2021-04-07 Nr. AB-6925-3-61-3-02315-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2081-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02315-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 25.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja V. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 21R-337(AG-272/03-2019) (toliau – ir Komisijos Sprendimas); panaikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2019 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-937 (toliau – ir Tarnybos Sprendimas); įpareigoti Tarnybą iš naujo svarstyti klausimą dėl teigiamos rekomendacijos dėl M. K. nuotolinio mokymosi gyvenant Lietuvoje išdavimo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad Tarnybos Sprendimu nebuvo tenkintas jos prašymas išduoti teigiamą rekomendaciją jos sūnui leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą. Šį sprendimą pareiškėja apskundė Komisijai, tačiau Komisija skundą atmetė. Pareiškėja, nesutikdama su Komisijos ir Tarnybos direktoriaus priimtais sprendimais, nurodė, kad jie yra formalūs, nebuvo tinkamai įvertintos faktinės aplinkybės.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog Tarnybos rekomendacija ugdymo įstaigai yra tik rekomendacinio pobūdžio, Tarnyba negali įpareigoti ugdymo įstaigos vadovą priimti atitinkamus sprendimus. Kiekvienu konkrečiu atveju pati ugdymo įstaiga, siekdama užtikrinti moksleivio teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 46 straipsnyje, įvertina mokinio ir jo šeimos situaciją, jo galimybes mokytis pagal nuotolinio ugdymo programą ir kitas svarbias aplinkybes, susijusias su vaiko teisės į mokslą užtikrinimu. Tai, kad pareiškėjos vyresnysis sūnus baigė vidurinę mokyklą nuotoliniu būdu, atsakovo manymu, neturi reikšmės nagrinėjamam atvejui. Atsakovo teigimu, Tarnyba tinkamai įvertino objektyvius duomenis dėl vaiko teisių ir geriausių jo interesų užtikrinimo, priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą dėl rekomendacijos teikimo dėl vaiko mokymosi nuotoliniu būdu, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos skundą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2018 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į Tarnybos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių (toliau – ir Skyrius), prašydama išduoti rekomendaciją leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą jos nepilnamečiui sūnui M. K.. Pareiškėja kartu su prašymu pateikė (duomenys neskelbtini) pedagoginės psichologinės tarnybos (toliau – ir (duomenys neskelbtini) PPT) 2018 m. gegužės 23 d. pažymą Nr. 481 „Dėl specialiojo ugdymosi ir (ar) švietimo pagalbos skyrimo“ (toliau – ir Pažyma), kurioje nurodoma, kad pareiškėjos sūnui nustatyti nedideli specialieji ugdymosi poreikiai ir rekomenduojama vaiką palaipsniui integruoti į bendrojo ugdymo mokyklą, skatinant kuo daugiau laiko praleisti su bendraamžiais, taip pat pasiūlyta vaiką mokyti naudojant įprastinius ugdymo metodus. Skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 4 d. prašymą, 2018 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. 12SD-595 „Dėl nuotolinio mokymosi“ nurodė, jog, vadovaudamasis Pažyma, siūlo pareiškėjos nepilnametį vaiką palaipsniui integruoti į bendrojo ugdymo mokyklą, ugdyti pagal bendrąsias programas, naudojant įprastinius ugdymo metodus.

7. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus raštu, pakartotinai 2018 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į Skyrių, prašydama išduoti rekomendaciją leisti M. K. taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą. Skyrius 2019 m. sausio 15 d. raštu Nr. 12SD-116 pareiškėjai atsakė, kad ji nepateikė papildomų duomenų ir dokumentų, patvirtinančių, jog pakartotinai būtų buvę tiriami vaiko ugdymosi poreikiai ar būtų atsiradę kitų naujų aplinkybių, nei buvo Skyriui pateikiant 2018 m. rugsėjo 10 d. atsakymą raštu Nr. 12SD-595 „Dėl nuotolinio mokymosi“. Skyrius minėtu raštu taip pat konstatavo, jog pareiškėja nevykdo (duomenys neskelbtini) PPT specialistų rekomendacijų, toliau vaiką ugdo nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu, vaikas gyvena izoliuotoje aplinkoje, nepakankamai bendrauja su bendraamžiais, kitais žmonėmis, šeimoje užfiksuoti rizikos veiksniai: tėvų hipergloba, pernelyg stipri kontrolė, netinkamų vaiko nuostatų formavimas. Todėl pakartotinai rekomendavo palaipsniui integruoti M. K. į bendrojo ugdymo mokyklą, mokyti vaiką naudojant įprastinius ugdymo metodus.

8. Pareiškėja, nesutikdama su Skyriaus atsisakymu išduoti rekomendaciją jos nepilnamečiui sūnui, 2019 m. vasario 19 d. pateikė skundą Tarnybos direktoriui, nurodydama, jog Skyriaus išvada dėl vaiko gyvenimo socialiai izoliuotoje aplinkoje nepagrįsta įrodymais, taip pat neaišku, kokiais kriterijais remiantis nustatyta, kad vaikas nepakankamai bendrauja su bendraamžiais. Pareiškėja skunde taip pat paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) PPT išvados yra priešingos nepriklausomų ekspertų viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Meda Project“ pateiktoms išvadoms ir rekomendacijoms, todėl būtina pakartotinai vertinti šias aplinkybes ir svarstyti klausimą dėl teigiamos rekomendacijos išdavimo leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą iš naujo. Tarnybos Sprendime nurodyta, kad pareiškėjos prašymas išduoti teigiamą rekomendaciją negali būti tenkinamas, kadangi Skyriaus specialistų apsilankymo šeimoje metu nenustatyta svarbių priežasčių, dėl kurių vaikas negalėtų integruotis į mokyklos socialinį gyvenimą, o VšĮ „Meda Project“ pažyma negali būti vertinama kaip išvada, nes tai nėra įstaiga, teikianti išvadas apie vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius, psichologines, asmenybės ir ugdymosi problemas bei padedanti jas išspręsti, surasti jam optimalią ugdymo vietą ir formą. Tarnybos Sprendimu pareiškėjai pasiūlyta kreiptis į ugdymosi įstaigą, kuri kompetentinga spręsti dėl vaiko nuotolinio mokymosi tikslingumo.

9. Pareiškėja, ginčydama Tarnybos Sprendimą, pateikė skundą Komisijai, teigdama, kad Tarnybos atsakymas yra formalus, paneigiantis vaiko interesus, prieštaringos išvados sudaro pagrindą pakartotinai vertinti vaiko ugdymosi poreikius ir svarstyti prašymą dėl rekomendacijos leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą išdavimo. Komisijos Sprendimu pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.

10. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, 8 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant šias nuostatas, ir atmetė pareiškėjos skundo argumentus, jog Tarnybos direktoriaus ir Komisijos sprendimai yra formalūs, priimti neatsižvelgus į visas ginčo aplinkybes. Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį, nustatė, jog sprendimai yra motyvuoti, argumentuoti ir pagrįsti teisės aktų normomis, nurodyta apskundimo tvarka, terminai ir pasirašyti įgaliotų pareigūnų. Iš ginčijamų sprendimų turinio suprantama, kokiu pagrindu ir motyvais priimti būtent tokie administraciniai aktai. Priimti sprendimai nesukėlė teisiškai neaiškios situacijos ir nesuvaržė pareiškėjos galimybės tinkamai apginti savo teises. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, laikėsi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytų viešojo administravimo principų. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja teismui neįrodė, kad teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimti ginčijami sprendimai, yra neteisėtas ar negaliojantis, bei nenurodė objektyvių priežasčių, dėl ko atsakovo ir Komisijos priimtus sprendimus laiko nepagrįstais. Pareiškėjos abstraktūs argumentai, kuriais ji grindžia sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą, teismo vertinimu, yra išimtinai pareiškėjos subjektyvi, gynybinė pozicija.

11. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad prieštaringos (duomenys neskelbtini) PPT ir VšĮ „Meda Project“ išvados sudaro pagrindą pakartotinai vertinti vaiko ugdymosi poreikius ir svarstyti prašymą išduoti rekomendaciją leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą, teismas rėmėsi Švietimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, kad VšĮ „Meda Project“ neturi teisės aktais jai suteiktų teisių vertinti mokinio specialiųjų ugdymo poreikių, taip pat nėra žinoma pažymą surašiusios specialistės kvalifikacija, pažyma nėra patvirtina parašu, byloje nustatyta, kad VšĮ „Meda Project“ vykdo neformalų švietimą, vykdo bei įgyvendina asmens bei šeimos emocinį intelektą lavinančias ir ugdančias inovatyvias bei prevencines, reabilitacines ir konsultacines programas ir projektus, todėl darė išvadą, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė vertinti VšĮ „Meda Project“ pažymą dėl pareiškėjos sūnaus nuotolinio mokymosi organizavimo.

12. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 straipsnio 8 dalimi, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-1049 patvirtinto Mokymosi pagal formaliojo švietimo programas formų ir mokymo organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), 11.2 punktu, pažymėjo, jog pareiškėjos siekiama gauti Skyriaus rekomendacija leisti taikyti nuotolinio mokymo proceso būdą jai neišduota remiantis Pažyma, kurios pagrindu M. K. nustatyti nedideli specialieji ugdymo poreikiai, rekomenduojant palaipsniui integruoti vaiką į bendrojo ugdymo mokyklą, parinkti tinkamą vietą klasėje, kartu skatinant kuo daugiau laiko praleisti su bendraamžiais. Kadangi pareiškėjos atveju nebuvo tenkinta nei viena iš Aprašo 11.2 punkte nustatytų sąlygų, teismas darė išvadą, jog M. K. pagrįstai nebuvo taikytas nuotolinio mokymosi organizavimo būdas.

III. 13. Pareiškėja V. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

14. Pareiškėja nurodo, kad teismas nagrinėjo bylą neišsiaiškinęs, kodėl liudytojai neatvyko į teismo posėdį, ar jiems buvo išsiųsti ir tinkamai įteikti pranešimai, todėl buvo pažeisti ABTĮ 78 straipsnyje įtvirtinti nagrinėjimo teisme betarpiškumo, žodiškumo ir nepertraukiamumo principai, pareiškėjos teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad jai nebuvo sudaryta galimybė pateikti klausimus atsakovui, kadangi jis neatvyko į teismo posėdį. Nesutikdama su, jos manymu, formalia ir nepagrįsta teismo išvada, kuria atmetami pareiškėjos argumentai dėl skundžiamų sprendimų formalumo, pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisės doktriną dėl tinkamo teismų sprendimų motyvavimo.

Pareiškėjos teigimu, skundžiami sprendimai yra formalūs, priešingi jos vaiko interesams. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Tarnybos Sprendime pažymėta, jog Tarnybos rekomendacija nėra būtina ugdymo įstaigai, tačiau ugdymo įstaiga aiškiai nurodo, jog rekomendacija yra būtina. Pareiškėja daro išvadą, kad, esant tokiam institucijų nebendradarbiavimui, kenčia vaikas ir visa šeima. Pareiškėja, remdamasi Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi, nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, jog yra visos galimybės sūnui mokytis nuotoliniu būdu, be to, jos vyresnis sūnus baigė vidurinę mokyklą nuotoliniu būdu.

Pareiškėjos manymu, teismas neįsigilino į nuotolinio mokymosi principą, todėl nepagrįstai rėmėsi atsakovo argumentais dėl teigiamos rekomendacijos neišdavimo priežasčių. Pareiškėjos manymu, Tarnyba turėjo nustatyti, ar nėra priežasčių, dėl kurių vaikas negalėtų rinktis nuotolinio mokymo formos, pvz., nesudarytos sąlygos vaikui mokytis, blogi mokymosi rezultatai, smurtavimas ar alkoholio vartojimas šeimoje. Pareiškėja pabrėžia, kad Tarnyba negali kliudyti pasinaudoti jos teise parinkti vaikui mokymosi būdą, jei yra visos sąlygos jam įgyvendinti.

Byloje nėra aplinkybių, patvirtinančių, kad vaikui nėra sudarytos sąlygos mokytis nuotoliniu būdu. Priešingai, pats vaikas Tarnybos specialistams nurodė norintis mokytis tokiu būdu. Pareiškėjos manymu, teismas netinkamai aiškina Aprašo 11.2 punktą, kadangi pagal Aprašą nuotolinio mokymosi būdą galima rinktis ir specialių poreikių neturintiems vaikams. Pareiškėjos manymu, Tarnybos argumentas dėl socializacijos nėra pakankamas, kadangi mokyklos lankymas negali būti vienintelė ir absoliuti socializacijos užtikrinimo priemonė.

15. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo manymu, teismo sprendimas yra išsamus ir objektyviai pagrįstas. Atsakovas laikosi savo pozicijos ir argumentų, išdėstytų atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus 2019 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. S-937, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas išduoti teigiamą rekomendaciją dėl M. K. nuotolinio mokymosi gyvenant Lietuvoje, ir Komisijos 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 21R-337(AG-272/03-2019), kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl Tarnybos Sprendimo panaikinimo, teisėtumo bei pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo bei Aprašo nuostatas, jį atmetė. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

18. Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nemotyvavo savo prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Įvertinusi administracinės bylos medžiagą, be kita ko, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka.

19. Pirmosios instancijos teismo posėdžio įrašas patvirtina, kad, nors teismo posėdyje nedalyvavo atsakovo atstovas, pareiškėja neprieštaravo, jog byla būtų nagrinėjama jam nedalyvaujant. Taip pat nereiškė jokių papildomų prašymų šaukti liudytojus, todėl kritiškai vertintini pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl apribotos galimybės užduoti klausimus kitai proceso šaliai bei liudytojų apklausos. Pažymėtina, kad byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, pareiškėjos paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į aptartą, teisėjų kolegija bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

22. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (ginčui aktuali nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. galiojusi redakcija) 4 straipsnio 1 punkte įtvirtintas geriausių vaiko interesų prioriteto principas, kuriuo privalo vadovautis tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Pagal šį principą, priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais. Vaiko interesų principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, siekiant nustatyti, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, nurodant, kad vaiko interesai buvo išnagrinėti ir kad į juos atsižvelgta pirmiausia. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą. Geriausių vaiko interesų principą įtvirtina ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurios 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.

23. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (ginčui aktuali nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. balandžio 20 d. galiojusi redakcija) 8 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgdami į vaiko amžių ir jo išsilavinimo lygį, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę parinkti švietimo įstaigą ir (ar) mokymosi formą. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 2 straipsnio 16 punkte apibrėžta mokymosi formos sąvoka, nurodant, kad tai yra švietimo teikėjo siūlomas ir asmens pasirinktas mokymosi organizavimo būdas. Mokymosi pagal bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas formas ir mokymo organizavimą pagal šias formas reglamentuoja Aprašas, kurio 6.3 punkte įtvirtintas nuotolinis mokymo proceso organizavimo būdas. Aprašo 11.2 punkte įtvirtinta, kad nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu (grupinio mokymosi forma) mokomi 7–18 metų (iki 21 metų – turintys specialiųjų ugdymosi poreikių) mokiniai pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas laikinai išvykę į užsienį, taip pat mokiniai pagal savivaldybių administracijų vaiko teisių apsaugos padalinių rekomendaciją. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl pastarosios nagrinėjamai bylai aktualios Aprašo 11.2 punkte nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2016 m. vasario 25 d. rašte Nr. SR-758 Tarnybai nurodyta, jog Vaiko teisių apsaugos skyrius galėtų rekomenduoti mokyti vaikus pagal pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas nuotoliniu mokymo proceso organizavimo būdu, tuo atveju, jei: 1) vaiko tėvams (globėjams, rūpintojams), vaikui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymu, skirtos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės; 2) jei vaiko mokymasis kitais mokymo proceso organizavimo būdais pažeistų jo teises ir geriausius interesus.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 22, 23 punktuose išdėstytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde akcentuojama teisė parinkti savo vaikui mokymosi būdą nėra absoliuti. Pareiškėjos prašoma pateikti rekomendacija turi būti teikiama kiekvieną kartą atskirai įvertinus ir nustačius ne tik pareiškėjos nurodomas aplinkybes dėl materialių sąlygų mokymuisi sudarymo, alkoholio vartojimo šeimoje, smurto atvejų ir pan., tačiau tokias išimtinio pobūdžio individualias aplinkybes, kurioms esant, vaiko mokymasis kitais nei nuotolinis mokymo proceso organizavimo būdas, pažeistų jo teises ir geriausius interesus.

25. Kaip matyti iš ginčijamo Tarnybos Sprendimo, nagrinėjamu atveju atsakovas išsamiai išnagrinėjo Vaiko teisių apsaugos skyriaus nustatytas aplinkybes, kurioms esant pagrįstai buvo atsisakyta išduoti pareiškėjos prašomą rekomendaciją. Atkreiptinas dėmesys, kad Švietimo ir mokslo ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. ISAK-1880 patvirtintų Savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos pavyzdinių nuostatų III dalyje nustatytos pagrindinės šios institucijos funkcijos, be kita ko, ir siūlyti ugdymo formą, būdus ir metodus (šių nuostatų 11 p.). Todėl Tarnyba, nagrinėdama pareiškėjos skundą, pagrįstai teikė prioritetą būtent (duomenys neskelbtini) PPT išduotoje Pažymoje išdėstytai trijų specialisčių (logopedės, psichologės ir specialiosios pedagogės logopedės) informacijai bei rekomendacijoms ir nevertino pareiškėjos pateiktos VšĮ „Meda Project“ pažymos, kadangi VšĮ „Meda Project“ teisės aktais nėra suteikta funkcija teikti tokius siūlymus dėl ugdymo būdo.

26. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Tarnybos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja apeliacinį skundą dėl Komisijos Sprendimo neteisėtumo iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos ir jos skunde pirmosios instancijos teismui, ir dėl kurių jau buvo pasisakyta skundžiamame teismo sprendime, t. y. jos buvo įvertintos kaip nepaneigiančios Komisijos Sprendime padarytų išvadų teisingumo ir pagrįstumo. Iš Komisijos Sprendimo matyti, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjos skundą, nustatė ir atsižvelgė į visas reikšmingas faktines aplinkybes, išsamiai pasisakė dėl pačios VšĮ „Meda Project“ kompetencijos ir pareiškėjos prašomos vadovautis šios įstaigos išduotos pažymos svarba, vertinant Tarnybos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Komisija Sprendime pareiškėjai taip pat nurodė, kad ji, nesutikdama su Pažymoje padaryta išvada, turi teisę kreiptis į Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro Ginčytinų atvejų vertinimo komisiją, kuri priimtų sprendimą dėl ginčytino atvejo įvertinimo išvados pagrįstumo. Įvertinus Komisijos Sprendimo turinį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad Komisijos Sprendimas yra motyvuotas, argumentuotas ir pagrįstas teisės aktų normomis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo reikalavimo panaikinti Komisijos Sprendimą.

28. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepateikė faktais ir teise pagrįstų argumentų, o apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo ginčo situaciją vertinti kitaip, nei tai atliko Tarnyba, Komisija ir pirmosios instancijos teismas.

29. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė