikytino atvejo, t. y. draudėjo mirtis nėra priskiriama prie nedraudžiamųjų įvykių. Atsakovė UAB „Būsto paskolų draudimas“ su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį. Tarp Atsakovės ir draudėjo sudaryta draudimo sutartis nėra gyvybės draudimo sutartis, dėl ko nėra teisinio pagrindo draudėjo mirtį įtraukti prie nedraudžiamųjų įvykiu.

Tam, kad draudikas galėtų įvykį pripažinti nedraudžiamuoju pagal draudimo sutarties sÄ lygas, toks įvykis iÅ¡ pradžių turi bÅ«ti pripažintas draudžiamuoju, tačiau tokiam įvykiui patenkant į iÅ¡ anksto draudimo sutarties Å¡alių sulygtÄ nedraudžiamųjų įvykių sÄ raÅ¡Ä , dėl tokio įvykio draudimo iÅ¡moka nėra mokama. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmėVilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino. Priteisė iÅ¡ Atsakovės UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ IeÅ¡kovei AB SEB bankui 45 280,02 Eur draudimo iÅ¡mokÄ , 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 896 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, teisine prasme – juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo iÅ¡mokÄ ., t. y. realaus gyvenimo reiÅ¡kinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ .

Teismas pažymėjo, kad byloje sprendžiamas ginčas, ar kredito gavėjo (draudėjo) mirtis, tiksliau, tai, kad jis dėl mirties negali vykdyti kredito sutarties, yra draudžiamasis įvykis. Teismas nustatė, kad pagal UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ bÅ«sto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 (toliau – ir Taisyklės) 6 punktÄ , draudžiamasis įvykis yra draudėjo prievolės grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ ir (ar) sumokėti palÅ«kanas neįvykdymas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka.

Esminė sÄ lyga, apibÅ«dinanti draudžiamÄ jį įvykį, yra draudėjo vėlavimas įvykdyti prievolę grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ ir (ar) mokėti palÅ«kanas ir Å¡ių pažeidimų nepaÅ¡alinimas. Ä®vykus draudžiamajam įvykiui, draudikas privalo Å¡ių taisyklių nustatyta tvarka ir terminais iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ naudos gavėjui. Žala yra laikoma naudos gavėjo, Banko, patirti nuostoliai dėl bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytų draudėjo įsipareigojimų grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , sumokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka, neįvykdymo.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.128 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi mirus skolininkui, jeigu ji negali bÅ«ti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu bÅ«du yra neatsiejamai susijusi su skolininko asmeniu. Nors bÅ«sto kredito draudimas yra skirtas kredito gavėjui, fiziniam asmeniui, tačiau prievolė pagal Å¡iÄ draudimo sutartį nėra neatskiriamai susijusi su asmeniu, draudėju, ji yra turtinio pobÅ«džio, todėl jos vykdymÄ gali perimti kiti asmenys. Tai, kad M. M. turtas paveldėjimo teise perėjo valstybei, reiÅ¡kia, kad jai perėjo ir jo turėtos prievolės. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) perėmė ne tik Bankui įkeistÄ , bet ir kitÄ mirusiojo turtÄ - 0,0869 ha žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini), piniginį indėlį su palÅ«kanomis AB DNB banke, piniginį indėlį su palÅ«kanomis „Swedbank“, AB, piniginį indėlį su palÅ«kanomis AB SEB banke, taip pat prievoles – 77 263,06 Eur įsiskolinimÄ AB SEB bankui pagal kredito sutartį.

Valstybės paveldėtas hipoteka įkeistas palikėjo turtas 2015 m. rugsėjo 22 d. aukcione buvo parduotas už 32 400,00 Eur. Valstybės patirtos iÅ¡laidos paveldint ir realizuojant turtÄ sudarė 418,37 Eur, kuriuos atskaičius, gautas lėšas valstybė pervedė kreditorei AB SEB bankui palikėjo skolai padengti. M. M. vardu registruotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos kaina 2014 m. balandžio 28 d. buvo 7 780 Lt, perduotas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos KaiÅ¡iadorių skyriui ir dar nėra realizuotas.

Valstybės paveldėtos pensijų kaupimo sÄ skaitoje 614,50 Eur piniginės lėšos 2016 m. kovo 1 d. pervestos pagal vykdomÄ jį raÅ¡tÄ , iÅ¡duotÄ civilinėje byloje Nr. 2-20061-728/2015. Teismas sprendė, kad bÅ«sto paskolos draudimo sutartis nesibaigė dėl jÄ sudariusio fizinio asmens mirties, o ja prisiimtos pareigos perėjo valstybei, kuri atsako už palikėjo skolas nevirÅ¡ydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Kreditas Bankui nebuvo grÄ Å¾inamas po kredito gavėjo mirties iki dalinai gautas lėšas už parduotÄ Ä¯keistÄ turtÄ bankui grÄ Å¾ino valstybė.

Apibendrindamas teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad draudėjo mirtis ir jo teises bei pareigas perėmusios valstybės neįvykdymas prievolės grÄ Å¾inti Bankui bÅ«sto kreditÄ kreditavimo sutartyje nustatytais terminais ir yra sÄ lygomis, dėl kurių įvykis pripažintinas draudžiamuoju įvykiu, numatytu Taisyklių 6 punkte, todėl jo pagrindu draudikas turėjo mokėti draudimo iÅ¡mokÄ IeÅ¡kovei. Aplinkybės, kad dalis mirusiojo kredito gavėjo turto nėra parduota, teismas nepripažino kliÅ«timi baigti bylos nagrinėjimÄ , nes draudikas, iÅ¡mokėjęs draudimo iÅ¡mokÄ , turi teisę reikalauti Å¡ių sumų grÄ Å¾inimo iÅ¡ draudėjo teises ir pareigas perėmusios valstybės.Procesines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo dienos teismas priteisė vadovaudamasis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs, kad Atsakovės atsisakymas iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ buvo neteisėtas.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentaiApeliaciniame skunde Atsakovė UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti.Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ praktikÄ draudikui pareiga iÅ¡mokėti draudėjui ar kitam trečiajam asmeniui draudimo iÅ¡mokÄ atsiranda tik įvykus įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytam draudžiamajam įvykiui, todėl, esant ginčui dėl draudiko pareigos mokėti draudimo iÅ¡mokÄ egzistavimo, paprastai savarankiÅ¡ku reikalavimu turi bÅ«ti pareikÅ¡tas reikalavimas dėl įvykio, kurio metu draudėjas ar kitas trečiasis asmuo patyrė neigiamų turtinių padarinių, pripažinimo draudžiamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-706/2015).

Å ioje byloje IeÅ¡kovė nereiÅ¡kė reikalavimo įvykio, dėl kurio kreipėsi į teismÄ priteisti draudimo iÅ¡mokÄ , pripažinti draudžiamuoju, todėl pirmosios instancijos teismas konstatuodamas draudžiamÄ jį įvykį peržengė pareikÅ¡to ieÅ¡kinio ribas.Å ios bylos Å¡alių santykius reglamentuoja Taisyklės bei Å¡alių 2005 m. birželio 6 d. bendradarbiavimo sutartis Nr. 37 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – Bendradarbiavimo sutartis). Minėtuose dokumentuose aiÅ¡kiai nustatoma, kad draudžiamasis įvykis – draudėjo prievolės grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ ir/ar sumokėti palÅ«kanas neįvykdymas.

Tačiau įvykis draudžiamuoju bÅ«na tik esant esminių aplinkybių visumai. Pagal Taisyklių 7.1 - 7.3 p. ir Bendradarbiavimo sutarties 19.1 - 19.3 p. pareiga Atsakovei mokėti draudimo iÅ¡mokÄ kyla tik jei <...draudėjas vėluoja įvykdyti prievolę grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ ir/ar mokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka ir bankas ne vėliau kaip per 60 (Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt) kalendorinių dienų raÅ¡tu nustato ne trumpesnį kaip 30 (trisdeÅ¡imties) kalendorinių dienų terminÄ , per kurį draudėjas privalo paÅ¡alinti bÅ«sto kreditavimo sutarties pažeidimus ir pasibaigus aukščiau nurodytam terminui ir draudėjui neįvykdžius banko reikalavimo paÅ¡alinti bÅ«sto kreditavimo sutarties pažeidimus, bankas gali nustatyti papildomus terminus jiems paÅ¡alinti.

Maksimalus terminas nuo pirmo bÅ«sto kreditavimo sutarties pažeidimo atsiradimo dienos iki galutinio banko nustatyto termino jam paÅ¡alinti dienos negali bÅ«ti ilgesnis kaip 300 (trys Å¡imtai) kalendorinių dienų ir draudėjui per banko nustatytÄ (-us) terminÄ (us) nepaÅ¡alinus bÅ«sto kreditavimo sutarties pažeidimų, bankas nuo 7.1 arba 7.2 punkte nustatyto(ų) termino(ų) pabaigos ne vėliau kaip per 30 (trisdeÅ¡imt) kalendorinių dienų nutraukia bÅ«sto kreditavimo sutartį ir pateikia draudikui praneÅ¡imÄ apie draudiminį įvykį kartu pateikdamas paraiÅ¡kÄ draudimo iÅ¡mokai gauti...>.

IeÅ¡kovė iÅ¡vardintų veiksmų neatliko, kredito sutarties nenutraukė, yra suėjęs naikinamasis 300 dienų terminas, todėl įvykis negali bÅ«ti pripažintas draudžiamuoju. Kredito gavėjo įpėdinis paaiÅ¡kėjo 2014 m. balandžio 30 d. valstybei priėmus palikimÄ , taip pat ir apdraustÄ jÄ kredito sutartį. IeÅ¡kovė dėl draudimo iÅ¡mokos kreipėsi 2014 m. gruodžio 16 d., t. y. jau po to, kai turėjo kreditavimo sutarties Å¡alį ir nevaržomai galėjo atlikti visus veiksmus, kurie yra bÅ«tini įvykį pripažinti draudžiamuoju.

Valstybė būtų vykdžiusi kredito sutartį, nes iš 2016 m. vasario 26 d. įpėdinio rašto Nr. (23.15-08) 318-642 matyti, kad M. M. prievolių vykdymu suinteresuotam asmeniui (antstoliui) kreipusis į įpėdinį – VMI, pastaroji, prievolę dėl kurios antstolis kreipėsi į VMI, vykdė. Įpėdinis (valstybė) prievoles vykdo ir gali vykdyti ne tik iš hipoteka įkeisto turto, bet ir iš kito paveldėto turto.Ieškovė, nenutraukusi kredito sutarties, su paraiška draudimo išmokai gauti kreipėsi 2014 m. gruodžio 16 d., tačiau Atsakovė, dar iki Ieškovei kreipiantis draudimo išmokos, draudimo sutartį su įpėdiniu (valstybe) nutraukė ir įpėdiniui yra gražinta jam priklausanti draudimo įmoka.

Å is nutraukimas yra teisėtas, nenuginčytas ir net neginčijamas, todėl IeÅ¡kovė apskritai neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡ jau negaliojančios draudimo sutarties. Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, Apeliantė niekada neprisiėmė rizikos drausti Banko interesų, susijusių su valstybės prievole grÄ Å¾inti Bankui bÅ«sto kreditÄ ir sumokėti palÅ«kanas ir niekuomet nebÅ«tų draudusi paskolos sutarties, sudaromos su juridiniu asmeniu, o taip pat ir su valstybe bei su tokiu asmeniu, kuris iÅ¡ anksto neketina vykdyti kreditavimo sutarties ar kurio atsakomybė iÅ¡ anksto apribota tik tam tikru turtu.

Ä®prastai po draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo Apeliantė įgyvendina regreso teisę, t. y. perima iÅ¡ Banko reikalavimo teises ir vykdo draudimo iÅ¡mokos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ hipoteka įkeisto turto, o jo vertės neužtekus draudimo iÅ¡mokai susigrÄ Å¾inti, iÅ¡ kito skolininko turto ir pajamų iki visiÅ¡ko skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo. Tačiau nagrinėjamu atveju hipoteka įkeistas turtas jau yra realizuotas ir Bankas nebeturės į kÄ perduoti reikalavimo teisių, o Apeliantė neturės iÅ¡ ko iÅ¡siieÅ¡koti priteistų ir iÅ¡mokėtų sumų dėl įpėdinio atsakomybės specifiÅ¡kumo įtvirtinto CK 5.62 straipsnio 3 dalyje.

Todėl nepagrįsta pirmos instancijos teismo iÅ¡vada, kad draudikas, iÅ¡mokėjęs draudimo iÅ¡mokÄ , turi teisę reikalauti Å¡ių sumų grÄ Å¾inimo iÅ¡ draudėjo teises ir pareigas perėmusios valstybės.Draudimo sutartis nėra gyvybės draudimo sutartis ir negali Banko apsaugoti nuo visų atvejų. Asmens mirtis yra natÅ«rali IeÅ¡kovės vykdomo verslo rizika ir jai iÅ¡vengti pastaroji galėjo praÅ¡yti, kad kredito gavėjas apsidraustų gyvybės draudimu, tačiau nesitikėti, kad visais atvejais visas rizikas apsaugos Apeliantė.

Atsikirsdama į ieÅ¡kinį Atsakovė prašė taikyti ieÅ¡kinio senatį, tačiau pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl to visiÅ¡kai nepasisakė. Nagrinėjamu atveju sutrumpintas vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminas yra praleistas, nes IeÅ¡kovė apie draudiko sprendimÄ dėl draudimo iÅ¡mokos nemokėjimo sužinojo 2015 m. sausio 15 d., tačiau jo neginčija. Å is Atsakovės sprendimas/vienaÅ¡alis sandoris yra galiojantis, teisėtas, pagrįstas, nenuginčytas ir net neginčijamas, dėl ko ieÅ¡kinio senaties terminas yra akivaizdžiai praleistas ir turėjo bÅ«ti taikomas.UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ 2015 m. sausio 15 d. priėmė sprendimÄ atsisakyti iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ .

Å is teisėtas, galiojantis, nenuginčytas ir IeÅ¡kovės neginčytas sprendimas/vienaÅ¡alis sandoris yra akivaizdi procesinė kliÅ«tis ieÅ¡kiniui tenkinti. Tenkindamas ieÅ¡kinį pirmos instancijos teismas sukÅ«rė situacijÄ kai tam pačiam teisiniam santykiui liko galioti du skirtingi ir vienas kitam prieÅ¡taraujantys sprendimai/juridiniai faktai.Skundžiamu sprendimu iÅ¡ Bendrovės IeÅ¡kovei yra priteista 45 280,02 Eur suma. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu kėlė Å¡ios sumos apskaičiavimo pagrįstumo klausimÄ , tačiau teismas to netyrė ir sprendime dėl to nepasisakė.

Valstybė, atstovaujama VMI, pardavė hipoteka įkeistÄ turtÄ , t. y. įvykdė iÅ¡ieÅ¡kojimÄ . Pagal 2004 m. gegužės 26 d. LRV nutarimo Nr. 634 „Dėl beÅ¡eimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grÄ Å¾inimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo" 47 punktÄ visos mokesčių inspekcijos turėtos su palikimų administravimu susijusios iÅ¡laidos apmokamos iÅ¡ mokesčių inspekcijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų.

IÅ¡ VMI 2015 m. spalio 22 d. raÅ¡to Nr. (23.15-08) 318-2594 matyti, kad VMI atsiskaitė 418,37 EUR sumÄ , susijusiÄ su paveldėto turto administravimu. Tačiau Å¡ios iÅ¡laidos turi bÅ«ti dengiamos iÅ¡ valstybės biudžeto lėšų, kas reiÅ¡kia, kad IeÅ¡kovei leidus Å¡ias lėšas neteisėtai atsiskaityti VMI, ji negali jų papildomai reikalauti iÅ¡ Atsakovės. Be to, jei IeÅ¡kovė bÅ«tų raginusi įpėdinį vykdyti kreditavimo sutartį, ieÅ¡kinio suma bÅ«tų mažesnė.Pirmosios instancijos teismas iÅ¡ Atsakovės priteisė 6 procentų dydžio procesines palÅ«kanas.

IeÅ¡kovė, pripažindama Atsakovės atsiliepimo į ieÅ¡kinį argumentus, praÅ¡omas priteisti procesines palÅ«kanas dublike sumažino ir prašė jas priteisti 5 procentų dydžio. Tačiau teismas peržengė pareikÅ¡to ieÅ¡kinio ribas ir priteisė didesnę procesinių palÅ«kanų normÄ nei prašė IeÅ¡kovė. Byla teisme iÅ¡kelta 2016 m. sausio 20 d., o ne, kaip teismas nurodė sprendimo rezoliucinėje dalyje, 2015 m. sausio 20 d., iÅ¡ ko seka, kad ir Å¡ioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas.Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė pateikia naujus įrodymus ir praÅ¡o juos prijungti prie bylos.Atsiliepime į apeliacinį skundÄ IeÅ¡kovė praÅ¡o skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Konstatuodamas draudžiamojo įvykio buvimo faktÄ teismas neperžengė ieÅ¡kinio ribų. Atsakovė atsisakė iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ nurodydama, kad mirus Banko skolininkui M. M. tariamai nėra nei draudžiamojo, nei nedraudžiamojo įvykio. Bankas nesutiko su tokiu sprendimu ir kreipėsi dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo. Ä®vertinęs visas reikÅ¡mingas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos iÅ¡vados, kad 2015 m. sausio 15 d.

Apeliantės sprendimas atsisakyti iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ yra neteisėtas, todėl Bankui priklauso draudimo iÅ¡moka. Teismas iÅ¡sprendė klausimÄ iÅ¡ esmės tik pagal pareikÅ¡tus reikalavimus, kas negali bÅ«ti laikoma ieÅ¡kinio ribų peržengimu. Priteisdamas draudimo iÅ¡mokÄ , teismas tuo pačiu pripažino, kad Atsakovės atsisakymas iÅ¡mokėti Å¡iÄ iÅ¡mokÄ buvo nepagrįstas.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal Atsakovės bÅ«sto kredito draudimo taisyklių Nr. 004 (6 punktas) draudžiamasis įvykis yra draudėjo prievolės grÄ Å¾inti Bankui kreditÄ ir/ar sumokėti palÅ«kanas nevykdymas sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka.

Byloje yra nustatytos visos Taisyklių reikalaujamos sÄ lygos draudimo iÅ¡mokos mokėjimui. Nors Banko skolininko teisės ir pareigos pagal bÅ«sto kredito sutartį buvo paveldėtos, dėl paveldėtojo – valstybės – specifikos ir specifinio teisinio reglamentavimo (CK 5.62 str. 3 d.), valstybė netęsia skolininko įsipareigojimų. Tokiu atveju, kaip teisingai pažymėjo teismas, Bankas neturi su kuo nutraukti bÅ«sto kreditavimo sutarties ir neturi kÄ informuoti apie kreditavimo sutarties nutraukimÄ .

Todėl Å¡iuo atveju Taisyklių sÄ lygos dėl bÅ«sto kreditavimo sutarties formalaus nutraukimo įgyvendinti nėra įmanoma. Jei visgi laikytis pozicijos, kad yra bÅ«tinas formalusis kreditavimo sutarties su mirusiu klientu nutraukimo veiksmas, kreditavimo sutarties nutraukimu iÅ¡ Banko pusės laikytinas sužinojimas apie palikimo perėjimÄ valstybei, kuri jokių mirusiojo įsipareigojimų netęsia, o tik padengia skolas, kaip įmanoma greičiau realizuodama turtÄ .Apeliantės argumentai, kad draudimo sutartis buvo Atsakovės vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukta nuo Banko skolininko mirties momento, nepagrįsti, nes nėra tokio pagrindo draudimo sutarties nutraukimui, kaip draudėjo mirtis.

Prievolės pagal bÅ«sto kredito sutartį ir pagal draudimo sutartį yra paveldimos.Kredito negrÄ Å¾inimas, nepriklausomai dėl kokių priežasčių, įskaitant ir Banko kliento mirtį ir atitinkamai palikimo perėjimÄ valstybei, yra draudžiamasis įvykis, nes Å¡iuo konkrečiu atveju turtinis nuostolis, kuriam padengti turi bÅ«ti iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka ir kuris Å¡ioje byloje taip pat nėra ir nebuvo nuginčytas, Bankui atsiranda dėl valstybės paveldėjimo.IeÅ¡kovė nepraleido Taisyklėse nustatyto 300 dienų termino kreiptis dėl draudimo iÅ¡mokos, nes, sužinojusi apie skolininko mirtį, nedelsiant informavo apie Å¡iÄ aplinkybę Atsakovę ir toliau elgėsi taip, kaip ji nurodė – laukė žinių apie paveldėtojus.

Apeliantės teiginiai, kad valstybė galėjo vykdyti būsto kredito sutartį, nepagrįsti, nes juos visiškai paneigia ne tik teisės aktų nuostatos, kad valstybė netęsia skolininko sudarytų sutarčių ir skolas padengia paveldėto turto ribose, bet ir byloje rašytiniuose procesiniuose dokumentuose šiuo klausimu išdėstyta valstybės pozicija. Apeliantės argumentai, kad ji neprisiėmė rizikos dėl teisių ir pareigų, kylančių iš būsto kredito draudimo sutarties perėjimo valstybei, nėra ir nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas ir niekaip neįtakoja bei nekeičia skundžiamo sprendimo esmės, nes su šiuo Atsakovės ir valstybės santykiu nėra susijęs joks Banko ieškiniu pareikštas reikalavimas.

Senaties terminas Å¡ioje byloje negali bÅ«ti skaičiuojamas nuo skolininko mirties arba nuo tos datos, kai Bankas sustabdė delspinigių ir palÅ«kanų skaičiavimÄ . IeÅ¡kovė nesutinka su Atsakovės sprendimu atsisakyti mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , bÅ«tent Å¡io sprendimo priėmimas pažeidžia Banko teises ir teisėtus interesus, todėl atitinkamai ir senaties terminas skaičiuotinas nuo sužinojimo apie atsisakymÄ .Naujos aplinkybės, atsiradusios po bylos pasibaigimo priimant skundžiamÄ sprendimÄ , neturi esminės reikÅ¡mės Å¡iai civilinei bylai ir negali pakeisti skundžiamo teismo sprendimo.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosNenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str.).Dėl naujų įrodymų prijungimo             Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir prašo prijungti 2017 m. sausio 9 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos rašto Nr. (28.8-08-4) RNA - 274 „Dėl M.

M. paveldimo turto" nuoraÅ¡Ä , 2017 m. sausio 3 d. papildomo palikimo perėjimo valstybei liudijimo nuoraÅ¡Ä ir             2017 m. sausio 10 d. vietinio mokėjimo nurodymo, kuriuo grÄ Å¾inta įmoka, nuoraÅ¡Ä . CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teismui. Å iuo atveju apeliacinis skundas paduotas dėl teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo, o Atsakovės pateikiami dokumentai sudaryti 2017 metais, t. y. negalėjo bÅ«ti pateikti nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme.

IeÅ¡kovė su teikiamais įrodymais yra susipažinusi. Kadangi aptariamų dokumentų priėmimas neužvilkins apeliacinio skundo nagrinėjimo, jie prijungiami prie bylos ir vertinami greta kitų įrodymų.Dėl draudžiamojo įvykio ir draudimo iÅ¡mokos              Atsakovė „BÅ«sto paskolų draudimas“ apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad IeÅ¡kovė, reikalaudama priteisti draudimo iÅ¡mokÄ , privalėjo pareikÅ¡ti savarankiÅ¡kÄ ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl įvykio, kuriam atsitikus, draudikui kilo prievolė tokiÄ iÅ¡mokÄ mokėti, pripažinimo draudžiamuoju.

Nesant tokio ieÅ¡kinio reikalavimo teismas negalėjo įvykio pripažinti draudžiamuoju, o tai padaręs peržengė ieÅ¡kinio ribas. Apeliantė teisingai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodÄ teismų praktikÄ (CPK 4 str.), Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytoje nutartyje yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog tokio pobÅ«džio bylose paprastai savarankiÅ¡ku reikalavimu turi bÅ«ti pareikÅ¡tas reikalavimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju (Å¡ios nutarties 11.1 p.). Tačiau tokio savarankiÅ¡ko ieÅ¡kinio reikalavimo nepareiÅ¡kimas nėra pagrindas atmesti reikalavimÄ priteisti draudimo iÅ¡mokÄ .

Kasacinis teismas iÅ¡nagrinėjęs minėtÄ civilinę bylÄ Nr. 3K-3-59-706/2015, nors nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesprendė reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju, negrÄ Å¾ino bylos nagrinėti iÅ¡ naujo, o priėmė procesinį sprendimÄ iÅ¡ esmės. TokiÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicijÄ lėmė procesinė aplinkybė, kad žemesnių instancijų teismai, nors ir nesprendė reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju, tačiau, iÅ¡ dalies tenkindami reikalavimÄ priteisti draudimo iÅ¡mokÄ , iÅ¡ esmės pripažino įvykus draudžiamÄ jį įvykį.

Priimdama tokį procesinį sprendimÄ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija vadovavosi proceso operatyvumo, koncentracijos ir ekonomiÅ¡kumo principais (CPK 7 str.). Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi iÅ¡ esmės analogiÅ¡ka procesinė situacija. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė draudžiamojo įvykio (ne)egzistavimo aplinkybes, todėl Atsakovės nurodyta procesinė situacija nėra pagrindas panaikinti skundžiamÄ apygardos teismo sprendimÄ .IÅ¡ bÅ«sto paskolos draudimo sutarties kylantys teisiniai santykiai reglamentuojami UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ bÅ«sto kreditų draudimo Taisyklėse Nr. 004 ir Å¡alių Bendradarbiavimo sutartyje, į kuriÄ yra perkeltos pagrindinės Taisyklių nuostatos.

Pagal Taisyklių 4 punktÄ â€ždraudimo objektas yra naudos gavėjo (Banko) teisėti turtiniai interesai, susiję su draudėjo prievole grÄ Å¾inti bÅ«sto kreditÄ , sumokėti palÅ«kanas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka“. Pagal Taisyklių 6 punktÄ â€ždraudiminis įvykis yra draudėjo prievolės grÄ Å¾inti bankui bÅ«sto kreditÄ ir/ar sumokėti palÅ«kanas neįvykdymas bÅ«sto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka“. Nedraudžiamieji įvykiai iÅ¡vardinti Taisyklių IV skyriuje.

Draudėjo mirtis tame sÄ raÅ¡e neįraÅ¡yta. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ vienodÄ teismų praktikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-659-686/2015) prievolė tiek pagal bÅ«sto kredito, tiek pagal draudimo sutartis yra paveldima ir jos tinkamas vykdymas priklauso nuo įpėdinių, todėl mirtis (draudėjo), kaip juridinis faktas, nevertinama kaip draudžiamojo įvykio pagal bÅ«sto kredito draudimo sutartį sÄ lyga.

Vadovaujantis tokiu išaiškinimu nepripažintini pagrįstais apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad draudėjo mirties atveju Bendrovė neprivalo mokėti draudimo išmokos, nes niekuomet nebūtų draudusi sutarties, sudaromos su ribotos atsakomybės asmeniu. Įstatymu (CK 5.62 str. 3 d.) ar įpėdino valia (CK 5.52 str.) nustatyta paveldimo turto apimtis bei įpėdino atsakomybės ribos gali įtakoti po draudėjo mirties ir paveldėjimo atsiradusių teisių bei pareigų apimtį, tačiau negali būti pripažinta priežastimi draudikui visiškai nevykdyti draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

Nepagrįstas ir kitas Apeliantės argumentas, kad bÅ«sto paskolos draudimo sutartis nėra gyvybės draudimo sutartis ir todėl negali apsaugoti Banko interesų visais atvejais. Minėta, kad draudimo objektas yra prievolės pagal bÅ«sto kredito sutartį įvykdymas, o draudėjo mirtis vertintina ne kaip (ne)draudžiamasis įvykis, o kaip prievolės Å¡alių pasikeitimo ir jos nevykdymo priežastis. Taisyklių 7 punkte yra suraÅ¡yti veiksmai (iÅ¡vardinta nutarties 11.2 p.), kuriuos privalo atlikti naudos gavėjas po to, kai draudėjas pažeidžia prievolę pagal bÅ«sto paskolos sutartį ir iki pateikdamas draudikui paraiÅ¡kÄ draudimo iÅ¡mokai gauti.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad po draudėjo mirties 2011 m. gegužės 20 d. jo prievolė pagal bÅ«sto kreditavimo sutartį nebuvo vykdoma, o Bankas Taisyklių 7 punkte įraÅ¡ytų veiksmų neatliko – terminų paskolos sutarties pažeidimams paÅ¡alinti nenustatė ir sprendimo nutraukti bÅ«sto kreditavimo sutartį nepriėmė, o tik 2011 m. liepos 7 d. raÅ¡tu informavo Bendrovę apie draudėjo mirtį ir mokėjimų pagal kredito sutartį skaičiavimo sustabdymÄ . Atsakovė teigia, kad pagal Taisyklių 7 punktÄ naudos gavėjui privalomi veiksmai (jų atlikimas) yra esminės draudžiamojo įvykio aplinkybės, o jų neatlikus įvykis negali bÅ«ti pripažintas draudžiamuoju.

Atsakovės vertinimas klaidingas, nes draudžiamojo įvykio esmė yra prievolės pagal bÅ«sto paskolos sutartį nevykdymas (Taisyklių 6 p.). Todėl draudžiamasis įvykis konstatuotinas tuomet, kai draudėjas nustoja vykdyti prievoles pagal bÅ«sto kredito sutartį. Taisyklių 7 punkte suraÅ¡yti naudos gavėjui privalomi veiksmai, tarp jų ir kredito sutarties nutraukimas, yra skirti siekti paÅ¡alinti bÅ«sto paskolos sutarties pažeidimus iki draudimo iÅ¡mokos sumokėjimo, o taip pat sumažinti tokiu pažeidimu Bankui daromÄ Å¾alÄ ir, atitinkamai, draudiminę iÅ¡mokÄ .

TokiÄ iÅ¡vadÄ patvirtina Taisyklių 54.1 punkto nuostata, kur įraÅ¡yta, kad draudikas turi teisę nemokėti draudimo iÅ¡mokos arba jÄ sumažinti, jeigu naudos gavėjas „bÅ«sto kreditavimo sutartį nutraukia neatlikęs Å¡ių taisyklių 7 punkte nurodytų veiksmų“. Tai reiÅ¡kia, kad naudos gavėjo padarytas Taisyklių 7 punkto pažeidimas nepanaikina draudžiamojo įvykio fakto, tačiau suteikia galimybę draudikui, atsižvelgiant į naudos gavėjo padaryto Taisyklių pažeidimo įtakÄ Å¾alos dydžiui, mažinti draudimo iÅ¡mokÄ arba visai jos nemokėti.

Papildomai pažymėtina, kad Taisyklių 7.2 punkte nustatytas 300 kalendorinių dienų terminas yra maksimalus terminas, kuris gali bÅ«ti suteiktas kredito gavėjui (draudėjui) paÅ¡alinti bÅ«sto paskolos sutarties pažeidimus. Tik tokiu aspektu Å¡is terminas yra susijęs su paraiÅ¡ka draudimo iÅ¡mokai gauti ir todėl negali bÅ«ti laikomas naikinamuoju terminu tokiai paraiÅ¡kai pateikti.Minėta, jog mirus M. M., Bankas pripažino, kad draudėjo teises ir pareigas paveldėjo valstybė, tačiau jokių teisinių veiksmų įpėdinio atžvilgiu nesiėmė nutaręs, kad dėl paveldėtojo – valstybės – specifikos ir specifinio teisinio reglamentavimo (CK 5.62 str. 3 d.), valstybė netęsia skolininko įsipareigojimų, todėl ieÅ¡kovė net neturi subjekto, kuriam privalu praneÅ¡ti apie bÅ«sto kreditavimo sutarties nutraukimÄ .

Tokie Banko veiksmai teisiÅ¡kai ydingi. Visų pirma, Taisyklėse nėra numatyta, kad įstatymu ar kitokių aplinkybių sÄ lygotas įpėdinio teisinis statusas leidžia naudos gavėjui nevykdyti Taisyklių 7 punkte įraÅ¡ytos pareigos. Antra, CK 5.62 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė atsako už palikėjo skolas nevirÅ¡ydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Nagrinėjamoje byloje reikÅ¡minga tai, kad pagal paminėtos normos prasmę valstybė, kaip įpėdinis, už palikėjo skolas atsako viso paveldėto turto verte, neatsižvelgiant į jo įkeitimÄ , kitokį apsunkinimÄ ar kitas su Å¡iuo turtu susijusias aplinkybes.

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad po draudėjo M. M. mirties valstybė paveldėjo ne tik bÅ«sto kredito užtikrinimui hipoteka įkeistÄ palikėjo turtÄ , kurį pardavus aukcione už 32 400 Eur IeÅ¡kovei buvo sumokėta 31 981,63 Eur, bet ir 7 780 Lt vidutinės rinkos vertės žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini) bei 614,50 Eur pensijų kaupimo sÄ skaitoje. IeÅ¡kovei tinkamai vykdant Taisyklių 7 punkto nuostatas, į Å¡io turto vertę taip pat galėjo bÅ«ti kreipiamas įsiskolinimo pagal bÅ«sto kredito sutartį, iÅ¡ieÅ¡kojimas.

Tačiau, kaip matyti iÅ¡ bylos duomenų, 614,50 Eur sumokėta kitam iÅ¡ieÅ¡kotojui, o žemės sklypas skundžiamo sprendimo priėmimo metu nebuvo realizuotas. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad aplinkybė, jog dalis mirusiojo kredito gavėjo turto dar neparduota, netrukdo iÅ¡nagrinėti bylÄ , nes draudikas, iÅ¡mokėjęs draudimo iÅ¡mokÄ , turi teisę reikalauti Å¡ių sumų grÄ Å¾inimo iÅ¡ draudėjo teises ir pareigas perėmusios valstybės, nėra visiÅ¡kai klaidinga, nes tokia nuostata numatyta Taisyklių XIII skyriuje.

Tačiau reikalavimo teisių perėjimas regreso tvarka turi bÅ«ti įforminamas reikalavimo perleidimo sutartimi, perduodant atitinkamÄ informacijÄ bei dokumentus (Taisyklių 65 p.), o ne suteikiant neapibrėžtÄ galimybę reikÅ¡ti atskirÄ reikalavimÄ ir tokiu bÅ«du padidinat reikalaujamÄ draudimo iÅ¡mokÄ . Apibendrindama pirmiau iÅ¡dėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog draudžiamasis įvykis buvo, o netinkamas naudos gavėjo elgesys yra pagrindas draudikui mažinti praÅ¡omÄ iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ .

Kadangi nagrinėjamu atveju Atsakovė nesutiko su reikalavimu priteisti draudimo iÅ¡mokÄ , teismas turėjo procesinį pagrindÄ ieÅ¡kinį, o tuo pačiu ir Atsakovės atsikirtimus, tenkinti iÅ¡ dalies bei priteisti mažesnę, nei prašė IeÅ¡kovė, draudimo iÅ¡mokÄ . Pirmosios instancijos teismui netinkamai iÅ¡aiÅ¡kinus materialinės teisės normas skundžiamas sprendimas keičiamas sumažinant priteistÄ draudimo iÅ¡mokÄ (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 3 p.). Kadangi tiksliai nustatyti dėl IeÅ¡kovės teisiÅ¡kai nerÅ«pestingo elgesio Atsakovei kilusių nuostolių negalima, priteista iÅ¡moka sumažinama valstybės paveldėto hipoteka neįkeisto palikėjo turto verte – 2 253, 24 Eur (7 780 Lt) žemės sklypo vidutine rinkos verte ir 614,50 Eur, buvusiais pensijų kaupimo sÄ skaitoje, iÅ¡ viso 2 867,74 Eur (CK 6.249 str. 1 d.).Dėl draudimo iÅ¡mokos dydžio apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu Atsakovė kėlė sumos apskaičiavimo pagrįstumo klausimÄ , tačiau teismas to netyrė ir sprendime dėl to nepasisakė.

Skunde nurodoma, jog 418,37 Eur suma, susijusi su paveldėto turto administravimu turėjo bÅ«ti sumokėta iÅ¡ valstybės biudžeto, o ne iÅ¡skaičiuota iÅ¡ parduoto turto kainos. IÅ¡ tikro Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. Nutarimu Nr. 634 patvirtintų BeÅ¡eimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grÄ Å¾inimo ir pripažinimo atliekomis Taisyklių 47 punkto 1 dalyje nustatyta, kad „visos mokesčių inspekcijos turėtos su palikimų administravimu susijusios iÅ¡laidos apmokamos iÅ¡ mokesčių inspekcijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų“.

Jei IeÅ¡kovė, esant tokiam reglamentavimui, bÅ«tų aktyviai ir tinkamai vykdžiusi Bendradarbiavimo sutartimi 19.1 - 19.3 p., (atitinkamai Taisyklių 7 p.) prisiimtus įsipareigojimus, jos reikalaujama priteisti draudimo iÅ¡moka tikėtinai galėjo sumažėti ir paveldėto turto administravimui iÅ¡leista pinigų suma. Todėl, atsižvelgiant į nutarties 22, 23 punktuose iÅ¡dėstytus motyvus, priteista draudimo iÅ¡moka mažinama ir aptariama 418,37 Eur suma. IÅ¡ viso IeÅ¡kovei priteistina draudimo iÅ¡moka mažinama iki 41 993,91 Eur (45 280,02 - 2 867,74 - 418,37.).IÅ¡ byloje esančio 2014 m. balandžio 30 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo matyti, kad be pirmiau paminėto turto sÄ raÅ¡e taip pat buvo M.

M. piniginiai indėliai su palÅ«kanomis AB DNB banke, „Swedbank“, AB ir AB SEB banke. Tačiau nei palikimo perėjimo valstybei liudijime, nei kituose teismui pateiktuose dokumentuose nenurodyta ar buvo (ir kiek) lėšų Å¡iose sÄ skaitose, ar jos buvo kaip nors panaudotos ar kam perduotos. Be to, Atsakovė apeliaciniame skunde dėl paminėtų indėlių nepasisako, todėl Å¡ioje nutartyje dėl palikimo perėjimo valstybei liudijime įraÅ¡ytų trijų piniginių indėlių bankuose, nesprendžiama.Dėl draudimo sutarties Apeliaciniame skunde nurodoma, kad IeÅ¡kovė, nenutraukusi kredito sutarties, su paraiÅ¡ka dėl draudimo iÅ¡mokos gauti kreipėsi 2014 m. gruodžio 16 d.

Atsakovė dar iki Ieškovei kreipiantis draudimo išmokos draudimo sutartį su įpėdiniu (valstybe) nutraukė ir įpėdiniui yra gražinta jam priklausanti draudimo įmoka. Šis draudimo sutarties nutraukimas yra galiojantis, todėl Ieškovė apskritai šioje byloje neturi reikalavimo teisės.Iš bylos medžiagos matyti, kad Ieškovė į Atsakovę dėl draudimo išmokos sumokėjimo kreipėsi 2014 m. gruodžio 16 d. Nagrinėjama byla Vilniaus apygardos teisme iškelta 2016 m. sausio 20 d.

Atsakovės atstovas 2016 m. liepos 18 d. teismui pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai adresuotÄ 2016 m. liepos 13 d. raÅ¡tÄ Nr. SB - 2751, kuriame paraÅ¡yta, kad Bendrovė nuo 2011 m. gegužės 20 d. (draudėjo M. M. mirties dienos) nutraukia 2008 m. vasario 4 d. draudimo sutartį Nr. BPD 040379. Sutarties nuraukimas motyvuotas tuo, kad draudėjo palikimÄ priėmusi valstybė negalėtų bÅ«ti draudimo sutarties Å¡alimi, o Bendrovė nėra prisiėmusi rizikos drausti asmens, kurio atsakomybė ribota paveldėto turto verte.

RaÅ¡te taip pat nurodyta, kad VMI turi teisę kreiptis į Bendrovę dėl draudimo įmokos dalies grÄ Å¾inimo.PrieÅ¡ingai nei teigia Apeliantė, IeÅ¡kovei kreipiantis dėl iÅ¡mokos draudimo sutartis nutraukta nebuvo, nes tokį sprendimÄ Atsakovė priėmė jau vykstant ginčui teisme (2016 m. liepos 13 d.), įvertinusi po draudėjo mirties įvykusius juridinius faktus. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje yra numatyta Å¡alies teisė nutraukti sutartį, jei kita Å¡alis sutarties neįvykdo ar įvykdo netinkamai.

Ä®statyme (CK 6.218 str.) yra numatytas ir vienaÅ¡aliÅ¡kas sutarties nutraukimas kaip bÅ«das, nesikreipiant į teismÄ , iÅ¡spręsti sutarties vykdymo metu kylančius klausimus. VienaÅ¡aliÅ¡kas sutarties nutraukimas gali bÅ«ti ginčijamas ieÅ¡kininės teisenos tvarka (CK 1.138 str. 2 p.). Tačiau vienaÅ¡aliÅ¡kas sutarties nutraukimas ir kiti iÅ¡ to iÅ¡plaukiantys veiksmai (pvz. draudimo įmokos dalinis grÄ Å¾inimas), negali bÅ«ti pripažįstamas tinkamu ginčo sprendimo bÅ«du tuomet, kai ginčas dėl iÅ¡ Å¡ios sutarties kylančių teisių ir pareigų jau vyksta teisme.

Konkrečiai imant naudos gavėjas negali bÅ«ti pripažintas neturinčiu reikalavimo teisės pagal draudimo sutarties sÄ lygas vien dėl to, kad draudikas, jau nagrinėjant ginÄÄ teisme, vienaÅ¡aliÅ¡kai (nesikreipdamas į teismÄ ) nutraukia draudimo sutartį su mirusio draudėjo teisių perėmėju, kuris apdraustos kredito sutarties nevykdo pilna apimtimi. Tokiu atveju argumentai, kuriais remdamasis draudikas pareiÅ¡kia apie vienaÅ¡alį sutarties nutraukimÄ , gali bÅ«ti svarstomi sprendžiant ginÄÄ iÅ¡ esmės, bet nėra pagrindas pripažinti IeÅ¡kovę neturint reikalavimo teisės. Dėl ieÅ¡kinio senaties ir UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ 2015 m. sausio 15 d. sprendimo             Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintÄ sutrumpintÄ vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , taikomÄ iÅ¡ draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

ReikalavimÄ grindė aplinkybe, kad IeÅ¡kovė apie draudiko sprendimÄ dėl draudimo iÅ¡mokos nemokėjimo sužinojo 2015 m. sausio 15 d., tačiau Å¡io sprendimo neginčija. Atsakovės sprendimas/vienaÅ¡alis sandoris yra galiojantis, teisėtas, pagrįstas, nenuginčytas ir net neginčijamas, dėl ko ieÅ¡kinio senaties terminas yra akivaizdžiai praleistas ir turėjo bÅ«ti taikomas. IeÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (CK 1.127 str. 1 d.).

IeÅ¡kovė laiko, kad jos teisė gauti draudimo iÅ¡mokÄ buvo pažeista Atsakovei 2015 m. sausio 15 d. priėmus sprendimÄ iÅ¡mokos nemokėti. IeÅ¡kinys pareikÅ¡tas 2016 m. sausio 15 d. – vienerių metų terminas nepraleistas. Aplinkybė, kad teismas skundžiamu sprendimu nepanaikino minimo atsakovės 2015 m. sausio 15 d. sprendimo, apskaičiuojant ieÅ¡kinio senaties terminÄ teisiÅ¡kai nereikÅ¡minga, nes sprendimas (ne)mokėti draudimo iÅ¡mokÄ yra viena iÅ¡ Taisyklių 50 punkte nustatytų procedÅ«rų įgyvendinant draudimo sutarties nuostatas ir, kilus ginčui dėl pareigos sumokėti draudimo iÅ¡mokÄ , tokio sprendimo, kaip ir kitų veiksmų, savarankiÅ¡ku reikalavimu ginčyti neprivaloma.

Remiantis tuo pačiu motyvu atmetamas ir kitas Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad priteisus draudimo iÅ¡mokÄ ir nepanaikinus draudimo bendrovės priimto sprendimo Å¡ios iÅ¡mokos nemokėti, sukurta dviprasmiÅ¡ka situacija, nes galiojantis ir visiems privalomas vykdyti yra įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 18 str.), o ne Atsakovės procedÅ«rinis veiksmas, kurį teismas to sprendimo motyvuose pripažino nepagrįstu.Pirmosios instancijos teismas skundžiamo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo apraÅ¡omojoje dalyje nurodė, kad atsakovė praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senatį, tačiau motyvuojamoje dalyje Å¡io praÅ¡ymo nesvarstė ir procesinio sprendimo dėl to nepriėmė.

Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad tokiu bÅ«du apygardos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintÄ pareigÄ tinkamai motyvuoti priimamÄ sprendimÄ , o taip pat CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatÄ priimti sprendimÄ dėl visų pareikÅ¡tų reikalavimų. Tai yra proceso įstatymo pažeidimas. Tačiau nutarties 30 punkte konstatuota, kad nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas nepraleidus ieÅ¡kinio senaties termino, todėl nėra pagrindo taikyti CK 131 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ pagrindÄ atmesti ieÅ¡kinį.

CPK 328 straipsnis draudžia iÅ¡ esmės teisėtÄ ir pagrįstÄ teismo sprendimÄ panaikinti vien formaliais pagrindais, todėl aptartas teisingas Atsakovės argumentas nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundÄ .Dėl procesinių palÅ«kanųTeismas, patenkinęs ieÅ¡kinį, priteisė iÅ¡ Atsakovės IeÅ¡kovei CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatytas 6 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos – 2015 m. sausio 20 d. iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo. Tačiau paminėtoje įstatymo normoje 6 procentų dydžio metinės palÅ«kanos nustatytos verslininkams ir privatiems juridiniams asmenims.

Kadangi Atsakovė yra vieÅ¡asis juridinis asmuo, įsteigtas ir veikiantis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 18 d. nutarimÄ Nr. 739 (CK 2.34 str. 2 d.), priteisiant CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas palÅ«kanas, taikytina CK 6.210 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta 5 procentų palÅ«kanų norma. Be to, apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad ir IeÅ¡kovė teismui pateiktame dublike prašė priteisti 5 procentų dydžio procesines palÅ«kanas. Å ioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas keičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.) nurodant, kad iÅ¡ Atsakovės priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palÅ«kanos už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo.

Apeliantė taip pat teisingai atkreipia dėmesį, jog skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, priteisiant procesines palÅ«kanas įraÅ¡yta, kad nagrinėjama byla iÅ¡kelta 2015 m. sausio 20 d. IÅ¡ byloje esančios teisėjos rezoliucijos matyti, kad byla Vilniaus apygardos teisme iÅ¡kelta 2016 m. sausio 20 d. (CPK 137 str. 1 d.), todėl paminėtas datos nurodymas yra raÅ¡ymo apsirikimas, taisytinas CPK 276 straipsnio tvarka. Atsižvelgdama į civilinio proceso ekonomiÅ¡kumo principÄ (CPK 7 str.) teisėjų kolegija, keisdama skundžiamÄ sprendimÄ , nutaria šį raÅ¡ymo apsirikimÄ iÅ¡taisyti apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

Dėl žyminio mokesčioPirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieÅ¡kinį visiÅ¡kai, iÅ¡ Atsakovės IeÅ¡kovei priteisė 896 Eur pastarosios už ieÅ¡kinio padavimÄ sumokėto žyminio mokesčio. Å ia nutartimi IeÅ¡kovei priteistÄ sumÄ mažinant 3 286,11 Eur, t. y. 7,25 procentais, atitinkamai iki 831,04 Eur sumažinamos jai priteistos bylinėjimosi iÅ¡laidos (CPK 93 str. 2, 5 d.). Paduodama apeliacinį skundÄ Atsakovė sumokėjo tokio pat dydžio žyminį mokestį. Tenkinant skundÄ iÅ¡ dalies, iÅ¡ IeÅ¡kovės Atsakovei priteisiama jos sumokėto žyminio mokesčio dalis, proporcinga patenkintai reikalavimų daliai – 64,96 Eur (CPK 93 str.2, 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,n u t a r i a :Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimÄ pakeisti ir jo rezoliucinę dalį iÅ¡dėstyti taip:„IeÅ¡kinį patenkinti iÅ¡ dalies.IÅ¡ atsakovės UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ (įmonės kodas 110076079) ieÅ¡kovei AB SEB bankui (įmonės kodas 112021238) priteisti 41 993,91 Eur (keturiasdeÅ¡imt vieno tÅ«kstančio devynių Å¡imtų devyniasdeÅ¡imt trijų Eur 91 ct) dydžio draudimo iÅ¡mokÄ , 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos (41 993,91 Eur) nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos – 2016 m. sausio 20 d. iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir 831,04 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .“IÅ¡ ieÅ¡kovės AB SEB banko (įmonės kodas 112021238) atsakovei UAB „BÅ«sto paskolų draudimas“ (įmonės kodas 110076079) priteisti 64,96 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .Teisėjai                                                                                                        Virginija Čekanauskaitė                                                                                                                                   Konstantinas Gurinas                                                                                                                     Egidijus Žironas