2013-07-22 Nr. AB-3760-3-61-3-01192-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1112/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01192-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija: 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4, 10-13), kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-3531-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir VRM 2011 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr. 1D-3531-(2)); 2) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos, numatančios valstybinių pensijų mažinimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 11SP-2817 jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (toliau – ir valstybinė pensija) -1 424,54 Lt per mėnesį. Paskirtą valstybinę pensiją atsakovas mokėjo sumažintą - 1166,41 Lt per mėnesį. 2011 m. gegužės 3 d. dėl valstybinės pensijos sumažinimo kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas grąžinti neišmokėtos pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija 2011 m. gegužės 17 d. rašte Nr. 1D-3531, vadovaudamasi Laikinuoju įstatymu, nurodė, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta.

Pareiškėjas, nesutikdamas su paskirtos valstybės pensijos sumažinimu, teigė, kad pensijos sumažinimą nustatęs teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas mokėtų pareigūnų valstybinių pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino pensijos sumažinimą. Tokiu teisiniu reguliavimu yra diskriminuojamas dirbantis ir pensiją gaunantis asmuo, nes yra priverstas atsisakyti darbo, nors Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje yra garantuota teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Įstatymu numatyta ir paskirta valstybinė pensija turi būti mokama. Teisinis reguliavimas, numatantis paskirtos pensijos ribojimą, pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, riboja konstitucinę teisę į nuosavybę. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Kadangi nurodytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai, pareiškėjas teigė, kad šioje byloje yra galima Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 29-31; 60-61) paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi VRM 2011 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 1D-3531-(2) priėmimo metu galiojo ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinasis įstatymas, kuriuo remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija. Todėl pareiškėjo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka. Vidaus reikalų ministerijos veiksmai dėl pareiškėjui perskaičiuotos pensijos yra pagrįsti įstatymu ir teisėti. Pagal CK 6.271 straipsnį, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti valstybės civilinę atsakomybę dėl žalos atlyginimo.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kurio paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Ši įstatymo norma 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., pripažinta netekusia galios. Kita pareiškėjo atžvilgiu taikyta šio įstatymo nuostata (Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis) buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Remdamiesi šiais argumentais, atsakovai laikėsi pozicijos, kad tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 21-22) paaiškino, kad perskaičiuodama pareiškėjui valstybinę pensiją ir taikė galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas, t.y. neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 7 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą kol įsigalios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (b. l. 39-40). Įsigaliojus šiam nutarimui, teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi bylą atnaujino (b. l. 43).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu (b. l. 70–75) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 318,31 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. spalio 22 d. sprendimu Nr. 11SP-2817 pareiškėjui buvo paskirta 1 064,54 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 2010 m. spalio 7 d. neterminuotai (b. l. 15, 23). Pareiškėjas dėl jam mokamos sumažintos valstybinės pensijos 2011 m. vasario 10 d. ir 2011 m. gegužės 3 d. skundais kreipėsi į Tarnybą ir Vidaus reikalų ministeriją (b. l. 25, 27). VRM 2011 m. gegužės 17 d. rašte Nr. 1D-3531(2) paaiškino pareiškėjui, kad jo valstybinė pensija buvo perskaičiuota, remiantis Laikinuoju įstatymu, t. y. šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pagal 1 priede nurodytą formulę. Nurodė, kad Laikinajame įstatyme nenumatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 5-6, 28).

Teismas nustatė, kad pareiškėjo valstybinė pensija perskaičiuota, remiantis Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. VRM pateikė 2012 m. lapkričio 14 d. pažymą Nr. 11D(P)-5366 apie pareiškėjui nuo 2010 m. spalio 7 d. mokėtą valstybinę pensiją ir paaiškino, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal 2009 m. gruodžio 8 d. redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį nebuvo ribojama (b. l. 48-49).

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „Šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas.“ Šioje normoje buvo reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Šiems asmenims pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiavus valstybines pensijas, jos dar kartą perskaičiuotos pagal 5 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiantį į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis buvo keičiama (2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tačiau ginčo aspektu teisinis reguliavimas nepakito. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Laikinajame įstatyme nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas. Pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, numatytas tik sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimas.

Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame nustatyta, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu, tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Tai konstatavęs Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjo teisė pagal jo pareikštus reikalavimus gali būti apginta išmokėjus valstybinės pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas valstybinių pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs termino, todėl laikytina, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, taigi neįvykdyti, todėl pareiškėjas turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą.

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad pareiškėjo valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Remdamasis pateiktais į bylą įrodymais (b. l. 49), teismas nustatė, kad nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pareiškėjui susidarė 1 318,31 Lt valstybinės pensijos nepriemoka. Neišmokėtą valstybinės pensijos dalį teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teismas pažymėjo, kad byloje tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet atitinkami valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Ginčas kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti taikomos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

Pareiškėjo reikalavimą dėl VRM 2011 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 1D-3531(2) panaikinimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad atsakovui šio sprendimo priėmimo metu nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Patenkinęs pareiškėjo skundą iš dalies, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalies nuostatas turi teisę gauti su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokių turėjo dėl bylos nagrinėjimo išlaidų ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjo skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Remdamasis šiais argumentais teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas atlyginti teismo išlaidas negali būti tenkinamas.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 81–82) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą ta apimtimi, kuria teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas, Konstitucinio Teismo praktiką. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, kad pagal Konstituciją tai nereiškia, jog įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl, atsakovų nuomone, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Remdamiesi šiais argumentais atsakovai mano, kad pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas visiškai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie atsakovų prie apeliacinio skundo (b. l. 88).

Pareiškėjas V. Z. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 90-91) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikdamas su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatomis, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius teisės aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Pareiškėjas akcentuoja, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio prasme teisiniai santykiai tarp jo ir atsakovo dėl neišmokėtos pensijos dalies nėra susiklostę galutinai, atsakovo sprendimai, priimti pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymo pagrindu, nėra įvykdyti, nes pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo kreipėsi į teismą, nepraleisdamas nustatyto termino. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu rėmėsi pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad pareiškėjui 2010 m. spalio 22 d. paskirtos nuo 2010 m. spalio 7 d. neterminuotai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (1064,54 Lt per mėnesį) perskaičiavimui atsakovas 2010 m. spalio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu taikė du Laikinajame įstatyme numatytus teisinius pagrindus. Nuo 2010 m. spalio 7 d. (valstybinės pensijos paskyrimo) atsakovas perskaičiavo pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, taikydamas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 1 priede nurodytą formulę. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės mėnesio turėjo draudžiamųjų pajamų, atsakovas 2012 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios) pareiškėjo pensiją perskaičiavo papildomai taikydamas ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, t.y. taikydamas koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgdamas į tą mėnesį, už kurį mokama pensija, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį.

Vidaus reikalų ministerijai 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. ID-3531(2) atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą grąžinti neišmokėtą pensijos dalį, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti šį sprendimą ir priteisti neišmokėtą pensijos dalį. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, valstybinės pensijos dalį (1318,31 Lt), kuri buvo neišmokėta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Apeliantai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prie kurių apeliacinio skundo prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ta apimtimi, kuria pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, įsigaliojusį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., nepagrįstai taikė ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliantai remiasi aplinkybe, kad pareiškėjo pensijos perskaičiavimui taikyta Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, kuri minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

ABTĮ 136 straipsnis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialiąją konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, konstatavo, jog retroaktyvus Konstitucinio Teismo sprendimo, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taikymas gali būti konstituciškai pagrįstas tokiais išimtiniais atvejais, kai nepritaikius Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taigi būtų pažeisti konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime taip pat konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylose, kurių aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (pavyzdžiui, LVAT nutartys administracinėse bylose Nr.A502-931/2013, Nr.A552-958/2013, Nr.A261-1091/2013, Nr.A502-1261/2013, Nr.A552-1318/2013, Nr.A662-1260/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendime pagrįstai akcentavo, kad pareiškėjas V. Z. kreipėsi į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo nepraleidęs termino, t.y. teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo šiuo aspektu nagrinėjamu atveju negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. liepos - 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu negavo atitinkamos jam paskirtos valstybinės pensijos dalies dėl to, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas būtinumą dėl šalies ūkį apėmusios ekonominės krizės atitinkamai koreguoti (laikinai sumažinti) valstybinių pensijų mokėjimą, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą.

Dėl apeliantų nurodytos aplinkybės, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. įstatymui Nr. XI-2195), teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien tik minėtos Laikinojo įstatymo normos pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (pensijos dalies netekimas) liko egzistuoti, šios antikonstitucinės įstatymo normos pagrindu pareiškėjui neišmokėta paskirtos valstybinės pensijos dalis nebuvo grąžinta.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybės dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo normos pareiškėjui kilę padariniai (turinių praradimų kompensavimas) gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjo teisės gauti paskirtą atitinkamo dydžio valstybinę pensiją ir nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina.

Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių, reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju kaip jau minėta, dar nėra išsisprendę galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo priimti sprendimai nelaikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atsakovų apeliacinio skundo argumentus, esą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas nagrinėjamo ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo, atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagrįstai ir iš esmės teisingai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad pareiškėjui valstybinė pensija Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu buvo perskaičiuota teisėtai, o šiuo teisiniu pagrindu neišmokėta pensijos dalis negali būti grąžinta. Pažymėtina, kad pareiškėjui paskirta ir pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota valstybinė pensija sumažėjo 18,3 proc. per mėnesį, t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatyto susidarius ypatingai situacijai leistino masto (ne daugiau 20 proc.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjui turi būti grąžinta tik ta paskirtos valstybinės pensijos dalis, kuri nebuvo išmokėta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Byloje nustatyta, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės mėnesio turėjo draudžiamųjų pajamų, 2012 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios) pareiškėjo pensijos perskaičiavimui taip pat taikė Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, t.y. taikė koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgdamas į tą mėnesį, už kurį mokama pensija, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Pagal Tarnybos pateiktą 2012 m. spalio 3 d. pažymą Nr.11D (P)-4413 (dėl šioje pažymoje pateiktų duomenų bylos šalys nesiginčija), 2012 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais perskaičiavus pareiškėjo valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (įstatymo normą, kuri nepripažinta prieštaraujančia Konstitucijai), jam turėjo būti išmokėta 3829,62 Lt, tačiau pritaikius šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (įstatymo normą, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai), buvo išmokėta 2511,31 Lt. Pareiškėjui priteistiną sumą sudaro šių sumų skirtumas – 1318, 31 Lt (3829,62 Lt - 2511,31 Lt). Būtent tokią sumą pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi (administracinė byla A552-519/2013) formuojamą praktiką pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoka priteista iš tinkamo atsakovo.

VRM 2011 m. gegužės 17 d. sprendimas Nr.1D-3531 (2) priimtas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, t.y. įstatymo norma, kuri pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Vidaus reikalų ministerija pareiškėjo atžvilgiu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas pradėjo taikyti vėliau, t.y. nuo 2012 m. gegužės mėnesio. Esant minėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo skundo ta apimtimi, kuria jis prašė panaikinti VRM 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr.1D-3531 (2).

Bylos proceso šalių prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo administracinėse bylose sprendžiami ABTĮ 44, 45 straipsnių nustatyta tvarka. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos bylos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str.1 d.). ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki

bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad patenkinus pareiškėjo skundą iš dalies, pareiškėjas pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies nuostatas įgyja teisę reikalauti atlyginti teismo išlaidas, tačiau nepateikė į bylą jokių argumentų ir įrodymų, kad patyrė kokias nors išlaidas, susijusias su šios bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme. Esant minėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą, neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis atsakovų apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas