2019-07-17 Nr. AB-14539-3-61-3-01722-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-636-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01722-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės merui dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius kreipėsi į teismą prašymu, kuriuo prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės mero 2016 m. gruodžio 30 d. potvarkiu Nr. 22-312 „Dėl biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymo patvirtinimo“ (toliau – ir Potvarkis) patvirtinto biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija) direktoriaus pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalis, kuria Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriui numatytas specialus reikalavimas dėl gebėjimo važiuoti dviračiu, atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 dalį, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir LGĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o pripažinus prieštaraujančiu – laikyti jį panaikintu.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. sausio 4 d. buvo gautas skundas dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu darbo santykių srityje (toliau – ir skundas), kuriame buvo nurodyta, jog 2016 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje www.vilnius.lt paskelbtas darbo skelbimas Direkcijos direktoriaus pareigoms užimti. Jame kaip vienas iš reikalavimų kandidatams nurodytas gebėjimas važiuoti dviračiu. Skundą pateikęs asmuo nurodė, jog asmeniui su judėjimo, regos ar kita negalia, dėl kurios jis negali važiuoti dviračiu, minėtas darbo skelbimo reikalavimas apriboja galimybę užimti siūlomas pareigas. Atliekant skundo tyrimą nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės meras (toliau – ir Meras) Potvarkiu patvirtino Direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymą (toliau – ir Pareigybės aprašymas), kurio 5.8 punkte numatytas Direkcijos direktoriui keliamas specialusis reikalavimas – gebėti važiuoti dviračiu. Šis specialusis reikalavimas buvo nurodytas ir darbo skelbime.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Pareigybės aprašyme nėra numatyta jokių išlygų dėl alternatyvų dviračiui, t. y. kitų ekologiškų transporto priemonių, kurių pagalba (ar be jų) asmenys (taip pat ir su negalia) gali judėti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijose. Pareigybės aprašyme Direkcijos direktoriui numatytos vadovavimo funkcijos, organizuojant aplinkosauginę ir kitą įstaigos veiklą, todėl specialusis reikalavimas dėl gebėjimo važiuoti dviračiu negali būti siejamas su tiesioginių pareiginių funkcijų vykdymu ar su darbuotojo dalykinėmis savybėmis. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas konstatavo, jog šis reikalavimas yra perteklinis, nepagrįstas ir sukuriantis faktinius naudojimosi teisėmis apribojimus, be to, pripažino, kad Meras nesilaikė draudimo, numatyto LGĮ 11 straipsnyje, bei tokiu būdu netiesiogiai diskriminavo skundą pateikusį asmenį dėl jo negalios.

4. Pareiškėjas pabrėžė, jog pagal DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą darbo santykiams reglamentuoti taikomas darbo teisės subjektų lygybės principas, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog darbo teisės gali būti apribotos tik įstatymu ar teismo sprendimu, jeigu tokie apribojimai yra būtini siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą, teises ir teisėtus interesus. Pareigybės aprašymo 5.8 punkte numatytas apribojimas užimti Direkcijos direktoriaus pareigas asmenims, kurie negali važiuoti dviračiu, nėra grindžiamas įstatymu ar teismo sprendimu, jis nėra būtinas siekiant apsaugoti viešąją tvarką, visuomenės moralės principus, visuomenės narių sveikatą, gyvybę, turtą, teises ir teisėtus interesus, dėl to laikytinas pažeidžiančiu darbo teisės subjektų lygybės principą. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras nepateikė objektyvių duomenų, pateisinančių specialiojo reikalavimo dėl gebėjimo važiuoti dviračiu taikymą Direkcijos direktoriui, ar asmenims, siekiantiems šias pareigas užimti.

5. Lygių galimybių kontrolierius, atlikęs skundo tyrimą ir 2017 m. kovo 2 d. priėmęs sprendimą, 2017 m. kovo 7 d. kreipėsi į Merą, siūlydamas panaikinti Potvarkiu patvirtinto Direkcijos direktoriaus Pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalį, numatančią specialųjį reikalavimą Direkcijos direktoriui gebėti važiuoti dviračiu. Į šį siūlymą jam buvo atsakyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) 2017 m. kovo 22 d. raštu, kuriame nurodyta, jog teisinio pagrindo keisti Pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalies, numatančios Direkcijos direktoriui minėtą specialųjį reikalavimą, nėra.

6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, o konstatavus, kad pareiškėjas yra praleidęs prašymo padavimo terminą – bylą nutraukti.

7. Atsakovo teigimu, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus Mero Potvarkis negali būti laikomas norminiu teisės aktu. Potvarkis buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 20 straipsnio 2 dalies 16 punktu, todėl šiuo atveju Meras veikė kaip įstatymo numatytas subjektas, tvirtinantis biudžetinių įstaigų, kurių steigėja yra Vilniaus miesto savivaldybė, vadovų pareigybių aprašymus. Atsakovas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kurioje pripažįstama, kad institucijų priimti įsakymai dėl atitinkamų valstybės tarnautojų pareigybių tvirtinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) prasme pagal savo esmę, subjektų ratą, privalomumą labiau atitinka vidaus administravimo aktą.

8. Atsakovo vertinimu, nors Mero Potvarkis priimtas ne dėl valstybės tarnautojo, tačiau savo prasme atitinka vidaus administravimo akto sąvoką, jis nelaikytinas norminiu aktu, dėl ko pareiškėjo prašymas nepatenka į ABTĮ II skyriaus Pirmo skirsnio reguliavimo sritį, ir vien dėl šios priežasties turi būti atmestas. Atsižvelgiant į tai, jog Mero Potvarkis yra ne norminis, o vidaus administravimo teisės aktas, atsakovo manymu, pareiškėjas yra praleidęs jo apskundimo terminą, todėl administracinė byla turėtų būti nutraukta pagal ABTĮ 103 straipsnio 8 punktą.

9. Atsakovas nesutiko, kad Mero Potvarkiu patvirtintame Pareigybės aprašyme ir darbo skelbime įtvirtintas reikalavimas Direkcijos direktoriui dėl gebėjimo važiuoti dviračiu yra diskriminacinio pobūdžio, pažeidžiantis judėjimo negalią turinčių asmenų teises ar prieštaraujantis LGĮ nuostatoms. Atsakovas, išvardindamas, kokias vadovavimo, organizacinės ir kitas funkcijas pagal Pareigybės aprašymo 6.1–6.3 punktus ir 6.19 punktą vykdo Direkcijos direktorius, pažymėjo, kad nepagrįsta Lygių galimybių kontrolieriaus išvada, jog pagal Potvarkiu patvirtintą Pareigybės aprašymą Direkcijos direktoriui nėra numatyta Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijos priežiūros dėl galimų gamtosauginių pažeidimų jose vykdymo funkcija, dėl ko Pareigybės aprašyme ir darbo skelbime įtvirtintas reikalavimas gebėjimas važiuoti dviračiu negali būti siejamas su jo pareiginių funkcijų vykdymu.

Teigė, jog reikalavimas Direkcijos direktoriui gebėti važiuoti dviračiu yra viena iš priemonių, padedančių tinkamai vykdyti paminėtas bei kitas Pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas ir yra nustatytas atsižvelgiant į būtinybę šios įstaigos vadovui valdyti didelę bei skirtingo reljefo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritoriją, organizuoti joje aplinkosauginę, mokslinę, pažintinę-rekreacinę ir edukacinę veiklą, be to, įstaigos vadovui taip pat ypatingai svarbu pastebėti ir informuoti Administracijos direktorių ir jo pavaduotojus, jei parkuose atsiranda galimi Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyti gamtosauginiai pažeidimai.

Mobilumas ir gebėjimas važiuoti dviračiu Direkcijos direktoriui yra objektyvus ir būtinas reikalavimas tinkamam tiesioginių funkcijų vykdymui užtikrinti ir jokiu būdu nėra diskriminacinio pobūdžio, o gebėjimas naudotis šia transporto priemone ypač svarbus ir reikalingas siekiant užtikrinti galimybę įstaigos vadovui visapusiškai vykdyti Pareigybės aprašyme numatytas funkcijas. Pažymėjo, kad Direkcija didelį dėmesį skiria Pavilnių ir Verkių regioninių parkų gamtos bei kultūros vertybių propagavimui, pristatymui visuomenei, o kadangi bene populiariausia ir mėgstamiausia parkų pažinimo forma yra pažintinis turizmas pėsčiomis ir dviračiais, Direkcijos vadovo pavyzdys naudojantis šia ekologiška transporto priemone ne tik užtikrintų tinkamą tiesioginių funkcijų vykdymą, bet ir formuotų teigiamą šios įstaigos įvaizdį bei skatintų aktyvų pažintinį parkų turizmą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų teritorijoje.

10. Atsakovo teigimu, nors Pareigybės aprašyme ir nurodytas reikalavimas gebėti važiuoti dviračiu, tačiau tai nereiškia, jog ši priemonė negali būti keičiama kitomis transporto priemonėmis (motoriniu dviračiu, triračiu dviračiu), kuria gali judėti ir negalią turintis asmuo, arba kuri konkrečiai pritaikyta asmeniui su negalia. Atsakovas paaiškino, kad konkursas į Direkcijos direktoriaus pareigas buvo organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 301 patvirtintu „Konkursų pareigoms, įtrauktoms į konkursinių pareigų sąrašą, organizavimo tvarkos aprašu“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 40-102 patvirtintais „Viešo konkurso Vilniaus miesto savivaldybės įmonių, savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų įstaigų ir viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų pareigoms eiti nuostatais“ (toliau – ir Nuostatai). Prašymus dalyvauti konkurse galėjo paduoti visi konkurse į nurodytą darbo vietą norintys dalyvauti asmenys, nes tik pasibaigus pretendentų dokumentų priėmimo terminui, vadovaujantis Nuostatų 12 punktu, buvo tikrinami pateikti dokumentai ir pretendento anketoje pažymas jo atitikimas (neatitikimas) kvalifikaciniams reikalavimams. Tam pretendentui, kuris atitinka konkurso skelbime nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, išsiunčiamas pranešimas apie dalyvavimą pretendentų atrankoje, o tam, kuris neatitinka reikalavimų – motyvuotas pranešimas, kuriame nurodoma, dėl ko dalyvauti pretendentų atrankoje neleidžiama. Atkreipė dėmesį, kad asmuo, kurio skundo pagrindu Lygių galimybių kontrolierius atliko tyrimą dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu, skunde nurodė, jog ketino dalyvauti minėtame konkurse, bet jame dėl numatyto reikalavimo gebėti važiuoti dviračiu dalyvauti negalėjo dėl jam nustatyto neįgalumo, todėl prašymo dalyvauti konkurse neteikė. Kadangi šis asmuo noro dalyvauti konkurse teisės aktų nustatyta tvarka neišreiškė, atsakovo vertinimu, jo argumentai dėl negalėjimo dalyvauti konkurse yra visiškai nepagrįsti.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas atsakovo argumentus, kad Mero Potvarkis, kuriuo patvirtintas Pareigybės aprašymas, labiau atitinka vidaus administravimo aktą, o ne norminį administracinį aktą, todėl negali būti tiriamas pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalies nuostatas, atmetė kaip nepagrįstus, pažymėdamas, jog nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi atsakovo cituojamomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I(1)-1/2007 ir 2011 m. balandžio mėn. 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-556-960-11, nes nesutampa šiomis nutartimis išspręstų ginčų ir šioje byloje nagrinėjamo ginčo ratio decidendi (liet. argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas).

13. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Mero Potvarkis dėl Pareigybės aprašymo patvirtinimo yra priimtas viešojo administravimo subjekto, jam įgyvendinant VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 16 punkte suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus, tai yra tiesiogiai realizuojant valstybės valią, o jame įtvirtintos privalomos taisyklės (Direkcijos direktoriaus pareigybės charakteristika, reikalavimai asmeniui, einančiam šias pareigas, jo funkcijos, teisės, atsakomybė ir atskaitomybė) yra skirtos individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei ir yra visuotinai privalomos tam tikrų visuomeninių santykių (asmenų, siekiančių užimti Direkcijos direktoriaus pareigas) dalyviams, o ne skirtas konkrečiam subjektui ar techniškai įgyvendinti atitinkamus santykius reglamentuojančias darbo / tarnybos įstatymo nuostatas. Potvarkiu patvirtintas Pareigybės aprašymas įtvirtina bendro, abstraktaus ir neindividualizuoto pobūdžio reikalavimus asmenims, siekiantiems užimti Direkcijos direktoriaus pareigas, be to, yra orientuotas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad Mero Potvarkis, kuriuo patvirtintas Direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymas, laikytinas norminiu administraciniu aktu.

14. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad Potvarkis nelaikytinas vidaus administravimo aktu, atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentai, jog pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 29 straipsnyje įtvirtintą šio akto apskundimo terminą.

15. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar Lygių galimybių kontrolieriui vykdant jam, kaip centriniam viešojo administravimo subjektui, įstatymu suteiktas atitinkamas viešojo administravimo funkcijas, atliekant skundo tyrimą ir priimant atitinkamą sprendimą (administracinį aktą), suteikiantį teisę kreiptis į administracinį teismą dėl administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo ištyrimo, buvo laikytasi teisės aktuose nustatytos tvarkos, nustatė, kad Lygių galimybių kontrolierius atliko tyrimą pagal Tarnyboje 2017 m. sausio 4 d. gautą pareiškėjo skundą ir 2017 m. vasario 5 d. gautą skundo papildymą dėl galimos diskriminacijos negalios pagrindu darbo santykių srityje, t. y. dėl keliamo reikalavimo gebėti važiuoti dviračiu Direkcijos direktoriaus pareigoms užimti. 2017 m. kovo 2 d. sprendimu Lygių galimybių kontrolierius nusprendė kreiptis į Merą ir siūlyti panaikinti Potvarkiu Direkcijos direktoriaus Pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalį, numatančią Direkcijos direktoriui gebėti važiuoti dviračiu.

Taigi atlikęs tyrimą, Lygių galimybių kontrolierius priėmė sprendimą, numatytą LGĮ 29 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Praėjus dviems mėnesiams po to, kai buvo gautas Savivaldybės administracijos 2017 m. kovo 22 d. raštas, kuriame buvo pranešta, jog ši nemato teisinio pagrindo keisti Pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalį ir panaikinti ginčijamą reikalavimą gebėti važiuoti dviračiu, Lygių galimybių kontrolierius kreipėsi į teismą su pareiškimu ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumą, t. y. ar Potvarkiu patvirtinto Direkcijos direktoriaus Pareigybės aprašymo 5.8 punktas ta dalimi, kuria Direkcijos direktoriui numatytas specialus reikalavimas dėl gebėjimo važiuoti dviračiu, atitinka DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 dalį, LGĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad pagal LGĮ 29 straipsnio 2 dalies 8 punktą Lygių galimybių kontrolieriui suteikta teisė priimti sprendimą dėl kreipimosi į teismą ištirti norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą tik dėl jo atitikties dviems įstatymams – LGĮ ar Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo (toliau – ir MVLGĮ) nuostatoms, o kreipimosi galimybė dėl atitiktiems kitiems įstatymams (šiuo atveju – DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui ir 2 daliai) nėra numatyta. Tuo atveju, jei skundo tyrimo metu Lygių galimybių kontrolieriui būtų iškilę abejonės dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo, jis turėjo teisę priimti sprendimą dėl kreipimosi į teismą dėl tokio akto atitikimo LGĮ ar MVLGĮ, tačiau priėmė kitokio pobūdžio sprendimą, t. y. numatytą LGĮ 29 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuris savivaldybės administravimo subjektui jo neįvykdžius suteikia jam teisę iniciuoti teisminį procesą dėl šio subjekto neveikimo, tačiau teismui tokio pobūdžio reikalavimas (įpareigoti vykdyti sprendime nurodytus veiksmus) nebuvo reiškiamas.

16. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su atitinkamų procedūrinių veiksmų atlikimu, bei taikytinas teisinis reguliavimas, sudaro pagrindą spręsti, jog Lygių galimybių kontrolierius, atlikęs skundo tyrimą ir nepriėmęs LGĮ 2 dalies 8 punkte numatyto sprendimo dėl kreipimosi į teismą su abstrakčiu pareiškimu dėl norminio administracinio akto ištyrimo, nesilaikė įstatyme nustatytos tvarkos, kurią įgyvendinant jam pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį suteikta teisė kreiptis į teismą. Teismas pripažino, kad tokios teisės Lygių galimybių kontrolierius neįgijo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

17. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 17 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-722/2012 pateiktais išaiškinimais, jog Vyriausybės atstovui iki kreipiantis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą nėra privaloma prieš tai kreiptis į šį subjektą su motyvuotu teikimu siūlyti šį aktą priėmusiam subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės veiklos įstatymo (toliau – ir SAVĮ) 5 straipsnio 1 dalis, kadangi Vyriausybės atstovui, įgyvendinančiam įstatymo jam suteiktus įgaliojimus, yra suteikiami iš esmės platesni įgaliojimai, kurie apibrėžti kitame įstatyme (SAVĮ), kurio 4 straipsnio 5 dalis nenumato reikalavimo Vyriausybės atstovui pareigos prieš kreipiantis į teismą dėl norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumo dėl to atlikti tyrimą ir priimti atskirą sprendimą, nes jam tiesiogiai suteikta teisė atlikti tiek savivaldybės administravimo subjektų jau priimtų teisės aktų, tiek išankstinė rengiamų teisės aktų projektų priežiūrą, kurios dalykas – ar laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdomi Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimai.

III. 18. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismo išvada dėl Lygių galimybių kontrolieriaus neturėjimo teisės kreiptis į teismą yra nesuderinama su ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu principu, garantuojančiu kiekvienam suinteresuotam subjektui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pažymi, kad Tarnyba prašymu kreipėsi į teismą dėl įstatymų saugomų interesų apsaugos, o tokiam kreipimuisi galioja ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje, o ne LGĮ nustatyta tvarka.

20. Pareiškėjo teigimu, teismas skundžiamame sprendime klaidingai konstatavo, kad Lygių galimybių kontrolierius turėjo teisę kreiptis į teismą, prašydamas įpareigoti vykdyti sprendime Nr. (17)SN-4)SP-22) nurodytus veiksmus, tačiau šia teise nepasinaudojo. Akcentuoja, kad sprendimu Nr. (17)SN-4)SP-22, vadovaujantis LGĮ 29 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Vilniaus miesto merui siūloma panaikinti Potvarkiu patvirtinto Pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalį, numatančią reikalavimą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriui gebėti važiuoti dviračiu, t. y. sprendime Nr. (17)SN-4)SP-22 yra pateiktas rekomendacinio pobūdžio siūlymas, kuris nėra privalomas atsakovui ir nesukelia jam teisinių pasekmių Tokio pobūdžio Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimas nėra savarankiškas administracinis aktas, lemiantis atsakovo (arba kito proceso dalyvio) teises ar įstatymų saugomus interesus ir negali būti ginčo dalykas administraciniame teisme. Kadangi rekomendacinio pobūdžio Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimai nėra skundžiami teismui ABTĮ nustatyta tvarka, pareiškėjas mano, kad jis taip pat neturi teisinio pagrindo prašyti teismo įpareigoti vykdyti jo rekomendacinio pobūdžio sprendimuose nurodytus veiksmus.

21. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis LGĮ 1 straipsnio 2 dalimi, 14 straipsnio 1 dalimi ir MVLGĮ 19 straipsnio 1 dalimi Tarnybai suteikti įgaliojimai vykdyti LGĮ bei MVLGĮ vykdymo priežiūrą. Atlikusi tyrimą, sprendime Nr. (17)SN-4)SP-22 Tarnyba konstatavo LGĮ pažeidimą. Kadangi tik teismui suteikta teisė vertinti Pareigybės aprašymo 5.8 punkto atitiktį DK 2 straipsnio 1 dalies bei 26 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 6 punkto nuostatuose numatytiems reikalavimams, mano, jog pagrįstai prašė teismo tokį įvertinimą atlikti.

22. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės meras atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad Lygių galimybių kontrolieriaus teisė kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, nėra absoliuti, kaip tai aiškina pareiškėjas, kadangi Lygių galimybių kontrolieriaus veiklos teisinius padarinius ir įgaliojimus, taip pat skundų pateikimą ir tyrimą reglamentuoja LGĮ. Pažymi, kad kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tyrimo metu ar atlikus tyrimą Lygių galimybių kontrolierius gali priimti tik vieną iš išvardintų alternatyvių sprendimų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šiuo konkrečiu atveju, Lygių galimybių kontrolierius priėmė LGĮ 29 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą sprendimą, t. y. nusprendė kreiptis į Merą ir siūlyti panaikinti Potvarkiu Direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalį, numatančią Direkcijos direktoriui gebėti važiuoti dviračiu. Lygių galimybių kontrolierius teisę kreiptis į administracinį teismą, prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis), religinės bendruomenės ir bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos arba asociacijos priimtas bendro pobūdžio aktas atitinka šį LGĮ ar MVLGĮ, įgyja tik tuomet, kai tyrimo metu ar atlikęs tyrimą priima LGĮ 29 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintą sprendimą.

24. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai sprendė, kad Lygių galimybių kontrolierius, atlikęs skundo tyrimą ir nepriėmęs LGĮ 2 dalies 8 punkte numatyto sprendimo dėl kreipimosi į teismą su abstrakčiu pareiškimu dėl norminio administracinio akto ištyrimo, nesilaikė įstatyme nustatytos tvarkos, kurią įgyvendinant jam pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį suteikta teisė kreiptis į teismą, todėl pripažino, jog tokios teisės jis neįgijo.

25. Atsakovas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lygių galimybių kontrolierius neturi teisės kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto ar jo dalies atitikties nei DK, nei jokiam kitam įstatymui, išskyrus LGĮ ir MVLGĮ.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lygių galimybių kontrolieriaus prašymo ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės mero 2016 m. gruodžio 30 d. potvarkiu Nr. 22-312 „Dėl biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymo patvirtinimo“ patvirtinto biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (direktoriaus pareigybės aprašymo 5.8 punkto dalis, kuria Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriui numatytas specialus reikalavimas dėl gebėjimo važiuoti dviračiu, atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2 dalį, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė, nes konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nesilaikydamas Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo nustatytos tvarkos, t.y. pareiškėjas nėra priėmęs LR Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje 8 punkte numatyto sprendimo su pareiškimu kreiptis į administracinį teismą.

28. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus bei susiklosčiusius teisinius santykius, su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais bei padarytomis išvadomis nesutinka.

29. LR Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje yra numatyti aštuoni galimi sprendimai (jų rūšys), kuriuos pareiškėjas gali priimti atlikdamas tyrimą ar jį pabaigęs. Šioje straipsnio dalyje naudojama formuluotė „lygių galimybių kontrolierius priima vieną iš šių sprendimų“ kolegijos vertinimu neatima iš pareiškėjo galimybės vieno ir to pačio tyrimo išdavoje priimti ne vieną iš 29 straipsnio 2 dalyje numatytų sprendimų, jeigu tyrimo eigoje nustatomi tokiems sprendimams priimti būtini pagrindai. Priešingu atveju minėtos normos aiškinimas būtų logiškai ydingas, nes yra visiškai tikėtina, kad tyrimo metu gali būti nustatomi pagrindai taikyti ne vieną poveikio priemonę, t.y. nustatomi pagrindai priimti Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatytą ne vieną sprendimą.

30. Teismo kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia teisinė situacija, kai pareiškėjas turėjo pagrindą priimti dviejų iš įstatyme numatytų rūšių sprendimus, t.y. Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktuose numatytus sprendimus.

31. Ginčo dėl to, kad pareiškėjas priėmė Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą sprendimą, byloje nėra. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nėra priėmęs Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto sprendimo kreiptis su prašymu į administracinį teismą.

32. Visiškai formaliai vertinant byloje esamą situaciją būtų galima sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas yra vienasmenis viešojo administravimo organas, kuris sprendžia jo kompetencijai priskirtus klausimus ir atsako už Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai nustatytų veiklos tikslų pasiekimą, veiklos planavimą ir organizavimą, funkcijų atlikimą (Lygių galimybių įstatymo 16 straipsnis). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, apibrėždama lygių galimybių kontrolieriaus sprendimo formą, nenustato griežtos tokio sprendimo formos ir tik pateikia bendrus tokiam sprendimui keliamus reikalavimus – sprendime nurodoma tyrimo metu nustatytos aplinkybės, esantys įrodymai ir veiksmų (neveikimo), administracinio akto arba sprendimo teisinis įvertinimas, sprendimą pasirašo lygių galimybių kontrolierius. Dėl nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo kolegija vertina, jog šiuo konkrečių atveju pareiškėjo pateiktas prašymas teismui dėl norminio administracinio akto ištyrimo vertintinas kartu kaip ir pareiškėjo sprendimas, priimtas Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

33. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai aiškino ir taikė Lygių galimybių įstatymo nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikintinas. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas bylos iš esmės nenagrinėjo, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

34. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pritaria ir sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog Vilniaus miesto savivaldybės mero 2016 m. gruodžio 30 d. potvarkiu Nr. 22-312 „Dėl biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymo patvirtinimo“ patvirtintas biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos direktoriaus pareigybės aprašymas yra norminis administracinis aktas, taip pat, kad Lygių galimybių įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 8 punktas nesuteikia teisės pareiškėjui su pareiškimu kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka Darbo kodekso normas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 147 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Arūnas Sutkevičius