2021-08-11 Nr. AB-15616-3-61-3-04285-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-435-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04285-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas po reorganizavimo - Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN), toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. buvo laikomas kamerose, kurios nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Visose kamerose tualetas yra gyvenamojoje patalpoje, kuris atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m sienele ir užuolaida. Užuolaidos, pareiškėjo teigimu, neužtikrino privatumo, nes naudojantis sanitariniu mazgu dažnai jį užklupdavo pareigūnai/pareigūnės atidarant kameros duris ir stebėdami per duryse esantį langelį.

3. Taip pat pareiškėjas nurodė, jog jis turėjo teisę tik į 1 val. pasivaikščiojimą kiemelyje, nors pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimą, suimtiesiems ir nuteistiesiems turi būti užtikrinama ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke arba už kameros ribų.

4. Pareiškėjo teigimu, nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 5,33 kv. m iki 8.22 kv. m, dažniausiai dviese. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal ilgametę Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką į minimalų vidutinį gyvenamąjį plotą vienam asmeniui negali būti įskaičiuojamas plotas, tenkantis sanitariniam mazgui ir baldams. Be to, pareiškėjas nurodė, kad ploto trūkumas jam nebuvo kompensuotas užimtumu. Jam nebuvo sudaryta galimybė žaisti stalo tenisą, lauko tinklinį, lauko krepšinį. Tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui nėra smulkmeniškos ar mažareikšmės, jos padarė įtaką pareiškėjo psichikai ir sveikatai, jis nuolat patyrė emocinių, dvasinių ir psichologinių išgyvenimų, sutriko nervų sistema, jis nuolat jautė pažeminimą ir kančią.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas patalpose, kurios visą ginčo laikotarpį atitiko teisės aktais nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normą. Teiginiai, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, atsakovo vertinimu, yra nepagrįsti, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje nenumato nei EŽTT, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.

7. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2012 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 386–Nr. 395; 2013 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 252–Nr. 257; 2015 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 406–Nr. 417; 2016 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 418–Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teisės aktai nenumato, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokia atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose.

8. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Taip pat pagal BVK 89 straipsnio reikalavimus, nuteistieji, kurie pagal BVK 83 straipsnio 3 dalį (leidžiama kalėjimuose laikinai, bet ne ilgiau kaip dešimt parų laikyti iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkeliamus nuteistuosius bei tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą siunčiamus nuteistuosius) kalėjime yra laikinai (tame tarpe ir pats pareiškėjas), laikomi rakinamose pasivaikščioti dvi valandas. Šis pasivaikščiojimas vyksta atskirai nuo kitų nuteistųjų. Pasivaikščiojimas gryname ore, yra tiek suimtųjų, tiek nuteistųjų teisė bet ne pareiga. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlo suimtiesiems/nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore.

9. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui – barstomi. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose švarą ir tvarką palaiko patys suimtieji ir nuteistieji pasibaigus pasivaikščiojimo laikui.

10. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo. Šiuo atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo A. J. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad kiekvienoje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta sanitarinio mazgo su klozetu patalpa, o sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusios kameros erdvės 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, taip pat asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės neginčijo, priešingai, su jomis sutiko: jis nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje tualetas buvo atskirtas sienele, ne aukštesne nei 1,5 m, ir užuolaida. Teismo vertinimu, tokios priemonės yra pakankamos minimaliam privatumui užtikrinti naudojantis sanitariniu mazgu. Nors pats įėjimas į sanitarinį mazgą nėra atitvertas pertvara, tačiau tam yra įrengtos užuolaidos, kurios dengia įėjimą į sanitarinį mazgą; tad jos uždengia matomumą ne tik iš kameros vidaus bet ir nuo apžiūros langelio duryse. Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad sanitarinis mazgas realiai yra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Taigi, pareiškėjas naudodamasis sanitariniu mazgu iš esmės turėjo galimybę į visišką privatumą; tai garantavo ne tik teisės aktų reikalavimus atitinkanti sienelė, bet ir užuolaidos. Pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu pašaliniai asmenys, t. y. tiek kiti nuteistieji, kurie tuo metu kartu su pareiškėju buvo kamerose, tiek ir pareigūnai, negalėjo jo stebėti, tai garantavo sienelė ir užuolaida. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėto įrengto mechanizmo (užuolaidų, skirtų uždengti matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse) netinkamo veikimo ar sugedimo kreipėsi į įstaigos administraciją, todėl pareiškėjo argumentus, jog užuolaida pilnai neužsitraukdavo, nes atsiremdavo į kojas, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

13. Dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas nurodė, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti 1 val. gryname ore pasivaikščiojimo kiemelyje ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Pasak pareiškėjo, pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomendaciją jam turėjo būti užtikrintas 8 val. per dieną pasivaikščiojimas gryname ore, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad minėto komiteto rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne laiko praleidimui lauke. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl per trumpos pasivaikščiojimų trukmės atmetė.

14. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nurodė, kad skaičiuojant pareiškėjui tekusį kamerų, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, plotą, jis (plotas) visiškai atitiko tiek nacionalinius teisės aktus (viršijo minimalų 3,6 kv. m plotą), tiek ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį (viršijo 3 kv. m plotą, netgi išskaičiavus 0,56 kv. m plotą, kurį užėmė sanitariniai įrenginiai). Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas kamerose, kuriose trūko ploto. Priešingai, jam buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, todėl nebuvo jokio būtinumo ploto trūkumą kompensuoti kokia nors kita papildoma veikla. Pareiškėjo argumentą, kad jam nebuvo sudaryta galimybė užsiimti įvairia veikla, teismas laikė abstrakčiu ir deklaratyviu, nes jis nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių dėl galimo neteisėto pareiškėjo teisių suvaržymo šiuo aspektu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į tuo metu Lukiškių TI-K administraciją su prašymais leisti užsiimti kita veikla, o administracija būtų atsisakiusi jam sudaryti tokią galimybę ir pan.

15. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 16. Pareiškėjas A. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl privatumo sanitariniame mazge pažeidimo. Pareiškėjas, naudodamasis sanitariniu mazgu, buvo stebimas ne tik kartu su juo laikomų asmenų, bet ir pareigūnų / pareigūnų, kurie galėjo stebėti per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika analogiškose bylose dėl sanitarinio mazgo naudojimosi bei nustatytais kriterijais dėl neturtinės žalos dydžio. Pagal EŽTT praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

18. Pareiškėjas pažymi, kad buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis dušais.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujam Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovo atstovas pažymi, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl, Vilniaus PN manymu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Kalėjimų departamento nuomone, teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Tai, kad skundžiamas teismo sprendimas, pareiškėjo nuomone, yra neteisingas, nes teismas netinkamai įvertino skundo aplinkybes, netinkamai vadovavosi galiojančiais teisės aktais, nesudaro pagrindo jo panaikinti, nes pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, leidžiančių teigti, kad teismo sprendimas yra negaliojantis ir turi būti panaikintas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. J. prašymo priteisti jam 7 000 Eur neturtinei žalai, kurią jis kildiną iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., atlyginti.

24. Nustatyta, kad į pirmosios instancijos teismą pareiškėjas kreipėsi dėl to, kad jam nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. kalint Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, buvo suteikiami tik 1 val. pasivaikščiojimai, kamerose trūko gyvenamojo ploto. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad visą ginčo laikotarpį A. J. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,5 m sienele ir užuolaidomis, sprendė, kad esant įrengtai 1,5 m sienelei ir užuolaidai, asmens privatumas nėra pažeidžiamas, todėl jo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai. A. J. teigia, kad teismas tinkamai neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo bei neįvertino visų aplinkybių. Taip pat pareiškėjas teigia, kad nebuvo užtikrintas privatumas duše.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi nauji argumentai, kurie nebuvo keliami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušais) nenagrinėjami.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

27. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. J. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

28. Kaip jau minėta, apeliacinį skundą A. J. grindžia tuo, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

30. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas A. J. skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, A. J. neužtikrindami privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas įkalinimo įstaigos kamerose buvo laikomas vienas, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant su kitais asmenimis. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020; 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020; 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. TA-229-492/2021). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. J. teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo pažeista. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors nebuvo paneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas tualete galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau šių aplinkybių A. J. nedetalizavo: nenurodė nei kas, nei kada jį, besinaudojantį tualetu, stebėjo.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).

32. Atsižvelgusi į konstatuotą pataisos įstaigos pareigūnų veiksmų neteisėtumą (pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą), teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o A. J. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatą.

33. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad A. J. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas pataisos įstaigos darbuotojų padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovų pažeidimo ir A. J. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

35. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

36. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

37. Atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas 228 dienas), intensyvumą, A. J. nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui turi būti priteista 300 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, ši suma yra proporcinga Lukiškių TI-K padarytiems pažeidimams ir pakankama A. J. patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

38. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė A. J. privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, todėl nepagrįstai jo skundą atmetė, o toks pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisiant 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas

Dalia Višinskienė