2020-10-28 Nr. AB-20275-3-61-3-00669-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2125-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00669-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. Y. (H. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. Y. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. Y. (H. Y.) (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2019 m. sausio 15 d. jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Pareiškėjui turėjo priklausyti 8 valandos pasivaikščiojimo per dieną, tačiau jam tekdavo tik 1,5 valandos. Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens, todėl nebūdavo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Lukiškių TI-K nėra įrengtų vandens šildymo sistemų, vykstant remonto darbams nėra užtikrintos galimybės nusiprausti kitur. Lukiškių TI-K kameros neatitinka higienos normų reikalavimų: nėra ventiliacijos, kamerose drėgna, čiužiniai pūva, veisiasi parazitai, oras nešvarus, trūko gryno oro. Kamerose nėra užtikrinamas tinkamas apšvietimas, natūralus apšvietimas labai silpnas, o dirbtinis apšvietimas per stiprus.

2.2. Karantino metu, nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2018 m. kovo 9 d., nebuvo jokių užsiėmimų. Vasaros metu nebeteikiami platesni užimtumai, t. y. nebevedama į kompiuterinės raštingumo programas, į šachmatų būrelį, biblijos valandėlę, nebevyksta jokie renginiai. Į bažnyčią vedama tik kartą per mėnesį paskutinį antradienį l–2 valandas, į bendravimo kambarį vedama vidutiniškai kartą per savaitę arba du kartus per savaitę po 1 valandą į sporto salę.

2.3. Pareiškėjas dėl nurodytų pažeidimų patyrė neigiamus išgyvenimus, stiprų diskomfortą jausmą, emocinį pažeminimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 30 000 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitarinis mazgas negali būti visiškai atitvertas nuo kameros, kadangi priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę. Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o higienos normos kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausme atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės yra patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pasivaikščiojimai organizuojami vadovaujantis BVK 103 straipsnio nustatyta tvarka bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 21–22 punktais.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio laisvo kameros ploto, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis (kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortele), pagal kuriuos pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2019 m. sausio 15 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) kamerose Nr. 125, Nr. 177, Nr. 185, Nr. 152, Nr. 365, Nr. 366, Nr. 223 nepažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintos minimalios gyvenamojo ploto normos.

6. Dėl pareiškėjo nurodyto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo teismas nurodė, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K administracija tam tikrose kamerose įrengė sanitarinių mazgų patalpas kaip atskiras kabinas su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose nebuvo laikomas. Teismas vertino, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, todėl pripažino, jog visą ginčo laikotarpį (402 paras) buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, dėl ko šiuo aspektu konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams (nėra ventiliacijos, drėgna, pūva čiužiniai, veisiasi parazitai, nešvarus oras, trūko gryno oro, netinkamas dirbtinis ir natūralus apšvietimas) teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), 12, 14–17 punktais, Taisyklių 14.3 punktu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 23 d., 2018 m. rugpjūčio 16 d. patikrinimų aktai.

8. Teismas darė išvadą, kad tam tikrais laikotarpiais, tam tikrose kamerose pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nustatyti nežymūs higienos normų neatitikimai, tačiau tokie pažeidimai niekaip negalėjo sukelti pareiškėjui itin didelių neigiamų išgyvenimų, kurie turėtų būti kompensuojami priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Pavyzdžiui, kameroje Nr. 152, kurioje buvo nustatyta nepakankama dirbtinė apšvieta ir oro judėjimo greitis, pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. gegužės 9 d. iki 2018 m. liepos 4 d.; kameroje Nr. 125 ir Nr. 366 – pareiškėjas buvo laikomas tik po vieną parą, šie neatitikimai juos nustačius buvo nedelsiant pašalinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie būtų sukėlę tokį kentėjimo lygį, kuris galėtų būti įvertintas priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, apšvietimo, pelėsio ir parazitų kamerose yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė savo teiginius, jų nesukonkretindamas ir pagrįstai neįrodė, jog būtent dėl to jam kilo neturtinė žala.

9. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad jam turi priklausyti 8 valandos pasivaikščiojimo per dieną, kadangi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 punkte nustatytas 8 valandų terminas yra taikomas ne pasivaikščiojimui gryname ore, o įvairiai veiklai kalinimo metu. Be to, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 48 punkte nustatyta, jog 1 valandos per dieną pasivaikščiojimas yra pakankamas. Byloje pateikti duomenys ir pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo suteikiamas 1,5 valandos trukmės pasivaikščiojimas, kaip tai numato teisinis reglamentavimas.

10. Teismas pareiškėjo teiginius, jog karšto vandens duše dažnai nebūdavo, vertino kaip abstrakčius, kadangi pareiškėjas nenurodė, kuriomis konkrečiomis dienomis patyrė šiuos nusiskundimus, nenurodė, jog dėl to būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Atsižvelgdamas į Lukiškių TI-K pateikus paaiškinimus apie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto, Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 1-264 nuostatų, reglamentuojančių pareiškėjų teisę nusiprasti duše ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių laikymąsi, teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl minėtus pareiškėjo argumentus atmetė.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas pakankamas užimtumas, teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus ar administraciją norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose užimtumo programose, renginiuose, kad teikė Lukiškių TI-K administracijai prašymus, o pastaroji jų netenkino. Teismas pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo užimtumo vertino kaip abstrakčius, nedetalizuotus, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kad ėmėsi visų reikiamų priemonių bei aktyvių veiksmų, jog būtų sudarytos galimybės kuo ilgesnį laiką praleisti aktyviai, todėl Lukiškių TI-K administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

12. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę (402 paras pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant jo privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais), į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, sprendė, kad nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati yra 800 Eur suma.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde nurodoma:

13.1. Teismas už 402 paras neužtikrintą privatumą naudojantis sanitariniu mazgu priteisė tik 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo, t. y. po 2 Eur už dieną, kas yra neprotinga ir neteisinga suma, nes privatumo sąlygų nebuvimas Lukiškių TI-K yra žeminantis žmogaus orumą. Pareiškėjas skunde buvo pateikęs aktualią teismų praktiką šiuo aspektu, tačiau teismas ja nesivadovavo.

13.2. Teismas nepagrįstai nenustatė gyvenamojo ploto trūkumo pažeidimo. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija nustato, kad minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis už 4 kv. m, į šį plotą negali būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo (tualetas, praustuvė) ir baldų užimamas plotas. Lukiškių TI-K kamerose šis plotas sudaro (dvigulė geležinė lova užima l,33 kv. m, stalas apie 0,3 kv. m, kriauklė apie 0,2 kv. m, tualetas 0,6 kv. m, medinė spintelė daiktams susidėti 0,2 kv. m, geležinė spintelė maisto produktams laikyti apie 0,2 kv. m, radiatorius apie 0,05 kv. m) apie 2,9 kv. m ploto, todėl lieka apie 5 kv. m laisvo ploto, kurį padalinus iš kameroje tuo pačiu metu kalinčių asmenų, kiekvienam tenka apie 2,5 kv. m ploto.

13.3. Teismas neteisingai vertino pasivaikščiojimo galimybę. 1,5 valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Šis komitetas Antrajame bendrame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3 47 punkte išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke arba už kameros ribų. EŽTT pripažino, kad to paties reikalauja ir Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

13.4. Nors galimybė vieną kartą per savaitę maudytis 15 minučių po karštu dušu atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau tai yra nenormalu. Be to sąlygos praustis buvo sudaromos tik kas dvi savaites, tuo pažeidžiant higienos normos 76:2010 68 punktą. Šis higienos reikalavimas pažeidžia Europos Sąjungos reikalavimus. Pagal Europos kalėjimų taisyklių 19.4 punktą turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau, kaip du kartus per savaitę.

13.5. Teismas iš esmės nevertino pažeidimo dėl netinkamos ventiliacijos, kuris yra svarbus ji vertinant kartu su kitais pažeidimais, tokiais kaip prausimosi reikalavimų pažeidimas, nes yra tiesiogiai su tuo susijęs ir sąlygoja padidintą poreiki praustis.

13.6. Nors teismas konstatavo pažeidimą dėl netinkamo apšvietimo, tačiau nepriteisė jokios kompensacijos. Šis pažeidimas yra svarbus pareiškėjui, kurio regėjimas per kalėjime praleistą laiką labai pablogėjo. Be to, tai susiję ir su papildomomis išlaidomis, nes pareiškėjas priverstas dėl pablogėjusio regėjimo nuolatos nešioti akinius, ko anksčiau nereikėjo.

14. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta:

14.1. Pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl jam padarytos neturtinės žalos. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo priteisimo.

16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

17. Apeliantas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas, ar kameros plotas atitinka įstatymų reikalavimus, ar ne, yra sprendžiamas pagal galiojančius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatytą minimalią gyvenamojo ploto kamerose normą – 3,6 kv. m vienam asmeniui.

18. Pareiškėjas akcentuoja, kad kameroje esantys sanitarinis mazgas ir baldai mažino laisvą jam turintį tekti plotą. Sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto kameroje. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis EŽTT sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad minimalaus asmeniui tenkančio ploto norma – 3,6 kv. m – nebuvo pažeista, apelianto nenuginčyta. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo ginčo laikotarpiu vienam nuteistajam patalpoje tekusį gyvenamąjį plotą.

19. Apeliantas taip pat ginčija teismo išvadas dėl pasivaikščiojimų trukmės. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė teisingą išvadą, kad atsakovas šią pareiškėjo teisę užtikrino. Apeliaciniame skunde nurodomas Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 47 punktas nustato siektinus tikslus, o ne įtvirtina pareiškėjo subjektines teises, dėl to jo argumentai šiuo aspektu atmetami.

20. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K, vadovaudamasis teisės aktais, užtikrino pareiškėjui teisę vieną kartą per savaitę išsimaudyti po karštu dušu 15 minučių, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Apeliantas su šia išvada nesutinka. Dėl apelianto argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad jo nurodomos Europos kalėjimų taisyklės nustato rekomendacijas valstybėms, o ne įtvirtina pareiškėjo subjektines teises, dėl to jo argumentai atmetami.

21. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

22. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

23. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dėl nustatytų pažeidimų patirtų neigiamų išgyvenimų pareiškėjui pakankamas 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Apeliantas tvirtina, kad jam turi būti priteista visa skunde nurodyta neturtinės žalos atlyginimo suma, t. y. 30 000 Eur, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

24. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tam tikrais laikotarpiais, tam tikrose kamerose pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo nustatyti nežymūs higienos normų neatitikimai, tačiau konstatuotina, kad tokie pažeidimai niekaip negalėjo sukelti pareiškėjui itin didelių neigiamų išgyvenimų, kurie turėtų būti kompensuojami priteisiant prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą (kameroje Nr. 152, kurioje buvo nustatyta nepakankama dirbtinė apšvieta ir oro judėjimo greitis, pareiškėjas buvo laikomas nuo 2018 m. gegužės 9 d. iki 2018 m. liepos 4 d.; kameroje Nr.125 ir Nr. 366 – pareiškėjas buvo laikomas tik po vieną parą, šie neatitikimai buvo nedelsiant, juos nustačius, pašalinti). Apeliantas nepateikė pagrįstų argumentų ar įrodymų, kad trumpalaikis pažeidimas galėjo įtakoti jo sveikatos būklės pablogėjimą.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pažeidimų pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 800 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

26. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. Y. (H. Y.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius