A-552-1633-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1633/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01758-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 26; 33.4; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjai A. K., pareiškėjos atstovui K. P., atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atstovui A. P., trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei R. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA) skundu (b. l. 1-9) ir patikslintu skundu (b. l. 42-50) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija, VAGK) 2011 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 3R-189(AG-161/05-2011) ir priimti šioje byloje naują sprendimą, t. y. pripažinti, kad Agentūros 2011 m. birželio 14 d. sprendimas Nr.BR6-948977, 2011 m. birželio 15 d. sprendimas Nr. BR6-1155402, 2011 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. BRK-(3.82)-3349 (raštas) yra teisėti ir pagrįsti bei atmesti pareiškėjos A. K. (toliau – ir pareiškėja) 2011 m. liepos 11 d. skundą Komisijai dėl nurodytų Agentūros 2011 m. birželio 14 d., 2011 m. birželio 15 d. ir 2011 m. liepos 5 d. sprendimų panaikinimo.

Atsakovas nurodė, kad Varėnos seniūnijai pareiškėja 2006 m. birželio 5 d. pateikė paraišką (toliau – ir 2006 m. Paraiška) pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos apribojimais“ (toliau – ir MPŪV priemonė), kurioje deklaravo 63,05 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, už kurį mokamos tiesioginės išmokos bei mokama kompensacinė parama pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano MPŪV priemonę; 2007 m. birželio 7 d. pareiškėja pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „Natura 2000 išmokos“, ir kompensacinėms išmokoms už saugomų teritorijų žemės ūkio naudmenas 2007 m. gauti (toliau – ir 2007 m.

Paraiška), kurioje deklaravo 66,53 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, už kurį mokamos tiesioginės išmokos bei teikiama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones; 2008 m. birželio 10 d. pareiškėja pateikė paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „Natura 2000 išmokos“, ir kompensacinėms išmokoms už saugomų teritorijų žemės ūkio naudmenas 2008 m. gauti (toliau – ir 2008 m.

Paraiška), kurioje deklaravo 65,60 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, už kurį mokamos tiesioginės išmokos bei teikiama parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones. Atsakovui pareiškėjos valdoje atlikus patikras, pareiškėja raštu informuota apie nustatytus neatitikimus bei jos atžvilgiu taikytas sankcijas (dėl 2006 m. Paraiškos –Agentūros 2007 m. birželio 5 d. raštu Nr. BR6-(11.13)-12467; dėl 2007 m. Paraiškos –Agentūros 2008 m. liepos 9 d. raštu Nr. BR6-948977; dėl 2008 m. Paraiškos – Agentūros 2009 m. birželio 19 d. raštu Nr. BR6-(11.13)-1155402).

Pažymėjo, jog Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato (toliau – ir Direktoratas) Tiesioginės paramos auditui (toliau – ir Auditas) 2008 m. rugpjūčio 4–8 d. atlikus Agentūros auditą, audito metu buvo nustatyti neatitikimai, 2009 m. vasario 9 d. rašte Nr. AGR 2643 nurodant, jog valdžios institucijos ne iki galo įvykdė. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1782/2003 reikalavimus, todėl privalo imtis priemonių ir ištaisyti padėtį, siekdami užtikrinti, kad ateityje būtų laikomasi šių reikalavimų.

Atsižvelgiant į Audito pastabas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-893 „Dėl žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. 3D-470 „Dėl sankcijų už geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų pažeidimus taikymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – 2010 m. spalio 4 d. įsakymas Nr. 3D-893 arba Įsakymas) 2007 m. Metodika buvo papildyta nuostata, jog sankcijos dėl geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų (toliau – ir GAAB reikalavimai) pažeidimų Programos priemonių išmokoms taikomos tokio pat dydžio, kaip ir sankcijos, pritaikytos pagrindinei išmokos daliai.

Sankcijos apskaičiuojamos kiekvienai Programos priemonės išmokai atskirai (2007 m. Metodikos 10 punktas). Tokiu būdu Įsakymo 2 punktu Agentūrai buvo pavesta iš naujo įvertinti 2007 m. ir 2008 m. pateiktas paraiškas. Kadangi pareiškėjos atžvilgiu pagal 2007 m. ir 2008 m. Paraiškas sankcijos pagrindinei išmokos daliai ir kompensacinei išmokai pagal nurodytą priemonę dėl GAAB reikalavimų nesilaikymo buvo pritaikytos nevienodai (pagrindinei išmokos daliai ‑ išmokos dydis sumažintas 100 proc., o kompensacinei išmokai išmokos dydis sumažintas 32 proc.), pareiškėjos 2007 m. ir 2008 m.

Paraiškos buvo peradministruotos. Pabaigus 2007 m. ir 2008 m. Paraiškų pakartotinį administravimą, pareiškėjai buvo perskaičiuota 2007 m. ir 2008 m. priklausanti paramos suma pagal MPŪV priemonę, pritaikant teisės aktuose numatytą kompleksinės paramos susiejimo sankciją, t. y. parama pagal MPŪV priemonę neskirta už 2007 m. ir už kitus metus (2008 m.). Atsižvelgiant į tai, Agentūra priėmė 2011 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. BR6-948977 pagal 2007 m. Paraišką ir 2011 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. BR6-1155402 pagal 2008 m.

Paraišką (toliau – ir Sprendimai), kurie atitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus. Agentūra nesutinka su skundžiamo Komisijos sprendimo išvada, jog negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo. Nuostatos dėl sankcijų taikymo už nustatytus pažeidimus yra įtvirtintos Reglamento Nr. 1698/2005 51 straipsnio 1 dalyje bei Reglamento Nr. 1975/2006 22 straipsnio 1 dalyje ir 23 straipsnio 1 dalyje. Agentūra pagrįstai vadovavosi Metodikos 10 punkto nuostatų pakeitimais, nes 2010 m. spalio 4 d.

Įsakymu Nr. 3D-893 patvirtintais pakeitimais buvo suderintos Lietuvos Respublikos procedūrų, nustatančių sankcijas už GAAB pažeidimus, nuostatos su Europos Sąjungos teisės nuostatų reikalavimais, t. y. buvo tinkamai inkorporuotos Reglamente Nr. 1698/2005 įtvirtintos nuostatos, kurios galiojo pareiškėjos 2007 m. Paraiškos ir 2008 m. Paraiškos pateikimo ir administravimo metu.

Pareiškėja A. K. atsiliepime į atsakovo Agentūros skundą (b. l. 26-30) su juo nesutiko ir prašė bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Pareiškėja nurodė, jog esant galiojantiems Agentūros 2008 m. liepos 9 d. ir 2009 m. birželio 19 d. sprendimui, atsakovas 2011 metais neturėjo teisės iš naujo administruoti pareiškėjos 2007 ir 2008 m. Paraiškų. Tuo tarpu Agentūra 2011 m. kovo 1 d. (praėjus 4 metams nuo 2007 m. paraiškos pateikimo), priėmė naują sprendimą dėl pareiškėjos 2007 ir 2008 m. Paraiškų vertinimo (rėmėsi 2006 ir 2007 metais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis) ir 2011 m. kovo 1 d. galiojančiais teisės aktais taikė pareiškėjai sankcijas už 2006 ir 2007 metais Agentūros nustatytus pažeidimus. Iš to seka, kad atsakovas dėl tos pačios administracinės procedūros yra priėmęs kelis skirtingus galiojančius sprendimus. Pažymėjo, kad esant galiojančiam Komisijos 2011 m. balandžio 27 d. sprendimui, Agentūra 2011 m. birželio 14 d., 2011 m. birželio 15 d. ir 2011 m. liepos 5 d. priėmė šioje administracinėje byloje skundžiamus sprendimus, kuriais dar kartą (trečią kartą) administravo pareiškėjos 2007 m. ir 2008 m. Paraiškas. Atsižvelgusi į tai, kad yra įsiteisėjęs Komisijos sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, Komisija pagrįstai panaikino nurodytus Agentūros Sprendimus. Pažymėjo, kad atsakovas skunde nepagrįstai remiasi 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698 ir 2006 m. gruodžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1975/200 nuostatomis, kadangi pareiškėjos skundžiamuose administraciniuose aktuose aiškiai nurodyta, kad sankcijos pagal 2007 ir 2008 metų Paraiškas pritaikytos vadovaujantis žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-893 patvirtinta Metodika. Tuo tarpu, Komisija jau 2011 m. balandžio 27 d. sprendime konstatavo, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjos 2007 ir 2008 m. paraiškas, nepagrįstai vadovavosi 2010 m. spalio 9 d. įsigaliojusio žemės ūkio ministro Įsakymo nuostatomis, kurios pareiškėjos 2007 m. ir 2008 m. Paraiškų administravimo metu negaliojo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į Agentūros skundą (b. l. 22-24) ir patikslintą skundą (b. l. 56-58) prašė juos patenkinti ir panaikinti skundžiamą Komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimą. Palaikė atsakovo skunde pateiktus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu (b. l. 73-95) atsakovo Agentūros skundą atmetė kaip nepagrįstą ir paliko galioti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 3R-189 (AG-161/05-2011).

Teismas nurodė, jog šioje byloje nėra ginčo dėl Agentūros sprendimų, kuriais pareiškėjai apskaičiuotos mokėtinos išmokos ir taikytos sankcijos atsižvelgiant į 2006 – 2008 m. patikrų rezultatus: tai NMA 2007 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. BR6-(11.13)-12467, 2008 m. liepos 9 d. NMA sprendimas Nr. BR6-948977, NMA 2009 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. BR6-1155402. Tos pačios paraiškos 2011 m. kovo mėnesį administruotos iš naujo, nustačius, kad sankcijos taikytos neteisingai, nustatyta grąžintinų lėšų suma. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju ginčas yra dėl pakartotinio pareiškėjos 2007 m. ir 2008 m. Paraiškų vertinimo 2011 m. birželio 14 d., 2011 m. birželio 15 d. ir 2011 m. liepos 5 d. NMA sprendimais. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju VAGK galėjo vertinti iš naujo 2011 m. birželio 14 d., 2011 m. birželio 15 d. ir 2011 m. liepos 5 d. sprendimus, nes ankstesni analogiški sprendimai buvo VAGK 2011 m. balandžio 27 d. sprendimu panaikinti dėl jų neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms. VAGK neįpareigojo iš naujo vertinti Paraiškas, taip pat aiškiai nepasisakė ir dėl to, ar 2011 m. kovo mėnesio sprendimai negalėjo būti priimti dėl to, kad paraiškų administravimas jau buvo baigtas 2007 – 2009 m. galiojančiais NMA sprendimais. Todėl teismo vertinimu šioje byloje ginčijamuose NMA sprendimuose, atsižvelgiant į VAGK 2011 m. balandžio 27 d. sprendimo motyvus ir argumentus, galėjo būti iš naujo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas (motyvuojant pažeidimų pobūdį), o VAGK 2011 m. balandžio 27 d. sprendimas nebuvo kliūtis NMA priimti naujus sprendimus.

Dėl atsakovo argumentų, kad buvo padaryta teisės aktų taikymo klaida ir ši klaida padaryta ne NMA veiksmais, bet buvusiu žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 29 d. įsakyme Nr. 3D-470 nustatytu teisiniu reguliavimu, teismas nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnyje nustatyta klaidų ištaisymo procedūra, kuri leidžiama tik tais atvejais, kai yra skaičiavimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kitos techninės klaidos. Tos klaidos taisomos ne priimant naują sprendimą, bet jos taisomos administracinės procedūros jau esamame sprendime. Šiuo atveju jais laikytini 2007 – 2009 m. sprendimai, kuriais pareiškėjai apskaičiuota parama ir taikytos sankcijos dėl tų pačių faktinių aplinkybių, todėl padarė išvadą, kad toks klaidos taisymas prieštarauja ne tik minėtai įstatymo nuostatai, bet ir konstituciniams teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams (teisinės valstybės principams).

Atkreipė dėmesį, kad nors skundžiami NMA sprendimai iš esmės nebuvo grindžiami NMA skunde nurodytomis reglamentų nuostatomis, NMA sprendimuose konkrečiai paminėta tik 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 796/2004 41 straipsnio a dalis, 67 straipsnio 2 dalis, o dėl grąžintinų lėšų 73 straipsnio ir 2006 m. gruodžio 7 d. Komisijos reglamento (EB)1975/2006 9 straipsnio 2 dalis. Teismas sutiko su VAGK sprendimo išvadomis dėl Reglamento Nr. 796/2004 73 straipsnio taikymo, t. y. kad šiuo konkrečiu atveju yra kompetentingos institucijos padaryta klaida, ji nebuvo taisyta sprendimu, apie kurį pareiškėjai pranešta per 12 mėnesių nuo paramos išmokėjimo datos, pareiškėja padarytos klaidos tikrai negalėjo aptikti, nes pati Agentūra klaidą aptiko tik po Direktorato atlikto audito, klaidą padarė ne Agentūra, o toks buvo teisinis reguliavimas ir jis buvo taikytas teisingai, todėl šio Reglamento taisyklė dėl įpareigojimo grąžinti permokėtą sumą pareiškėjai negali būti taikoma. Nėra pagrindo teigti, kad pabaigiant paraiškų administravimą 2007–2009 m. nebuvo laikomasi šių taisyklių. Be to, įvertinęs Direktorato Audito nurodytų teisės aktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad juose tiesiogiai nėra įtvirtinta, kokio dydžio sankcijos yra taikomos paramos pagal kaimo plėtros priemones gavėjams. Direktorato Audito 2009 m. vasario 9 d. rašte Nr. AGR 2643 dėl A. Jankaičio (12 išvadų punktas) bylos nėra pasisakyta, kokiu procentu turi būti mažinamos kaimo plėtros išmokos, taigi lyginant su nagrinėjama byla atvejai nėra tapatūs.

Teismas, įvertinęs Žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-893 2 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad tai yra bendro pobūdžio pavedimas, kuris nereiškia, kad jis turi būti vykdomas visais atvejais ir nepaisant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, konstitucinių teisinės valstybės principų. Todėl iš nurodytų nuostatų turinio negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad šiuo Įsakymu atsakovui suteikti įgaliojimai bet kuriuo atveju skirti sankcijas paramos gavėjams pagal to paties įsakymo 1 punktu padarytus taisyklių pakeitimus, nukreipiant 1 punktu patvirtintų nuostatų galiojimą atgal. Teismas padarė išvadą, kad žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-893 2 punktas neturėjo būti taikomas šiuo atveju, nes juo įpareigojama taikyti papildomas sankcijas. Teismas nurodė, kad šioje byloje svarbu tai, kad NMA nenuginčijo VAGK 2011 m. balandžio 27 d. sprendimo, kuriame buvo padaryta išvada, kad 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-893 pakeistas Metodikos 10 punktas negali būti taikomas teisiniams santykiams, susiklosčiusiems 2007 – 2008 metais. Todėl teismas konstatavo, kad VAGK 2011 m. balandžio 27 d. sprendimas galioja visa apimtimi, jis yra įsiteisėjęs ir toje dalyje, kuria paneigtas Metodikos taikymas atgal.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas, kaip ir VAGK, pripažino neteisėtais ir nepagrįstais sprendimus dėl pareiškėjos Paraiškų administravimo iš naujo, dėl to savaime laikė neteisėtu ir sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, kad ginčijami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir tik todėl jie panaikinami. Padarė išvadą, kad formaliai ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, tiek atsakovo nurodomų 2 straipsnio 9 ir 11 dalies reikalavimus. Pabrėžė, kad NMA sprendimai naikintini dėl to, kad, visų pirma, jie neteisėti iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Antra, sprendimai neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (atlikta procedūra, kurią draudžia Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnio nuostatos, nepanaikinus galiojančių sprendimų, tuo pačiu klausimu priimami nauji sprendimai), t. y. pareiškėjos skundžiamus sprendimus VAGK panaikinti turėjo taikydama Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus. Tačiau konstatavo, kad dėl neteisingos teisinės kvalifikacijos, kuria grindžiamas sprendimo neteisėtumas, VAGK ginčijamas sprendimas negali būti panaikinamas, kadangi iš esmės VAGK sprendimo argumentai ir motyvacija yra teisingi.

III. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 99-106) prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde pakartojo pirmosios instancijos teismui skunde pateiktus argumentus. Papildomai atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Remiantis 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai paramos kaimo plėtrai 51 straipsnio 1 dalies, 2006 m. gruodžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1975/2006 23 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 796/2004 66, 67 straipsnių nuostatomis, nustačius GAAB reikalavimų pažeidimus, ir pritaikius tam tikras sankcijas tiesioginių išmokų pagrindinei daliai, tokio paties dydžio sankcijos turi būti taikomos ir kaimo plėtros programų priemonėms.

2. Agentūra pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-893 patvirtintais 2007 m. Metodikos 10 punkto nuostatų pakeitimais, siekdama, jog parama pareiškėjams būtų mokama laikantis Europos Sąjungos aktų (reglamentų) nuostatų reikalavimų.

3. Agentūros priimti 2008 m. liepos 9 d. sprendimas Nr. BR6-948977 ir 2009 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. BR6-1155402 yra įsiteisėję ir galiojantys. Šiuose sprendimuose nurodyta, jog pareiškėjai taikomos sankcijos už nustatytus GAAB reikalavimų pažeidimus tik pagal tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai nebuvo pritaikytos sankcijos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007- 2013 metų programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves”, pareiškėjos 2007 m. ir 2008 m. Paraiškos buvo administruojamos pakartotinai ir pareiškėjai perskaičiuota 2007 m. ir 2008 m. priklausanti paramos suma pagal MPŪV priemonę. Todėl Agentūra priėmė Sprendimus, kurie papildo Agentūros 2008 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. BR6-948977 ir 2009 m. birželio 19 d. sprendimą, kadangi juose nebuvo nurodytos sankcijos pagal MPŪV priemonę.

Pareiškėja A. K. atsiliepime į atsakovo Agentūros apeliacinį skundą (b. l. 124-130) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nesutikdama su apeliaciniu skundu, pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui pateiktą poziciją. Papildomai nesutikimą su pareiškėjo apeliaciniu skundu atsakovas grindžia šiais argumentais:

1. Europos Sąjungos reglamentų nuostatose nėra tiesiogiai įtvirtinta, kokio dydžio sankcijos yra taikomos paramos pagal kaimo plėtros priemones. Atkreipia dėmesį, jog įvertinus šioje byloje ginčytų sprendimų turinį, matyti, kad sankcijos pareiškėjos 2007 ir 2008 metų Paraiškoms yra pritaikytos vadovaujantis Žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-893, o ne atsakovo nurodytų Europos Sąjungos reglamentų nuostatomis.

2. Nepaisant to, kad Komisija 2011 m. balandžio 27 d. sprendime konstatavo, kad atsakovas vertindamas Pareiškėjos 2007 ir 2008 m. paraiškas nepagrįstai vadovavosi 2010 m. spalio 9 d. įsigaliojusiu Žemės ūkio ministro įsakymu (lex retro non agit principo pažeidimas), Agentūra 2011 m. birželio 14 d. ir 2011 m. birželio 15 d. sprendimus priėmė vadovaujantis to paties Žemės ūkio ministro Įsakymo nuostatomis.

3. Atsakovo argumentai, jog jo priimtais 2008 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. BR6-948977 ir 2009 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. BR6- 1155402 pareiškėjai buvo taikomos sankcijos už nustatytus GAAB reikalavimų pažeidimus tik pagal tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, prieštarauja nurodytų sprendimų turiniui, kuriuose aiškiai nurodytos pareiškėjai taikomos sankcijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į atsakovo Agentūros apeliacinį skundą (b. l. 131-133) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos A. K. 2007 m. ir 2008 m. Paraiškų pagrindu pagal programą „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ vykdoma veikla buvo įvertinta ir Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimais (2008 m. liepos 9 d. NMA sprendimu Nr. BR6-948977 ir 2009 m. birželio 19 d. NMA sprendimu Nr. BR6-1155402) pareiškėjai buvo pritaikytos sankcijos. Tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-893 2 punkto nuostata, pareiškėjos 2007 m. ir 2008 m. Paraiškos buvo pakartotinai įvertintos ir pritaikytos papildomos sankcijos, nors anksčiau priimti Agentūros sprendimai tebegaliojo.

Remiantis bylos medžiaga, Agentūra 2011 m. birželio 14 d. ir 2011 m. birželio 15 d. sprendimuose sankcijų skyrimą pareiškėjai grindė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-893 2 punkto nuostatomis, kuriomis remiantis, Agentūrai buvo pavesta iš naujo įvertinti 2007 m. ir 2008 m. pateiktas paraiškas – taip pat ir pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos Paraiškos buvo pateiktos ir administruojamos 2007 ir 2008 metais, todėl Komisija 2011 m. balandžio 27 d. sprendime teisingai nurodė, kad Agentūra, vertindama pareiškėjos Paraiškas nepagrįstai vadovavosi tik 2010 m. spalio 9 d. įsigaliojusiu Žemės ūkio ministro Įsakymu. Be to, pažymėtina, kad Komisijos 2011 m. balandžio 27 d. sprendimas nebuvo apskųstas, jis galioja visa apimtimi, ir yra įsiteisėjęs ir toje dalyje, kuria paneigtas 2010 m. Įsakymu patvirtintos Metodikos taikymas atgal. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-893 2 punkto pagrindu įtvirtintas bendro pobūdžio pavedimas nereiškia, kad jis turi būti vykdomas visais atvejais ir nepaisant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, konstitucinių teisinės valstybės principų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Agentūros sprendimai yra naikintini dėl to, kad jie savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros (t.y. įstatymų nustatyta tvarka nepanaikinus galiojančių sprendimų, tuo pačiu klausimu buvo priimti nauji sprendimai).

Atskirai pažymėtina, kad analogiškoje administracinėje byloje Nr. I-2740-815/2011 Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-893 2 punktas, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, jo elementams – teisėtų lūkesčių apsaugos ir non bis in idem principams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo mėn. 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-502-6/2012 išaiškino, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu Nacionalinei mokėjimo agentūrai buvo pavesta pakartotinai įvertinti pareiškėjų 2007 ir 2008 metais pateiktas paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „NATURA 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „NATURA 2000 išmokos“, „Miškų aplinkosaugos išmokos“, kas, kaip minėta, vertintina kaip įgaliojimų šiai institucijai suteikimas tam tikrais atvejais faktiškai pakeisti (panaikinti) anksčiau tuo pačiu klausimu jos anksčiau priimtus sprendimus, sukėlusius asmenims teisines pasekmes (suteikusius teises).

Teismas vertino, kad Žemės ūkio ministras ginčijamu Įsakymo 2 punktu pavedė Nacionalinei mokėjimo agentūrai pakartotinai įvertinti pareiškėjų 2007 ir 2008 metais pateiktas paraiškas, ir, atitinkamai, dėl jų priimti naujus sprendimus, t. y. suteikė įgaliojimus pakeisti (panaikinti) anksčiau šiuo klausimu priimtus sprendimus, suteikusius (nustačiusius) asmenims teises (jų apimtį, ribas). Tačiau teismas pažymėjo, jog nurodytos teisės – pakeisti (panaikinti) savo priimtą sprendimą, nustačiusį asmenims teises (jų apimtį, ribas), – suteikimas viešojo administravimo institucijai reikalauja įstatyminio reguliavimo, ir toks įgaliojimas negali būti įtvirtintas poįstatyminiame teisės akte.

Minėta išvada grindžiama tuo, jog nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, nustatantis viešojo administravimo principus, bendruosius viešojo administravimo institucijų veiklos pagrindus ir pan., nei ir kiti įstatymai nenumato viešojo administravimo institucijos teisės panaikinti savo priimtą administracinį sprendimą, suteikusį asmeniui tam tikras teises. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog institucija pati negali panaikinti savo priimto administracinio sprendimo (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-161/2005, 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-35/2010). Atsižvelgiant į išdėstytą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-893 „Dėl žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 29 d. įsakymo Nr. 3D-470 „Dėl Sankcijų už geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų pažeidimus taikymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam inter alia reikalavimus teisėkūros subjektui leisti teisės aktus neviršijant savo įgaliojimų bei paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos.

Taigi skundžiami Agentūros sprendimai buvo priimti, remiantis teisės aktu, kuris pripažintas prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui, o tai yra papildomas pagrindas šiuos sprendimus laikyti neteisėtais.

Esant nustatytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą administracinėje byloje Nr. I-502-6/2012, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė